Kauno apygardos teismo nutartis

2014-12-30 · Civilinė byla Nr. 2A-2177-260/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-07-01Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-12-30Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-30
Bylos Nr.
2A-2177-260/2014
Teisminio proceso Nr.
2-53-3-00193-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Atsakovas
L. K.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Katalogas“
Civilinė byla Nr. 2A-2177-260/2014,Proceso Nr. 2-53-3-00193-2014-3,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 36.1; 63.3; 121.14; 121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-750-831/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Katalogas“ ieškinį atsakovei L. K. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (b.l. 3) ir 2014 m. vasario 19 d. teismo įsakymu (b.l. 38) teismas nutarė išieškoti iš skolininkės kreditorei (ieškovei) 1 096,40 Lt skolą, 230,40 Lt sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 326,80 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. vasario 19 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 14 Lt žyminį mokestį. Skolininkė pateikė prieštaravimus dėl teismo įsakymo (b.l. 41–42) nurodydama, kad kreditorės prašomos priteisti palūkanos yra nepagrįstai didelės ir prašė teismo jas sumažinti.

Ieškovė, skolininkei pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, pateikė ieškinį (b.l. 45–46), kuriame prašė priteisti jai iš atsakovės 1 096,40 Lt skolą, 230,40 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. balandžio 3 d. ieškovė ir atsakovė telekomunikacijų galiniais įrenginiais sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei kreditus, o atsakovė įsipareigojo gautus kreditus laiku grąžinti ir sumokėti kreditų mokestį. 2013 m. rugsėjo 17 d. ieškovė už 94 Lt kredito mokestį suteikė atsakovei 1 000 Lt kreditą, nurodytą sumą pervesdama į atsakovės sąskaitą. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2013 m. lapkričio 20 d., tačiau atsakovė pratęsė kredito grąžinimo terminą. Atsakovė laiku ir tinkamai viso kredito negrąžino, nesumokėjo kredito mokesčio ir palūkanų, nors ieškovė ir ragino atsakovę vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Atsakovės skolą sudaro 988,40 Lt dalis negrąžinto kredito, 108 Lt kredito kaina ir 230,40 Lt metinės palūkanos.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į ieškinį (b.l. 87–88) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jos skolos ieškovei atsirado ne lengvabūdiškai, bet dėl sunkios finansinės padėties, bejėgiškumo ir nevilties. Atsakovė neneigia įsiskolinimo ieškovei, tačiau teigia, kad ieškovės paskaičiuotos palūkanos neatitinka protingumo ir proporcingumo principų, pažeidžia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas dėl bendros vartojimo kredito kainos, kadangi viršija nustatytą 200 procentų dydį. Atsakovė negalėjo daryti įtakos sutarties sąlygoms dėl palūkanų dydžio, todėl jos, kaip prieštaraujančios sąžiningumo kriterijams, turėtų būti pripažintos negaliojančiomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu (b.l. 97–103) ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 096,40 Lt skolą, 230,40 Lt metines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 326,80 Lt sumą nuo ieškinio priėmimo teisme 2014 m. vasario 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 74 Lt žyminį mokestį. Teismas nustatė, kad ieškovė reikalavimą grindžia 2013 m. rugsėjo 17 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. 26756, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 1 000 Lt kreditą pervesdama jį į atsakovės sąskaitą. Kreditas buvo suteiktas už 94 Lt kredito mokestį ir numatytas kredito grąžinimo terminas 2013 m. spalio 18 d. Kreditas buvo suteiktas mokant 198,34 procentų dydžio metines palūkanas. 2013 m. spalio 21 d. atsakovei negrąžinus kredito, kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas pagal šias sąlygas: kredito suma – 988,40 Lt, kredito grąžinimo terminas - 2013 m. lapkričio 20 d., bendra vartojimo kredito kainos metinė norma - 253,14 procentų, metinė palūkanų norma - 132,94 procentai. Atsakovės bendra pagal kredito sutartį likusi sumokėti ieškovei suma yra 1 096,40 Lt. Teismas nurodė, kad atsakovė sutinka su 1 000 Lt skolos suma ir pažymėjo, kad atsakovė kreditus iš ieškovės ėmė nuo 2011 m. vasario 15 d., iš viso buvo paėmusi 25 kreditus, iš kurių 24 grąžino sutartais terminais ir tvarka. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, nepagrįstu laikė atsakovės argumentą, kad kredito davėjas, t. y. ieškovė ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą ir todėl palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi. Teismas nurodė, kad Vartojimo kredito sutartis Nr. 26756 bei šios sutarties termino pratęsimas buvo sudaryti 2013 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, galiojant Vartojimo kredito įstatymo 2011 m. gruodžio 1 d. redakcijai, kurios 21 straipsnio 2 dalis numatė, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jei vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Kadangi ieškovė prašė priteisti iš atsakovės palūkanas, kurios buvo paskaičiuotos už 64 dienas taikant 132,94 procentų dydžio metinių palūkanų normą, teismas nepagrįstu laikė atsakovės argumentą, kad ieškovė, taikydama šią palūkanų normą, pažeidė Vartojimo kredito įstatymo nuostatas. Teismas, tenkinęs ieškovės reikalavimus dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tenkino ir reikalavimus dėl procesinių palūkanų bei dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu (b.l. 112–113) prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei iš atsakovės 230,40 Lt palūkanos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais. Sutarties laisvės principas sutarties šalims leidžia susitarti dėl sutarties sąlygų, tačiau jos negali pažeisti įstatymų reikalavimų ir silpnesniosios šalies – vartotojo - interesų, protingumo ir sąžiningumo principų. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, galiojusioje tiek sutarties sudarymo momentu, tiek ir galiojančioje šiuo metu, įtvirtintas draudimas taikyti pavėluotų įmokų mokėjimo (nemokėjimo) atvejais kredito gavėjui didesnes nei 0,05 procento dydžio nuo pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą mokėti dieną netesybas. Be to, jokios kitos netesybos negali būti taikomos. Kadangi šios nuostatos yra specialiosios, joms taikoma pirmenybė prieš bendrojo pobūdžio CK normas, reglamentuojančias netesybas. Šalių sudarytos sutarties sąlygos dėl palūkanų dydžio iš dalies prieštarauja įstatymo reikalavimams, todėl tiek, kiek šalių sutartyje nustatyta palūkanų norma prieštarauja įstatymu nustatytam netesybų dydžiui, jos negalioja ir palūkanos negali būti priteisiamos.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 121–123) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nepagrįstai ieškovės prašomas priteisti palūkanas laiko netesybomis, kurių dydis prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms. Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 9.1 punkte yra numatytos netesybos – 0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, ir toks šalių sudarytoje sutartyje nustatytas delspinigių dydis neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms. Teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės ne netesybas, o palūkanas, kurios atlieka mokėjimo už naudojimąsi ieškovės paskolintais pinigais funkciją. Pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos mokamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžintas kredito davėjui. Ieškovė pagrįstai, vadovaudamasi šalių sudaryta sutartimi, turėjo teisę reikalauti, kad atsakovė pratęsiant kredito grąžinimo terminą mokėtų sutartyje nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi ieškovės pinigais iki įsipareigojimo grąžinti visą kreditą įvykdymo. Teismas pagrįstai tenkino šį ieškovės reikalavimą ir palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės. Šalių sudarytos sutarties nuostatos nepažeidžia ir Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 198,34 procentai, kai pagal įstatymą leistina norma yra 200 procentų. Tuo tarpu ginčijamos palūkanos paskaičiuotos taikant metinę palūkanų normą papildomam laikotarpiui – 132,94 procentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Katalogas“ ieškinys atsakovei L. K. dėl skolos priteisimo, yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo minėtą sprendimą pakeisti ar panaikinti.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar vartojimo kredito sutartyje numatytas palūkanų dydis neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms, protingumo ir sąžiningumo principams, ar nepažeidžia silpnesniosios vartojimo kredito sutarties šalies – vartotojo (paskolos gavėjo) interesų, dėl ko jis turėtų būti mažinamas.

