Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2009-03-20 · Administracinė byla Nr. I-575-10-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-03-20
Bylos Nr.
I-575-10-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė, Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos administracinio teismo
Kategorijos
  • 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė bylaNr. I575-10/2009Procesinio sprendimo kategorija 17.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Antano Ablingio ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 ir 4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio l daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 ir 4 dalims.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

UAB „Taurakalnis" kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktą. Šiuo punktu, inter alia vadovaujantis Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarka (toliau - ir Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202, teisingumo ministras skyrė Vilniaus miesto l apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančius antstolius Jurgitą Bareikienę, Valdą Čegliką, Mindaugą Dabkų, Daivą Milevičienę, Gintautą Puodžiuką ir Brigitą Palavinskienę perimančiais Vilniaus miesto l apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusio antstolio Gintaro Malkevičiaus nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą.

Skunde UAB „Taurakalnis" paaiškino, kad Teisingumo ministras 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktu savo nuožiūra paskyrė antstolius, kuriems bus perduotos šios įmonės vykdomosios bylos. Nurodė, kad atsižvelgiant į teismo antstolių institucinės reformos tikslus, remiantis Teismo antstolių institucinės reformos metmenimis ir Lietuvos Respublikos

civilinio proceso kodeksu (toliau - ir CPK), vienas iš svarbiausių principų vykdant reformą yra laisvo antstolio pasirinkimo principas. Nei civilinio proceso kodekse, nei kituose teisės aktuose nėra nustatytos absoliučios teisingumo ministro teisės pasirinkti antstolį, kuriam perduoti dokumentus pasibaigus antstolio įgaliojimams.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Manytina, kad .skundžiamas teisingumo ministro įsakymas, nesudarantis lygių galimybių visiems toje veiklos teritorijoje veikiantiems antstoliams perimti perduodamas bylas, pažeidžia minėtą Konkurencijos įstatymo normą. UAB „Taurakalnis" taip pat pažymėjo, kad skundžiamo teisingumo ministro įsakymo 3.2 punktas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisingumo, teisinės valstybės principus, taip pat ir 46 straipsnio 3 dalį. Nurodė, kad teisingumo ministras įsakymu pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio l dalį, 2 straipsnio 4 dalį.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad UAB „Taurakalnis" teiginiai yra pagrįsti tik prielaidomis, neargumentuota būtinybė pakeisti paskirtą antstolį. Per vykdymo procesą antstolio vykdomos funkcijos nėra pagrįstos sutartinių santykių ar laisvo paslaugų teikimo principais. Antstolio pasirinkimas išieškotojo iniciatyva nėra visiškai laisvas, jis apribojamas tuo, kad antstoliai veikia pagal nustatytą aptarnaujamą teritoriją. UAB „Taurakalnis" nedalyvavo nagrinėjant administracinę procedūrą, visiškai ja nesidomėjo. Skundžiamo akto dalis yra susijusi ne tik su šia įmone bet ir su kitais išieškotojais, dauguma iš jų nereiškia pretenzijų. Vykdomųjų bylų perdavimas CPK nustatytais atvejais skiriasi nuo vykdomųjų bylų ir kito turto perdavimo administracine tvarka Teisingumo ministrui atliekant funkcijas pagal kompetenciją. CPK nenumato neužbaigtos vykdomosios bylos perdavimo kitam antstoliui galimybių.

II.

2008 m. kovo 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau - ir pareiškėjas) nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų pinigų ar turto, perimto ir neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 ir 4 punktai ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstolio bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnį ir 650 straipsnio l dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 46 straipsnio 3 ir 4 dalis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad sprendžiant bylą iŠ esmės, turi būti taikoma Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinta Tvarka. Kaip matyti iš skundžiamo teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo, priimant jį remtasi Tvarkos 3 ir 4 punktais. Būtent pagal minėtus punktus teisingumo ministrui suteikiama absoliuti diskrecija pasirinkti antstolius, kuriems perduodamos antstolio, kurio įgaliojimai pasibaigė, bylos ir dokumentai. UAB „Taurakalnis" skundžia teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo punktą, kuriame nurodyta, kokiems konkretiems antstoliams perduodamos bylos ir kiti dokumentai.

Tvarkos 3 punktas nustato, kad „pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną teisingumo ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui", 4 punkte įtvirtinta, kad „perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis. Jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra -besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis".

Šalies argumentai

Pareiškėjo nuomone, nurodyti teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punktai iš esmės pažeidžia išieškotojų teisę pasirinkti antstolį. Teismo antstolių institucinės reformos tikslas buvo sukurti šiuolaikišką, veiksmingą, valstybės ir visuomenės poreikius tenkinantį teismų bei kitų institucijų sprendimų vykdymo procesą, suteikiant antstoliams profesines paslaugas teikiančių asmenų statusą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1484 patvirtintų Teismo antstolių institucinės reformos metmenų l p.). Šiems tikslams pasiekti buvo įtvirtintas laisvas antstolio pasirinkimo principas apylinkės teismo veiklos teritorijoje (Teismo antstolių institucinės reformos metmenų 3 p.). Tik esant galimybei laisvai pasirinkti antstolį yra prasmė suteikti antstoliams profesines paslaugas teikiančių asmenų statusą bei galimybė, šioje srityje atsiradus konkurencijos pradmenims, vykdymo procese siekti antstolių profesinių paslaugų kokybės ir veiksmingumo.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, laisvas antstolio pasirinkimo principas buvo vienas iš svarbiausių vykdant antstolių institucinę reformą, o šiuo metu, ją jau įgyvendinus, yra vienu iš pagrindinių principų vykdymo procese. Galiojant laisvo antstolio pasirinkimo principui, kiekvienas antstolis yra asmeniškai suinteresuotas greitu ir efektyviu sprendimo vykdymu, nuo to akivaizdžiai priklauso teismų sprendimų vykdymo efektyvumas. Taip pat ir išieškotojas, siekdamas apsaugoti savo interesus, gali aktyviai dalyvauti vykdymo procese ir turi teisę pasirinkti konkretų antstolį, kuriuo jis pasitiki ir kuris, jo manymu, padės jam efektyviausiai išieškoti skolas.

CPK 650 straipsnio l dalyje įtvirtinta, kad vykdomąjį raštą ar teismo įsakymą antstoliui vykdyti gali pateikti tik išieškotojas ar jo atstovas. Jokia kita institucija negali nuspręsti už išieškotoją priimti sprendimą dėl antstolio parinkimo. Tokią išieškotojo diskreciją užtikrina ir vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų - dispozityvumo principas, nustatytas CPK 13 straipsnyje ir suteikiantis teisę civilinio proceso dalyviams laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas mano, kad teisingumo ministras neturi teisės jokiu atveju, įskaitant ir kai pasibaigia išieškotojo pasirinkto antstolio įgaliojimai, paskirti išieškotojui antstolį prieš jo valią. Asmens teisės ar laisvės, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarime išaiškintus principus, gali būti ribojamos tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams bei tvarkai, laikantis tokio konstitucinių reikalavimų ribojimo: objektyvios ribojimo būtinybės (tiek įstatyminio reglamentavimo, tiek konkretaus ribojimo pritaikymo atveju); įstatyminio ribojimo ir tvarkos pagrindų aiškumo konkretaus atvejo aplinkybių kontekste; asmens teisinio tikrumo, abstraktaus įstatyminio ir faktinio (konkretaus) ribojimo proporcingumo (adekvatumo); realios ir išsamios (veiksmingos) teisminės gynybos užtikrinimo. Šiuo konkrečiu atveju, įstatyminio pagrindo apriboti išieškotojo teisę laisvai pasirinkti antstolį nėra. Todėl toks teisingumo ministro pasirinktas ir jo įsakymu pritaikytas išieškotojų teisių ribojimas laikytinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Teisingumo ministras įsakymu paskiria konkrečius antstolius, perimančius antstolio, kurio įgaliojimai pasibaigė, bylas. Išieškotojas, norėdamas atsisakyti jam teisingumo ministro priskirto antstolio paslaugų ir pasirinkti jam priimtiną antstolį, tai gali padaryti tik nutraukdamas vykdomąją bylą ir tik tokiu būdu susigrąžindamas vykdomąjį dokumentą (CPK 629, 631 str.). Tokiu atveju išieškotojui tektų teisingumo ministro parinktam antstoliui padengti visas jau turėtas vykdymo išlaidas (Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos

teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 53 p.), vykdomasis dokumentas pakartotinai galėtų būti pateiktas vykdyti ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po jo grąžinimo išieškotojui (CPK 631 str. 3 d.), taip pat būtų iš naujo būtina apmokėti vykdymo išlaidas jau kitam pasirinktam antstoliui. Toks išieškotojo padėties apsunkinimas, kai nėra jokios objektyvios būtinybės, negali būti laikomas teisingas. Manytina, kad jis laikytinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Ministras, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus, taip pat privalo nepažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų. Nagrinėjamu atveju šie principai teisingumo ministro įsakymu dėl vykdomųjų bylų paskirstymo, manytina, gali būti pažeisti. Išieškotojui, pagrįstai tikėjusiam, kad jis turi teisę pasirinkti antstolį ir kad būtent jo pasirinktas antstolis suteiks jam reikalingas paslaugas, dėl skundžiamo teisingumo ministro įsakymo tenka arba sutikti su ministro parinkimu, arba sutikti su ženkliai išaugsiančiais šios paslaugos kaštais.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalis numato teisingumo ministro teisę patvirtinti Tvarką, tačiau nereglamentuoja tvarkos turinio, kiek tai susiję su vykdomųjų bylų perdavimu pasibaigus antstolio įgaliojimams. Būtent tik paties teisingumo ministro patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punktai suteikia ministrui teisę paskirti antstolį, kuriam perduodamos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos. Tačiau tai nereiškia, kad ši teisės norma teisingumo ministrui suteikia absoliučią diskrecijos teisę. Kaip ne kartą konstatavo savo nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, netgi įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų. Taigi, absoliučios diskrecijos teisės teisinėje valstybėje neturi niekas - netgi įstatymų leidėjas. Darytina išvada, kad absoliučios diskrecijos teisės negali turėti ir teisingumo ministras. Tokia teisingumo ministro teisė prieštarautų tiek pagrindiniams teisės principams, tiek pačiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl teisingumo ministras, priimdamas minėtą įsakymą, taip pat turėjo vykdyti ir jau nurodytų tr teisės aktų reikalavimus, tarp jų, visų pirma, atsižvelgti į išieškotojų teisę pasirinkti antstolį.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymu atleidus Vilniaus miesto l apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusį antstolį Gintarą Matkevičių, įsakymo 3.2 punktu perimančiais antstolio vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, antstolio archyvą paskirti 6 iš 10 šioje veiklos teritorijoje veikiančių antstolių. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2008 m. sausio 24 d. nutarime Nr. 1S-9 nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog antstoliui mokamas kiekvieno vykdomojo dokumento vykdymo išlaidas sudaro bylos administravimo išlaidos, vykdymo išlaidos, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, bei atlyginimas antstoliui už vykdymo dokumento ar jo

dalies įvykdymą, minėtu teisingumo ministro įsakymu paskirti perimantys antstoliai įgyja pranašumą prieš vykdomųjų bylų negavusius antstolius. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad būtina patikrinti, ar Tvarkos 3 ir 4 punktai neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

III.

Atsiliepimu į Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi Teisingumo ministerija prašo prašymą dėl skundžiamų teisės normų panaikinimo atmesti ir pripažinti teisės aktą teisėtu. Savo poziciją Teisingumo ministerija grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

l. UAB „Taurakalnis" prašymą pripažinti teisingumo ministro įsakymo dalį negaliojančiu ir ištirti Tvarkos teisėtumą grindžia laisvo antstolio pasirinkimo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu patvirtintų Teismo antstolių institucinės reformos metmenų l ir 3 punktuose (toliau - ir Metmenys) ir CPK normose, reglamentuojančiuose vykdymo procesą.

Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 7.2 punkte numatyta, kad Teisingumo ministerija formuoja ir įgyvendina valstybės politiką antstolių funkcionavimo, valdymo ir sprendimų vykdymo srityje, teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, ūkinę ir finansinę veiklą, taip pat analizuoja ir apibendrina antstolių administravimo problemas ir įgyvendina priemones sprendimų vykdymo praktikai suvienodinti.

Metmenų 1.1. punkte nurodyta, kad vienas iš reformos tikslų yra suteikti antstoliams profesines paslaugas teikiančių asmenų statusą, tačiau palikti tam tikrus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įgaliojimus antstolių veiklos kontrolės ir kitose srityse.

Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime nurodyta, kad antstolio profesija - tai valstybės kontroliuojama profesija, t.y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos.

Valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir tam tikra apimtimi per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Būtent įgyvendinant minėto įstatymo nuostatą ir buvo priimti Tvarkos 3 ir 4 punktai.

Įvertinus visas minėtas teisės aktų nuostatas bei atsižvelgiant į besiklostančią administracinių teismų praktiką, darytina išvada, kad teisingumo ministras teisiniuose santykiuose su antstoliais veikia kaip darbdavys. Be to, vykdo antstolių veiklos organizavimą bei priežiūrą, t.y. vykdo priskirtas pagal kompetenciją antstolių veiklos kontrolės funkcijas, kaip ir buvo numatyta vykdant teismo antstolių kontorų reformą, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis, adm. byla A(18)-797/2007). Vykdant šias funkcijas (antstolio skyrimas, atleidimas, darbo organizavimo patikrinimas, drausminės bylos iškėlimas, atestavimas, poįstatyminių teisės aktų rengimas ir tvirtinimas), teisingumo ministras vadovaujasi tiek viešąjį administravimą reglamentuojančiais teisės aktais, tiek antstolių veiklą reglamentuojančiais įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais.

Atkreiptinas dėmesys, kad nei Metmenyse, nei CPK nėra numatyta, jog išieškotojas yra visiškai laisvas pasirenkant antstolį, kadangi antstolio pasirinkimas yra apribojamas, nes antstoliai veikia pagal nustatytą aptarnaujamą veiklos teritoriją (CPK 590 straipsnis). Taigi

išieškotojo antstolio laisvas pasirinkimas yra iš esmės apribotas, o veiklos teritorijoje, kurioje veikia keli antstoliai, praktiškai neįmanomas ir įvardinti jį antstolių reformos svarbiausiu pagrindu yra negalima. Įvertinus Metmenų nuostatas matyti, kad esminis reformos tikslas buvo pakeisti antstolių veiklos organizavimo pagrindą (įvykdyti institucinę reformą).

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginys, kad išieškotojui laisvai pasirenkant antstolį užtikrinamas antstolio veiklos efektyvumas ir išieškotojų interesų apsauga, nes užtikrinamas CPK 13 straipsnio ir 650 straipsnio l dalyje įtvirtintų nuostatų įvykdymas, yra nepagrįstas ir iš esmės ne visai teisingas. UAB „Taurakalnis" neįrodinėjo, jog jo pasirinkto antstolio (antstolių kontoros) veikla yra efektyvesnė nei kitų, teisingumo ministro paskirtų, antstolių. Atsižvelgiant į tai, kad antstolio darbo krūvis, informacija apie gaunamus skundus, pritaikytą drausminę atsakomybę yra objektyvūs kriterijai, nulemiantys ir atspindintys jo veiklos kokybę, visiškai priimtina situacija, kad kai atskirais nustatytais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl didelio vykdomųjų bylų kiekio ir kt. turto perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams, klausimą dėl bylų perdavimo spręstų atsakingas už antstolių veiklos kontrolę asmuo - teisingumo ministras.

Be to, ginčo atveju susiklosto teisiniai santykiai viešojo administravimo srityje ir civiliniai procesiniai teisimai santykiai (jie negali būti prilyginti vieni kitiems, nes reguliuojami iš esmės skirtingu imperatyviuoju ir dispozityviuoju teisės metodu), todėl vykdomųjų bylų ir kt. turto perdavimas CPK nustatytais atvejais skiriasi nuo vykdomųjų bylų ir kt. turto perdavimo administracine tvarka teisingumo ministrui atliekant funkcijas pagal kompetenciją. Pažymėtina, kad teisingumo ministras nėra ir negali būti civilinių procesinių santykių subjektu, todėl jo veiklą reglamentuoja viešojo administravimo nuostatos.

