Alytaus apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei A. K. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei adresuoti ieškinio, jo priedų nuorašai bei teismo pranešimas, kuriame nustatytas 20 dienų terminas atsiliepimui pateikti įteikti 2017 m. lapkričio 7 d. įstatymų nustatyta tvarka šeimos nariui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalis). Atsakovei be pateisinamos priežasties per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovo prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

CPK 285 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. naudojosi 0,0334 ha žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), tačiau už naudojimąsi valstybiniu žemės sklypu nustatytais terminais nesumokėjo 32,89 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, todėl jai buvo priskaičiuota 2,59 Eur delspinigių.

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, yra nurodęs, kad faktinis valstybinės žemės naudojimas nepanaikina naudotojo pareigos mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybės nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009). Be pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už valstybinės žemės naudojimą, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, kad minėtas mokestis už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tvarka, kuria valstybinės žemės nuomos mokestis turi būti mokamas, reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“. Šio nutarimo 3 punkte nustatyta, kad konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemė“ 1.4 papunktyje nustatyta, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Aplinkybė, jog šiame Vyriausybės nutarime nurodyta, kad mokestis imamas už nuomą, o ne naudojimą, neatleidžia atsakovės nuo pareigos sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nes faktinis valstybinės žemės naudojimas, kai atsakovė neturi teisės šios žemės naudoti neatlygintinai, pagrįstai prilyginamas faktinei nuomai, už kurią turi būti mokamas atitinkamo dydžio mokestis. Toks žemės naudojimo aiškinimas atitinka ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 12-7/2002. Vadinasi atsakovei net ir nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties išlieka pareiga mokėti žemės nuomos mokestį.

Atlikus formalų ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų: 2017 m. liepos 17 d. priminimo Nr. PR000570 (b. l. 6); mokesčių mokėtojo kortelių (b. l. 7, 9); mokesčių mokėtojo delspinigių ataskaitos (b. l. 10); mokesčių mokėtojo delspinigių ataskaitos nuo 2015 m. sausio iki 2017 m. rugpjūčio periodo (b. l. 8); žemės sklypų lentelės (b. l. 11); atsakovei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad savo piniginę prievolę ieškovei ji yra įvykdžiusi, darytina išvada, kad pasitvirtinus paminėtų ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti ieškovės prašomą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytas materialinės teisės normas bei ieškovės pateiktus įrodymus darytina išvada, kad atsakovė prievolės atsiskaityti su ieškove neįvykdė, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 32,89 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, 2,59 Eur delspinigių, iš viso 35,48 Eur skolos (Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“, CK 6.545 straipsnis, 6.552 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.71 straipsnis).

Iš atsakovės taip pat priteistinos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės valstybei priteistina 20,00 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo ieškovė atleista CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto nustatyta tvarka.

Valstybė šioje byloje patyrė 1,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas šios sumos iš šalių nepriteisia (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-287 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), ieškovei Kauno rajono savivaldybės administracijai, įmonės kodas 188756386, adresas Kaune, Savanorių pr. 371, atsikaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB Luminor bank, AB, banko kodas 40100, 32,89 Eur (trisdešimt du eurus 89 ct) skolos, 2,59 Eur (du eurus 59 ct) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), 20,00 Eur (dvidešimt eurų 00 ct) žyminio mokesčio valstybei. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą atsakovės pasirinktame banke, įmokos kodas 5660.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti apeliacine tvarka, tačiau ji turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2 dalies, 3 dalies reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Prienų rajono apylinkės teismą.