Civiliniame kodekse nėra pateiktas konkretus palūkanų apibrėžimas, tačiau, vadovaujantis palūkanų samprata Lietuvos civilinėje teisėje, yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos, t. y. palūkanos, atliekančios mokėjimo (užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. Pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, tuo tarpu kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos. Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nustato CK 6.872 straipsnio 1 dalis. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje ir kt. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, kurios pagal kasacinio teismo praktiką savo esme yra laikomos netesybomis, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsižvelgiant į išskiriamas dvejopo pobūdžio palūkanas, remiantis šalių sudaryta vartojimo kredito sutartimi, būtina nustatyti, dėl kokių palūkanų mokėjimo šalys susitarė sudarytoje vartojimo kredito sutartyje ir reikalavimą dėl kokių palūkanų priteisimo yra pareiškusi ieškovė. Tik nustačius, kad ieškovė reikalavimą pareiškė dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo (savo esme laikytinų netesybomis), sprendžiant dėl palūkanų dydžio yra galimas apeliantės nurodytų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymas. Priešingu atveju, minėtos nuostatos ieškovės prašomoms priteisti palūkanoms, kurios nelaikytinos sutartinėmis netesybomis, nebūtų taikomos.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. ieškovė ir apeliantė sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 26756 (b.l. 5–17), pagal kurią apeliantei buvo suteiktas 1 000 Lt kreditas pervedant nurodytą kredito sumą į apeliantės asmeninę sąskaitą (b.l. 19). Kreditas buvo suteiktas 30 kalendorinių dienų laikotarpiui numatant kredito grąžinimo datą - 2013 m. spalio 18 d. Pagal šalių susitarimą apeliantė turėjo sumokėti ieškovei 1 094 Lt sumą, kurią sudaro 1 000 Lt grąžintinas kreditas ir 94 Lt palūkanos už naudojimąsi suteiktomis kredito lėšomis nuo kredito lėšų išmokėjimo iki kredito grąžinimo dienos (b.l. 15–17). 2013 m. spalio 21 d. priedu Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 26756 (b.l. 18) šalys susitarė dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo ir nustatė, kad likusi negrąžinto kredito suma turi būti grąžinta iki 2013 m. lapkričio 20 d. Bendra apeliantės ieškovei pagal sutartį likusi sumokėti suma sudarė 1 096,40 Lt, iš jų 988,40 Lt kredito suma ir 108 Lt palūkanos papildomam kredito grąžinimo laikotarpiui. Apeliantė tinkamai ir laiku neįvykdė pareigos grąžinti ieškovei suteiktą kreditą bei sumokėti palūkanas, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos iš apeliantės priteisimo. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, paskaičiavo nuo negrąžintos kredito sumos (988,40 Lt) 132,94 procentų dydžio metines palūkanas už 64 dienas, kurias apeliantė uždelsė grąžinti suteiktą kreditą, ir prašė priteisti jai iš apeliantės 230,40 Lt palūkanas. Būtent dėl šių palūkanų dydžio ir teisėtumo yra kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje.

Pagal šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas ieškovė (kredito davėjas), įsipareigojo esant sutartyje numatytoms sąlygoms, sutarties galiojimo metu sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka kredito davėjo darbo laiku suteikti kredito gavėjui (apeliantei) specialiosiose sąlygose nurodytą vartojimo kreditą bei leisti kredito gavėjui naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis elektroniniais kanalais, o kredito gavėjas įsipareigojo laiku ir pilnai grąžinti kredito gavėjui pagal sutartį suteiktą kreditą, mokėti palūkanas, kitus bendrą vartojimo kredito kainą sudarančius mokesčius bei visus kitus sutarties specialiosiose sąlygose išvardintus mokesčius ir mokėjimus (sutarties 2.1, 2.2 punktai). Sutarties bendrųjų sąlygų 6 skyriuje, reglamentuojančiame palūkanas, šalys susitarė, kad už faktiškai paimtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo pinigais (sutarties 6.1 punktas). Kredito palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui (sutarties 6.2 punktas). Taigi šalys sutartyje susitarė, kad mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, mokamos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, yra mokamos nuo kredito suteikimo dienos iki realaus piniginės prievolės grąžinti suteiktą kreditą įvykdymo. Šiuo atveju šalys nenukrypo nuo bendrosios paskolos teisiniuose santykiuose galiojančios taisyklės, kad palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.872 str. 2 d.). Bendrosiose vartojimo kredito sutarties sąlygose, reglamentuojančiose sutarties nevykdymo pasekmes bei šalių atsakomybę, numatyta, kad jei kredito gavėjas grąžintino kredito ar jo dalies nesumoka laiku į sutartyje numatytą kredito davėjo sąskaitą arba sutartis yra nutraukiama sutartyje numatytais pagrindais, tai už laiku negrąžintą kreditą (jo dalį) iki visiško faktinio kredito grąžinimo kredito davėjui dienos skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties bendrųjų sąlygų 6 skyriuje bei sutarties specialiųjų sąlygų 1 skyriuje nurodytas palūkanas (sutarties 9.1 punktas). Kadangi vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6 skyriuje yra reglamentuotos tik mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurių dydis numatytas specialiųjų sąlygų 1 skyriuje, laikytina, kad sutarties sąlygose, reglamentuojančiose sutarties nevykdymo pasekmes, šalys pakartotinai įtvirtino nuostatą dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo iki tinkamo piniginių prievolių įvykdymo. Taigi pagal šalių sudarytą sutartį apeliantė net ir praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą turi pareigą mokėti ieškovei palūkanas už naudojimąsi ieškovės pinigais, t. y. pareigą mokėti palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją. Būtent šias palūkanas ieškovė prašė priteisti jai iš apeliantės ir kreipdamasi į teismą paskaičiavo mokėtinas palūkanas už negrąžintą