Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kemintas“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrovita“ ir atsakovo A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 23 d. d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-63-258/2008 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kemintas“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrovita“ ieškinį atsakovui A. K. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Įstatymai bei suformuota teismų praktika nurodo, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai yra šios sąlygos vienu metu: 1) padaryta žala, 2) žala padaryta neteisėtais veiksmais, 3) tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, 4) egzistuoja asmens kaltė. Šias civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti ieškovas. Tačiau šių aplinkybių ieškovas teisminio nagrinėjimo metu neįrodė. Teisės doktrinoje priežastinis ryšys tarp skolininko elgesio ir atsiradusių nuostolių reiškia, kad skolininko veiksmai (neveikimas) buvo atlikti anksčiau, nei atsirado nuostolių, o atsiradę nuostoliai yra skolininko elgesio rezultatas. Skundžiamu sprendimu priteista žala sietina su Utenos apskrities VMI 2001-2002 metų patikrinimais dėl bendrovei apskaičiuotų ir mokėtinų mokesčių teisingumo už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 31 d. ir su tais paskaičiavimais atsakovas nesutiko. Tačiau teismas pripažino neteisėtais atsakovo veiksmus, kurie buvo atlikti 2004-2005 metais. Atsakovas dar 2003 metais siūlė VMI bendrovės atžvilgiu pradėti bankroto bylą, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Visi atsakovo, kaip bendrovės vadovo, atlikti veiksmai (turto pirkimas-pardavimas, kiti sandoriai) buvo nukreipti į tai, kad bendrovės finansinė padėtis pagerėtų ir būtų visiškai atsiskaityta su bendrovės darbuotojais, kreditoriais ir skirti bendrovės interesams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo pastatų pardavimo G. R. teisėtumu, nes pirkėja nėra artima atsakovo giminaitė, bendrovės atžvilgiu nebuvo taikyti apribojimai, pastatai buvo parduoti už tuo metu buvusią rinkos kainą, pardavimas neprieštaravo tuo metu susidariusiai bendrovės turtinei padėčiai. Bendrovė pardavusi pastatus gavo pelną ir gautomis pajamomis atsiskaitė su darbuotojais bei bendrovės kreditoriais. Dėl šių sandorių buvo patenkinti beveik visų bendrovės kreditorių galimi reikalavimai. Tokie veiksmai neturi būti vertinami kaip neteisėti, pažeidžiantys bendrovės interesus. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė motyvus dėl G. R. ketinimų įsigyjant minėtus pastatus. Pagal CPK 263 straipsnio 2 dalį teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tirta ir nustatinėjama, dėl ko G. R. įsigijo bendrovės pastatus, todėl teismo argumentai dėl G. R. ketinimų įsigyjant pastatus, prieštarauja įstatymui. Atsakovas bendrovės turtu asmeniniams tikslams nesinaudojo. Priešingai, bendrovė panaudos sutarties pagrindu ūkinei-komercinei veiklai vykdyti naudojosi atsakovui priklausančio namo pirmuoju aukštu. Per visą laikotarpį atsakovas nereiškė pretenzijų bendrovei dėl nemokamų mokesčių už patalpų šildymą, vandenį, elektrą bei komunalines paslaugas. Be to, siekdamas pagerinti bendrovės finansinę padėtį, jis (atsakovas) bendrovei paskolino 76 000 Lt ir už tai neprašė jokių procentų nuo paskolintos sumos, net ir rizikuodamas savo asmeninėmis lėšomis. Teismas nepagrįstai pripažino bendrovės turėtas benzino išlaidas kaip neatitinkančias sąžiningumo ir protingumo reikalavimų. Teismui pateiktos turėtos išlaidos benzinui yra pagrįstos, degalai buvo naudojami bendrovės veikloje, nes nusprendus imtis kito verslo – operacijų su nekilnojamuoju turtu bei kitais verslo projektais, teko nemažai važinėti po Lietuvą. Teismas formaliai pasižiūrėjo į bendrovės turėtas išlaidas įsigyjant statybines medžiagas, nevertino jos (atsakovo) pateiktų paaiškinimų. Įsigijus buvusios ligoninės pastatą, jį reikėjo renovuoti, pritaikyti komercinei veiklai. Tačiau bendrovė tuo metu neturėjo pakankamai lėšų remonto darbams atlikti, todėl buvo pasiskolinta būtinų remontui medžiagų iš statybinių medžiagų pardavėjų (tiekėjų). Už šias medžiagas buvo susitarta sumokėti vėliau ir tik 2004 metais, jau pardavus šį suremontuotą pastatą, buvo atsiskaityta su šias statybines medžiagas suteikusiomis įmonėmis.

Apeliaciniai skundai patenkinami iš dalies.

Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

Ginčo dalykas – uždarosios akcinės bendrovės vienasmenio valdymo organo – bendrovės direktoriaus civilinė atsakomybė. Atsakovo A. K. pareiga atlyginti žalą siejama su jo darbu bendrovės direktoriaus pareigose. Ginčui taikytini CK 2.87 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymas ir kitos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens organo narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje (1-5 d.), ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Akcinių bendrovių įstatymas jokių išimčių nenustato. Iš minėto straipsnio dalies turinio akivaizdu, kad tokiai civilinei atsakomybei atsirasti būtinas tam tikrų sąlygų visetas, t.y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jos padarinių (žalos). Šiuo atveju skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d., CPK 182 str. 4 p.), tačiau kitus būtinus civilinės atsakomybės elementus privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1203/2001; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2006; 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006 ir kt.). Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1 dalis bendrovės organams priskiria visuotinį akcininkų susirinkimą ir bendrovės vadovą, kaip vienasmenį valdymo organą. Visų šių valdymo organų (taip pat ir vadovo) pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais (19 str. 8 d.). Analogiška pareiga nustatyta ir šio įstatymo 37 straipsnio, reglamentuojančio bendrovės vadovo rinkimą, kompetenciją ir atsakomybę, 5 dalyje, 10 dalies 9 punkte. Visų šių nuostatų esmė yra ta, kad bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už jos (bendrovės) ūkinės – komercinės veiklos organizavimą, privalo dirbti sąžiningai ir rūpestingai, siekti bendrovės tikslų, vengti sprendimų, kurie akivaizdžiai viršytų normalią gamybinę – ūkinę riziką ir/ar būtų akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.

Kaip jau minėta, kad ginčo atveju atsakovui būtų taikoma civilinė atsakomybė, būtina nustatyti, jog atsakovas nepadarė to, ką privalėjo padaryti, ar padarius tai, ką pagal galiojančias teisės normas daryti neturėjo teisės, atsirado žala arba, kitaip tariant, būtina nustatyti visus trys privalomus civilinei atsakomybei atsirasti būtinus elementus: neteisėtą veiką, žalą, priežastinį ryšį tarp reikalaujamos žalos ir atsakovo neteisėtos veikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas svarbiausių bylos faktinių ir teisinių aplinkybių netyrė ir nevertino, o ieškinį patenkino iš dalies tik ta suma, kuri būtina dalies kreditorinių reikalavimų – 46 263,91 Lt (Utenos apskrities VMI, AB Turto bankas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Molėtų skyriaus) patenkinimui. Byloje nustatyta, ir tai pabrėžia apeliaciniame skunde ieškovas, kad visa kreditorinių reikalavimų suma yra 62 581,56 Lt (1 t., b. l. 2), o be minėtų, kreditoriais pripažinti ir A. U. , M. K. ir atsakovas A. K. . Ieškinys pareikštas 101, 501,26 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas savo pozicijos dėl tenkintino turtinio reikalavimo dydžio sąsajų su dalies kreditorių finansiniais reikalavimų dydžiu visiškai nepagrindė. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje tiesiogiai nenustatyta juridinio asmens valdymo organo nario, taip pat ir vienasmenio, atsakomybė už nesąžiningus veiksmus juridinio asmens kreditoriams. Čia įtvirtinta jo (valdymo organo) atsakomybė pačiam juridiniam asmeniui už fiduciarinės pareigos (pareigos veikti teisėtai ir išimtinai bendrovės interesais) pažeidimą, sukėlusį žalą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šią materialinės teisės normą, nepagristai susiaurindamas atsakovo atsakomybės ribas.

Ieškovas atsakovo neteisėtą veiką kildino iš atsakovo (bendrovės direktoriaus) sudarytų prieštaraujančių bendrovės interesams sandorių: 2002 m. įsigytų asmeninio buitinio naudojimo, įmonei nenaudotinų, prekių už 14 408 Lt; 2002 m. įsigyto 46 000 Lt vertės automobilio, 2006 metais parduoto atsakovo sutuoktinei M. K. už 7 000 Lt, teismo sprendimu grąžinto įmonei ir įmonės realizuoto už 12 000 Lt, tuo padarius bendrovei 34 000 Lt žalą; 2003-2005 metais įsigyto neprotingai didelio kiekio kuro automobiliui už 38 226,97 Lt; 2003 m. kovo 4 d. parduoto už 31 000 Lt pastato, esančio Mokyklos g.1/2, Maišiagaloje, Vilniaus rajone, įsigyto 2001 m. lapkričio 20 d. už 12 000 Lt, ir 2003 m. birželio 19 d. įsigyto pastato Kijėlių kaime, Molėtų rajone, už 22 000 Lt, 2004 m. balandžio 9 d. parduoto atsakovo sutuoktinės motinai už 23 000 Lt ir 2004 m. balandžio 16 d. parduoto pastato, esančio Vilniaus g. 23, Giedraičiuose, Molėtų rajone, minėtam asmeniui už 60 000 Lt, o taip pat 2004 m. birželio mėnesį įsigytų statybinių medžiagų už 14 866, 29 Lt.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino ieškinį pagrįstu dėl 213,95 kv.m pastato Vilniaus g. 32, Giedraičiuose, Molėtų rajone, pardavimo 2004 m. balandžio 16 d. atsakovo sutuoktinės motinai už 60 000 Lt; 2004-2005 metais sunaudoto nepagrįstai didelio kiekio benzino už 27 534,95 Lt ir dėl 2004 m. birželio 30 d. įsigytų statybinių medžiagų už 14 866,29 Lt. Dėl likusios dalies reikalavimo ieškinį atmetė.

Kaip jau minėta, ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovo 101 501,26 Lt žalą, tačiau teismas pripažino įrodyta tik 46 263,9 Lt dydžio žalą. Kitą reikalavimo dalį laikė neįrodyta. Byloje nustatyta, kad ieškovas kildino žalą ne tik iš teismo pripažintų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet ir iš atsakovo veiksmų 2002 metais įsigyjant asmeninio buitinio naudojimo, bendrovėje nenaudotinų, prekių už 14 408 Lt; 2002 metais įsigyjant 46 000 Lt vertės automobilį Suzuki Liana, jį 2006 metais pardavus atsakovo sutuoktinei M. K. už 7 000 Lt. Teismo sprendimu grąžinus automobilį bendrovei ir jį (automobilį) realizavus už 12 000 Lt, bendrovė patyrė 34 000 Lt žalą. Taip pat ieškovas kildino žalą ir iš 2003 m. kovo 4 d. pastato, esančio Mokyklos g.1/2, Maišiagaloje, Vilniaus rajone, įsigyto 2001 m. lapkričio 20 d. už 12 000 Lt, pardavimo už 31 000 Lt, 2003 m. birželio 19 d. pastato, esančio Kijėlių kaime, Molėtų rajone, įsigijimo už 22 000 Lt ir jo pardavimo 2004 m. balandžio 9 d. atsakovo sutuoktinės motinai už 23 000 Lt, tuo padarant bendrovei žalą. Pirmosios instancijos teismo sprendime dėl šio ieškovo reikalavimo dalies yra vienas sakinys - ,,ieškinys <...> likusioje dalyje atmestinas kaip neįrodytas“. Iš šių teismo sprendimo motyvų (kitokių motyvų dėl šios reikalavimo dalies nėra) negalima aiški ir logiška išvada, kodėl teismas nusprendė būtent taip. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo neišnagrinėjo ir tuo pažeidė CPK 3, 185 ir 236 straipsnių nuostatas, sprendimo nepagrindė nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teisme dėl to nebuvo tinkamo proceso. Šis procesinis pažeidimas priskiriamas prie absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla dėl šių ieškovo reikalavimų turi būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Dėl išnagrinėtos reikalavimo dalies

Teismas konstatavo, kad parduodant nekilnojamąjį turtą, esant aktyviai nekilnojamojo turto rinkai kainų didėjimo prasme, stengiamasi gauti kuo didesnę kainą, o parduodant turtą savo šeimos artimiems žmonėms paprastai tokio tikslo nesiekiama, todėl 2004 m. balandžio 16 d. bendrovei priklausančio 213,95 kv.m pastato Vilniaus g. 32, Giedraičiuose, Molėtų rajone, pardavimą atsakovo sutuoktinės motinai G. R. už 60 000 Lt teismas pripažino žala. Iš teismo sprendimo konteksto galima prielaida, kad pirmosios instancijos teismas vertino šį sandorį įmonei kaip nuostolingą, tačiau nuostolio nekonkretizavo. Išanalizavus žalos, priteistos iš atsakovo, sudėtines dalis, matyti, kad minėtu sandoriu bendrovei padarytą žalą teismas įvertino 3 862,67 Lt (46 263,91 Lt [priteista visa suma]-27 534,95 Lt [išlaidos automobilių kurui]-14 866,29 Lt [išlaidos statybinėms medžiagoms] =3 862,67 Lt). Byloje esančioje ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta pastato vidutinė rinkos vertė pardavimo dieną – 58 786 Lt (1 t., b. l. 98). Kadangi pastatas parduotas už 60 000 Lt, tai įmonė turėjo gauti 1214 Lt pelną, bet ne nuostolį. Kokiu pagrindu teismas nustatė 3 862,67 Lt nuostolį – neaišku. Sąžiningumas reikalauja veikti bendrovės naudai taip, kad ji nepatirtų žalos. Vien dėl tos aplinkybės, kad pastatas parduotas sutuoktinės motinai (svainei, CK 3.136 str.), jei bendrovė dėl to nepatyrė nuostolių ir buvo po šio sandorio pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, negalima priskirti atsakovo nesąžiningumui. Teismas sprendime nurodė, kad šio sandorio sudarymo dieną, bendrovės pradelsti įsipareigojimas buvo 42 617,66 Lt. Kaip matyti iš bylos – sandorio kaina 60 000 Lt, todėl bendrovė galėjo iš šio sandorio pajamų atsiskaityti su kreditoriais. Tai nurodė ieškovas ir tai pažymėjo teismas sprendime. Tačiau lieka neaišku, kokiais gi konkrečiais atsakovo veiksmais/neveikimu bendrovei padaryta žala, ir ar ji buvo padaryta. Jei, kaip pažymėjo teismas, už sandorį gautų pajamų pakako atsiskaityti su kreditoriais, tai kyla klausimas, ar šiuo sandoriu padaryta žala. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad ginčo sandorio sudarymo dieną bendrovė neatsiskaitė su valstybę (42 617,66 Lt). Lieka neaišku, ar ginčo turto pardavimu (nesąžiningo sandorio sudarymu), ar pinigų, gautų už šį parduotą turtą neapskaitymu bendrovėje, dėl to neatsiskaičius su kreditoriais, padaryta įmonei žala. Jei pinigai buvo neapskaityti ir nepanaudoti atsiskaitymui su kreditoriais, tada galima prielaida apie visiškai kitą žalos atsiradimo kilmę. Teismas šių prieštaravimų nepašalino, žalos (jos atsiradimo ir dydžio) atsiradimo mechanizmo nesiaiškino. Sprendime konstatuotas atsakovo nesąžiningumas sudarant ginčo sandorį tuo pagrindu, kad turtas parduotas jo (atsakovo) šeimos artimam žmogui (sutuoktinės motinai), teigiant, kad pirkėja yra pensininkė ir nėra įrodymų, kad ji užsiims ūkine-komercine veikla. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto (atsakovo) teiginiu, kad tokia teismo išvada padaryta šių aplinkybių nenagrinėjant ir nepakankama atsakovo nesąžiningumui pagrįsti. Teismas net nesiėmė priemonių apklausti ginčo turto pirkėją apie sandorio sudarymo aplinkybes, pinigų mokėjimo faktą (CPK 178, 179 str.). Pastaroji aplinkybė reikšminga sprendžiant, ar pinigai buvo gauti, apskaityti bendrovėje ir, ar buvo reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais ir t.t. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto (atsakovo) teiginiu, kad šiuo atveju reikšminga ir parduoto turto rinkos vertė, t.y., ar ginčo turtas parduotas už to meto (sandorio sudarymo metu) realią rinkos kainą, ar bendrovei jį (pastatą) buvo naudinga parduoti, ar dėl šio ir kitų ieškinyje nurodytų sandorių sumažėjo bendrovės mokumas tiek, kad bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Svarstytina ir dėl ekspertizės pastato rinkos vertei jo (pastato) pardavimo metu nustatyti skyrimo (CPK 178, 179 str.). Apeliantas įrodinėjo, kad bendrovė, pardavusi pastatus, atsiskaitinėjo su kreditoriais, patenkino daugelio kreditorių finansinius reikalavimus, taip pat ir susijusius su darbo santykiais. Teismas šių aplinkybių visiškai netyrė ir sprendime dėl to nepasisakė.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 38 226,97 Lt už sunaudotą nepagrįstai didelį kiekį kuro (benzino) automobiliui. Teismas patenkino reikalavimą iš dalies – 27 534,95 Lt vien tuo pagrindu, kad bendrovė tuo metu nevykdė jokios veiklos. Apeliantas (atsakovas) su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad benzino išlaidos pagrįstos, nes dėl duonos gamybos nuostolingumo buvo ieškoma alternatyvios ūkinės-komercinės veiklos (prekybos nekilnojamuoju turto ir pan.). Šiai veiklai reikėjo partnerių ir jų paieška vyko visoje Lietuvos teritorijoje, todėl į susitikimus su galimos ūkinės-komercinės veiklos partneriais vyko automobiliu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visų šių aplinkybių dėl automobilių kuro kiekio sunaudojimo pagrįstumo netyrė ir nevertino. Atkreiptinas dėmesys, kad benzino kiekis visiškai nenurodomas, rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys automobilių panaudojimą, nuvažiuotą atkarpą kilometrais ir t.t., netirti ir nevertinti.

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su teismo išvada ir dėl 14 866,29 Lt statybinių medžiagų įsigijimo ir panaudojimo pagrįstumo. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. birželio 30 d. bendrovė neturėjo jokio nekilnojamojo turto, nevykdė veiklos, todėl ginčo statybinėms medžiagoms pirkti nebuvo būtinybės. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu teiginiu ir sprendė, kad statybinės medžiagos buvo pirktos su įmonės veikla nesusijusiems poreikiams tenkinti. Apeliantas šių teismo išvadų nepaneigė, jokių papildomų įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas savo teiginių dėl statybinių medžiagų įsigijimo bendrovės veiklai skolon ir jų (statybinių medžiagų) panaudojimo įmonėje neįrodė (CPK 178 str.). Todėl šis apeliacinio skundo argumentas pripažįstamas nepagrįstu.

Ieškinio rezoliucinėje dalyje reikalaujama priteisti iš atsakovo 101 501,26 Lt. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo papildomai prie teismo sprendimu priteistos 46 263,91 Lt sumos priteisti iš atsakovo papildomai 12 859.32 Lt, viso 59 123,23 Lt. Apeliantas (ieškovas) tokio dydžio papildomą reikalavimą argumentavo nepakankamu lėšų, skirtų atsiskaityti su kreditoriai, kiekiu. Ieškinyje žala bendrovei grindžiama įvairiomis faktinėmis aplinkybėmis ir sumomis. Susumavus ieškinyje nurodytas, vien paryškintas sumas – ieškovo įvardijamas kaip bendrovės patirta žala, ieškinio suma yra didesnė už ieškinio rezoliucinėje dalyje nurodytą sumą – 238 325,66 Lt [46 000 Lt (automobilio Suzuki Liana kaina) + 34 000 Lt (nuostolis po minėto automobilio pardavimo) +38 226,97 Lt (sunaudotas automobilių kuras) + 14 866,29 Lt (statybinių medžiagų įsigijimas) + 105 232,40 Lt (atsakovui išmokėti grynieji pinigai) = 238 325,66 Lt]. Į šią sumą nepriskaičiuotos sumos iš parduoto bendrovės nekilnojamojo turto. Jas priskaičiavus minėta ieškinio suma dar padidėja. Ieškinys netikslintas. Dėl akivaizdžių ieškinio turinio prieštaravimų negalima spręsti iš ko ieškovas kildina žalą bendrovei, kokio ji dydžio ir kt. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovė šių aplinkybių negalėjo paaiškinti. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo (nagrinėtų ir nenagrinėtų epizodų) akivaizdu, kad teismas nebuvo įsigilinęs į ieškinį ir apibrėžęs reikalavimo ribų. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina aiškintis tikrąjį materialinį teisinį reikalavimą ir aplinkybes, pagrindžiančias tą reikalavimą bei atsakovo civilinės atsakomybės dydį ir apimtį (CPK 135 str., 177 str. 1 d., 270 str.3 d. 1 p.,4 d.).

Atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotus materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad dėl neištirtų teisiškai reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio, dėl ieškinio reikalavimo tikslinimo, ir, kaip jau minėta, dėl neišnagrinėtų dalies reikalavimų, nes dėl jų neatsiejamo ryšio su teismo nagrinėta reikalavimo dalimi bylos išskyrimas negalimas, byla turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais ir tai reiškia, kad tinkamo proceso pirmoje instancijoje nebuvo. Dėl to yra pagrindas išvadai, kad teismas neatskleidė bylos esmės, todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jei dėl netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme apeliacinės instancijos teismas išnagrinėtų bylą iš esmės, taip pažeistų šalių teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.