Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarimo, kuriuo V. F. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. ir nubaustas 1000 (vieno tūkstančio) litų bauda be neteisėtos veiklos įrankių ir pajamų konfiskavimo;

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. F. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, t.y. laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2013 m. vasario 26 d. savo automobiliu VW Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė individualią taksi veiklą – vežė keleivius už atlygį pagal Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. spalio 2 d. išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 192438, naudodamasis UAB „N.“ paslaugomis – priimdamas užsakymus keleivių vežimui per raciją iš UAB „N.“ dispečerio iškvietimus, tačiau neturėjo nustatyta tvarka įgijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, iš vykdytos veiklos gavo 6084 (šešis tūkstančius aštuoniasdešimt keturis) litus pajamų, kurias registravo gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale, pajamoms registruoti naudojo prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose fiksuojama automobilio nuoma su vairuotoju. Tokiais savo veiksmais V. F. pažeidė Lietuvos Respublikos Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkto nuostatas bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos OKS vyriausiojo specialisto P. B. surašytame 2013-03-15 administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad V. F. pažeidė 1996-11-16 LR Kelių transporto kodekso Nr. I-1628 18 str. 12 d., LR susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p., LR susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taisyklių 2 p. nuostatas.

Pažymima, kad apelianto automobilis neturi taksi automobiliui reikalingų atributų (nei taksometro, nei plafono), ant jo automobilio užrašyta nuoma. Šiuo atveju jam turėtų būti taikomos ne Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, o būtent Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės.

Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos CK 6.513 str. nuostata, nes Lietuvos Respublikos ATPK 249 str. 2 d. numato, jog ATPK nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, jog kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 337, nutartis bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009 ir kt.).

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. F. savo automobiliu vertėsi ne taksi veikla neturėdamas tam reikiamo leidimo, bet teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu sutikti negali.

Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2013 m. vasario 26 d. V. F. vykdė individualią veiklą - teikė taksi paslaugas automobiliu VW Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) užsakymus gaudavo iš UAB „N.“ dispečerinės, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai (b. l. 15-17), minėtu laikotarpiu V. F. gavo 6084 Lt pajamų, kurios buvo registruojamos Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 14-15). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad iš byloje esančios 2012-10-02 Bendradarbiavimo sutarties matyti, kad UAB „N.“ teikia V. F. tik dispečerinės paslaugas - t. y., gavusi iš kliento užsakymą, UAB „N.“ ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą V. F. (b. l. 11-12). Pasak apelianto, iš byloje esančios bendradarbiavimo sutarties su UAB „N.“ matyti, kad įmonė įsipareigojo jam pateikti būtent automobilio nuomos užsakymus, o ne užsakymus dėl keleivių vežimo taksi.

Siekiant nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui. Tai, kad V. F. vykdė keleivių vežimo, o ne transporto nuomos paslaugas parodo ir teikiamų paslaugų pobūdis bei trukmė. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t. y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A i tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai. Įvertinus V. F. Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai 2013 m. vasario 28 d. pateikto paaiškinimą, darytina išvada, kad jis atvažiuoja, paima klientą ir nuveža jį iš punkto A į punktą B, maršruto pabaigoje iš kliento paima pinigus ir išrašo kvitą. Keleivių vežimo užsakymus jis gauna iš UAB „N.“ (b. l. 18). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas veiklos, kuria užsiėmė V. F., pobūdį, padarė pagrįstą išvadą, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai – iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas; važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu.

Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad V. F. deklaruojama veikla, t. y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2013 m. vasario 26 d. realiai vykdoma nebuvo. Prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, V. F. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t. y. automobilyje nebuvo taksometro, vietoje plafono su užrašu TAKSI buvo nurodytas UAB „N.“ dispečerinės telefono numeris – 1445, tokiu būdu siekdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas.

Kaip minėta, vienas iš esminių Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra tas, kad veika pasireiškia ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. F. individualią veiklą vykdė nuo 2012-10-06, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis V. F. nuo 2012-10-06 iki 2013-02-26 gavo 6084 Lt pajamų: per 2012 m. spalio mėn. – 1086 Lt, 2012 m. lapkričio mėn. – 1030 Lt, 2012 m. gruodžio mėn. – 1157 Lt, 2013 m. sausio mėn. – 1656 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 1155 Lt (b. l. 14-15). Remiantis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo V. F. veiklos sistemingumą ir komercinį pobūdį.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos CK nuostatomis, kadangi pagal Lietuvos Respublikos ATPK nuostatas, šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apelianto argumentas nepagrįstas. Pažymėtina, kad V. F. teigimu, jis teikė automobilio su vairuotoju nuomos paslaugas, kurias reglamentuoja būtent Lietuvos Respublikos CK. Siekiant išsiaiškinti, ar asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., numatantį atsakomybę už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija, būtina įvertinti ir Lietuvos Respublikos CK nuostatas, reglamentuojančias automobilių nuomos su vairuotojų veiklą, kuriai tokia licencija nereikalinga.

Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad V. F. pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. F. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.