kredito sumą už laikotarpį nuo piniginės prievolės įvykdymo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos savo esme nėra netesybos, jos yra skirtos atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostata, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi minėtoje nuostatoje yra kalbama apie netesybas, tačiau ne apie mokėjimo funkciją atliekančių (pelno) palūkanų dydį. Kaip jau buvo nurodyta, tik kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos, mokamos skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, savo esme laikytinos sutartinėmis netesybomis, kurioms taikytina nurodyta Vartojimo kredito įstatymo nuostata, tačiau dėl šių palūkanų priteisimo ieškovė reikalavimo nėra pareiškusi. Kadangi ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl mokėjimo, o ne kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų priteisimo, laikytina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatų dėl netesybų dydžio. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, net ir skaičiuojamos po piniginės prievolės įvykdymo termino pasibaigimo, savo esame nėra netesybos. Minėtos palūkanos yra skirtos ne kompensuoti kredito davėjo patiriamus nuostolius, bet atlyginti jam už naudojimąsi jo pinigais. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti palūkanas, nepagrįstai nesivadovavo Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, kadangi teismas, spręsdamas dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo ir šalių susitarimu nustatyto jų dydžio, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis minėtomis nuostatomis. Tačiau net ir pripažinus, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydžio netaikytinos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatos dėl netesybų dydžio, vertinant šalių susitarimu nustatytą palūkanų dydį būtina atsižvelgti į tai, ar jis neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, protingumo ir sąžiningumo principams, ar nepažeidžia apeliantės teisių ir teisėtų interesų.

Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju šalys dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normos (dydžio) buvo susitarusios abipusiu susitarimu sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, todėl įstatyme numatyta palūkanų norma netaikytina. Šalių 2013 m. rugsėjo 17 d. sudarytoje vartojimo kredito sutartyje numatyta 114,37 procentų dydžio palūkanų norma, o 2013 m. spalio 21 d. papildomame susitarime dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo numatyta 132,94 procentų dydžio palūkanų norma (b.l. 15–18). Sutarties laisvės principas sudarant sutartį (o kartu tariantis ir dėl palūkanų dydžio) yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Neretai sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertė. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, taikant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies – vartotojo - interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, nepažeidžianti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad sudarant vartojimo kredito sutartį bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neviršijo įstatyme nustatytos ribos ir buvo 198,34 procento (b.l. 15), todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad sutarties sudarymo metu bendra vartojimo kredito kaina, įskaitant ir mokėtinas palūkanas, taip pat papildomu susitarimu šalių nustatyta palūkanų norma neviršijo nustatytos maksimalios 200 procentų ribos, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo mažinti ieškovės prašomų priteisti palūkanų dydžio, kadangi jis neviršija maksimalios įstatyme nustatytos ribos. Šalių susitarimu nustatytam palūkanų dydžiui neviršijant maksimalios įstatyme nustatytos ribos, negalima sutikti su apeliantės argumentais, jog šalių sutartyje nustatytas palūkanų dydis neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, kad pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus. Apeliantė nepagrindė savo teiginių, jog įstatymo reikalavimus atitinkanti bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų ar kad pažeidžia jos interesus. Vien ta aplinkybė, kad apeliantė dėl savo turtinės padėties negali tinkamai įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, dar negali būti laikoma pagrindžiančia netinkamą šalių laisvu susitarimu nustatytą palūkanų dydį. Apeliantė su ieškove buvo sudariusi net 25 sutartis dėl kreditų suteikimo, kas leidžia manyti, kad apeliantei ne tik kad buvo žinomos sutarties sudarymo sąlygos, bet ją tenkino ir ieškovės siūlomos kredito suteikimo sąlygos, įskaitant ir nustatytą palūkanų dydį, kadangi, priešingu atveju, joks pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, manydamas, kad sutarties sąlygos pažeidžia jo interesus, nesudarytų sutarčių dėl tokio skaičiaus kreditų suteikimo. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad yra įstatyme numatyti pagrindai, leidžiantys sumažinti šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje numatytą palūkanų normą, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė jai iš apeliantės jos prašomas palūkanas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 185 str., 263 str.), jį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistinas iš ieškovės jos sumokėtas žyminis mokestis už pateiktą apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti jai iš apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esantys įrodymai (b.l. 125) patvirtina ieškovės turėtas išlaidas – 250 Lt – už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nurodytų išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos (8.11 punktas), todėl netenkinus apeliacinio skundo šios išlaidos priteistinos ieškovei iš apeliantės (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Katalogas“, juridinio asmens kodas 133302815, Kaunas, V. Krėvės pr. 53-238, iš L. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) (72,41 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjas Raimondas Buzelis