Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovės, atstovaujamos bankroto administratorės Ž. J., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-217-151/2017 pagal pareiškėjo V. Š. patikslintą pareiškimą suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovei, atstovaujamai bankroto administratorės Ž. J., dėl nuosavybės teisės įsigijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Pareiškėjas 2017 m. birželio 5 d. pateikė papildomus įrodymus – 2017 m. balandžio 29 d. skundą, 2017 m. gegužės 29 d. raštą, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą, kuriais įrodinėja, kad iki šiol nėra priimto galutinio ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl ginčo turto nuosavybės teisių įregistravimo viešame registre teisėtumo, t. y. įrodinėja pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pagrįstumą (prima facie sąlygą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nėra sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės registracijos teisėtumo, ar dėl paties ginčo esmės, pareiškėjui siekiant įgyti nuosavybės teises į ginčo turtą pagal įgyjamąją senatį, o taip pat įvertinus šioje nutartyje žemiau nustatytas aplinkybes, nutaria pateiktų papildomų įrodymų nepriimti (CPK 314 straipsnis).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo patikslinto pareiškimo reikalavimui – nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip žinoma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog parenkamos ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais materialaus pobūdžio reikalavimais, su galimai būsimo procesinio rezultato byloje tinkamu užtikrinimu (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis).Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą – kad pareiškėjas V. Š., pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – mechanines dirbtuves, esančios (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą pareiškėjas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti bankrutavusią Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovę stabdyti nekilnojamojo turto – mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) registro Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą iš varžytynių, uždrausti sudaryti bet kokius nekilnojamojo turto – mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) registro Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo tretiesiems asmenims ar teises į minėtas dirbtuves suvaržančius sandorius (nuomos, panaudos ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, pareiškėjo prašymą tenkino. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės kvestionuoja vienu argumentu, t. y. nurodydamas, kad pareiškėjo pareiškimas yra preliminariai nepagrįstas, t. y. neatitinka prima facie sąlygos, nes į ginčo turtą viešame registre yra įregistruotos nuosavybės teisės suinteresuoto asmens vardu, t. y. pareiškėjo teismui pateiktas pareiškimas neatitinka pagrįstumo kriterijaus, kaip vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Viešai prieinami Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad jau po skundžiamos nutarties priėmimo, Nekilnojamo turto registre nuo 2017 m. kovo 31 d. suinteresuoto asmens Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovės vardu į ginčo turtą buvo įregistruotos nuosavybės teisės. Įregistravimo juridinis pagrindas 1992 m. kovo 2 d. Steigimo sutartis, 1992 m. birželio 26 d. Sutartis Nr. 7, 1992 m. birželio 30 d. Nuosavybės teisės liudijimas, 1992 m. rugpjūčio 10 d. Priėmimo-perdavimo aktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikštas reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į nekilnojamąjį daiktą, kuris nekilnojamojo turto registre įregistruotas apelianto vardu. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kito asmens nuosavybės teisė įregistruojama viešame registre esant nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui (pagrindams). Kol nepaneigtas tokio asmens nuosavybės teisės registracijos teisėtumas dėl teisinio pagrindo registracijai nebuvimo (tačiau ne dėl procedūrinio registracijos pažeidimo), nėra teisinių prielaidų transformuotis nuosavybės teisiniams santykiams dėl daikto valdymo, kaip jis apibrėžiamas CK 4.22 straipsnio 1 dalyje. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, padarė išvadą, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos laikinos apsaugos priemonės gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas galimo teismo sprendimo šioje byloje tinkamas įvykdymas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia pirmos instancijos teismo išvada. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas išvadą apie teismo sprendimo įvykdymo galimą pasunkėjimą, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų netaikomos, padarė remdamasis pareiškėjo pateikta informacija apie tai, kad suinteresuotas asmuo Kauno r. Puikonių žemės bendrovė ginčo turtą pardavinėja elektroninėse varžytinėse, interneto svetainėje www.evaržytines.lt, kurių metu ginčo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog į nekilnojamąjį turtą – mechanines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), skundžiamos nutarties priėmimo metu nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nebuvo. Šias aplinkybes patvirtina, tiek Nekilnojamojo turto registrų duomenys (b. l. 8), tiek ir VĮ Registrų centro 2016 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. KAKT-1973 (b. l. 9-10). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Disponavimas nuosavybės teisės objektu – tai galimybė sudaryti įvairius atlygintinius ir neatlygintinius sandorius, kurių objektas yra būtent nuosavybės teisės objektas. Nagrinėjamu atveju kaip ir nustatyta šios nutarties 13 punkte, nuosavybės teisės į ginčo turtą skundžiamos nutarties priėmimo metu įregistruotos nebuvo, todėl darytina išvada, kad disponavimas ginčo objektu pats savaime nebuvo galimas net ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nes disponavimo teisę įgyvendinti gali tik nuosavybės teisės objekto savininkas (įregistruotas viešame registre). Tai reiškia, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nebuvo realios grėsmės galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi viešame registre nesant įregistruotoms nuosavybės teisėms į ginčo turtą, nebuvo pagrindo spręsti apie galimo tokio turto perleidimą tretiesiems asmenims, taigi nebuvo ir vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.Atsižvelgus į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė išimtinių aplinkybių, kurios lemtų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtinumą ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Tokiu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo V. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centras.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.