- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-25
- Bylos Nr.
- P-261-115-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1288/2008 pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA; atsakovo atstovas), priteisti: 250 000 Lt turtinės žalos atlyginimą; 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 50 Lt dėl žalos nustatymo turėtų išlaidų atlyginimą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad po tėvo Z. K. mirties jis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka įgijo jo turėtas teises į naudotą asmeninio ūkio žemę, esančią Buivydiškių kadastro vietovėje, Vilniaus rajone. Kadangi dėl objektyvių priežasčių nežino, kur ji yra, tačiau nori ja naudotis, pareiškėjas 2007 m. balandžio 6 d. su prašymu kreipėsi į atsakovo atstovą prašydamas nurodyti, kur yra minėta asmeninio ūkio žemė. Atsakovo atstovas 2007 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 20-427 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir raštas Nr. 20-427) informavo pareiškėją, kad, nesant Z. K. asmeninio ūkio žemės suteikimą bei asmeninio ūkio žemės naudojimą patvirtinančių dokumentų, negali būti sprendžiamas klausimas dėl asmeninio ūkio žemės privatizavimo jam, kaip paveldėtojui. Nesutiko su minėtu VAVA raštu Nr. 20-427 ir jos veikla apskritai. Nurodė, kad iš rašto Nr. 20-427 suprato, jog Vilniaus apskrities viršininkas, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 1-13 punktų nuostatomis, yra žemės administratorius apskrities teritorijoje, ne tik kad negali nurodyti, kur yra pareiškėjo tėvo asmeninio ūkio žemė, bet ja jau nedisponuoja (neadministruoja), todėl atima įstatymo suteiktą galimybę iš pareiškėjo šia žeme naudotis ir privatizuoti. Pareiškėjas teigė, kad rašte Nr. 20-427 pateikiamos tikrovės neatitinkančios žinios apie faktus. Atsakovo atstovo veiksmus vertino kaip kėsinimąsi sukčiauti naudojant apgaulę. Akcentavo, jog savo veiksmais VAVA griauna pasitikėjimą valstybės institucija, ją diskredituoja. Vertino, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko veikos patyrė turtinę ir moralinę žalą. Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „RD statyba“, kad ši atliktų turto vertinimą bei nustatytų padarytą turtinę žalą, tačiau UAB „RD statyba“ tai daryti atsisakė, todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis, pareiškėjas pateikia savo skaičiavimus dėl padarytos žalos dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad į VAVA dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo jo tėvui Z. K. raštu kreipėsi 2006 m. gruodžio 22 d., tačiau klausimas nebuvo išspręstas. Pažymėjo, jog šio atsakymo pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka ir per jų nustatytus terminus neskundė. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad nežino, ar jo tėvas iki mirties naudojosi žemės sklypu, jei naudojosi – kurioje vietoje yra žemė. Nurodė, kad išvadą, jog jo tėvui buvo skirtas sklypas ir jis juo naudojosi, padarė remdamasis VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl patikslintų asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašų patvirtinimo” (toliau – ir įsakymas Nr. 5), kurio sąraše Z. K. įrašytas 277 numeriu.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VAVA su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovo atstovas paaiškino, kad Z. K. niekad dėl asmeninio ūkio žemės nuomos arba pardavimo į jį nesikreipė. Teigė, kad VAVA apie mirusio Z. K. asmeninio ūkio 0,25 ploto ha žemės sklypo naudojimą duomenų neturi. Pabrėžė, jog jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Z. K. 0,25 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą naudojo, pareiškėjas nepateikė. Nurodė, kad, pagrįsdamas padarytos turtinės žalos dydį, pareiškėjas pateikė savo paskaičiavimą, kokias pajamas galėtų gauti naudodamas tėvui skirtą 0,25 ha ploto žemės sklypą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šių galimų pajamų dydį. Pažymėjo, kad pareiškėjas teigė, kad jo tėvas nuolat naudojosi asmeniniu ūkiu, o tai reiškia, jog VAVA jokiais veiksmais nekliudė to daryti. Manė, kad VAVA pareiškėjui turtinės žalos nepadarė, todėl reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagristas. Nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VAVA atsisakymu privatizuoti tėvo naudotą asmeninio ūkio žemės sklypą ir laikydamasis ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, turėjo kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, o dėl įpareigojimo jam, kaip Z. K. įpėdiniui, parduoti asmeninio ūkio žemės sklypą – į bendrosios kompetencijos teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu VAVA atstovas papildomai paaiškino, kad pareigūnų kaltės dėl žemės sklypo įforminimo Z. K. nėra, nes jis nepateikė prašymo suprojektuoti suteiktą sklypą, t. y. pats buvo nerūpestingas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nukreipė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 15 punkto 1 dalį ir 14 punktą ir Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimą Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” (toliau – ir nutarimas Nr. 785). Nurodė, kad byloje buvo nustatyta, ką pripažįsta ir VAVA, kad Z. K. įstatymų nustatyta tvarka Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 11 d. 21 – osios sesijos sprendimu (nauja šio sprendimo redakcija, priimta 1995 m. kovo 16 d. 24 – osios sesijos sprendimu vykdant teismo sprendimą) buvo suteikta 0,25 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas.
Pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos dokumentų, dėl 1994 m. gegužės 21 d. Buivydiškių apylinkės tarybos 21 – osios sesijos sprendimo, kuriuo buvo suteikta asmeninio ūkio žemė ir Z. K., teisėtumo vyko teisminiai ginčai (vykdant 1995 spalio 17 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-790/94, sprendimas, patvirtinantis žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, priimtas 1995 m. kovo 16 d.), todėl pareiškėjas neteisingai nurodė, kad pareigūnai vilkino atlikti jiems priskirtus veiksmus. Be to, rėmėsi Tvarkos 19 punktu ir padarė išvadą, jog pretendentas nėra tik pasyvus stebėtojas, kadangi tiek žemės reformą vykdantiems pareigūnams ir kitiems asmenims, tiek ir piliečiams įstatymu suteikiamos teisės ir pareigos, o asmuo, siekiantis tam tikrų teisių įgyvendinimo, pats turi būti rūpestingas ir atidus. Pabrėžė, jog jokių duomenų, kad pareiškėjo tėvas aktyviai veikė siekdamas įgyvendinti teises į asmeninio ūkio žemę, byloje nėra. Nurodė, kad pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo tėvas po 2002 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 5 priėmimo jokių aktyvių veiksmų neatliko.
Nurodė, kad Vyriausybė 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtino Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas) (2005 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 564 redakcija), kurio 2 punkte nurodoma, kad prašymą suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą ar suteikiamą nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, taip pat prašymą suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte norimą pirkti ar suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte arba žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte norimą nuomoti žemės sklypą asmenys pateikia apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teritoriniam žemėtvarkos skyriui arba jo darbuotojams seniūnijose. Pažymėjo, jog VAVA atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad Z. K. jokio prašymo suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypą nepateikė ir niekada tuo klausimu į VAVA nesikreipė, ką patvirtino ir byloje liudytoja apklausta J. J..
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodo, kurioje vietoje buvo jo tėvo asmeninio ūkio žemės sklypas, ir nesiima jokių veiksmų nustatyti, kad tėvas tokia žeme iki savo mirties naudojosi. Pažymėjo, kad galiojantys įstatymai ir Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ir nuomos” (toliau – ir nutarimas Nr. 236) patvirtintoje tvarkoje asmeninio ūkio žemės pardavimas siejamas su dviejų sąlygų buvimu: asmeninio ūkio žemės suteikimu įstatymo nustatyta tvarka ir jos naudojimu. Akcentavo, jog, nesant vienai iš šių sąlygų, ne ginčo tvarka valstybinės žemės pardavimas negalimas.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad paveldėjo tėvo turėtą asmeninio ūkio žemę, nes negali nurodyti net žemės sklypo buvimo vietos. Be to, kaip teigė pareiškėjas, Z. K. asmeninio ūkio žemę naudojo iki mirties, o iš to seka, kad VAVA jokiais veiksmais netrukdė to daryti, todėl teigti, kad dėl žemės suteikimo įforminimo proceso kalti pareigūnai, nėra pagrindo, o tai reiškia, kad pareigūnų veiksmais turtinė žala padaryta nebuvo.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 6.271 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad konkrečių VAVA pareigūnų veiksmai būtų buvę neteisėti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų visiškai patenkintas pareiškėjo skundas.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VAVA su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi sprendžiant, ar apelianto reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodyta institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai, t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Skunde nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 1-13 punktų nuostatomis, yra žemės administratorius apskrities teritorijoje, ne tik kad negali nurodyti, kur yra pareiškėjo tėvo asmeninio ūkio žemė, bet ja jau nedisponuoja (neadministruoja), todėl atima įstatymo suteiktą galimybę iš pareiškėjo šia žeme naudotis ir privatizuoti, dėl ko pareiškėjas patyręs turtinę ir moralinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad minėtos teisės normos nustato apskrities viršininko kompetenciją reguliuojant žemės santykius apskrities teritorijoje. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko savo funkcijų ar jas atliko pažeidžiant įstatymą. Pareiškėjas savo reikalavimus kildina iš paveldėjimo teisinių santykių, tačiau nėra pagrindo teigti, kad valstybės valdymo institucija savo neveikimu ar neteisėtu veikimu, pažeidė jo paveldėjimo teisę ar kitaip trukdė ją realizuoti. Grindžiant reikalavimus šioje byloje dėstomi faktai apie apskrities viršininko administracijos ir pareiškėjo velionio tėvo Z. K. teisinius santykius dėl asmeninio ūkio žemės, tačiau pareiškėjui nesuteikta teisė ginti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus, teisminė gynyba jam garantuota tik dėl jo asmeninių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimų (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis).
