- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- I1-4934-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02977-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gedimino Užubalio,
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktorius 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 42-1214 (toliau – ir Sprendimas) pripažino pareiškėjo R. Š. 2020 m. liepos 22 d. skundą nepagrįstu.
2. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (toliau – ir Departamento Sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašo: 1) panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 42-1214 ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl norminių teisės aktų teisėtumo; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Eur pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
4. Paaiškina, kad reaguodamas į Vilniaus PN administracijos skelbimą — reikalavimą paprastos grupės nuteistiesiems iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atiduoti artimiesiems nuosavus elektroninius prietaisus, pateikė skundą Vilniaus PN direktoriui, dėl galimai jo vykdomos antikonstitucinės veiklos surenkant elektroninius prietaisus iš paprastos grupės nuteistųjų, kuriems priklauso ir pareiškėjas.
4.1. Mano, kad Vilniaus PN Sprendimas yra šabloniškas, nesprendžiantis susidariusios problemos, o tik nurodantis, kad pagal nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, paprastosios grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems, elektros prietaisai neįtraukti į nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašą, ir kad nuo 2020 m. liepos 1 d. visus elektros prietaisus, išskyrus barzdaskutę, reikia atiduoti. Jam nesuprantama tokia pareigūnų vykdoma antikonstitucinė veikla.
4.2. Pažymi, kad Kalėjimų departamento sprendimas taip pat yra šabloniškas, nesprendžiantis susidariusios problemos, neatsakantis į pareiškėjo klausimus. Pareigūnai tokiais veiksmais pablogino jo, kaip paprastosios grupės nuteistojo, kuriai jis priklauso nuo 2016 m. kovo 25 d., padėtį, mano, jog kalinimo sąlygos negali blogėti, iš jo negali būti paimta tai, ką jis teisėtai tiek metų turėjo ir galėjo naudotis, jo teisinė padėtis pablogėjo ne dėl jo elgesio, o pareiškėjo nuomone, dėl antikonstitucinio įstatymo, kuriuo buvo pakeistas Bausmių vykdymo kodeksas (b. l. 1-4).
4.3. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 23-26) paaiškina, kad Bausmių vykdymo kodekse 92 straipsnyje yra nustatyta nuteistųjų teisė turėti asmeninius daiktus. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog paprastosios grupės nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮTIVT taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, III skyriuje yra nurodyta nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, jų bendra masė. Paprastosios grupės nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti daiktai ir jų kiekiai yra nustatyti PĮTIVT taisyklių 21 punkte.
5.1. Pareiškėjas skunde nenurodo jokių Vilniaus PN administracijos pažeidimų jo atžvilgiu. Todėl atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, kad Vilniaus PN administracija savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus. Vilniaus PN administracija vadovaujasi įstatymais ir kitais galiojančiais teisės aktais, visos pareiškėjo skundo nurodytos aplinkybės yra pagrįstos abstrakčiais teiginiais.
5.2. Atsakovė su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Atkreipia dėmesį, kad pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei veiką padariusio asmens kaltė. Nenustačius bent vienos sąlygos, valstybei ar savivaldybei, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų, ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Atsakovės nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik pasipelnyti iš valstybės (b. l. 23-26).
5.3. Atsakovės Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
6. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka. Atsiliepime (b. l. 9-12) paaiškina, kad 2020 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymu Nr. XIII-3023 (įsigaliojo 2020 m. birželio 20 d.) buvo pakeistas Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnis, nustatantis paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas. Tuo pačiu įstatymu pakeisto Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šiuos asmeninius daiktus – maisto produktus (išskyrus maisto produktus, kuriuos prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti), laikraščius, žurnalus, knygas, drabužius, avalynę, patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), laikrodžius, pagamintus ne iš brangiųjų metalų, barzdaskutę, higienos ir kanceliarijos reikmenis ir kitus daiktus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.
6.1. Pateikęs apibendrintą aktualų galiojantį teisinį reglamentavimą, Departamentas pažymi, kad paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems iki 2021 m. birželio 1 d. leidžiama turėti pataisos įstaigoje šiuos elektros prietaisus: televizorių ir jo priedėlį antžeminei televizijai, jeigu šis priedėlis įsigytas iki 2016 m. balandžio 1 d.; kišeninį (nešiojamąjį) radijo imtuvą; barzdaskutę; elektrinį virdulį; LED skaitymo lempą (maitinamą elementais). Nuo 2021 m. birželio 1 d. paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems bus leidžiama turėti pataisos įstaigoje šiuos elektros prietaisus: kišeninį (nešiojamąjį) radijo imtuvą; barzdaskutę; elektrinį virdulį; LED skaitymo lempą (maitinamą elementais).
6.2. Laikosi pozicijos, kad Departamento Sprendimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
6.3. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Todėl pareiškėjo skunde nurodytas prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento, neturtinės žalos atlyginimą, neturi būti tenkintinas.
6.4. Teismo posėdyje Departamento atstovas nedalyvavo, jam apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
7. Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus pataisos namų direktorius 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 42-1214 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo, kuriais atmestas pareiškėjo skundas, pagrįstumo ir teisėtumo bei turtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-4).
8. Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 22 d. pateikė skundą Vilniaus PN administracijai, reaguodamas į Vilniaus PN administracijos skelbimą — reikalavimą paprastos grupės nuteistiesiems iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atiduoti artimiesiems nuosavus elektroninius prietaisus ir nurodydamas, kad toks reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu yra antikonstitucinis ir neteisėtas.
9. Vilniaus PN direktorius 2020 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimu Nr. 42-1214 paaiškino pareiškėjui, kad pagal BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuteistieji priskirti paprastajai grupei negali turėti elektrinių prietaisų, todėl pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.
10. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, paaiškindamas, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujas BVK 92 straipsnio pakeitimas nustatė, kad nuteistieji, atliekantys bausmę paprastosios grupes sąlygomis, negali turėti teisę įsigyti ir turėti elektros prietaisų.
11. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai tokiais veiksmais pablogino jo, kaip paprastosios grupės nuteistojo, kuriai jis priklauso nuo 2016 m. kovo 25 d., padėtį, mano, jog kalinimo sąlygos negali blogėti, iš jo negali būti paimta tai, ką jis teisėtai tiek metų turėjo ir galėjo naudotis, jo teisinė padėtis pablogėjo ne dėl jo elgesio, o pareiškėjo nuomone, dėl antikonstitucinio įstatymo, kuriuo buvo pakeistas Bausmių vykdymo kodeksas, prašė panaikinti ginčijamus sprendimus, priteisti neturtinę žalą.
12. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), Viešojo administravimo įstatymas bei Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25.
12.1. BVK 72 straipsnyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. BVK 73 straipsnyje reglamentuotos paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos. Minėto straipsnio 1 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti kaliniai turi teisę įsigyti BVK 92 straipsnio 1 dalies 2 punkte (nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) nurodytų asmeninių daiktų, t. y. – maisto produktus (išskyrus maisto produktus, kuriuos prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti), laikraščius, žurnalus, knygas, drabužius, avalynę, patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), laikrodžius, pagamintus ne iš brangiųjų metalų, barzdaskutę, higienos ir kanceliarijos reikmenis ir kitus daiktus. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.
12.2. Taisyklės nustato nuteistųjų siuntimo į pataisos įstaigą, nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo į pataisos įstaigą ar tardymo izoliatorių ir laikymo šiose įstaigose tvarką, nuteistiesiems ir suimtiesiems pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose leidžiamus įsigyti ir turėti maisto produktus, drabužius, avalynę, higienos reikmenis, elektros prietaisus ir kitus daiktus ir jų bendrą masę <...>. Taisyklių 21 (Taisyklių suvestinė redakcija nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.) punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.9, 20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1, 20.4.3, 20.4.4, 20.4.6, 20.4.7 ir 20.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų (išskyrus MP3 grotuvą), taip pat sausų dribsnių. Šio ginčo atveju yra aktualūs Taisyklių 20.4.1, 20.4.3, 20.4.4, 20.4.6, 20.4.7 ir 20.5 papunkčiai, kuriuose detalizuojami paprastajai kalinių grupei leidžiami turėti elektros prietaisai, t. y. televizorius ir jo priedėlis antžeminei televizijai, jeigu šis priedėlis įsigytas iki 2016 m. balandžio 1 d., kišeninis (nešiojamasis) radijo imtuvas arba MP3 grotuvas, barzdaskutė, elektrinis virdulys, LED skaitymo lempa.
13. Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN administracija, paprastajai grupei priskirtiems nuteistiems pateikusi reikalavimą atiduoti jiems priklausančius elektroninius prietaisus artimiesiems iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., o iki šios datos to nepadarius, elektroniniai prietaisai iš nuteistųjų bus paimami ir atiduodami saugojimui į sandėlį, veikė neteisėtai, pablogino jo kalinimo sąlygas. Teismas su tokiu pareiškėjo teiginiais negali sutikti. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kokie elektros prietaisai leidžiami turėti Vilniaus PN kalintiems paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, todėl Vilniaus PN administracija, paimdama iš paprastajai nuteistųjų grupei priklausančių nuteistųjų elektros prietaisus, kurių jie neturi teisės turėti Vilniaus PN vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatomis, veikė teisėtai.
13.1. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant pareiškėjo nurodytų argumentų ir pareikštų reikalavimų pagrįstumą pirmiausiai pažymėtina tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Šios praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėdamas, kad asmuo, kuriam ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).
13.2. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jokie daiktai (elektriniai prietaisai) iš pareiškėjo dar nėra paimti.
14. Pareiškėjas skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, ir Departamento 50 000 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamoje byloje teismas atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas), nes nenustatė neteisėtų Vilniaus PN ar Departamento veiksmų. Prievolės atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos būtinų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
15. Patikimų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, byloje nesurinkta. Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes ir įrodymus, iš kurių kildinamas turtinės ir neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus pataisos namų ar atskirų jos pareigūnų neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, t. y. nenustačius nors vienos viešosios atsakomybės sąlygos, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 1 d.).
16. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatų atitikimo Konstitucijai. Teismas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; 2 dalyje – jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.
17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamus sprendimus gavo laiku, nes juos apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, konstatuoja, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
18. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo R. Š. skundą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.