- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-13
- Bylos Nr.
- 1A-272-531/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00722-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus, Jolanta Raščiuvienė
- Advokatai
- Algirdas Biguzas
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. L., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Algirdo Biguzo apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-22 nutarties, kuria V. L., padariusiam BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis 2014-06-11 apie 20.30 val. viešoje vietoje – Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: plūdosi necenzūriniais žodžiais, sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajai E. A. į veidą ir, sugriebęs už dešinio riešo, suko jos ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajai E. A. poodinę kraujosruvą dešiniame rieše – nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tuo pačiu laiku, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, spyrė koja į vaikišką vežimėlį, kuriame sėdėjo mažametė nukentėjusioji E. A., gim. (duomenys neskelbtini), pataikydamas jai į galvą, ir tuo padarydamas E. A. poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, kvalifikuojamą, kaip nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
V. L., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas A.Biguzas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-22 nutartį, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinus nutartį, priimti naują nutartį – bylą nutraukti ir priverčiamųjų medicinos priemonių netaikyti, arba ginčijamą nutartį pakeisti – bylą nutraukti, priverčiamųjų medicinos priemonių netaikyti, patenkinti A. K. prašymą. Teigia, kad buvo pažeistos BK 17 str. 2 d., 98 str. 1 ir 6 d., BPK 392 str. 1 d. straipsnių nuostatos. Gynėjo manymu, pagal BK 98 str. 1 d., BPK 392 str. 1 d. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas galimas tik, kai teismas skyrium pripažįsta ir nustato asmens nepakaltinamumą. Tuo tarpu teismas taikė V. L. priverčiamąsias medicinos priemones rezoliucinėje dalyje oficialiai nenustatęs, nepripažinęs jo nepakaltinamumo. Mano, kad teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai rėmėsi ekspertizės akto Nr. 87 TPK-135/2014 išvadomis, kurios, gynėjo įsitikinimu, pagal BK 17 str. 2 d., 98 str. 1 d. negali būti pakankamu pagrindu taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Gynėjo manymu, BK 98 str. 6 d. įtvirtintas terminas taikytinas ir tikrinantis sveikatos būklę dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, todėl turėjo būti gauta nauja sveikatos priežiūros išvada, o byloje esančia negalima buvo remtis. Tuo pažeistos BK 98 str. 6 d. ir BPK 20 str. Taip pat skunde ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiama apie BPK 20 str., 276 str., 301 str. 1 d. pažeidimus. Pažymima, kad teismas nevertino ekspertės S. G. paaiškinimų apie tyčios nusikalsti V. L. veiksmuose nebuvimą, taip pat liko neįvertinti medicininiai dokumentai apie jo gydymąsi konsultacijų poliklinikoje bei liudytojų parodymai apie nukentėjusiosios veiksmus jai pačiai pirmai suduodant V. L.. Gynėjo teigimu, teismo išvados neparemtos byloje esančių įrodymų visuma. Be kita ko pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų apie V. L. praeityje įvykdytas baudžiamąsias ar administracines veikas, jo piktnaudžiavimą ar priklausomybę nuo narkotikų, svaigalų. Gynėjas nurodo, kad V. L. dirba, darbe charakterizuojamas gerai, darbo drausmės pažeidimų nenustatyta, savo veiką jis vertina kritiškai, su nukentėjusiąja susitaikė, visiškai atlygino žalą. Gynėjo manymu, pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną V. L. nėra pavojingas visuomenei ir jam priverčiamojo gydymo nereikia.
Teismo posėdyje gynėjas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniu skundu nesutinkama su priverčiamosios medicinos priemonės taikymu, ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiama apie įvairius procesinės ir materialinės teisės pažeidimus. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus nagrinėjamos bylos kontekste, neįžvelgia pagrindo tenkinti skundo reikalavimus, nes jos vertinimu – apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir pagrįstai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusiam V. L. pritaikė priverčiamąją medicinos priemonę.
Skundžiama teismo nutartimi konstatuota, kad V. L. nutartyje aprašytomis aplinkybėmis, viešoje vietoje plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir vartodamas fizinį smurtą, padarė BK 284 str. 1 d. numatytus požymius atitinkančią nusikalstamą veiką. Tai patvirtina byloje esančių, nutartyje nurodytų įrodymų visuma, ir to nepaneigia gynėjo teiginiai apie tyčios nusikalsti V. L. veiksmuose nebuvimą. Abejonių dėl to, kad V. L. padarė minėtą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir gynėjas. Byloje esančiu ekspertizės aktu konstatuota, kad V. L. minėtų veiksmų atlikimo metu negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamų veiksmų pobūdžio bei juos valdyti. Ekspertizę atliko ir aktą surašė ekspertės, kurių kompetencija, kaip ir ekspertizės aktu abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tokių objektyvių duomenų nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Minėtame ekspertizės akte pateiktoji išvada rodo, kad BK 17 str. 1 d. prasme V. L., darydamas BK 284 str. 1 d. numatytą veiką, buvo nepakaltinamas. Tokiu atveju jis už padarytą pavojingą veiką neatsako ir jam teismas gali taikyti BK 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Ekspertizės akte nurodyta, kad V. L. reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį prievartinį gydymą psichikos sveikatos centre. Teisme dalyvavusi ekspertė S. G. davė ekspertizės aktą patvirtinančius paaiškinimus bei patvirtino būtinybę taikyti V. L. minėtą priverčiamąją medicinos priemonę. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo bei atitinkamai – V. L. dėdės A. K. prašymo jos netaikyti atmetimo. Gynėjo deklaratyvūs teiginiai apie V. L. nepavojingumą visuomenei ir būtinybės taikyti priverstinį gydymą nebuvimą, taip pat jo teigiamą asmenybę ir elgesį po BK 284 str. 1 d. numatytos veikos padarymo, nepaneigia fakto, jog jis atliko šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas ir jam šiuo metu reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę.
BPK 403 str. 1 d. įtvirtina teismo nutarčių rūšis, išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 403 str. 1 d. 1 p. teismas priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas. Šiuo atveju, atsižvelgęs į ekspertizės akto išvadas, tokią nutartį apylinkės teismas ir priėmė, kuri, aukštesniojo teismo vertinimu, yra teisinga bei pagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokios teisės normos teismo neįpareigoja, priimant nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, pripažinti jį nepakaltinamu. Nepakaltinamumas nagrinėjamu atveju yra priežastis priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesui vykdyti bei sąlyga priimti aukščiau minėtą nutartį, o ne priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso rezultatas. Todėl atmestini skundo teiginiai dėl nepagrįsto V. L. nepakaltinamumo nepripažinimo.
Skunde teigiama apie įvairius procesinės ir materialinės teisės pažeidimus, tačiau šie teiginiai yra nepagrįsti, deklaratyvūs, jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. L., įrodymų vertinimo ar V. L. įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. L., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Algirdo Biguzo apeliacinį skundą atmesti.