Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-06-02 · Administracinė byla Nr. A-438-1466-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-06-02
Bylos Nr.
A-438-1466-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Stasys Gudynas
Atsakovas
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
R.U.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 65.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A8 – 1466 – 06Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 65.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gudyno ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R.U. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R.U. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti jam 381,58 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl 2003-2004 m. taikyto indeksavimo koeficiento, iš atsakovo Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus m. VPK).

Paaiškino, kad dirba Vilniaus m. VPK viešosios policijos Patrulių rinktinės 3-osios kuopos 2-o būrio vyresniojo patrulio pareigose. 2003-2004 m. laikotarpyje jam už darbą, vadovaujantis LR valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l str. 3 d., LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" buvo sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis, nes Vilniaus m. VPK viršininkas savo įsakymais nustatė darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. 2004-12-13 LR Konstitucinis teismas nutarimu pripažino, kad 2003-01-17 LR Vyriausybės nutarimo l ir 2 punktai bei Taisyklės prieštarauja konstitucijai, todėl atsirado pagrindas reikalauti priteisti darbo užmokesčio nepriemoką atsiradusią dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo.

Atsiliepimas

Atsakovas, Vilniaus m. VPK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad atlyginimas su darbo užmokesčio indeksavimo koeficientu buvo skaičiuojamas ir mokamas iki 2004-12-13 LR Konstitucinio teismo nutarimo. Vilniaus m. VPK mokėdamas pareiškėjui ne visą darbo užmokestį veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Policijos departamento skirtų asignavimų Vilniaus m. VPK darbo užmokesčio fondui 2003-2004 metais neužteko. Trūkumas sudarė 1086000 Lt. Šių lėšų Vilniaus m. VPK negavo. Todėl išmokėjus visas biudžeto skirtas lėšas atlyginimams, šių lėšų vis vien pritrūko. Be to, pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2002, Nr.45-1709) ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. l ir 2 daliai, 29 straipsniui ir 48 straipsnio l daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo nustatomas ir mokamas vadovaujantis Vilniaus m. VPK viršininko įsakymais. Policijos pareigūnų darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles. Vilniaus m. VPK viršininko įsakymai dėl darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo policijos pareigūnams atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus ir Vilniaus m. VPK teisės aktų nepažeidė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo Vilniaus m. VPK 381,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos l d.) VI skyriuje. Šio įstatymo 16 str. l d. 2 p. buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė LR Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX -856), kurio l str. 3 d. bei LR Vyriausybės 2003 m. sausio 17d. nutarimas Nr. 53, patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles. Šių taisyklių pagrindu Vilniaus m. VPK Vyriausiasis komisaras 2003-06-06 įsakymu Nr. 1-V2-264, 2003-08-07 įsakymu Nr. 1-V2-359, 2003-09-05 įsakymu Nr. l-V-364, 2003-10-07 įsakymu Nr. 1-V2-439, 2003-11-06 įsakymu Nr. 1-V2-471, 2004-01-08 įsakymu Nr. l-V-5, 2004-03-08 įsakymu Nr. l-V-63, 2004-05-07 įsakymu Nr. l-V-132 nustatė konkrečius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus. Tačiau LR Konstitucinis teismas 2004-12-13 nutarimu pripažino, kad LR Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l str. 3 d., LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr. 53 l p., 2 p. bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, kaip nurodė teismas, yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų jam atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Todėl pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta ir į tai, kad pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam 2003 m. - 2004 m. laikotarpyje nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti 381,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Teismas pabrėžė ir tai, kad šioje byloje nekilo abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo normų atitikimo LR Konstitucijai, todėl atmestinas atsakovo prašymas dėl kreipimosi į LR Konstitucinį teismą.

Šalies argumentai

Atsakovas – Vilniaus m. VPK – apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Vadovaujantis šiomis nuostatomis pagrįstai pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Kad tokiu būdu atsakovas galėjo elgtis patvirtina ir teisinėje Konstitucijos aiškinimo mokslinėje doktrinoje esančios nuostatos, kad Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Vienintelė išimtis yra tada, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims Konstitucinio Teismo nutarimas sukelia ex tunc padarinius (E.Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma/Teisės problemos, 2003/3, p.8). Įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. l d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. l d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas, ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija analogiškoje byloje (adm. byla Nr. A(1)-638/2005) nutartimi konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taip pat konstatavo, kad ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę pareikšti skundą ar ieškinį teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu" Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies, nustatančios, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teiso nutarimo įsigaliojimo, prasme. Minėtoje nutartyje konstatuojama, kad kol tarnautojas, kuriam buvo neišmokėta atlyginimo dalis, turi teisę ginti savo teisę teisiniais veiksmais, tol „sprendimas neįvykdytas" Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Taigi, anot pareiškėjo, atsakovas Vilniaus m. VPK apeliaciniame skunde neturi jokio pagrindo remtis minėto įstatymo straipsnio nuostata. Pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio l dalies nuostata bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kitais teisės aktais, Konstitucinio Teismo nutarimais ir kitais pateiktais įrodymais, teisėtai ir pagrįstai nusprendė patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti darbo užmokesčio nepriemoką susidariusią dėl 2003 gegužės - 2004 birželio mėn. taikyto indeksavimo koeficiento. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo dėl paties darbo fakto ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumos nekilo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą.

Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Byloje nustatyta, kad teisės aktai – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1243 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo 53 1 ir 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, kuriais remdamasis atsakovas valstybės tarnautojams mokėjo tik dalį jiems priklausančio darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažinti antikonstituciniais.

Tokiu būdu, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą valstybės tarnautojui visa apimtimi.

Byloje reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad valstybės tarnautojas prarado teisę prisiteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo, yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas