Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. S. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. S. ir D. S. ieškinį atsakovui AB DnB Nord Bankas dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo UAB „Žemės ūkio paskolų garantijos fondas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarčių sąlygų pakeitimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas iš esmės tenkino prašymą dėl kredito sumos padidinimo; teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad kredito grąžinimo datai ieškovai nebuvo pradėję gauti planuotų pajamų dėl sodybos neužbaigtumo. Nesutinka su teismo pozicija dėl statybos darbų kainų didėjimo rizikos – ieškovai galėjo prisiimti tik tokią riziką, kurią galėjo numatyti protingas apdairus asmuo tokiomis pat aplinkybėmis, bet tik ne tokį staigų jų didėjimą. Teismas nevertino, kad sodyba gali generuoti planuotas gauti pajamas tik tuomet, kai yra užbaigta visiškai. Nepagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis teismo vertinimas, kad šalių elgesys po sutarčių nutraukimo rodo atsakovo tinkamą bendradarbiavimo pareigos vykdymą. Sprendime teismas nepagrįstai atmetė kaip nereikšmingą aplinkybę ir nevertino banko elgesio ieškovams bandant gauti ES struktūrinę paramą. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė kitų kreditavimo sutarčių įsipareigojimų pažeidimą (įsipareigojimo drausti turtą, atstatyti rezervuojamą palūkanų sumą, gautą PVM nukreipti įsiskolinimui dengti), nes minėt pažeidimai nebuvo konstatuoti atsakovo pranešimuose dėl sutarčių nutraukimo.

2012-09-19 buvo gautas apeliantų atstovės advokatės prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Atstovė nurodė, kad byla yra didelės apimties, šalių procesiniai dokumentai yra didelės apimties, šalys nurodė daug faktinių aplinkybių, kurias geriausiai byloje galėtų paaiškinti tiesiog pačios šalys; byla yra svarbi apeliantams, nes jie investavo į projektą nuosavas lėšas, įkeitė savo turtą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo 2011-10-05 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas labai detaliai išnagrinėjo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių veiksmus po sutarčių sudarymo, tiek po sutarčių nutraukimo ir pagrįstai konstatavo, jog bankas dėjo pastangas sutarčių išsaugojimui, tuo tarpu ieškovai nesiekė išsaugoti sutartinių santykių. Kategoriškai nesutinka su apeliantų pozicija, kad bankas tinkamai nebendradarbiavo, kadangi apeliantai tinkamu bendradarbiavimu laiko tik besąlyginį sutikimą su jų sąlygomis, tačiau tokia pozicija prieštarauja protingumo, sąžiningumo, sutarties laisvės bei sutarčių privalomumo principams. Bankas bendradarbiavo su ieškovais, suteikė jiems papildomą kreditą, nors neprivalėjo to daryti, svarstė ir siūlė galimybę keisti sutartis, tačiau ieškovams siūlomi variantai netiko; ieškovai nevykdė mokėjimų bei pažadų sumokėti bent dalį įsiskolinimo. Pažymi, kad net po sutarčių nutraukimo siekė suteikti ieškovams galimybę atnaujinti sutartinius santykius. Nurodo, jog ieškovai, būdami verslininkai, prisiėmė riziką, susijusią su ekonominės krizės padariniais savo verslui. Pabrėžia, kad reikalavimas dėl sutarčių sąlygų pakeitimo galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad sutartys nutrauktos neteisėtai; sutartys nutrauktos teisėtai, o toks sutarties atnaujinimas pažeistų sutarties laisvės principą. Teismas pagrįstai konstatavo, jog sutarčių sąlygų pakeitimas ieškovų nurodomu būdu pažeistų banko interesus. Pažymi, kad ieškovai jau daugiau nei tris metus nemoka paskolos, paskutinis mokėjimas (pradelstų palūkanų dengimui) atliktas 2009-06-08; visa tai parodo, kad ieškovai nesiekia išlaikyti sutartinių santykių. Be to, bankas yra pateikęs įrodymus, kad net ir pakeitus sutarčių sąlygas ieškovai nebūtų pajėgūs jų vykdyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliantų atstovė advokatė L. M. 2012-09-19 pateikė prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 322 str.). Savo prašymą atstovė motyvuoja tuo, kad byla yra didelės apimties, šalių procesiniai dokumentai yra didelės apimties, šalys nurodė daug faktinių aplinkybių, kurias geriausiai byloje galėtų paaiškinti tiesiog pačios šalys; byla yra svarbi apeliantams, nes jie investavo į projektą nuosavas lėšas, įkeitė savo turtą.

Prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, taigi teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis; apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turiniui (CPK 324 str. 2 d.). Dėl išdėstyto teisėjų kolegija atmeta prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso normų, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantų teiginys, kad atsakovas, nutraukdamas sutartis, grubiai pažeidė pareigą bendradarbiauti bei kooperuotis (CK 6.38 str. 1, 3 d. ir 6.200 str.) bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 1 d. bei 6.200 str. 1 d.) atmetamas, kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentacija ir pažymi, kad apeliantų pozicija yra nelogiška ir kupina prieštaravimų. Apeliantai pažymėjo, kad ieškovų vykdoma veikla – turizmo paslaugų teikimas itin nukenčia krizės metu; byloje buvo teikiami Statistikos departamento duomenys kaip įrodymai, jog tokių paslaugų paklausa ženkliai sumažėjo; esant tokioms aplinkybėms, iš apeliantų pusės būtų logiška siekti pakeisti projektą, pakeičiant numatomos veiklos pobūdį, mažinant projekto mastą ar pan. Tačiau apeliantai kaltina atsakovą tuo, kad jis nesuteikė jiems galimybės užbaigti šį didelio masto projektą, atsisakęs pakeisti sutarties sąlygas apeliantams naudinga linkme ir atidėti paskolos grąžinimo terminą iki 2010 m. bei atsisakęs patenkinti jų prašymą dėl papildomo finansavimo visa apimtimi (1,8 mln. Lt). Tokiu būdu apeliantai tikėjosi gauti planuotas pajamas po sodybos užbaigimo, nepaisant jų pačių argumentų dėl kaimo turizmo paslaugų verslo nuostolingumo.

Bankas 2008-10-31 pasiūlė pakeisti kreditavimo sąlygas, siūlydamas nukelti kredito pradžią iki 2008-11-25, tačiau didinant maržą bei reikalaujant papildomo turto įkeitimo; apeliantai teigia, kad toks atsakovo pasiūlymas buvo neprotingas ir nesąžiningas, pažeidžiantis įstatymo įtvirtintą sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai netinkamai aiškina pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti; ši pareiga neįpareigoja sutarties šalį besąlygiškai priimti kitos sutarties šalies pasiūlymą dėl sutarties pakeitimo; toks apeliantų aiškinimas prieštarauja sutarčių laisvės principui.

Byloje teismas nustatė, kad pagal kredito sutarties sąlygas apeliantai turėjo mokėti palūkanas iki 2008-09-25; pirmas apeliantų prašymas buvo motyvuotas tuo, kad apeliantai nesuspėja užbaigti statybos darbų laiku, iki 2008 m. gegužės mėnesio; į pasikeitusias sąlygas dėl pasaulinės ekonominės krizės ar statybos kainų padidėjimą nebuvo apeliuojama. Bylos duomenimis 8 iš 10 statybos pastatų 2008-03-03 buvo užbaigti ir pripažinti tinkamais naudotis, t. y. apeliantų argumentas, kad nepabaigus visų sodybos pastatų komplekso jie neturėjo galimybės vystyti turizmo paslaugų verslo ir gauti pajamų neatitiko tikrovės. Teismas teisingai pažymėjo, kad prašymo pateikimas ir derybos dėl sutarties sąlygų pakeitimo neatleidžia nuo sutarties sąlygų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai nuo 2008-09-25 iki sutarties nutraukimo 2009-03-10 nesumokėjo nei vieno mokėjimo, kuriuo būtų sumokėta nors dalis kredito, atsakovo pasiūlymas suteikti papildomas kredito grąžinimo garantijas ir įkeisti dar nekilnojamojo turto negali būti vertinamas kaip nesąžiningas ar prieštaraujantis kooperacijos principui.

Apeliantai nurodo, kad bankas neieškojo priimtinų abiems šalims sprendimų pakeisti sutarties sąlygas, nepateikė konstruktyvių atsakymų į ieškovų prašymus pakeisti sutarties sąlygas, neatsižvelgė į teisėtus kitos šalies – ieškovų, interesus, siekiant pakeisti sutarties sąlygas dėl aplinkybių, kurios atsirado jau sudarius kreditavimo sutartis ir kurių, sudarydami sutartis apeliantai negalėjo numatyti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, derybose dėl sutarčių sąlygų pakeitimo pačių apeliantų pozicija nepasižymėjo lankstumu; apeliantai teikė tik sau palankius pasiūlymus, nors sutartyje numatytų prievolių nevykdė, kredito nedengė net dalimis pagal išgales, ne vieną kartą pažeidė kitas sutarčių sąlygas – teismas konstatavo, kad apeliantai pažeidė įsipareigojimą atstatyti 35 000 Lt sumą, rezervuojamą palūkanų mokėjimui, pažeidė įsipareigojimą gautą PVM nukreipti įsiskolinimui bankui dengti, drausti įkeistą turtą naudos gavėju nurodant banką ir pan.; pažymėtina, kad kiekvienas iš teismo nustatytų pažeidimų yra esminis sutarties sąlygų pažeidimas; skunde apeliantai šių teismo nustatytų aplinkybių buvimo neginčijo. Apeliantai nurodė, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė šiuos pažeidimus, nes pranešimuose dėl sutarčių nutraukimo jie nebuvo nurodyti kaip pagrindai sutartims nutraukti, tačiau šių pažeidimų buvimas yra teisiškai reikšmingas, vertinant sutarčių šalių sąžiningumą ir požiūrį į sutartinių įsipareigojimų vykdymą, o taip pat sutarčių nutraukimo atitikimą protingumo sąžiningumo ir teisingumo principams.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, kad bankas iš esmės tenkino R. S. prašymą dėl kredito sumos padidinimo, įvertindamas apelianto nurodytas aplinkybes dėl statybos kainų padidėjimo. Bylos duomenimis, 2007-10-12 papildomu susitarimu Nr. 11264/1 šalys susitarė, kad kredito suma padidinama nuo 2 500 000 Lt iki 3 000 000 Lt, t. y. papildomai suteikė 500 000 Lt, nekeičiant kredito gavimo termino; 2007-11-08 kreditavimo sutartimi Nr. K-2500-2007-678 suteikė 179 564, 41 EUR kreditą iki 2022-07-31. Apeliantų samprotavimai, kad paskutinis kreditas nesiskaito, nes yra vartojimo kreditas, atmetami, kaip nepagrįsti, nes sutartyje nurodyta, kad kreditas skirtas sodybos statybų finansavimui; bylos nagrinėjimo metu apeliantai iš esmės tai pripažino. Taigi priešingai, nei teigia apeliantai, atsakovas suteikė ne 0,5 mln., bet 1,12 mln. papildomą finansavimą atsižvelgęs į R. S. prašyme nurodytas aplinkybes – statybų kainų augimą bei į tai, kad į investicinį projektą nebuvo įtrauktos 9 namelio statybos išlaidos (t.2, b.l. 116); apeliantas R. S. prašė padidinti kreditą 1,5 mln. Tokiu būdu teismo išvada, kad atsakovas iš esmės patenkino apeliantų prašymą dėl kredito padidinimo yra logiška ir pagrįsta.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad ieškovui buvo žinoma apie statybos darbų kainų didėjimo riziką, ši rizika pagal 2006-11-23 kreditavimo sutarties Nr. 11264 specialiųjų sąlygų 14.4 p. yra priskirta ieškovui, teigdami, kad ieškovas galėjo prisiimti tik tokią statybos darbų kainų didėjimo riziką, kurią galėjo numatyti protingas apdairus asmuo, bet ne tokį staigų jų didėjimą, koks atsitiko šiuo atveju. Šis argumentas atmetamas, nes bylos duomenimis, statybų kainų didėjimo tendencija egzistavo iki 2008 m. pradžios, po to statybos darbų kainos ekonominės krizės sąlygomis pradėjo kristi. Apeliantų nurodyta aplinkybė, jog statybos darbų kainų padidėjimas buvo toks staigus ir didelis, kad protingas asmuo neturėjo galimybės jo numatyti, liko neįrodytas, tiesiog deklaratyvus, be to, bylos duomenimis, atsakovas padidino kreditą R. S. prašymu 1,12 mln. Lt dėl statybos kainų padidėjimo. Pažymėtina, kad atsakovas neturėjo pareigos patenkinti tokio prašymo, t. y. atsakovas tinkamai bendradarbiavo ir kooperavosi su apeliantais, geranoriškai prisiėmęs dalį statybos kainų augimo rizikos.

Apeliantai ginčija teismo išvadą, kad apeliantai galėjo pradėti verslą nuo 2008-05-06, t. y. nuo to momento, kai 12 kaimo turizmo sodybos pastatų buvo pripažinti tinkamais naudoti, tačiau savo nesutikimo neargumentuoja ir nepagrindžia įrodymais, tiesiog deklaruoja. Apeliantai teigia, kad sodyba galėjo gauti pajamas tik tuomet, kai yra užbaigta visiškai, t. y. kai pradėtų veikti pagrindinis sodybos pastatas su konferencijų ir pobūvių salėmis, tačiau nepateikia įtikinamų argumentų, kodėl nebuvo įmanoma vystyti verslo jau užbaigtuose pastatuose ir nors dalimis vykdyti prievoles atsakovui.

Apeliantų argumentai, kad atsakovo veiksmai po sutarčių nutraukimo taip pat patvirtino atsakovo nenorą kooperuotis ir bendradarbiauti, visiškai paneigti bylos medžiaga. Apeliantų teiginys, kad bankas nereagavo į apeliantų pasiūlymus dėl sutartinių santykių atnaujinimo arba teikė tik nesąžiningus ir neprotingus pasiūlymus, atmetamas; apeliantai nevykdė net savo iniciatyva prisiimtų įsipareigojimų dėl skolos bankui sumažinimo. 2009-05-07 R. S. prašė nepradėti išieškojimo iš įkeisto turto, pareiškė norą gera valia sumokėti palūkanas ir delspinigius (190 000 Lt), pateikė mokėjimo grafiką; sumokėjus palūkanas ir delspinigius, prašė atnaujinti sutartis. Tačiau, įvykdęs du mokėjimus pagal pasiūlytą grafiką, kitų savo įsipareigojimų apeliantas nevykdė, motyvuodamas būtinybe sumokėti skolas kitiems kreditoriams. Atsakovo atsiliepimo duomenimis, nuo 2009-06-08 atlikto paskutinio 20 000 Lt mokėjimo iki atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo 2011 m. R. S. neatliko jokių mokėjimų. Toks apeliantų elgesys po sutarčių nutraukimo įrodo pačių apeliantų netinkamą požiūrį į sutarties šalių pareigą vykdyti sutartinius įsipareigojimus sąžiningai, pagal sutarties nurodymus.

Dėl analogiškų motyvų atmetami apeliantų argumentai dėl atsakovo elgesio ieškovui bandant gauti ES struktūrinę paramą. Apeliantų vertinimu, neturi reikšmės tai, kad net maksimali suteikiama parama (72 872 Lt) neišspęstų jų nemokumo problemos, svarbu, kad bankas sutiko nutraukti priverstinio išieškojimo procedūras tik su sąlyga, kad dalis pradelstų mokėjimų bus sumokėta. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad nagrinėjamu atveju, kai apeliantai ir po sutarties nutraukimo nedaro jokių pastangų skolos padengimui nuo 2009 m., banko atsisakymas nutraukti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūras be jokių sąlygų negali būti vertinamas, kaip nesąžiningas.

Dėl sutarčių sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pagrįstas atsisakymas pripažinti kreditavimo sutarčių nutraukimą neteisėtu sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinio reikalavimą dėl sutarčių sąlygų pakeitimo po jų atnaujinimo. Apeliantai kreipėsi į teismą su reikalavimu pakeisti sutarčių sąlygas 2009-12-22, po sutarčių nutraukimo; sutarčių galiojimo laikotarpiu apeliantai nereikalavo keisti sutarčių sąlygas teismine tvarka.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindų sutarčių sąlygoms pakeisti nebuvimo nagrinėjamoje byloje (CK 6.204 str.). Teismas pagrįstai nepripažino ieškovų (apeliantų) samprotavimų apie pasaulinės ekonominės krizės ir prastos ekonominės bei politinės situacijos šalyje poveikį jų verslui pakankamu pagrindu kreditavimo sutarčių sąlygų keitimui apeliantų naudai; ekonominės krizės sąlygos veikė visus be išimties ūkio subjektus, o sutartis teismine tvarka gali būti pakeičiama tik dėl išimtinių ekstraordinarinių sąlygų, iš esmės apsunkiančių vienai iš sutarties šalių tinkamą sutartinių prievolių vykdymą. Tokių išimtinių aplinkybių buvimo apeliantai neįrodė, byloje pateikti Statistikos departamento duomenys bei apeliantų pateikti balansai, pajamų deklaracijos ir kt. taip pat neįrodo, jog apeliantai veikė kitomis sąlygomis, nei kiti šios verslo srities subjektai.

Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovų (apeliantų) reikalavimai dėl sutarčių sąlygų pakeitimo suformuluoti išimtinai ginat ieškovų (apeliantų) interesus; jų patenkinimas reikštų ieškovų interesų prioritetą prieš atsakovo interesus, nes pateisintų ieškovų (apeliantų) visišką sutartinių įsipareigojimų nevykdymą nuo 2009 m. vasario mėnesio, kai bankas pareikalavo padengti skolą. Pažymėtina, kad nuo kreditavimo sutarčių nutraukimo momento apeliantai sumokėjo 2009-05-28 mokėjimo pavedimu Nr. 156956 15 000 Lt, ir 2009-06-05 mokėjimo pavedimu Nr. 161109 20 000 Lt palūkanų, daugiau jokių mokėjimų neatliko. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kreditavimo sutarčių atnaujinimas pagal ieškovų (apeliantų) pasiūlymą reikštų, kad sutarčių sąlygas pažeidusi šalis, neatlygintinai pasinaudotų suteiktų kreditų lėšomis nuo sutarties nutraukimo momento iki sutarčių atnaujinimo, kas prieštarautų pačiai kreditavimo sutarties prigimčiai. Apeliantai kritikuoja teismo išvadą dėl ieškovų finansinių galimybių vykdyti pakeistas kreditavimo sutartis, kritikuoja atsakovo analitiko išvadas, nesutinka su teismo kritika 2010-11-30 UAB „Eurolexis“ analizei dėl ieškovų galimybių vykdyti sutartis. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, be to, nesant teisinio pagrindo atnaujinti kreditavimo sutartis, įrodymai apie potencialias galimybes gauti pelną ir vykdyti atnaujintų sutarčių sąlygas neturi byloje lemiamos reikšmės.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 1, 2 d.). Atsakovas patyrė 1815 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai. Atsakovo nurodytos išlaidos neviršija rekomenduojamo maksimalaus honoraro už atsiliepimo parengimą, prašymas dėl išlaidų priteisimo patenkinamas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų R. S. ir D. S. solidariai atsakovui AB DnB Nord Bankas 1815 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika litų) atstovavimo išlaidų.