Teismas pabrėžė, kad į pareiškėjo kreipimąsi dėl Z. K. 0,25 ha asmeninio ūkio žemės privatizavimo Vilniaus apskrities viršininko administracija neigiamai atsakė 2007 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 20-427 bei išaiškino atsisakymo parduoti asmeninio ūkio žemės sklypą apskundimo tvarką. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas šio atsisakymo ABTĮ nustatyta tvarka neginčijo.
Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, pažeidžiantys pareiškėjo teises ar teisėtus interesus ir sukeliantys turtinę ar neturtinę žalą.
IV.
D. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. rugsėjo 30 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1288/2008 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu.
Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus, teisminė gynyba jam garantuota tik dėl jo asmeninių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimų (ABTĮ 5 str. 1 dalis). Teismas netinkamai taikė šią teisės normą ir nepagrįstai nenagrinėjo klausimo ar apskrities viršininko administracija nepažeidė Z. K. teisių ar teisėtų interesų, tuo padarydamas turtinę žalą šiam asmeniui numatytą CK 6.271 straipsnyje.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija laiduoja teisę kreiptis į teimą (Konstitucijos 30 str. 1 d.) Administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Z. K. turėjo teisę kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
3. LR Civilinis kodeksas nustato, kurios mirusiojo teisės ir pareigos pasibaigia jam mirus ir kurios pereina paveldėtojams. Palikėjo turtinės reikalavimo teisės yra paveldimos (CK 5.1 str. 2 d.). Nepaveldimos, asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, yra apibrėžtos įstatymais, t. y. teisės neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (CK 5.1 str. 3 d.). CK 6.271 straipsnis numato deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
4. Teismas privalėjo nustatyti, ar dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nebuvo padaryta žala palikėjui, kadangi pareiškėjas turi įstatyme nustatytas reikalavimo teises į žalos atlyginimą nepriklausomai nuo to, dėl kokio subjekto veikos ši žala kilo. Į teismą pareiškėjas kreipėsi ne dėl kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, o dėl savo teisių, kurios kilo iš paveldėjimo teisių.
5. Teismas nemotyvavo išvados, jog byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko savo funkcijų ar jas atliko pažeidžiant įstatymą.
6. Atsakovas kliudė ir kliudo pareiškėjui realizuoti paveldėjimo teisę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujintas jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Pareiškėjas prašydamas šiuo pagrindu atnaujinti procesą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo išvados, jog byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko savo funkcijų ar jas atliko pažeidžiant įstatymą.
ABTĮ 133 straipsnis numato, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, todėl sprendžiant klausimą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, reikia remtis ABTĮ 86 straipsniu. Šis straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis atitinka teismo nutarčiai keliamus reikalavimus, nes buvo atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms atnaujinti procesą pareiškėjo nurodytais argumentais, kad teismo nutartis yra be motyvų nėra pagrindo. Šioje dalyje prašymas netenkintinas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.
Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai nenagrinėjo klausimo ar apskrities viršininko administracija nepažeidė Z. K. teisių ar teisėtų interesų, tuo padarydamas turtinę žalą šiam asmeniui.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė priteisti jam 250 000 Lt turtinės žalos atlyginimą; 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 50 Lt dėl žalos nustatymo turėtų išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas skundo reikalavimo nekildino iš paveldėjimo teisinių santykių, o prašė priteisti jam asmeniškai padarytą žalą, o ne paveldėjus atitinkamą reikalavimo teisę. Esant tokiam skundo pagrindui teismas pagrįstai taikė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad Z. K. teisinių santykių su atsakovu nevertina.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, kitais prašymo argumentais jis ginčija ne konkrečios apeliacinės instancijos teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu, ir nurodo ginčo teisinių santykių teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šios normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo kaip pagrindą procesui atnaujinti nurodo savo faktinių aplinkybių vertinimą, kas jokiu būdu nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.
Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą pagal D. K. prašymą.
Nutartis neskundžiama.