Iš Tvarkos 3 ir 4 punktų matyti, kad absoliučios diskrecijos teisės paskiriant perimantį antstolį teisingumo ministras neturi. Pirma, įprastai perimantis antstolis pasirenkamas iš tos pačios apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančių asmenų ir yra numatytas atvejis, kai gali būti paskirtas besiribojančios veiklos teritorijos antstolis. Antra, kaip buvo minėta, teisingumo ministrui priskirtos funkcijos, susijusios su antstolių veiklos kontrole, todėl spręsdamas klausimą dėl vykdomųjų bylų ir kt. turto perdavimo, jis privalo atsižvelgti į daugelį kriterijų (antstolio darbo krūvis, veiklos kokybė ir efektyvumas ir t.t). Trečia, tais atvejais, kai netikėtai pasibaigia antstolio įgaliojimai (antstolio mirtis ir t.t.), teisingumo ministras privalo užtikrinti vykdymo proceso tęstinumą ir išspręsti klausimą skubiai dėl vykdomųjų bylų ir kt. turto perdavimo. Todėl yra nustatyta, kad perimantis antstolis yra skiriamas ne vėliau kaip kitą darbo dieną, kai pasibaigia antstolio įgaliojimai ir papildomos procedūros, susijusios dėl bendradarbiavimo su išieškotojais, yra nepateisinamos ir apsunkinančios minėto klausimo išsprendimą.

Tvarkos 3 ir 4 punktai neprieštarauja CPK 13 ir 650 straipsnio l dalyje įtvirtintoms nuostatoms ir dėl to, kad Civilinio proceso kodeksas nenumato neužbaigtos vykdomosios bylos perdavimo kitam antstoliui galimybių. Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio l dalies l ' punktas nustato, kad vykdomoji byla gali būti nutraukta išieškotojo prašymu ir vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nėra visiškai įvykdytas, pagal Civilinio proceso kodekso 631 straipsnio l dalies l punktą, grąžinamas išieškotojui. Pažymėtina, kad tuo atveju išieškotojas turėtų sumokėti antstoliui visas turėtas vykdymo išlaidas (Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 49 punktas ). Pagal Civilinio proceso kodekso 631 straipsnio 3 dalį, vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui per įstatymų nustatytą terminą netrukdo iš naujo pateikti šį dokumentą vykdyti.

Atsižvelgiant į visus minėtus punktus, papildomos išlaidos, kurias patirtų išieškotojas yra pagrįstos, nes objektyvaus būtinumo keisti antstolį nėra įrodyta, teisėtas lūkestis išieškotojui pasirinkti antstolį nėra absoliutus ir besąlyginis, nustatyti apribojimai yra būtini ir pateisinami.

Tvarka ir ginčijamo teisingumo ministro įsakymo dalis reglamentuoja operatyvų organizacinių klausimų išsprendimo būdą administracine tvarka tuo atveju, kai antstolio įgaliojimai pasibaigia. Todėl pareiškėjas be pagrindo sutapatino Civilinio proceso kodekso 650 straipsnio l dalyje ir 13 straipsnyje įtvirtintas nuostatas su administracinės procedūros reglamentavimu, kuris neprieštarauja teisingumo, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

2. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje numatyta pareiga valstybės valdymo ir

savivaldos institucijoms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat kitos minėto įstatymo nuostatos, reglamentuojančios draudimą priimti teisės aktus ir kitus sprendimus, teikiančius privilegijas arba diskriminuojančius atskirus ūkio subjektus, negali būti tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos nagrinėjant antstolių veiklos reguliavimo klausimus. Antstolis - valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdyti tam tikras funkcijas vykdymo srityje, reguliuoja jų skaičių, nustato veiklos teritorijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalys). Dėl to antstoliai negali būti prilyginami ūkio subjektams, vykdantiems profesinę veiklą ir turintiems galimybę laisvai be apribojimų konkuruoti rinkoje.

Antstolių konkurencija yra ribojama, kadangi teisingumo ministras nustato ne tik jų skaičių kiekvienoje veiklos teritorijoje, bet ir nustato įkainius už vykdomųjų dokumentų vykdymą, taip pat, kaip minėta, vykdo antstolių veiklos organizavimo ir kontrolės funkcijas. Todėl abejotina, ar antstoliams yra taikomi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme nustatyti reikalavimai. Teisingumo ministras, kuris yra atsakingas už antstolių veiklos kontrolę, turi diskrecijos teisę nustatyti, kam turi būti perduodamos vykdomosios bylos pasibaigus antstolio įgaliojimams, kad jos būtų kuo greičiau ir efektyviau įvykdytos, tačiau ši teisė nėra absoliuti.

Ginčo atveju, teisingumo ministro paskirti perimantys antstoliai (J. Bareikienė, B. Palavinskienė, V. Čeglikas, M. Dabkus, D. Milevičienė ir G. Puodžiukas) 2007 m. gegužės 31 d. turėjo nuo 59 iki 4684 nebaigtų vykdomųjų bylų, o kitų antstolių vykdomų vykdomųjų bylų skaičius buvo nuo 6 789 iki 10 624. Būtent dėl šitos priežasties, taip pat atsižvelgiant į kitas aplinkybes, susijusias su minėtų antstolių veikla, jie buvo paskirti perimančiais antstoliais.

Vykdomų vykdomųjų bylų skaičius yra objektyvus antstolio veiklos efektyvumo kriterijus, kurio negalima nuneigti. Logiška, kad darbo krūvis lemia ir darbo kokybę. Tačiau teigti, jog vykdomų vykdomųjų bylų skaičius lemia antstolio uždarbį ir iškreipia tarpusavio antstolių konkurenciją, negalima. Labai didelę reikšmę antstolių darbe turi veiklos rizika (sėkmės faktorius). Antstolis, kuris neturi teisės atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, nežino pelninga ar nuostolinga bus vykdomoji byla, vykdymo išlaidų dydžiai tam tikrais atvejais nustatyti neįvertinant antstolio darbo laiko ir sąnaudų nurodant procentą nuo išieškotos sumos (Sprendimų vykdymo instrukcija). Todėl, net ir perdavus bylas visiems veikiantiems toje teritorijoje antstoliams, neįmanoma užtikrinti vienodų konkurencijos sąlygų, nes vieniems jos gali atnešti pelno, o kiti gali patirti nuostolių.

Antstoliai vykdo tokias funkcijas, kurių vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Šių funkcijų vykdymo užtikrinimas - viešasis interesas ir valstybės priedermė. Antstoliai nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnautojai ir verčiasi savarankiška profesine (privačia) veikla, tačiau jų funkcijas, kitą veiklą bei įgaliojimus apibrėžia įstatymai. Siame kontekste paminėtina ir tai, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas (Antstolių įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Antstolių rūmai privalo užtikrinti, kad bus atlikti šioje dalyje nurodyti veiksmai ir įforminta antstolio darbuotojų darbo teisinių santykių pabaiga. Vadovaujantis Tvarkos 5 punktu, Lietuvos antstolių rūmai privalo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo įsakymo gavimo dienos organizuoti nebaigtų vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ir turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, bei antstolio archyvo perdavimą. Taigi teisingumo ministrui paskyrus perimančiuosius antstolius, Lietuvos antstolių rūmai sprendžia klausimą dėl paskirstymo kvotų, vykdomųjų bylų kiekio ir 1.1.

Išieškotojo pasirinkimas antstolio, kaip matyti iš šios bylos aplinkybių, yra subjektyvus ir neatmetama galimybė, kad bus išreikštas noras perduoti vykdomąsias bylas vienam iš keliolikos dirbančių nustatytoje teismo teritorijoje antstolių. Ši aplinkybė leistų vienam iš antstolių tapti monopolistu. Pavyzdžiui, ir ginčo atveju, Vilniaus antstolių kontoroje, į kurią išieškotojai prašė

perduoti nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas, o Lietuvos antstolių rūmai jas perdavė (teisingumo ministro įsakymas nėra įvykdytas, dėl to vyksta teisminis ginčas); Vilniaus miesto l teismo veiklos teritorijoje, kurioje veikė antstolis Gintaras Malkevičius, veikia viena antstolė Virginija Meškauskienė (Teisingumo ministro 2003 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 4, 2007 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 7P-41).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, manytume, jog nagrinėjant šį ginčą tiesiogiai Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio negalima taikyti ir vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata. Sprendžiant su antstolių veiklos reguliavimu susijusius klausimus, atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, reikalavimus, skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, tačiau jos yra sąlygotos CPK 2 straipsnio, Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio, 12 straipsnio 5 dalies, 13 straipsnio, 16 straipsnio, 38 straipsnio, 39 straipsnio.

3. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, reiškiantis žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Šis principas nustato formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti diskriminuojami ar jiems negali būti teikiamos privilegijos (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Konstitucinio asmenų lygybės principo įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant, vykdant teisingumą. Tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas).

Nors teigiama, kad ginčijamos teisės akto normos prieštarauja asmenų lygybės principui, iš bylos aplinkybių matyti, kad sprendžiamas klausimas dėl to, kas nėra įtvirtinta ginčijamose teisės normose, t. y. dėl to, kad Tvarkos 3 ir 4 punktai nenustato išieškotojo teisės laisvai pasirinkti antstolį. Pareiškėjos prašyme nėra pagrįsta, kuo pasireiškia lygiateisiškumo principo pažeidimas, išskyrus argumentus, dėl kurių atsakovas jau išdėstė savo nuomonę.

Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta: Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (l dalis); valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (2 dalis); valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (3 dalis); įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (4 dalis); valstybė gina vartotojo interesus (5 dalis). Šie principai sudaro vieną visumą, yra tarpusavyje susiję, vienas kitą papildo, tarp šių principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, turi laikytis ^ asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti privataus subjekto ir visuomenės interesus. Antstolių įstatymo 2 straipsnio l dalyje nustatyta, kad antstolis - tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas. Be to, valstybė reguliuoja jų skaičių, nustato veiklos teritorijas, gaunamą atlygį už vykdomas funkcijas. Antstolis priskiriamas prie valstybės kontroliuojamų profesijų, todėl siekiant kuo efektyvesnio vienos iš teisingumo elementų - teismo sprendimų vykdymo efektyvumo - yra pateisinama situacija, kad, dėl įvairių priežasčių pasibaigus antstolio įgaliojimams, teisingumo ministras vykdymas savo funkcijas antstolių veiklos kontrolės srityje paskiria perimančiuosius antstolius. Šiuo atveju teisingumo ministras užtikrina, kad vykdoma antstolio profesinė veikla garantuos vykdymo proceso tęstinumą, teismo sprendimų įvykdymo efektyvumą ir taip bus užtikrintos visų vykdymo proceso dalyvių teisės ir interesai.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTD 20 str. l d. 3 p.).

Norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioj e byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčių, hipotetinių, nesusijusių su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimų. Tai, savo ruožtu, suponuoja, kad ir teismai neturi teisės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su tokiais prašymais, kurių išsprendimas neturės reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Šių principų egzistavimas norminių administracinių bylų teisenoje aiškiai atsispindi Administracinių bylų teisenos įstatyme, inter alia, ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies l punkte, nurodančiame, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; ABTĮ 112 straipsnio l dalyje, kurioje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos teismas turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti tik tokio norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, teisėtumą. Tad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs konkrečios individualios bylos aplinkybes ir paklausimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinį, turi teisę atsisakyti priimti bendrosios kompetencijos arba administracinio teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jei toks prašymas yra nesusijęs su nagrinėjama individualia byla (ABTĮ 37 str. 2 d. l p., 114 str. l d.). Jei toks prašymas buvo priimtas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi teisę nutraukti norminę administracinę bylą (visą ar jos dalį) kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. l p., 114 str. l d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis norminėje administracinėje byloje Nr. I7-04/2007).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bendrosios kompetencijos arba specializuoto administracinio teismo nutartis kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti motyvuota, nutartyje turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais besikreipiantis teismas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (ABTĮ 113 str. l d. 6 p.). Teismo nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs. Teismas neturėtų apsiriboti vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais. Teismo prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 37 str. 2 d. l p., 114 str. l d.), o jei jis jau buvo priimtas - norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. l p., 114str.).

V.

Teisės norminis aktas gali nustatyti, kad atsiradus tam tikroms aplinkybėms (teisės normos hipotezėje nustatytiems juridiniams faktams), viešojo administravimo subjektas turi teisę ir (arba) pareigą priimti individualų administracinį aktą. Šis teisės norminis aktas gali daugiau ar mažiau detalizuoti, kaip (pvz., laikantis, kokių procedūrų) ir kokį (pvz., materialinio teisinio turinio ir (arba) formos aspektais) individualų administracinį aktą (sprendimą) gali ar privalo priimti viešojo administravimo subjektas atsiradus tam tikroms aplinkybėms. Tačiau tame teisės norminiame akte tokios detalizacijos gali ir nebūti. Teisės norminis aktas gali tiesiog numatyti viešojo administravimo subjekto teisę arba pareigą priimti individualų administracinį aktą ir visiškai neapibrėžti, kaip ir koks administracinis aktas (sprendimas) turi būti priimtas. Tačiau tai, kad tam tikras teisės norminis aktas nekonkretizuoja, kaip ir koks administracinis aktas

(sprendimas) turi būti priimtas atitinkamoje situacijoje, dar nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi absoliučią (nevaržomą) diskrecijos laisvę. Teisei būdingas sisteminis pobūdis, todėl, priimdamas tam tikrą individualų administracinį aktą (sprendimą), viešojo administravimo subjektas pritaiko ne tik tą teisės norminį aktą, kuris jam suteikia teisę arba nustato pareigą priimti tą individualų administracinį aktą (sprendimą), bet privalo taikyti ir kitus teisės norminius aktus (Konstituciją, įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir kt.), griežtai laikytis jų reikalavimų, jei šie teisės norminiai aktai pagal nustatyto teisinio reguliavimo turinį ir apimtį turi būti taikomi toje konkrečioje situacijoje. Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (žr., pvz., Viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo lld. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo" 2 str.). Todėl vien tik tai, kad tam tikras konkretus teisės norminis aktas nekonkretizuoja, kaip ir koks individualus administracinis aktas (sprendimas) turi būti priimtas, paprastai dar nereiškia, kad tas teisės norminis aktas prieštarauja aukštesnės už jį galios teisės aktui.

Būtina skirti norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimą, kuris atliekamas tada, kai kyla pačio norminio administracinio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktui klausimas, ir individualaus administracinio akto (sprendimo) teisėtumo patikrinimą, kuris atliekamas įvertinant, ar konkrečioje situacijoje buvo laikytasi taikytinų teisės norminių aktų reikalavimų, ar jie nebuvo pažeisti priimant teisme užginčytą individualų administracinį aktą. Pirmuoju atveju nagrinėjamas klausimas dėl teisėkūros rezultato (teisės norminio akto) teisėtumo (plačiąja prasme), o jo teisėtumo patikrą savo kompetencijos ribose gali atlikti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Antruoju gi atveju nagrinėjamas klausimas dėl teisės įgyvendinimo (šiuo atveju, teisės įgyvendinimas suvokiamas kaip neapimantis teisės normų (norminių aktų) kūrimo funkcijos) akto (rezultato), o ne teisėkūros rezultato kaip pirmuoju atveju teisėtumo. Savo ruožtu individualaus administracinio akto teisėtumo patikrinimas yra individualią bylą nagrinėjančio teismo pareiga. Tad prieš kreipdamasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, teismas, nagrinėjantis individualią bylą, privalo nuodugniai įvertinti, ar konkrečiu atveju tikrai kyla abejonių dėl norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitikties aukštesnės galios teisės aktui. Gali pasitaikyti atvejų, kai pats teisės norminis aktas yra akivaizdžiai nepriekaištingas, bet teisės įgyvendinimo lygmenyje (o ne teisėkūros lygmenyje), t. y. priimant individualų administracinį aktą, viešojo administravimo subjektas nesilaikė tų teisės norminių aktų reikalavimų, kuriuos taikyti tuo konkrečiu atveju buvo privalu. Pastaruoju atveju nėra pagrindo pradėti norminę administracinę bylą nes tai, ar priimant individualų administracinį aktą buvo laikytasi taikytinų teisės norminių aktų reikalavimų, turi patikrinti pats individualų ginčą nagrinėjantis teismas.

VI.

Dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo apimties

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašė ištirti, „<..-> ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų pinigų ar turto, perimto ir neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 ir 4 punktai ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstolį bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnį ir 650 straipsnio l dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisimo tikrumo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 46 straipsnio 3 ir 4 dalis". Atsižvelgiant į paminėtą, galėtų būti daroma prielaida, kad Vilniaus apygardos

administracinis teismas prašo ištirti, ar Tvarkos 3 ir 4 punktai neprieštarauja nurodytiems teisės aktams ir teisės principams ta apimtimi, kuria juose nėra (bet turėtų būti) nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris turėtų užtikrinti išieškotojų teisę pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme pateikiami argumentai tokios prielaidos nepagrindžia. Vilniaus apygardos administracinis teismas savo nutartyje apsiriboja Tvarkos 3 ir 4 punktu pacitavimu, tačiau juose įtvirtintų nuostatų turinio plačiau neanalizuoja, konkrečiai nenurodo, kad kelia abejonę dėl tam tikro teisinio reguliavimo nenustatymo ginčijamuose nuostatose. Be to, teismas nepateikia jokių konkrečių teisinių argumentų, kodėl būtent Tvarkos 3 ir 4 punktuose turėtų būti įtvirtintas minėtas teisinis reguliavimas.

Kita vertus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. motyvai leistų manyti, kad, prašymą pateikusio teismo manymu, ir pats teisinis reguliavimas, nustatytas Tvarkos 3 ir 4 punktuose (o ne teisinio reguliavimo nebuvimas) sudaro prielaidas pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnį ir 650 straipsnio l dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 46 straipsnio 3 ir 4 dalis. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikia teisinių argumentų, kurie leistų Vyriausiajam administraciniam teismui apibrėžti tyrimo dalyką dėl atitinkamo teisinio reguliavimo Tvarkos 3 ir 4 punktuose nebuvimo, išplėstinė teisėjų kolegija tirs, ar Tvarkos 3 ir 4 punktuose nustatytasis teisinis reguliavimas neprieštarauja pareiškėjo nurodomų aukštesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimams. Be to, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 ir 4 punktų teisėtumą ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstoli bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos, tačiau į klausimą, ar ginčijamos nuostatos iš tiesų riboja išieškotojo teisę pasirinkti antstolį, ar jos pažeidžia antstolių lygiateisiškumą, ar pažeidžia sąžiningą konkurenciją, bus atsakyta tik išnagrinėjus norminio administracinio akto teisėtumo bylą iš esmės. Bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra saistomas teismo, kuris inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo bylą, aiškinimais.

VII.

Dėl Tvarkos 3 punkto teisėtumo

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 punkte nustatyta:

„3. Pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną teisingumo ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui".

Taigi Tvarkos 3 punktas pagal savo turinį nustato, kad:

perimantįjį antstolį skiria teisingumo ministras;perimantysis antstolis skiriamas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po antstolio įgaliojimų pasibaigimo.

Kaip matyti iš paminėto, Tvarkos 3 punktas niekaip nereguliuoja, kurį antstolį teisingumo ministras gali (turi) paskirti perimančiuoju. Kuris antstolis gali (turi) būti skiriamas perimančiuoju tam tikru mastu reguliuoja ne Tvarkos 3 punktas, bet Tvarkos 4 punktas. Tvarkos 3 punktas tik nurodo konkretų viešojo administravimo subjektą (teisingumo ministrą), kuriam

šiuo punktu suteikiama abstrakti teisė skirti perimantį] į antstoli o taip pat terminą, kada turi būti skiriamas perimantysis antstolis, bei juridinį faktą, su kuriuo susieta šio termino pradžia (atitinkamo antstolio įgaliojimų pasibaigimas). Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme nėra pateikta aiškių teisinių argumentų, kodėl teisingumo ministrui negalėjo būti suteikta teisė skirti perimantįjį antstolį, kaip ir kodėl vien tik šios teisės suteikimas teisingumo ministrui prieštarauja pareiškėjo nurodomiems aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams, kodėl perimantysis antstolis negali (neturi) būti skiriamas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po antstolio įgaliojimų pasibaigimo, kaip ir kodėl tokio termino nustatymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Pagrindų, dėl kurių Tvarkos 3 punktas galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio l daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 ir 4 dalims, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio l daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo .-4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 ir 4 dalims.

VIII.

Dėl Tvarkos 4 punkto teisėtumo

Tvarkos 4 punkte nustatyta:

„4. Perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis. Jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra -besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis".

Kaip matyti iš paminėto, Tvarkos 4 punkte yra įtvirtintos dvi teisinės taisyklės, kurių taikymas priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Pagal Tvarkos 4 punkte įtvirtintą pirmąją taisyklę, perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis. Pagal antrąją taisyklę, jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra - besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis.

Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje ir šio teismo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame prašyme nėra jokių duomenų apie tai, kad šiuo atveju buvo (turėjo būti) taikoma pirmoji taisyklė, t, y., kad bylas perimančiu antstoliu buvo (turėjo būti) paskirtas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis. Priimant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 7P-37, į antstolio Gintaro Malkevičiaus vietą naujas antstolis nebuvo paskirtas, todėl akivaizdu, kad buvo taikoma antroji Tvarkos 4 punkte nustatyta taisyklė -jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją <...>. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrindžia, kodėl būtent šioje individualioje byloje jam būtina (yra naudinga bylos nagrinėjimo iš esmės ir teisingo sprendimo priėmimo tikslu) sužinoti, ar minėta pirmoji taisyklė („perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis")

neprieštarauja jo nurodomiems aukštesnės galios teisės aktams, t. y. kaip ši prašymo dalis yra susijusi su jo nagrinėjama individualia byla. Iš individualios administracinės bylos aplinkybių matyti, kad Tvarkos 4 punkto pirmajame sakinyje įtvirtinta taisyklė neturi būti taikoma prašymą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad prašymo dalis ištirti Tvarkos 4 punktą ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis" yra nesusijusi su Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjama individualia byla. Dėl šios priežasties norminės administracinės bylos dalis, kurioje prašoma ištirti Tvarkos 4 punkto pirmajame sakinyje įtvirtintos taisyklės teisėtumą nutrauktina.

Minėta, kad Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje nustatyta, kad jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra - besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis. Iš šios nuostatos turinio aišku, kad ji nedraudžia teisingumo ministrui perimančiuoju antstoliu paskirti vieną ar kelis antstolius, veikiančius toje pačioje teritorijoje kaip ir buvęs antstolis, atsižvelgiant į išieškotojų valią, be to, neįpareigoja teisingumo ministro pažeisti antstolių lygiateisiškumo ar sąžiningos konkurencijos reikalavimų, nesilaikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnio ir 650 straipsnio l dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 46 straipsnio 3 ir 4 dalių, nepaisyti iš šių teisės normų ir principų išplaukiančių reikalavimų. Jau minėta, kad tai, jog tam tikras teisės norminis aktas nekonkretizuoja, kaip ir koks administracinis aktas (sprendimas) turi būti priimtas atitinkamoje situacijoje, dar nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi absoliučią (nevaržomą) diskrecijos laisvę. Tvarkos 4 punkto antrojo sakinio formuluotė „perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją" taip pat neužkerta kelio perimančiuoju antstoliu skirti daugiau kaip vieną antstolį, tarp jų net ir visus antstolius, kurie aptarnauja tą pačią veiklos teritoriją.

Nors Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje ir nėra specialių taisyklių, kurios būtų skirtos išieškotojų dispozityvumo, antstolių lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos ir kitiems principams užtikrinti. Tačiau vien tokių taisyklių nenustatymas ginčijamame norminiame administraciniame akte savaime nereiškia, kad teisingumo ministras, priimdamas individualų administracinį aktą, gali pažeisti Konstitucijos, įstatymų ir kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimus. Priešingas aiškinimas, kad tik norminiame administraciniame akte aptarus ir atkartojus visas aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatas galėtų būti užtikrinama, jog jos nebus pažeistos, neatitiktų teisėkūros technikos reikalavimų. Konstitucijos ir įstatymų privalomumas kyla ne iš poįstatyminių teisės aktų, o iš pačios Konstitucijos ir įstatymų. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepateikia tinkamai argumentuotos nuomonės, kaip ir kokiu mastu būtent ginčijamos nuostatos apriboja teisingumo ministro galimybę skiriant perimantįjį antstolį laikytis pareiškėjo nurodomų reikalavimų - užtikrinti išieškotojų teisę pasirinkti antstolį antstolių lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją, jei į juos, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju turi būti atsižvelgiama. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Tvarkos 4 punkto antrojo sakinio formuluotės savaime nėra skirtos užtikrinti išieškotojų teisę pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją. Jų paskirtis yra įtvirtinti teisingumo ministro kompetenciją skirti perimantįjį antstolį (antstolius) pasibaigus antstolio įgaliojimams, taip pat nustatyti kokioje teritorijoje aptarnaujantis antstolis skiriamas perimančiuoju antstoliu. Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje įtvirtinta teisės norma išieškotojų teisės pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos savaime nei užtikrina, nei riboja.

Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto

išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 4 punkto antrasis sakinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio l daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 ir 4 dalims.

Jeigu prašymą pateikęs Vilniaus apygardos administracinis teismas laiko, kad teisės įgyvendinimo lygmenyje, taikant Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d, įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 ir 4 punktus, buvo pažeisti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimai, į šiuos klausimus turi atsakyti pats individualią administracinę bylą nagrinėjantis teismas. Kadangi individualioje byloje ginčijamo Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punkto turinį, konkrečių perimančių antstolių paskyrimą nulėmė ne ginčijamų Tvarkos 3 ir 4 punktų nuostatos ir jų ydingumas, o galimai kitų teisės aktų ir teisės principų, kuriuos, pareiškėjo manymu, Teisingumo ministras turėjo taikyti ir į kuriuos turėjo atsižvelgti skirdamas konkrečius perimančiuosius antstolius, pažeidimas, individualią administracinę bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga tai įvertinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio l punktu, 114 straipsniu, 115 straipsnio l dalies l punktu, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Nutraukti norminės administracinės bylos dalį pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 4 punkto l sakinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio l daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 ir 4 dalims.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 punktas ir 4 punkto antrasis sakinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio l daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 ir 4 dalims.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius