- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- I-6542-171/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00481-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- P. R.
- Trečiasis asmuo
- D. P., A. P., O. P., G. P.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. P.
- Advokatai
- Ramūnas Jucevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjui P. R., pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Ramūnui Jucevičiui, atsakovų atstovei Gintarei Martinkutei, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys A. P., D. P., O. P. (O. P.), G. P. (G. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 27–30, 142–145; t. II, b. l. 17), ir prašo teismo: 1) įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per du mėnesius jam natūra atkurti nuosavybės teises į senelio D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėtą žemės sklypą; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. spalio 23 d. raštą Nr. 49SF-(14.49.104.)-J017; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. ISS-(7.5)-3224.
Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis D. R. (miręs 1947 m.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise turėjo 5 560 kv. m ploto žemės sklypą. Šis juridinis faktas yra nustatytas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymą dėl nekilnojamojo turto grąžinimo buvusiems savininkams, D. R. sūnaus A. R. (miręs 1974 m. lapkričio 27 d.) žmona ir pareiškėjo motina, J. R. (mirusi 2011 m. birželio 6 d.), kaip teisėta pretendentė, 1992 metais padavė prašymą grąžinti D. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę.
Pareiškėjas nurodo, kad iki J. R. mirties nuosavybės teisės į jai tenkančią žemės sklypo dalį visiškai atkurtos nebuvo. Iš 0,2780 ha jai priklausiusios atkurti dalies J. R. vardu, remiantis 1998 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 01-107, atkurta tik 0,0927 ha žemės sklypo dalis. Likusi neatkurtoji 0,1853 ha žemės dalis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį tenka jos įpėdiniams. Pareiškėjas, kaip vienintelis J. R. turtą priėmęs įpėdinis, yra vienintelis pretendentas į likusią neatkurtą D. R. turėtą žemę.
Teigia, kad nuo prašymo atkurti nuosavybės teises praėjo 23 metai, tačiau nuosavybės teisės iki šiol nėra visiškai atkurtos. Kad vilkinama atkurti nuosavybės teises, galima pagrįstai spręsti iš atsakovų neveikimo, sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimą, nes vietoj to sistemingai siūlomi kiti atkūrimo būdai – atlyginti pinigais ar vertybiniais popieriais, galiausiai ir mišku, nors po motinos mirties pareiškėjo buvo pageidavimas perduoti žemės sklypą, lygiavertį turėtajam.
Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į atsakovus prašydamas imtis neatidėliotinų veiksmų ir atkurti nuosavybės teisę į jo senelio D. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę bei suteikti su tuo susijusią papildomą informaciją. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo nurodyta, kad įstatymo nustatyta tvarka iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pasinaudota teise patikslinti J. R. prašymą, pateikiant naują prašymą, kuriame būtų išreikšta valia dėl kito nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Pareiškėjo manymu, tokia atsakovų pozicija prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir yra siekis vilkinti nuosavybės atkūrimo procesą. Tai, kad J. R. pageidavo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atkurti natūra, yra nurodyta jos pirminiame prašyme. Kadangi pirminis prašymas grąžinti žemę paremtas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu natūra, vadinasi, pareiškėjui turi būti nuosavybės teisės atkuriamos irgi natūra, t. y. tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos J. R..
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė patikslintų skundų motyvus ir prašė juos tenkinti. Posėdyje pateikė patikslintą prašymą, kuriame patikslino ginčo dalyką.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintus skundus (t. I, b. l. 36–41, 170–173) prašo pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.
