Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.5.1.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.3; 1.1.8.7.9; 1.2.3.2; 2.1.7.4.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1; 2.4.7.

2019 m. spalio 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, A. J. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas nuo A. J. sulaikymo - 2018 m. liepos 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo.

Iš A. J. priteistas Panevėžio teritorinės ligonių kasai 942,95 Eur žalos, patirtos N. Š. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimas.

Iš A. J. priteista nukentėjusiajai J. K. 790 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė žmogų, o būtent: jis 2018 m. liepos 11 d. laikotarpiu nuo 21.17 val. iki 21.19 val. alaus bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia peiliu smogė nukentėjusiajam N. Š., padarydamas jam kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą kairės pusės krūtinėje su kairės krūtinplėvės, diafragmos, skrandžio, kepenų vartų venos ir kepenų pažeidimais, kas komplikavosi ūminiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į pilvo ertmę, dėl ko nukentėjusysis N. Š. nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės ir pilvo organų sužalojimo 2018 m. liepos 11 d., 22.30 val. mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nuosprendį pakeisti: 1) pripažinti jo veiksmus būtinąja gintimi arba 2) jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 130 straipsnio 1 dalį, 3) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pripažinta, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir yra pavojingas recidyvistas, 4) paskirti švelnesnę bausmę, 5) sumažinti nukentėjusiajai atlygintiną neturtinės žalos dydį.

2.1. Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl tyčinio nužudymo. Jis viso proceso metu nurodė, kad nukentėjusiajam vieną kartą dūrė peiliu. Teismas šių jo parodymų nevertino, o rėmėsi melagingais liudytojos A. S. parodymais, kad jis nukentėjusiajam sudavė per veidą. Tokių liudytojos parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

2.2. Apelianto nuomone, bylos duomenys rodo, kad jis veikė gindamasis nuo N. Š. realaus puolimo. Dėl šios priežasties jo veiksmai privalėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis, kuri yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Atmetus šį prašymą, prašo jo padarytą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 130 straipsnio 1 dalį, t. y. jo veiksmus kvalifikuojant kaip nužudymą labai susijaudinus.

2.3. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes įvykio metu išgėrė tik bokalą alaus ir jautėsi blaivus. Alkoholį toliau vartojo jau po įvykio, su draugu B. Č., ką pastarasis patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu.

2.4. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji su N. Š. įvykio metu kartu nebegyveno, buvo susipykę, ką patvirtino ir liudytojas K. Š., teismas nepagrįstai pripažino, jog nukentėjusiąją su žuvusiuoju siejo artimi ryšiai. Ši aplinkybė sudaro pagrindą sumažinti nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį. Be to, nustatant šį dydį buvo būtina atsižvelgti į tai, kad jis nedirba ir negauna pajamų, registruotas Užimtumo tarnyboje. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėtų sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį.

2.5. Apeliantas skunde taip pat prašo tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti, sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

3. Teismo posėdyje nuteistasis A. J. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

4. Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad A. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę ir teisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimą.

Dėl A. J. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

6. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. J. dėl asmeninių paskatų tyčia nužudė N. Š., ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. A. J. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Jis pripažįsta, kad dūrė N. Š. peiliu į pilvo sritį ir taip padarė sužalojimą, dėl kurio N. Š. mirė, t. y. pripažįsta, kad jo veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiojo mirtimi.

6.1. Specialisto išvada Nr. M 236/2018 (05) patvirtino, jog N. Š. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės ir pilvo organų sužalojimo, pasireiškusio durtine – pjautine žaizda kairės pusės krūtinėje su kairės krūtinplėvės, diafragmos, skrandžio, kepenų vartų venos ir kepenų pažeidimais, kas komplikavosi ūminiu nukraujavimu (t. 2, b. l. 167–169).

6.2. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia, kad nukentėjusįjį N. Š. nužudė ne tyčia, o gindamasis arba staiga labai susijaudinęs. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip būtinąją gintį arba kaip nužudymą staiga labai susijaudinus.

6.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, A. J. duriant nukentėjusiajam peiliu, nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

6.4. Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsniuose nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

6.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtinosios ginties buvimą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis paneigia pati įvykio situacija, kuri nustatyta remiantis objektyviais duomenimis.

6.6. Byloje pasitvirtino, jog nusikaltimo vakarą alaus bare A. J. N. Š. sudavė smūgį ranka į veidą ir dūrė peiliu į krūtinę.

6.7. Nuteistasis A. J. teisme parodė, jog konfliktas kilo dėl to, kad pasikvietęs prie baro nukentėjusysis N. Š. nuteistajam priekaištavo dėl jo buvimo aludėje ir, grasindamas sumušti, ėmė mosikuoti rankomis (pasiruošęs pulti). Tada A. J., pamatęs ant baro prekystalio peilį ir bijodamas, kad N. Š. su šiuo peiliu gali jį pulti, pirmas paėmė peilį ir sudavė smūgį į nukentėjusiojo pilvo sritį.

6.8. Tokią nuteistojo nurodytą konflikto priežastį ir eigą paneigė liudytojai A. L., D. I., K. Š. ir A. S.. Šių liudytojų parodymais nustatyta, kad bare jokio konflikto ar triukšmo nebuvo, A. J. atėjus į baro patalpas ir bendraujant su baro lankytojais, N. Š., stovėdamas prie prekystalio, ten buvusių akivaizdoje šūktelėjo A. J., pavartodamas kito asmens pavardę „Z.“, ir pakvietė jį prieiti, o A. J., priėjęs ir galimai būdamas įsižeidęs ar nepatenkintas, kad kišamasi į jo asmeninį gyvenimą (K. Z. – A. J. sugyventinės R. Z., su kuria A. J. užėjo į barą, sutuoktinis), N. Š. sudavė smūgį ranka į veidą ir dūrė peiliu. Liudytoja A. S. nurodė, kad jokie peiliai ant baro nelaikomi, todėl jų nebuvo ir įvykio metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų A. L., D. I., K. Š. ir A. S. parodymais. Šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina pirmos instancijos teismo nustatytas įvykio aplinkybes. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti duoti nepalankius nuteistajam parodymus. Apeliantas tokių duomenų taip pat nenurodė. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais įrodymais rėmėsi, grįsdamas A. J. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

6.9. Liudytojas A. L. parodė, kad A. J. priėjęs prie N. Š. kažką pastarajam pasakė, paskui išsitraukė peilį ir dūrė peiliu nukentėjusiajam tarp šonkaulių. Prieš tai N. Š. stovėjo ramiai ir jokių agresyvių veiksmų neatliko. Apie tai, kad N. Š. ir A. J. įvykio metu nekonfliktavo ir apie 3 min. ramiai kalbėjo, parodė ir liudytojas D. I.. Liudytoja A. S. aiškino, kad N. Š. buvo labai girtas, tačiau nebuvo agresyvus, tarp N. Š. ir A. J. jokio konflikto nebuvo. N. Š. sušuko „Z.“, tada prie jo priėjo A. J. ir sudavė nukentėjusiajam per veidą. Ji nematė momento, kai A. J. N. Š. dūrė peiliu, bet, nukentėjusiajam paėjus kelis žingsnius nuo baro, ji išgirdo šauksmą, kad pripjovė žmogų. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis sudavė ar ketino suduoti A. J.. Kita vertus, be peilio dūrio ant N. Š. lavono buvo rastas ir kitas sužalojimas. Nors nuteistasis neigia smūgiavęs nukentėjusiajam N. Š. į veido sritį, tokie jo parodymai paneigti liudytojos A. S. parodymais ir teismo medicinos specialaus tyrimo duomenimis. Specialisto išvadoje Nr.236/2018(05) (2 t. 167-169 b. l.) nurodyta, kad kelių valandų laikotarpyje iki mirties N. Š. kaktos dešinėje pusėje vienu trauminiu poveikiu buvo padarytas odos nubrozdinimas. Ši aplinkybė sutampa su tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos parodymais apie A. J. N. Š. suduotą smūgį ranka į veidą. Pažymėtina tai, kad nė vienas iš teisme apklaustų tiesiogiai alaus bare buvusių liudytojų, kurie matė nukentėjusįjį N. Š., nepatvirtino jo veide iki įvykio matę kokius nors sužalojimus. Esant tokiems duomenims, pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ir šis nukentėjusio veide nustatytas sužalojimas buvo padarytas įvykio metu A. J. veiksmais. Taigi aptarti liudytojų parodymai ir kiti objektyvūs bylos duomenys papildo vienas kitą ir paneigia nuteistojo A. J. skundo argumentą, kad durdamas peiliu jis veikė būtinosios ginties situacijoje, nes nukentėjusysis jokio smurto prieš jį nenaudojo, jam negrasino, todėl jo gyvybei ir sveikatai joks pavojus iš N. Š. pusės negrėsė, ir A. J. gintis nuo jo fiziniu smurtu neturėjo jokio pagrindo.

6.10. Net ir nustačius, jog nukentėjusysis įžeidė A. J., pavadindamas jį ,, Z.“ ir būdamas neblaivus (N. Š. kraujyje rasta 2,70 promilės etilo alkoholio) mojavo rankomis, tokie pastarojo veiksmai neleido nuteistajam spręsti, jog tokiu būdu nukentėjusysis kėsinasi į jo sveikatą ar gyvybę.

6.11. Išdėstyti liudytojų parodymai kartu su specialisto išvados duomenimis neginčijamai įrodo, kad A. J. neturėjo pagrindo smogti peiliu. Jo veiksmus lėmė ne noras apsiginti, bet pyktis dėl menkavertės dingsties. Taigi jis smogė nukentėjusiajam peiliu, nesant būtinosios ginties situacijos, todėl pasisakyti apie būtinosios ginties ribų peržengimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

6.12. Apeliantas teigia, kad nenorėjo nužudyti N. Š.. Pirmos instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir nustatė, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. A. J., durdamas peiliu nukentėjusiajam į pilvą – gyvybei svarbią sritį, suvokė savo nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse 129 straipsnyje numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

6.13. Nepagrįstas nuteistojo A. J. skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas jo veiksmus turėjo kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį kaip padarytus staiga labai susijaudinus.

6.14. Nužudymas kvalifikuojamas pagal aptariamą požymį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama ekspertizė.

6.15. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys (kėsinimasis į asmens gyvybę, sveikatą ar turtą, smūgių sudavimas ir t. t., taip pat psichinis poveikis, pvz. grasinimas pavartoti smurtą, tyčiojimasis ir pan.). Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

6.16. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai tai padaroma tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio, kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas arba kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes daugeliu atvejų šios aplinkybės rodo, jog tokia būsena jam jau praėjo.

6.17. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad nuteistasis įvykio metu būtų buvęs staiga labai susijaudinęs.

6.18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta bei aptarta šioje nutartyje, kad A. J. galėjo nepatikti N. Š. kreipinys į jį kito asmens pavardę „Z.“, ir tai A. J. galėjo suprasti kaip kišimąsi į jo asmeninį gyvenimą, nes K. Z. buvo A. J. sugyventinės R. Z., su kuria A. J. užėjo į barą, sutuoktinis. Kita vertus, toks nukentėjusiojo elgesys, esant nustatytoms aplinkybėms, nors ir nebuvo korektiškas, tačiau negalėjo būti vertinamas kaip esmingai prieštaraujantis moralės ar dorovės principams. Nors nukentėjusiojo poelgis turėjo tam tikros įtakos nuteistojo veiksmams, nes sukėlė jo pyktį, tačiau nesukūrė stresinės situacijos, kuri būtų galėjusi sukelti staigų labai didelį A. J. susijaudinimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktai buvo nuteistojo gyvenimo kasdienybė, apie tai liudija ankstesni A. J. teistumai ir vedamas gyvenimo būdas. Be to, nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ne didelis susijaudinimas, o apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jo nusikalstamų veiksmų padarymui. Dėl išdėstytų motyvų A. J. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį kaip nužudymas staiga labai susijaudinus, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Dėl paskirtos bausmės

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme, akcentuoja, kad ji yra per griežta, paskirta, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiuo skundo argumentu.

7.1. Teismas, skirdamas bausmę, įvertina BK 41 straipsnyje bausmės paskirtį, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.).

7.2. Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį, jo kaltės formą, pasekmes, į nustatytas jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.

7.3. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas A. J. už tyčinį kito žmogaus nužudymą paskyrė laisvės atėmimą trylikai metų, t. y. bausmę kiek didesnę už baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikaltimą, sankcijoje esantį šios bausmės vidurkį.

7.4. Nustatydamas šios bausmės trukmę apygardos teismas įvertino, jog A. J., tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomus padarinius – žmogaus mirtį, įvertino kaltininko asmenybę, kad jis anksčiau ne kartą teistas už sunkius ir apysunkius smurtinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs. Paskutiniu nuosprendžiu jis nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su sunkiu ir nesunkiu dviejų žmonių sveikatos sutrikdymu (sunkų sužalojimą peiliu ir sumušimą), kurias jis padarė iš esmės po keturių mėnesių tik išėjęs iš pataisos namų. Jis vėl nusikalto padarydamas smurtinę veiką (sužalojimą peiliu, sukėlusį kito žmogaus mirtį), (t. 3, b. l. 158–168); po to, kai 2017-04-14 buvo paleistas iš pataisos namų, 2017 m. gruodžio mėnesį du kartus baustas už smulkias (alkoholio) vagystes iš parduotuvių. Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra (t. 3, b. l. 156); iki sulaikymo nedirbo (t. 3, b. l. 148), vartojo alkoholinius gėrimus; aptariamą nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu.

7.5. Apygardos teismas atsižvelgė, jog nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma, nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas pripažino A. J. prisipažinimą ir nuoširdų apgailestavimą jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8. Taigi, esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, vertindama BK 41 straipsnyje, 54 straipsnyje bausmės paskirčiai keliamus tikslus ir bausmės skyrimo pagrindus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės trukmę, šiuose baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintų nuostatų nepažeidė. Paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo

9. Apeliaciniame skunde A. J. nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažinta tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Anot nuteistojo, įvykio metu jis buvo išgėręs tik alaus bokalą, todėl nusikaltimo padarymo metu buvo blaivus. Po nusikaltimo padarymo taip pat vartojo alkoholį, todėl netrukus atėjusiems policijos pareigūnams į alkotesterį pripūtė 1,63 promiles etilo alkoholio, dėl ko jam nustatytas vidutinis girtumas (t. 3, b. l. 50). Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.

9.1. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taigi, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Nagrinėjamu atveju, nors iš karto po nusikaltimo padarymo A. J. girtumas alkoholio kiekio matuokliu ar kitu būdu nebuvo nustatytas (A. J. pasišalino iš įvykio vietos ir buvo sulaikytas 2018-07-12 00.02 val. savo gyvenamojoje vietoje, t. 3, b. l. 49), tačiau pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad prieš įvykį vartojo alkoholį – gėrė alų (t. 3, b. l. 33, 46–47). Tai patvirtino ir kartu su nuteistuoju alkoholinius gėrimus vartojusi liudytoja R. Z., kuri taip pat parodė, kad įvykio dieną prieš A. J. inkriminuojamo nusikaltimo padarymą kartu su sugyventiniu A. J. vartojo alkoholinius gėrimus (alų) apytiksliai nuo 10 val. ryto (t. 1, b. l. 145–146). Liudytojas A. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo parodė ir tai, kad prieš įvykį dienos metu, apie 13 val., matė bare alų geriantį A. J. (t. 1, b. l. 42–43). Kaip pagrįstai pripažinta skundžiamame nuosprendyje, šių asmenų nurodytas vartoto alkoholio dažnumas, įvertinus jo stiprumą, yra pakankamas apsvaigimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad nustatytas neblaivumas turėjo įtakos A. J. veiksmams ir tuo pačiu nusikaltimo padarymui. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad daugeliu atveju nuteistasis ankstesnius nusikaltimus ir administracinius teisės pažeidimus padarė būdamas neblaivus. Teisėjų kolegija, vertindama tai, kas išdėstyta kartu su nustatyta įvykio situacija ir nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdžiu, pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad šių duomenų pakanka nustatyti BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Dėl BK 27 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo

10. Nuteistasis skunde tvirtina, kad jis nepagrįstai pripažintas ypač pavojingu recidyvistu ir prašo šią nuosprendžio dalį naikinti.

10.1. Pavojingu recidyvistu A. J. pirmosios instancijos teismas pripažino BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – tai yra, kai asmuo, būdamas recidyvistu, pripažįstamas kaltu, padaręs naują labai sunkų nusikaltimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su minėtos aplinkybės nustatymu.

10.2. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.). Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

10.3. Kaip jau minėta, A. J., būdamas pilnametis, anksčiau ne kartą teistas už sunkius ir apysunkius smurtinius nusikaltimus, turi ne vieną neišnykusį teistumą. Duomenys apie visus A. J. teistumus išdėstyti kaltinamajame akte ir nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje pagrįsti bylos medžiaga (t.3, 158 - 168, 170 - 174, 4 t. 1 - 13 b. l.). Jų apeliantas neginčija. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis vėl padarė labai sunkų nusikaltimą ( BK 11 straipsnio 6 dalis) būdamas recidyvistas.

10.4. Ši aplinkybė atitinka BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, kurią nustačius, yra pagrindas pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu. Spręsdamas pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą pirmos instancijos teismas įvertino, kad teistumai neišnykę, nepanaikinti už nusikaltimus, susijusius su smurto naudojimu, sukeliant kitiems asmenims sunkius padarinius. Paskutiniu nuosprendžiu A. J. nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su sunkiu ir nesunkiu dviejų žmonių sveikatos sutrikdymu (sunkų sužalojimą peiliu ir sumušimą), kurias jis padarė iš esmės po keturių mėnesių tik išėjęs iš pataisos namų, vėl nusikalto padarydamas smurtinio pobūdžio tyčinę veiką (sužalojimą peiliu, sukėlusį kito žmogaus mirtį). Nors išėjęs iš įkalinimo įstaigos nuteistasis buvo užsiregistravęs darbo biržoje, tačiau oficialiai niekur nedirbo, buvo baustas administracine tvarka už smulkias vagystes (3 t. 156 – 157 b. l.). Šie duomenys, juos vertinant su skundžiamu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, kai nuteistasis, būdamas recidyvistu dėl menkavertės dingsties tyčia nužudė kitą žmogų, patvirtiną A. J. daromų nusikaltimų recidyvo didelį pavojingumo visuomenei laipsnį ir atkaklų A. J. nenorą pasitaisyti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas tinkamai taikė BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir A. J. pagrįstai pripažino pavojingu recidyvistu, nes tam buvo įstatyminės sąlygos ir pagrindai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

11. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka ir su neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, priteistu nukentėjusiajai J. K..

11.1. BPK 109 straipsnis reglamentuoja, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

11.2. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji J. K. pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinį, prašydama priteisti 15 000 Eurų neturtinei žalai atlyginti.

11.3. Neturtinės žalos būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju atsiranda teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais šiuo konkrečiu atveju neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

11.4. Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra išbaigtas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Su nužudytu asmeniu susijusiems asmenims gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emocionaliai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų. Neturtinė žala yra padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

11.5. Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai J. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo A. J. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos artimam žmogui. Nužudytasis N. Š. buvo nukentėjusiosios J. K. sugyventinis, su kuriuo nukentėjusioji gyveno aštuonerius metus. N. Š. augino jos vaikus ir prisidėjo prie šeimos išlaikymo. Jų bendravimas nenutrūko ir N. Š. nelengvu gyvenimo periodu, sugyventiniai nuolat tarpusavyje bendraudavo laiškais ir susitikimų metu, palaikė artimus santykius.

11.6. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl tragiškos nukentėjusiojo N. Š. mirties J. K. patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, jog nukentėjusioji su N. Š. įvykio metu negyveno, tačiau ši aplinkybė šiuo atveju nesudaro pagrindo sumažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį. Žuvusiojo pusbrolis K. Š. teisme parodė, jog kelias dienas N. Š. nakvojo jo namuose, nes buvo susipykęs su drauge, su kuria kartu gyveno. Nukentėjusioji teisme paaiškino, jog įvykio dieną N. Š. atėjo namo neblaivus, dėl ko jie susipyko, ir ji liepė jam eiti iš namų. Nepaisant šio kivirčo, nukentėjusioji su N. Š. siejo savo ateitį ir toliau kūrė tolimesnius bendro gyvenimo planus. Be to, nukentėjusioji savo lėšomis palaidojo N. Š., o tai patvirtina, jog ją su nukentėjusiuoju siejo šeimyniniai santykiai, buvo artimas, glaudus emocinis ryšys.

11.7. Nuteistasis teisus savo apeliaciniame skunde teigdamas, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų kriterijų, turinčių reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas formuojamoje praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju tai nėra lemiamas kriterijus.

12. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis nedirba ir neturi jokio turto, tačiau yra darbingo amžiaus ir galės įsidarbinti bei dirbti pataisos namuose, o vėliau, atlikęs bausmę, ir laisvėje. Kaltininkas turi dėti visas pastangas atlyginti jo veiksmais nukentėjusiajai padarytą žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš nuteistojo skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

13. Taigi keisti pirmos instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.