Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Irena Šeškauskienė Baudž. byla Nr. 1A-186-174/2015 Teisminio proceso Nr. 1-44-1-00017-2012-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.1.2.2.; 1.2.14.1.3.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 20 parų arešto bausmę; pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, prie griežčiausios šiuo nuosprendžiu paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės pridedant po dalį švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai ir trys mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2014 m. vasario 4 d.

Į bausmės laiką įskaitytas V. L. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2014-12-11 iki 2015-02-04 bei pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendį atlikta bausmė.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nuosprendžiu priteista iš V. L.: J. P. 138,35 Eur (477,69 Lt) turtinės žalos atlyginimo; valstybei – 81,06 Eur (279,88 Lt) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą ir pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, o būtent:

V. L. 2012 m. vasario 6 d., laikotarpiu nuo 03.00 val. iki 09.00 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, Z. N. priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), R. B. miegant lovoje iš po pagalvės pagrobė J. P. priklausantį 138,35 Eur (477,69 Lt) vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Mini Gray“ su įkrovikliu, 2,90 Eur (10 Lt) vertės telefono dėklą ir 5,79 Eur (20 Lt) vertės 4GB atminties kortele, tuo nukentėjusiajam J. P. padarydamas 147,04 Eur (507,69 Lt) turtinę žalą.

Be to, V. L. 2012 m. rugpjūčio 14 d., apie 02.00 val. nakties, atvykęs motinai S. L. priklausančiu automobiliu „Chyrsler Neon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), prie A. A. G. priklausančios fermos, esančios (duomenys neskelbtini), iš fermoje esančių nerakinamų pagalbinių patalpų pagrobė 144,81 Eur (500 Lt) vertės ratinio traktoriaus variklio bloką, 347,54 Eur (1 200 Lt) vertės „RENAULT“ traktoriaus padargų prikabinimo išilginę traukę, 28,96 Eurų (100 Lt) vertės ratinio traktoriaus pavarų dėžės dangtį su pavarų perjungimo svirtimi, 28,96 Eur (100 Lt) vertės 5 t grandininį pakėlėją ir 28,96 Eurų (100 Lt) vertės 165 kg juodojo metalo laužą, kuriuos susidėjęs į automobilį „Chyrsler Neon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išsivežė, tokiu būdu jis pagrobė svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam A. A. G. 579.24 Eur (2 000 Lt) turtinę žalą.

Nuteistojo V. L. gynėja advokatė K. Prialgauskienė prašo nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. L. kaltės pagrobus nedidelės vertės svetimą turtą ir pagrobus svetimą turtą įsibraunant į patalpą. Nuteistojo V. L. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistasis V. L. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti. Tačiau apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. L. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos, t. y. realios laisvės atėmimo, bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam V. L. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis V. L. yra recidyvistas, tyčines nusikalstamas veikas daro nuolat, niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau aštuonis kartus buvo teistas, iš jų ne kartą už nusikaltimų nuosavybei padarymą, tyčinį apysunkį nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tai rodo, kad V. L. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl pirmosios instancijos teismas už naujas nusikalstamas veikas skirdamas jam griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę bei BK 178 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą arešto bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas V. L. už tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, o už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, arešto bausmę, kuri savo dydžiu yra nežymiai didesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis) bei vienas baudžiamasis nusižengimas (BK 12 straipsnis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą V. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į tai, kad pagrobti daiktai grąžinti nukentėjusiajam A. A. G., nukentėjusiajam J. P. neatlyginta žala. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas ne kartą teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Tai rodo, kad jis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, nes ir toliau demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį V. L. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant V. L., kaip recidyvistui, griežčiausias BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios dydis yra mažesnis nei sankcijose numatytas šios bausmės vidurkis, ir BK 178 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą arešto bausmę.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino V. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui. Apelianto skunde taip pat pažymima, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, jokia žala nukentėjusiajam A. A. G. nebuvo padaryta ir pastarasis jokių pretenzijų nereiškia. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nukentėjusiajam A. A. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžinti iš jo pagrobti kaltinime išvardyti daiktai, kurie buvo rasti V. L. vairuojamame automobilyje netrukus po nusikaltimo padarymo, todėl V. V. G. civilinio ieškinio nepareiškė (t. 1, b. l. 59), todėl tai, kad pagrobti daiktai buvo grąžinti savininkui, nėra nuteistojo nuopelnas. Nors nuteistasis nurodo, kad jis turi pareigą pasirūpinti sugyventine ir mažamete dukra, tačiau ši aplinkybė nesulaikė jo nuo naujų nusikaltimų darymo, nes, kaip minėta, jis anksčiau ne kartą buvo teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Tai rodo, kad jis nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl skunde nurodyta aplinkybė, kad jis turi pareigą pasirūpinti sugyventine ir mažamečiu vaiku, negali būti suabsoliutinama ir lemiama skiriant bausmę, juolab, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog jis anksčiau niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pajamų šaltinio.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tai pat pažymi, kad jo sveikatos būklė yra labai bloga, tačiau byloje nėra duomenų, jog V. L. dėl sveiktos būklės negali atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jam planuojama atlikti pėdos kojos operaciją, tai patvirtina ir byloje esantys duomenys (t. 1, b. l. 166), todėl akivaizdu, kad V. L. sveikatos priežiūra laisvės atėmimo vietoje yra garantuota.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. L. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 178 straipsnio 4 dalyje, padarymą mažesnę nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, o už baudžiamąjį nusižengimą nežymiai didesnę nei BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodytas už baudžiamąjį nusižengimą arešto bausmės vidurkis bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. L., kaip recidyvistui, už tyčinį apysunkį nusikaltimą bei baudžiamąjį nusižengimą paskirtos atitinkamai laisvės atėmimo ir arešto bausmės yra teisingos, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvačios jo padarytoms veikoms bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežtos. Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas ir apėmimo būdu subendrintas bausmes tarpusavyje bei su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-30 nuosprendžiu paskirta bausme, apylinkės teismas pasirinko nuteistajam V. L. palankiausią įstatymo numatytą bausmių bendrinimo daliniu sudėjimu būdą, todėl, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra jokio pagrindo laikyti aiškiai per griežta ir nuteistajam V. L. paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai, pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes V. L. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, neprieštarauja teisingumo principui, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo V. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis V. L. taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl gynėjo dalyvavimo išlaidų pritesimo. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis gynėjo nepageidavo, todėl prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria teismas priteisė iš jo 81,06 Eur (279,88 Lt) valstybės garantuojamos pagalbos išlaidų, juolab, kad jis yra nemokus ir neturi galimybės sumokėti šias išlaidas.

BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. L. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo suimtas, todėl, kaip tai numatyta BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte, buvo būtinas gynėjo dalyvavimas, todėl pirmosios instancijos teismas kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo nuteistajam V. L. (t. 1, b. l. 158). Paskyrus gynėją, valstybinės antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš V. L. 81,06 Eur (279,88 Lt) teisinės pagalbos išlaidų, kurias teismas priteisė iš nuteistojo. Tačiau su tokiu apylinkės teismo sprendimu kolegija nesutinka. Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš nuteistojo V. L. valstybės patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d, nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo V. L. priteista valstybei 81,06 Eur (279,88 Lt) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.