- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-16
- Bylos Nr.
- e2S-1867-390/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alfatransa“
- Atsakovas
- SOCIETATEA DE ASIGURARE-REASIGURARE CITY INSURANCE S
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alfatransa“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alfatransa“ ieškinį atsakovėms SOCIETATEA DE ASIGURARE-REASIGURARE CITY INSURANCE S.A. ir GROUPAMA ASIGURARI S.A. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovėms SOCIETATEA DE ASIGURARE-REASIGURARE CITY INSURANCE S.A. ir GROUPAMA ASIGURARI S.A prašydama priteisti iš atsakovių solidariai ieškovei 15 656,15 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinio teismingumą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams grindė 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuris numato, kad ieškinys draudikui, kurį reiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, gali būti pareikštas ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2020 m. rugsėjo 28 d. nutartimi atsisakė ieškinį priimti kaip neteismingą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Išaiškino ieškovei, kad ji turi teisę su šiuo ieškiniu kreiptis į atsakovių buveinių teismą Rumunijoje.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė yra vežėjas, kurios vežamas krovinys buvo apgadintas atsakovių draudėjo, ir ieškovė nuostolius patyrė, kai krovinio vežimo organizatorius juos nuskaičiavo nuo ieškovei priklausančių mokėjimų už vežimo paslaugas, t. y. vienašališkai įskaitė. Įvertinus minėtas aplinkybes, ieškovė neatitinka nei vienos iš sąvokų – draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, nes nėra patyręs žalą asmuo ir neturi tiesioginių santykių su draudikais, todėl pagal reglamentą ieškinio atsakovėms savo buveinės vietos teismui teikti negali (Reglamento 13 straipsnio 2 dalis).
5. Taip pat nurodė, kad ieškovė CPK 30 straipsnio 6 dalyje numatyta alternatyviojo teismingumo teise negali pasinaudoti, nes ieškinį dėl nuostolių atlyginimo reiškia ne asmeniui, tiesiogiai atsakingam už tos žalos padarymą, o jo draudikui. Civilinės atsakomybės draudikas nėra žalą padaręs asmuo, ir nors civilinės atsakomybės draudimo sutartimi jis prisiima pareigą sutartyje nurodytomis sąlygomis atlyginti žalą už kaltininką, ši draudiko prievolė yra sutartinė, kylanti iš draudimo teisinių santykių, o ne iš delikto. Draudimo bendrovės nėra tiesiogiai atsakingos už padarytą žalą asmenys.
6. Kadangi draudimo bendrovės yra Rumunijoje veikiantys juridiniai asmenys, todėl, vadovaujantis Reglamento 4 straipsnio 1 dalimi, 63 straipsnio 1 dalimi, ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo turi būti pareikštas Rumunijos teisme pagal atsakovių buveinių vietą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė prašo skundžiamą nutartį panaikinti, perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nesutinkant panaikinti skundžiamos nutarties, pašalinti iš nutarties motyvus, kad ieškovė nėra žalą patyręs asmuo; priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismų praktikoje, taikant Reglamento nuostatas, yra išaiškinta, kad nukentėjęs asmuo turi tokias pačias teises kaip ir draudėjas, apdraustasis bei naudos gavėjas. Be kita ko, teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad nukentėjusiojo teisių perėmėjas taip pat gali naudotis silpnesnei šaliai suteikiama specialiąją jurisdikcija, t. y. galimybe bylinėtis savo buveinės valstybėje, jei jis pats nėra draudimo santykių profesionalas, t. y. draudikas ar socialinio draudimo įstaiga, o ieškovė akivaizdžiai tokia nėra.
1.2. Teismas taip pat pasisakė, kad ieškovė „nėra žalą patyręs asmuo". Tokia teismo pozicija visiškai nepagrįsta. Teismas savo pozicijos nemotyvavo, t. y. nepaaiškino, kodėl vienašalio įskaitymo pagrindu atlikto mokėjimo nevertina kaip žalos. Teismas neteigė, kad vienašalis įskaitymas būtų neteisėtas ar juo nebūtų galima remtis. Be to, šiame proceso etape, t. y. sprendžiant dėl ieškinio priėmimo ir dar neišnagrinėjus ginčo iš esmės, neišklausius atsakovų pozicijų, nesuteikus galimybės ieškovei teikti papildomus įrodymus ir t.t., iš viso nebūtų teisinga ir pagrįsta nustatyti faktą, ar ieškovė patyrė žalą. Todėl, net jei apeliacinės instancijos teismas atmestų visus kitus ieškovės argumentus, prašoma pašalinti iš skundžiamos nutarties argumentus, kad ieškovė nėra patyrusi žalos, nes šis faktas formaliai galėtų turėti įtakos tolesniam ginčo nagrinėjimui ir galimai nepagrįstai apribotų ieškovės teises.
1.3. Teismas taip pat paminėjo, kad ieškovė „neturi tiesioginių santykių su draudikais". Su šiais teismo argumentais sutikti taip negalime. Ieškovės reikalavimas siejamas su privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartimi, o ši draudimo rūšis reglamentuojama ES direktyvomis bei nacionaliniais teisės aktais. Tiek Lietuva, tiek Vokietija, tiek Rumunija yra ES šalys, todėl sprendžiant šį ginčą, atsižvelgtina į ES teisės aktus, reglamentuojančius šią specialią privalomojo draudimo rūšį, t. y. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2009/103/EB (toliau - Direktyva) bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau - TPVCAPDĮ). Šios draudimo rūšies ir jos vieningo reguliavimo ypatumas yra žalą patyrusio asmens tiesioginio reikalavimo draudikui galimybė. Tuo tikslu, galimas ne tik tiesioginis ieškinys draudikui, bet ir tiesioginis ikiteisminių pretenzijų reiškimas draudikams per jų atstovus įvairiose ES šalyse, Ieškinyje buvo nurodoma, kaip ikiteisminėje stadijoje buvo bendraujama su atsakovais - t. y. atsakovas City ikiteisminėje stadijoje buvo atstovaujamas SIA „BICM“ atstovybės Lietuvoje, atsakovas Groupama - UADBB „MAI Baltics“.
1.4. Kadangi byloje kilusio ginčo teismingumą aiškiai reglamentuoja ES teisės aktai, teismo argumentai dėl CPK 30 straipsnio 6 dalyje numatyto alternatyvaus teismingumo reikšmės neturi, nors jie iš esmės tam tikra dalimi atkartoja ES teisės aktų nuostatas, kuriomis siekiama silpnesnės ir žalą patyrusios šalies interesų apsaugos, įskaitant galimybę kreiptis į teismą žalą patyrusio asmens buveinės valstybėje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
9. Ieškinys teisme pareiškiamas pagal įstatymu nustatytas teismingumo taisykles. Tuo atveju, jei teismas ieškinio priėmimo stadijoje nustato, kad ieškinys yra neteismingas tam teismui, kuriam jis paduotas, teismas atsisako ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškinį nustatęs, kad pateiktas ieškinys nėra teismingas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys teismingas Rumunijos teismui pagal atsakovių buveinės vietą. Apeliacinės instancijos teismas su ieškovės argumentais sutinka.
10. Ieškovė prašomą priteisti nuostolių atlyginimą kildina iš 2020 m. liepos 3 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas ieškovės kaip vežėjo gabentas krovinys – automobilis Renault Trafic, o reikalavimus nukreipia į įvykį sukėlusios Rumunijoje registruotų krovininių transporto priemonių sąstato: vilkiko su puspriekabe valdytojo civilinės atsakomybės draudikus SOCIETATEA DE ASIGURARE-REASIGURARE CITY INSURANCE S.A. ir GROUPAMA ASIGURARI S.A.
11. Ieškinio reikalavimas atsakovėms yra kilęs iš draudimo teisinių santykių, t. y. pareikštas užsienio draudikui, kildinamas iš žalos, atsiradusios draudiminio įvykio metu. Sprendžiant ginčo teismingumo klausimą nagrinėjamu atveju turi būti taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir „Briuselis I-bis“ reglamentas). Reglamento 3 skirsnis reglamentuoja jurisdikciją dėl bylų, susijusių su draudimu (Reglamento 11 straipsnyje nurodyta, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose; b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose). Pagal Reglamento 11 straipsnio 1 dalies b) papunktį nukentėjęs asmuo arba nuostolius patyręs asmuo nėra pažodžiui paminėtas jame.
12. Pažymėtina, kad anksčiau analogišką jurisdikcijos pasirinkimo taisyklę numatė iki Reglamento Nr. 1215/2012 įsigaliojimo galiojusio Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos. Teismo procesams, kurie pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau, taikomas nebe Reglamentas Nr. 44/2001, bet minėtasis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija). Tačiau dalis šių reglamentų nuostatų, tame tarpe, numatančios silpnesnės draudimo santykių šalies teisę kreiptis į teismą savo buvimo vietos valstybėje, iš esmės sutampa. Todėl galima remtis tuo, kad dar taikant Reglamentą Nr. 44/2001 teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad „Teisės aktų leidėjas, suteikdamas galimybę ieškovui, jeigu jis, kaip minėta, yra draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, pasirinkti teismą, kuriam reikšti ieškinį, pagerino ieškovo galimybę realiai ir efektyviai ginti savo galbūt pažeistas teises: siekis ginti ieškovą kaip silpnesnę teisinio santykio šalį, viena vertus, leidžia jam naudotis forum actoris principo teikiamais privalumais, kita vertus, jam paliekama teisė naudotis bendruoju jurisdikcijos pagrindu ir bylinėtis atsakovo teisme. <...> Teisėjų kolegija pažymi, kad draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas nėra vieninteliai subjektai, kuriems suteikta didesnė jurisdikcinė apsauga: Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas sistemiškai koreliuoja su kita panašia šio teisės akto nuostata - 11 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad Reglamento Nr. 44/2001 8, 9 ir 10 straipsniai taikomi nukentėjusiosios šalies tiesiogiai draudikui iškeltoms byloms, jeigu tokios tiesioginės bylos yra leidžiamos. <....> Todėl šios nuorodos tikslas yra papildyti minėto 9 straipsnio 1 dalies b punkte išvardytų ieškovu sąrašą žala patyrusiais asmenimis" (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-248/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad Reglamento Nr. 44/2001 8, 9 ir 10 straipsniai taikomi nukentėjusiosios šalies tiesiogiai draudikui iškeltoms byloms, jeigu tokios tiesioginės bylos yra leidžiamos, iš esmės atitinka Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „10, 11 ir 12 straipsniai taikomi žalą patyrusios šalies tiesiogiai draudikui pareikštiems ieškiniams, jeigu tokie tiesioginiai ieškiniai yra leidžiami”.
13. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės vertinimu, kad galiojant ir Reglamentui Nr. 1215/2012, nuostolius patyręs asmuo gali naudotis tokiomis pačiomis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis, kaip ir draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas, todėl skundžiamos nutarties argumentas, kad ieškovė neatitinka nei vienos iš aukščiau nurodytų sąvokų, t. y. nėra nei draudėjas, nei apdraustasis, nei naudos gavėjas, neturi teisinės reikšmės specialiųjų jurisdikcijos taisyklių taikymui, kadangi ieškovė kaip eismo įvykio metu žalą patyręs asmuo gali reikšti ieškinį kaltininko draudikui savo buveinės valstybėje, t. y. Lietuvoje.
14. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji yra žalą patyręs arba nukentėjęs asmuo, nes eismo įvykio metu žala buvo padaryta turtui, už kurį ji tuo metu buvo atsakinga, todėl ieškovė atlygino žalą pagal pareikštą pretenziją. Ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tarp jų ir patirtos žalos fakto vertinimas galimas tik priimant galutinį sprendimą byloje, todėl sprendžiant dėl ieškinio priėmimo ir dar neišnagrinėjus ginčo iš esmės, teismo išvada, kad „ieškovė nėra žalą patyręs asmuo", yra nepagrįsta.
15. Įvertinus nurodytą Europos Sąjungoje galiojantį teisinį reglamentavimą bei bylos faktines aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl jurisdikcijos byloje dėl žalos atlyginimo, kurioje į bylą atsakovų teisiniu statusu įtraukti žalą padariusio transporto priemonių sąstato valdytojo civilinės atsakomybės draudikai, galima išvada, kad ieškovė turi teisę pasinaudoti Reglamento 11 straipsnyje suteiktomis alternatyviomis teismo pasirinkimo galimybėmis, t. y. savo teises gali ginti nuolatinės buveinės vietos teisme. Padarius tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirojo skundo argumentų nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
16. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė taikytiną Europos Sąjungos teisės aktą, tačiau neteisingai aiškino jo normas, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nutartį, kuri apeliacinės instancijos teismo naikinama ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
17. Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, turėtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Todėl šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurių atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.