Paaiškina, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams pateikus prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuosavybės teisės į 0,5560 ha žemės sklypą, į kurį nuosavybės teises prašė atkurti J. R., buvo atkuriamos buvusio savininko D. R. vaikų (N. R. ir A. R.) turto paveldėtojams. Dėl tos priežasties A. R. minėto žemės sklypo tenkanti dalis (0,2780 ha) jam mirus buvo atkuriama taip: J. R. tenkanti dalis – 0,0927 ha, M. P. tenkanti dalis – 0,0927 ha, P. R. tenkanti dalis – 0,0927 ha. Iš to matyti, kad nuosavybės teisės J. R. į išlikusį D. R. nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos visiškai. Taip pat, remiantis minėto Atkūrimo įstatymo straipsnio nuostatomis, mirus pareiškėjo seseriai M. P., į jai tenkančią 0,0927 ha žemės sklypo dalį nuosavybės teisės atkuriamos jos sutuoktiniui, vaikams ar įvaikiams. Dėl šios priežasties pareiškėjas nėra vienintelis pretendentas į likusią neatkurtą 0,1853 ha D. R. turėtą žemę.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis nustatė galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiams išreikšti ar pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad jeigu piliečiai nėra pareiškę valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo į nekilnojamąjį turtą ar atlyginimą už valstybės išperkamą turtą arba nepareiškę valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenustatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (arba) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Teise išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus pareiškėjas nepasinaudojo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymas pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą negalėjo sukurti Nacionalinei žemės tarnybai pareigos atkurti nuosavybės teisės į žemę šiame prašyme nurodytu būdu, todėl pareiškėjo reikalavimas Nacionalinei žemės tarnybai parengti išvadą dėl žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, suprojektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėtam sklypui likusią atkurti 0,1853 ha žemės sklypo dalį yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovų atstovė prašė skundą ir patikslintus skundus atmesti remdamasi atsiliepimuose išdėstytais motyvais.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. P., D. P., O. P. ir G. P. atsiliepimuose į patikslintus skundus (t. II, b. l. 1–4, 5–8, 9–12, 13–16) su skundais sutinka ir prašo juos patenkinti.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad J. R., turėdama visą teisę, kad jos atžvilgiu būtų atkurtos nuosavybės teisės į 0,2780 ha minėto žemės sklypo dalį natūra, 1998 m. birželio 3 d. notariškai patvirtinto susitarimo pagrindu savo vaikams M. P. bei pareiškėjui P. R. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tokiomis dalimis: M. P. – 0,0927 ha žemės sklypo; P. R. – 0,0926 ha žemės sklypo, o sau pasiliko teisę į 0,0927 ha žemės sklypo dalį. Į šią dalį nuosavybės teisės J. R. yra atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu. O likusi atkurti dalis, t y. 0,1853 ha žemės sklypo, į kurią nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos, tenka pareiškėjui ir M. P. palikimą priėmusiems įpėdiniams. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad šiandien, praėjus 23 metams nuo prašymo atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą padavimo, D. R. iki nacionalizacijos priklausiusios žemės dalis, t. y. 0,1853 ha, vis dar nėra atkurta, yra teisingas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. palaikė atsiliepimo į patikslintus skundus motyvus ir prašė pareiškėjo skundą patenkinti. Kiti tretieji suinteresuoti asmenys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad dėl nuosavybės teisės atkūrimo į D. R. (pareiškėjo senelio) iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 0,5560 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kreipėsi D. R. vaikų (N. R. (N. R.) ir A. R. (A. R.)) turto paveldėtojai.
J. R. (A. R. žmona) 1992-03-31 pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuriame kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemėvaldos susigrąžinimą, nurodė pareiškėją P. R. ir jo seserį M. R. (M. P.). Minėtame J. R. prašyme nurodyta, kad ji pageidauja nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atkurti natūra (t. I, b. l. 92).
1995 m. spalio 17 d. advokatė V. K. pateikė paklausimą Vilniaus apskrities valdytojo administracijai, ar bus tenkinamas J. R. prašymas, kam ir kokio dydžio žemės plotas bus grąžintas (t. I, b. l. 91). 1995 m. spalio 31 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracija raštu Nr. 796 advokatę informavo, kad 1992-01-29 Nuosavybės teisių atkūrimo tarnyba gavo M. R. ir J. R. prašymus. Juose nurodyti pretendentai yra S. R., P. R., M. P., M. A., R. R., A. R., A. J., K. B., G. J., I. R., K. R. ir V. K..
Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. balandžio 28 d. pažymoje Nr. 21-487-R nurodoma, kad D. R. 1925–1937 m. (duomenys neskelbtini) g. 6 turėjo 1 medinį namą ir 4 552 kv. m žemės sklypą. 1993 m. kovo 20 d. A. J., A. R., M. R. ir I. R. atsisakė jiems priklausančios žemės dalies. Jų atsisakymas notariškai patvirtintas. Remiantis įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1995 m. gegužės 30 d. redakcija) 2 straipsnio 2 punktu, J. R. gali pretenduoti į uošviui priklausantį žemės sklypą, jeigu tiesioginis pretendentas – J. R. vyras – yra miręs ir iki vyro mirties jie buvo santuokoje (t. I, b. l. 87).
1996 m. balandžio 4 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracija raštu informavo J. R., kad Nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste atkūrimo klausimams nagrinėti ekspertų komisija išnagrinėjo J. R. prašymą ir pripažino, kad pateiktų dokumentų pakanka nuosavybės teisei į buvusio savininko D. R. žemę atkurti. Tolesniam prašymo nagrinėjimui paprašė pateikti naudojamo žemės sklypo plano kopiją ir techninės apskaitos bylas bei nekilnojamojo turto, esančio sklype, teisinio registravimo dokumento kopiją (t. I, b. l. 84).
1996 m. spalio 2 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracija kreipėsi į Vilniaus miesto merą ir nurodė, kad pilietei J. R., gyv. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bus atkuriamos nuosavybės teisės į 0,2276 ha žemės, suteikiant naudojamą žemės sklypą prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini). Taip pat paprašė nustatyti minėto žemės sklypo ribas ir plotą, žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, sklypo architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, kitus žemės sklypo naudojimo paskirties apribojimus ir sąlygas, taip pat pasiūlyti žemės servitutus (t. I, b. l. 85).
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 1998 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 25-2612-1918 nustatė juridinį faktą, kad D. R. (duomenys neskelbtini) g. 6 (šiuo metu (duomenys neskelbtini) g.) iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise turėjo 5 560 kv. m žemės sklypą (t. I, b. l. 82).
1998 m. balandžio 20 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracija kreipėsi į Vilniaus miesto merą ir nurodė, kad pilietei J. R., gyv. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bus atkuriamos nuosavybės teisės į 0,2780 ha žemės, suteikiant turėtąjį žemės sklypą prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini). Taip pat išdėstė analogišką prašymą kaip ir 1996 m. spalio 2 d. rašte (t. I, b. l. 83).
1998 m. birželio 3 d. J. R., M. P. ir P. R. pasirašė notariškai patvirtintą susitarimą, kad žemės sklypas (0,2780 ha) prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniuje, būtų grąžintas tokia tvarka: J. R. – 0,0927 ha žemės sklypo, M. P. – 0,0927 ha žemės sklypo, P. R. – 0,0926 ha žemės sklypo (t. I, b. l. 161).
Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 01-107 J. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0927 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje (t. I, b. l. 71–72).
Iš 2011 m. vasario 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus pažymos Nr. 18 matyti, kad pagal P. R. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į buvusio savininko D. R. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) 0,5560 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą P. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0927 ha žemės (t. I, b. l. 56).
J. R. 2011 m. birželio 6 d. mirė (b. l. 64). 2011 m. rugpjūčio 3 d. J. R. palikimą priėmė P. R. (t. I, b. l. 65).
2014 m. gegužės 8 d. P. R., A. P., D. P. ir O. P. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateikė prašymą per įmanomai trumpesnį laiką pranešti, kokie atlikti dokumentų paruošimo darbai dėl buvusio savininko D. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise turėtos žemės atkūrimo, kada rengiamasi galutinai įforminti šio žemės sklypo perdavimo dokumentus (t. I, b. l. 54–55).
Atsakydamas į 2014 m. gegužės 8 d. prašymą 2014 m. birželio 2 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-56 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius paaiškino, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nuosavybės teisės bus atkuriamos pilietės M. P. vardu ir perduodamos O. P., A. P., D. P. ir G. P..
Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 106 punkto nuostatas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.
Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga, pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintus Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos. Nurodė, kad norint nustatyti (kartografuoti) buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės ribas, pareiškėjas? turi kreiptis į Vilniaus miesto skyriaus vyr. specialistą dėl minėtos žemės ribų kartografavimo datos ir laiko nustatymo (t. I, b. l. 59–60).
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. 49SJ-(14.49.105.)-88 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą prašydamas skubos tvarka pateikti turimą planinę medžiagą (žemės sklypo planą, schemą ir kt.) D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ir kitus archyve turimus dokumentus, susijusius su minėtu buvusiu savininku, bei sklypo (duomenys neskelbtini) g. 6, Vilniuje, kaimyninių sklypų planinę medžiagą (t. I, b. l. 58).
2014 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas raštu Nr. R4-1169 informavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių, kad Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų savininkų sąraše (be datos; ne anksčiau 1925 m.) įrašytas R. D. (R. D.), (duomenys neskelbtini) g. 6 turėjęs 1 000 sieksnių žemės (1 000 nubraukta, viršuje raudonu rašalu įrašyta – 4 552; matavimo vienetai nenurodyti; pavardė, vardo inicialas, adresas – taip dokumente; dokumentas lenkų kalba); skiltyje „Pastabos“ įrašyta „1 drz.“. Pastabose nurodyta, kad, pagal pateiktus duomenis, daugiau žinių apie D. R. (R.) Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, jo žemės sklypo bei kaimyninių sklypų planų archyve saugomuose fonduose nerasta (t. I, b. l. 57).
2014 m. rugsėjo 24 d. P. R. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir su tuo susijusios informacijos pateikimo, kuriame prašė suteikti informaciją, kodėl į buvusio savininko D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėtą žemę pareiškėjui likęs neatkurtas plotas yra tik 0,0927 ha, vietoje 0,2780 ha; apie pareiškėjo senelio D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise turėto 5560 kv. m ploto žemės sklypo atkūrimą, nurodant, kokiais teisiniais pagrindais (sprendimais) buvo atkurta atitinkama dalis ir kokia yra likusi neatkurtoji dalis; nurodyti aplinkybes, kokia dalis minėto žemės sklypo buvo atkurta J. R. iki jos mirties, kokiu įstatyme nustatytu būdu buvo atlyginta bei kam (kokiems tretiesiems asmenims) yra atitekusi faktiškai J. R. iki mirties atkurtoji žemė; imtis neatidėliotinų veiksmų per kuo įmanomai trumpesnį laiką atkurti pareiškėjo senelio D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėtos 0,2780 ha ploto žemės sklypo dalį pareiškėjui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį minėtajam žemės sklypą. Taip pat buvo prašoma informuoti apie Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus planuojamus atlikti minėtos žemės sklypo dalies atkūrimo procedūrinius veiksmus ir pareiškėjo galimybę juose dalyvauti, siekiant įgyvendinti savo teisę pasirinkti lygiaverčio atkuriamajam žemės sklypo dislokaciją (t. I, b. l. 68–69).
Išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-107 pareiškėją informavo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 106 punktu, sprendimai atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, priimami pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus, t. y. pagal turimą (išlikusią) arba kartografuotą planinę medžiagą, tačiau į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 158A tokios planinės medžiagos nebuvo pateikta. Dėl šios priežasties Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl tarnybinės pagalbos nustatyti, ar yra išlikusi planinė medžiaga buvusio savininko D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Lietuvos centrinis valstybės archyvas Vilniaus miesto skyriui pateikė tik pažymą apie D. R. nekilnojamąjį turtą. Dėl šios priežasties buvo nustatyta būtinybė nustatyti buvusio savininko D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės valdos ribas – atlikti kartografijos darbus. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-795 patvirtintoje piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilėje pilietis P. R. įrašytas 899 numeriu. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad jis per įstatymo nustatytą terminą nėra išreiškęs valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, todėl Vilniaus miesto skyrius negali parengti išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn jo pageidaujamoje vietoje (t. I, b. l. 42–47).
2014 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2714 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius pareiškėją informavo, kad jeigu pareiškėjas pageidauja pasinaudoti įsigaliojus įstatymo pakeitimams nustatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko D. R. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, turi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą pakeisti valią ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodyti pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą (t. I, b. l. 70).
Pareiškėjas pateikė skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. spalio 23 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-107 Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2014 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 1 SS-(7.5)-3224 atsakė, kad jo skundas yra nepagrįstas.
Paaiškino, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės dalį atkuriamos tokiu būdu: pareiškėjo motinai J. R. (tenkanti dalis – 0,0927 ha), pareiškėjui (tenkanti dalis – 0,0927 ha) ir pareiškėjo seseriai M. P. (tenkanti dalis – 0,0927 ha). Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 01-107 J. R. nuosavybės teisės atkurtos į visą jai tenkančią žemės dalį – perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0927 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste.
Paaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d., sisteminė analizė leidžia teigti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai, taigi pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo), negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimą, atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. Kadangi pareiškėjas ir M. P. iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę neišreiškė, nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atkurti nuosavybės teises perduodant naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio dalies nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.), parinko jį vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininkas (pareigybė likviduota 2010 m. liepos 1 d.). Nurodė, kad nuosavybės teisės tiek pareiškėjui, tiek M. P. gali būti atkuriamos ne tik grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę, pagal J. R. išreikštą valią – susigrąžinti žemę natūra, bet ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitos paskirties. Nurodė, kad pareiškėjas yra įrašytas į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę, patvirtintoje Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilėje, patvirtintoje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(l4.49.2.)-795 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“, pareiškėjo eilės Nr. 899 (M. P. eilės Nr. 897).
Išaiškino, kadangi nei J. R., nei pareiškėjas valios gauti lygiavertį turėtajam žemės plotą kaimo vietovėje Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo išreiškę, todėl Vilniaus miesto skyrius ginčijamu raštu teisingai nurodė, kad, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostata, negali parengti išvados, pagal kurią pareiškėjas turėtų galimybę gauti lygiavertį turėtajam žemės plotą kitoje vietoje. Taip pat pažymėjo, kad pretenzija, jog M. P., kuri mirė 2004 metais ir negali būti pretendente į buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemės dalį, kadangi ji nepriėmė palikimo, nes jos motina J. R. mirė 2011 metais, yra nepagrįsta. Išaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi, nuosavybės teisės į buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemės dalį (0,0927 ha) bus atkuriamos M. P. vardu ir perduodamos jos įpėdiniams (A. P., O. P., D. P. ir G. P.), jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai (t. I, b. l. 48–52).
Ginčas byloje kilo dėl D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės sklypo dalies P. R. atkūrimo būdo ir procedūrų bei dėl Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus neveikimo, kadangi pareiškėjui daugiau nei 23 metus neatkuriamos nuosavybės teisės.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja, inter alia, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka).
Dėl žemės atkūrimo natūra procedūrų
Nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra yra vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų žemės reformos metu (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, toliau – ir Žemės reformos įstatymas, 5 straipsnio 1 punktas). Žemės reformos įstatyme nustatyta, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus žemės valdos projektus ar teritorijų planavimo dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotus privačios ir valstybinės žemės sklypus (Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).
Atkūrimo įstatymas reglamentuoja valstybės, savivaldybių institucijų kompetenciją sprendžiant, be kita ko, žemės grąžinimo natūra klausimus: piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Atkūrimo įstatymo 17 str. 1 d.); nurodyta institucija turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos (Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių.
Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimtas sprendimas atkurti ją natūra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas, inter alia, tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Įgyvendinimo tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šiam procesui sėkmingai užbaigti reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).
Priimant ginčijamus sprendimus galiojęs Įgyvendinimo tvarkos 106¹ punktas nustatė, kad žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Pažymėtina, kad Įgyvendinimo tvarkos 111 punktas detalizuoja Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą, nurodant, kad sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laikydamosi šių terminų: į kaimo vietovėje esančią žemę, miškus ir vandens telkinius, taip pat Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Visagino miestų savivaldybių teritorijų administracinėse ribose esančią žemę, kuri buvo priskirta šių miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d., – per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje. Atkuriant nuosavybės teises kitais atlyginimo būdais, sprendimai priimami ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su turto savininku, pateikimo.
Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakyme Nr. 634 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos“ (toliau – ir Metodiniai nurodymai) yra nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus (3.3 punktas). Taip pat išaiškinta kartografavimo tvarka: panaudojant Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947–1948 metų žemės apskaitos žiniaraščius: iškartografuoti kaimo (kelių kaimų) aplinkines ribas ir išskaičiuoti bendrą plotą, sulyginti su apskaitytu žiniaraščiuose. Nustatyti valdytą iki 1940 metų plotą ir protokole pažymėti, kad žiniaraščiuose informacija buvo įrašyta vadovaujantis planine medžiaga, kuri šiuo metu nėra išlikusi, ir kt. (3.6.1 punktas). Panaudojant įvairius Lenkijos (1920–1939 metais), Lietuvos TSR (1940–1941 metais ir 1945–1948 metais), Vokietijos (1941–1945 metais) įstaigų, veikusių Lietuvoje (Klaipėdos krašte 1939–1945 metais), parengtus sąrašus, kuriuose nurodytos ūkininkų turėtos nuosavybės teisėmis žemės plotas, atlikti šiuos darbus: pirmiausia sąrašuose patikrinti tuos asmenis, kuriems valstybiniai archyvai yra pateikę pažymas bei faktą patvirtinančių dokumentų duomenis, ir šią informaciją pažymėti nurodytuose sąrašuose. Pagal tai galima daryti bendrą išvadą dėl šių sąrašų tinkamumo ir jų tyrimo; jei tokios informacijos nėra, būtina kartografuoti visas atskiras žemėvaldas arba jų dalį ir nustatytus plotus lyginti su sąrašu. Tokia analizė leis padaryti atitinkamą išvadą dėl sąrašo patikimumo (3.6.2 punktas).
Teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Kilus ginčams dėl kartografuoto turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų, ploto ir (ar) vietos, šis aktas gali būti skundžiamas Tarnybos vadovui, o Tarnybos vadovo sprendimas skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (5 punktas).
Teismų praktikoje įtvirtinta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis skyrius, vykdydamas Įgyvendinimo tvarkos 106 punkte ir Metodiniuose nurodymuose jam pavestą funkciją dėl iki 1940 metų nacionalizacijos turėtų žemės sklypų, buvusių ne rėžiniame kaime, ribų nustatymo, turi panaudoti visą jo žinioje esančią archyvinę medžiagą (grafinę ir tekstinę) bei kitus informacijos šaltinius (esant reikalui liudytojus) ir pažymėti pareiškėjo prašomos kartografuoti žemėvaldos ribas teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-901-09).
Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)56 turinio matyti, kad atsakovas pakvietė pareiškėją ir trečiuosius suinteresuotus asmenis kreiptis į rašte nurodytą Vilniaus miesto skyriaus specialistą siekiant nustatyti (kartografuoti) buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėto žemės sklypo ribas.
Taigi, kadangi atsakovui nepakako archyvinės medžiagos kartografuoti sklypo ribas, buvo pakviestos bendradarbiauti nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą suinteresuotos šalys, kartu pasitelkiant visus ir jų turimus informacijos šaltinius. Iš anksčiau išdėstyto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos matyti, kad žemės kartografavimo darbai yra sudėtinė žemėtvarkos projekto dalis, o teismų praktikoje pripažįstama, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių terminas prasideda nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje.
Taigi, kaip matyti iš teisinio reguliavimo, aptartų įrodymų ir iš to, kad iki šiol neatlikti kartografavimo darbai, nes abi šalys nepakankamai intensyviai bendradarbiavo, nėra formalaus pagrindo teigti, kad atsakovai vilkino priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, matyti, kad 2011 m. vasario 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius pažymoje Nr. 18 patvirtino, kad pagal P. R. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko D. R. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) 0,5560 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą P. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0927 ha žemės (t. I, b. l. 56).
Taigi, dar 2011 m. buvo pripažinta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0927 ha žemės, nors teismas nenustatė priežasčių, kodėl tai nebuvo padaryta anksčiau. Atsakovai nepateikė jokių duomenų, kad nuo šio laikotarpio iki 2014 m. būtų buvę atlikti kokie nors veiksmai, susiję su pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimu. Juo labiau, kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą buvo kreiptasi tik po 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo. Atkreiptinas dėmesys, kad procesas vyksta dar nuo 1992 m., t. y. daugiau nei 23 metus.
Atsižvelgiant į tai, nors ir nėra formalaus pagrindo teigti, kad atsakovai vilkino priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises, tačiau pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliai taikyti įstatymus, o teisingai išspręsti ginčą. Teismo nuomone, atsižvelgus į pagrįstą, nuodugnų ir objektyvių bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimą, sutiktina su pareiškėju, kad daugiau nei 23 metus besitęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi nepateisinamai ilgai labiau dėl atsakovų, o ne dėl pareiškėjo veiksmų.
Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama tik su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, kad sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).
Nagrinėjamu atveju nors ir nėra pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą sprendimui dėl nuosavybės teisės atkūrimo priimti, tačiau teismas, sistemiškai, lingvistiškai ir teleologiškai vertindamas Atkūrimo įstatymo nuostatas, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pabrėžia, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant.
Ši nuostata, atsižvelgiant į žemės atkūrimo teisinio reguliavimo tikslą, nustatytą Atkūrimo įstatymo preambulėje, inter alia, pabrėžiant, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, o Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę, įpareigoja valstybės instituciją, vykdančią žemės atkūrimo procesus veikti itin operatyviai ir imtis visų priemonių, jog asmeniui okupacinės valdžios nusavintas ar kitais būdais atimtas turtas būtų nedelsiant grąžintas. Žemės atkūrimo procesas negali būti begalinis, valstybei įsipareigojus grąžinti asmeniui okupacinės valdžios nusavintą ar kitais būdais atimtą turtą, šis įsipareigojimas turi būti realiai vykdomas.
Teismas, vadovaudamasis tuo, kas anksčiau išdėstyta, taip pat teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje daugiau nei 23 metus besitęsiantis žemės atkūrimo procesas yra nepagrįstai ir nepateisinamai ilgas, todėl veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas yra galimas tik įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 4 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgiant į tai, ši pareiškėjo skundo dalis yra tenkintina iš dalies.
Dėl atsisakymo atkurti nuosavybę perduodant lygiavertį žemės sklypą
Pareiškėjas skunde teismui ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. spalio 23 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-J017 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-3224 teisėtumą ir pagrįstumą.
Ginčijamais raštais atsakyta į pareiškėjo prašymą atsakovui imtis neatidėliotinų veiksmų ir per kuo įmanomai trumpesnį laiką atkurti į D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turėtos 0,2780 ha ploto žemės sklypo dalį, pareiškėjui neatlygintinai perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą.
Įvertinus šių raštų turinį, matyti, kad atsakovai ginčijamais raštais atsisakė parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pareiškėjo pageidaujamoje vietoje, kadangi pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nebuvo išreiškęs valios pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas apie visus atliktus veiksmus ir jam nurodyta tenkanti dalis, į kurią gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ir teisinis atkūrimo pagrindas.
Atsakovas pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (2003 m. kovo 4 d. redakcija), kurioje buvo nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal šį teisinį reguliavimą prašymai pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo praleidus minėtą terminą yra netenkinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-162-14). Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisių atkūrimo būdas pareiškėjui P. R. turi būti vykdomas pagal J. R. prašymą, t. y. natūra, ypač kad pareiškėjas ir formuluodamas reikalavimą teismui prašo nuosavybę atkurti būtent natūra.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašo atkurti 0,1853 ha dalį. Pagal 1998 m. birželio 3 d. J. R., M. P. ir P. R. notariškai patvirtintą susitarimą, žemės sklypas (0,2780 ha) prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniuje, būtų grąžintas tokia tvarka: J. R. – 0,0927 ha žemės sklypo, M. P. – 0,0927 ha žemės sklypo ir P. R. – 0,0926 ha žemės sklypo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. R. tenkanti 0,0927 ha žemės sklypo yra atkurta. Taigi pareiškėjas gali pretenduoti tik į jam skirtą žemės sklypo dalį, t. y. 0,0926 ha.
Teismas, įvertinęs ginčijamų raštų turinį, faktinį ir teisinį raštų pagrindą, ginčijamų raštų panaikinimo pagrindų nenustatė (ABTĮ 89 str.).
Taigi, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. spalio 23 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-J017 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-3224 atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. R. skundą patenkinti iš dalies.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui P. R..
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.