Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-63-1912-08

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-11-24
Bylos Nr.: A-63-1912-08
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas: A. T.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių
Trečiasis asmuo: R. J.
Advokatai: Mindaugas Kukaitis

Kategorijos

15.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A63 – 1912/2008Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjo atstovams A. V., advokatui Mindaugui Kukaičiui,atsakovo atstovams Mariui Vainauskui, Stanislovui Kulevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. T. (toliau – pareiškėjas) skundu (T I, b. l. 2 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti jam padarytą turtinę žalą – 7 764,79 Lt turėtų išlaidų ir po 2 272 Lt periodinių išmokų kas mėnesį, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos, bei 200 000 Lt neturtinę žalą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad žala atsirado atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2‑siuose pataisos namuose (toliau – Pataisos namai), kai 2002 m. spalio 2 d. laisvės atėmimo bausmę atliekantis R. J. sužalojo jo sveikatą. Paaiškino, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 111 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas. Pažymėjo, kad dėl patirtų sužalojimų jis neteko darbingumo, tapo I grupės invalidu, jam reikalinga nuolatinė slauga, jo sveikata pablogėjo negrįžtamai, sužalojimai jam sukėlė didelę moralinę ir turtinę žalą, sveikatos bei judėjimo laisvės netekimą, jis nuolat jaučia žymias sužalojimų pasekmes, turi nuolat vartoti vaistus, jam būtina nuolatinė pagalba, reabilitacija ir tolimesnis gydymas. Dėl pablogėjusios sveikatos pareiškėjas buvo atleistas nuo likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Jam padaryta didžiulė turtinė ir neturtinė žala, kurios niekas iki šiol neatlygino, ir, vadovaudamasis CK 6.250 straipsniu, 6.271 straipsniu, 6.283 straipsniu, Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų 5.5, 6.19, 6.20 punktais, įkalinto asmens teisėtų lūkesčių bei bendraisiais teisės principais, teigė, kad žalą jam turėtų atlyginti valstybė, nes valstybę atstovaujančios institucijos, turinčios užtikrinti tvarką įkalinimo įstaigose, jo neapsaugojo ir neapgynė nuo pavojingo gyvybei kūno sužalojimo bei suluošinimo, o tarp valstybės pareigos užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir pareigą sudaryti tinkamas įkalinimo sąlygas ir jo patirtų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Manė, kad valstybės atsakomybė už ieškovo patirtą žalą pasireiškė valstybės netinkamu veikimu (netinkamų sąlygų sudarymu) ir tinkamu neveikimu (neapsaugojimu nuo nusikaltimo). Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje N. Žungailienė v. UAB „Vilniaus troleibusai“ (Nr. 3K-3-371/2003); 2004 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje A. Mileris, V. Kilipienė v. VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras (Nr. 3K-3-511/2004) ir kt. ir teigė, kad aplinkybė, jog žalą padarė valstybės institucijos neveikimu, negali būti pagrindas mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (T I, b. l. 138 – 141) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis, būdamas įkalinimo įstaigoje, negalėjo kaip pilietis gintis teisėtomis priemonėmis – iškviesti policiją, išvengti smurto, pabėgti, nesilankyti tose vietose, kur lankosi kitas asmuo, kuris yra nusprendęs susidoroti su juo, nes jo judėjimo laisvė buvo apribota ir suvaržyta valstybės, yra nepagrįstas. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnis nustato, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, analogiškos nuostatos buvo suformuluotos 2002 metais galiojusio Pataisos darbų kodekso 8 straipsnyje. Pareiškėjas, siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą, nepasinaudojo jam Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio (Bausmių vykdymo kodekso 11 str.) suteikiamomis teisėmis, nesigynė pats ir nesikreipė su prašymu, pasiūlymu, skundu į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną ir pan. apsaugoti jį nuo grėsmės, o žinodamas ar nujausdamas apie galimą pavojų, neinformavo pataisos įstaigos administracijos apie savo problemas, jis taip pat nepasinaudojo Pataisos darbų kodekso 18 straipsnyje (Bausmių vykdymo kodekso 70 str.) jam suteikta teise ir nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją arba Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo į kitą būrį ar izoliavimo nuo kitų nuteistųjų. Pažymėjo, kad pataisos įstaiga ir Kalėjimų departamentas, neturėdami duomenų apie pareiškėjui gresiantį pavojų, nežinodami apie tiesioginę riziką, grėsmę, kurią jam kelia kiti kartu bausmę atliekantys asmenys, neturėjo pagrindo taikyti specialias prevencijos priemones pareiškėjo atžvilgiu. Akcentavo, kad dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnio pažeidimo Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) ne kartą pažymėjęs (L.C.B. v. Jungtinę Karalystę; Osman v. Jungtinę Karalystę; Paul and Audrey Edvards v. Jungtinę Karalystę), kad tam, jog valstybei atsirastų pozityvioji pareiga užtikrinti saugumą konkrečiam asmeniui, kuris yra jos jurisdikcijoje, ypač kai jis yra įkalinimo įstaigoje, reikia įrodyti, kad valdžios institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie tiesioginę riziką, kurią konkretaus asmens gyvybei kelia tretieji asmenys. Manė, kad pareiškėjo teiginys, jog valstybė tiek savo netinkamu veikimu, tiek savo neveikimu leido ir sudarė sąlygas, kad jis būtų sumuštas įkalinimo įstaigoje ir jo neapgynė, yra nepagristas ir neatitinka tikrovės. Pataisos įstaigos administracija veikė taip, kaip nustatyta šios įstaigos nuostatose, užtikrino įstatymų nustatytą nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą ir jokiais būdais neskatino konflikto, dėl kurio buvo sužalotas pareiškėjas, o įvykus konfliktui tarp pareiškėjo ir R. J. , reagavo operatyviai. Nurodė, kad teiginys, jog valstybė sudarė netinkamas sąlygas nuteistiesiems atlikti bausmę dėl to, kad toje pačioje patalpoje bausmę atlikinėjo pirmą kartą nuteistas asmuo, t. y. pareiškėjas, ir anksčiau jau kelis kartus teistas bei ne pirmą kartą atliekantis laisvės atėmimo bausmę asmuo (R. J. ), neatitinka tikrovės, nes asmenimis, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą ir kurie Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio (Pataisos darbų kodekso 18 str.) nustatyta tvarka laikomi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, yra asmenys, kurie praeityje nėra realiai atlikinėję laisvės atėmimo bausmės, o R. Jasinskis, nors ir ne kartą teistas, laisvės atėmimo bausmę atliko pirmą kartą, todėl galėjo būti patalpintas gyventi kartu su pareiškėju. Pabrėžė, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu pareiškėjui reikalaujant priteisti iš valstybės patirtą turtinę ir neturtinę žalą, būtina nustatyti Pataisos namų ir Kalėjimų departamento neteisėtus veiksmus, nustatyti, ar tokia veika tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, taip pat nustatyti, kokios pataisos įstaigos, Kalėjimų departamento veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Akcentavo, jog pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko valstybės institucijos, dėl kurių, jo teigimu, jis patyrė žalą, ar kokius teisėtus veiksmus šios institucijos atsisakė atlikti užtikrinant jo saugumą pataisos įstaigoje; nenustačius šių institucijų neteisėtų aktų, neteisėto veikimo ar neveikimo, sąlygojusio pareiškėjo suluošinimą, nėra pagrindo žalai atlyginti, be to, pareiškėjas teismo, kuriame buvo teisiamas R. J. už jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, metu nepasinaudojo savo teise pareikšti šiam asmeniui civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepimu į skundą (T I, b. l. 94 – 95) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pataisos namai nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą bei periodines išmokas pareikštas netinkamam atsakovui, nes dėl pareiškėjui 2002 m. spalio 2 d. pataisos įstaigoje padarytų sužalojimų Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2003 m. gegužės 12 d. įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažino kaltu R. J. ir jį nuteisė pagal Baudžiamojo kodekso 111 straipsnio 1 dalį, tad, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.283 straipsniu, būtent šis asmuo privalo atlyginti pareiškėjui visus jo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad šiame ginče dėl pareiškėjo patirtos žalos kyla atsakomybė atsakovui pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Pažymėjo, kad speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o nagrinėjamu atveju nėra nustatytas nei vienas neteisėtas atsakovo ar Pataisos namų darbuotojų aktas (veikimas ar neveikimas), kuris sąlygotų pareiškėjo suluošinimą. Akcentavo, kad nenustačius neteisėto atsakovo ar pataisos įstaigos darbuotojų akto (veikimo ar neveikimo) ir nesant priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir padarinių, valstybė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn už neturtinę žalą, kurią patyrė pareiškėjas dėl suluošinimo, jai nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti iš valstybės pareiškėjo naudai ir turtinės žalos atlyginimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 21 d. sprendimu (T I, b. l. 191 – 198) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 3 punktą administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.), t. y. šios kategorijos bylos nagrinėjamos taikant ir civilinės teisės normas. Įvertinęs Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, bei aplinkybę, kad pareiškėjas kaltę dėl jo suluošinimo grindžia neteisėtais atsakovo atstovų, kaip viešojo administravimo subjektų, aktais, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties eiga formaliai prasidėjo 2002 m. spalio 3 d., t. y. sekančią dieną po to, kai atstovų valstybės tarnautojai, anot skundo, netinkamai veikė (netinkamų sąlygų sudarymas) ir tinkamai neveikė (neapsaugojimas nuo nusikaltimo). Atsižvelgęs į aplinkybes, kad pareiškėjo atstovei apie sužalojimą buvo pranešta, jai buvo nuolat leidžiama lankyti pareiškėją ligoninėje, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, ji buvo pripažinta nukentėjusiojo (t. y. pareiškėjo) atstove, ji iki šiol rūpinasi jo slauga, atstovauja jį visose įstaigose, teismas manė, kad senaties terminą skaičiuojant tiek nuo 2002 m. spalio 3 d., tiek nuo kitų reikšmingų datų – 2003 m. rugsėjo 3 d. (nuosprendžio įsiteisėjimo data) ir 2003 m. gegužės 16 d. (invalidumo suteikimo data), jis yra praleistas. Teismas pažymėjo, kad nėra svarbių priežasčių, dėl kurių šį terminą reikėtų atnaujinti, nes skundo reikalavimą grindžiančios aplinkybės pareiškėjui ir jo atstovei buvo žinomos iš pat pradžių, jos nekito, jų buvimo ar nebuvimo fakto jokios kitos institucijos (Kalėjimų departamentas, Teisingumo ministerija, teismai ir pan.) vėliau nenagrinėjo ir nekonstatavo. Vertindamas skundo pagrįstumą, teismas nurodė, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuojami Civiliniame kodekse. Įvertinęs civilinės atsakomybės sąlygas, deliktinę atsakomybę, turtinės it neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti valstybės institucijų neteisėtus veiksmus, pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos. Įvertinęs valstybės atsakomybę nustatančias teisės normas, teismas pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybės institucijos – Kalėjimų departamentas ir Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija, dėl kurių veiksmų (neveikimo), kaip paaiškino pareiškėjas, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pabrėžė, kad žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja Civilinio kodekso 6.283 straipsnis, nustatantis, kad tuo atveju, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (Civilinio kodekso 6.283 str. 1 d.); nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 str. 2 d.); tuo atveju, jeigu po sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo nukentėjusio asmens sveikata pablogėja, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų atlyginimo, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta konkrečia vienkartine pinigų suma (CK 6.283 str. d.); šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.283 str. 4 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų (senąja redakcija) 5.5, 6.19, 6.20 punktuose, kuriais rėmėsi pareiškėjas, nėra nuostatų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius. Pažymėjo, kad vienas iš atsakovo – Lietuvos valstybės – atstovų Teisingumo ministerija buvo pakeista kitu atstovu – Kalėjimų departamentu, tačiau pareiškėjas (jo atstovai) reikalavimo šiam atstovui nepagrindė nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis, t. y. nenurodė nei vienos konkrečios netinkamo veikimo ar tinkamo neveikimo aplinkybės. Atsižvelgęs į Teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – Nuostatai) normas, numatančias Kalėjimų departamento funkcijas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skundo reikalavimų, adresuotų atsakovo atstovui – Kalėjimų departamentui – nepagrindė nei faktinėmis aplinkybėmis, nei rašytiniais ar kitokiais įrodymais, tokių nenustatė ir teismas, nes nėra surinkta įrodymų, kad Kalėjimų departamentas, turėdamas informacijos apie tai, kad pareiškėjui nesaugu atlikti bausmę tiek dėl nuteistojo R. J. , tiek dėl kokių nors kitų trečiųjų asmenų veiksmų, nesiėmė minėtais teisės aktais numanytos prievolės veikti. Teismas pažymėjo, kad reikalavimui pagrįsti nepakanka vien fakto, kad cituotais teisės aktais departamentui apskritai privalu kontroliuoti bausmės atlikimo vietas ir konstatavo, kad Kalėjimų departamento atžvilgiu nėra įrodyta civilinės atsakomybės sudėtis ir skundas dalyje negali būti tenkinamas. Teismas nurodė, kad pareiškėjui padaryto sveikatos sutrikdymo metu galiojusių Teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr.172 patvirtintų Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punktas nustatė, kad su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (...), 104.1 ir 104.3 punktai nustatė, kad pagrindiniai režimo pataisos darbų įstaigose reikalavimai yra: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; skirtingų laikymo sąlygų nuteistiesiems sudarymas atsižvelgiant į jų padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę ir elgesį. Pabrėžė, kad pataisos darbų įstaigose būtų palaikoma vidaus tvarka, užtikrintas šių įstaigų, jų personalo ir nuteistųjų saugumas bei drausmė, Taisyklių 122.10 punktas draudžia nuteistiesiems įsigyti, gaminti, vartoti bei platinti alkoholinius gėrimus, jų surogatus, toksines, psichotropines ar narkotines medžiagas. Pagal Taisyklių 95 punktą, nuteistuosius, jiems dalyvaujant, į būrius, skyrius ir kameras paskirsto pataisos darbų įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija; tokia pat tvarka nuteistieji perkeliami iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą per visą jų bausmės atlikimo laiką. Atkreipė dėmesį kad Taisyklių 96 punktas nustato, jog nuteistųjų skirstymo komisija, susipažinusi su nuteistojo asmens byla, individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašais ir išklausiusi nuteistąjį, nusprendžia, į kokį būrį, skyrių ar kamerą jį paskirti bei kur įdarbinti ir mokyti, o 97 punktas nustato, kad Komisijos posėdžiai įforminami protokolais, o nuteistųjų paskirstymas (išskyrus kalėjimą) – pataisos darbų įstaigos direktoriaus įsakymu. Pažymėjo, kad kalėjimuose nuteistieji į kameras paskirstomi pagal režimo rūšis pataisos darbų kolonijų, iš kurių jie atvyko remiantis teismo nutartimi, arba į kurias vyks, atlikę bausmę kalėjime, remiantis teismo nuosprendžiu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas teigė, jog šie įrodymai patvirtina, kad atsakovės atstovas – Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija – iš esmės šias pareigas nuteistojo A. T. atžvilgiu vykdė tinkamai, abu nuteistieji laisvės atėmimo bausmes atliko pirmą kartą, tad galėjo būti viename būryje ir vienoje brigadoje, pažymėjo, kad pareiškėjo atstovo nurodomi pareiškėjo perkėlimo į kitą brigadą procedūros pažeidimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokius sprendimus pareiškėjas galėjo apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl atstovų tiesiogiai ir paraidžiui suprantamos sąvokos „nuolatinė nuteistųjų priežiūra“ teismas pasisakė, kad jis ją supranta ne kaip nenutrūkstamą kiekvieno nuteistojo priežiūrą, o kaip tinkamos ir pakankamos priežiūros sistemos sukūrimą ir funkcionavimą apskritai. Nurodė, jog į bylą surinkti įrodymai (pareiškėjui taikytos įvairaus poveikio priemonės už sunkesnius ir net už labai nežymius režimo ir tvarkos pažeidimus (pvz. rankų laikymą netinkamu laiku kišenėse ir pan.) rodo, kad ši priežiūra yra pakankama, nors ir nelabai efektyvi, o įgyvendinti tokią priežiūrą, kokios norėtų pareiškėjas ir jo atstovai yra neįmanoma. Atkreipė dėmesį, kad paties pareiškėjo elgesio kolonijoje analizė rodo, kad jis nebuvo nepriekaištingas ir dėsningai atvedė prie nagrinėjamų pasekmių. Teismas pripažino svariu argumentu atsakovo atstovų atsikirtimą, jog pareiškėjas dėl jam nesaugių bausmės atlikimo sąlygų apskritai ar dėl asmeninių konfliktų su kuriuo nors (kuriais nors) nuteistuoju žodiniu ar rašytiniu skundais nesikreipė, nors tokios galimybės sudarytos, todėl pabrėžė, kad nėra pagrindo kaltinti šį atsakovo atstovą, kad nesiėmė priemonių tokioms aplinkybėms pašalinti ar užkirsti kelią. Akcentavo, kad R. J. nusikaltimo medžiaga rodo, jog sužalojimas padarytas naktinio miego metu, po vakarinio patikrinimo, kai visi, įskaitant ir pareiškėją su R. J. , turėjo miegoti ar bent būti kiekvienas savo lovoje, viskas įvyko spontaniškai, labai greitai, vienas iš nuteistųjų miegojo viso konflikto metu, atsibudo tik nedelsiant atvykus dideliam skaičiui kolonijos pareigūnų. Nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu galiojęs ir dabar galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksai numatė ir numato nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą, pareiškėjo atstovei baudžiamojoje byloje teisė pareikšti civilinį ieškinį buvo išaiškinta, tačiau jie šia teise nepasinaudojo. Įvertinęs visa, kas išdėstyta, teismas manė, kad teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimus nėra, todėl jį atmetė. Pripažino, kad atmetus skundą nėra pagrindo tenkinti prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T I, b. l. 201 – 208) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė vieną iš pagrindinių teisinės valstybės principų – teisės viršenybės principą ir būti nešališku. Nors skundas yra pareikštas prieš valstybę, tačiau teismas bylą nagrinėjo siaurai, t. y. sprendė tik, ar Kalėjimų departamentas ir Pataisos namai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Žala pareiškėjui kilo tiek dėl valstybės netinkamo veikimo, tiek dėl neveikimo taip, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės, tačiau teismas netyrė žmogaus teisių pažeidimo, nevertino valstybės, kaip atsakovo netinkamo veikimo ar neveikimo. Valstybė savo netinkamu veikimu iš esmės pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, nesivadovavo EŽTT praktika. Pareiškėjas, būdamas valstybės nustatytoje įkalinimo įstaigoje ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pačios valstybės privalėjo būti apsaugotas ir apgintas nuo jo atžvilgiu padaryto pavojingo gyvybei kūno sužalojimo bei suluošinimo. Valstybė pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Tarp valstybės pareigos užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir pareigos sudaryti tinkamas įkalinimo sąlygas bei pareiškėjo nukentėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismo sprendimas vertintinas kaip formalus teisės taikymas, kuris yra neteisingas ir pažeidžia prigimtines žmogaus teises.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nurodė, jog pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovų kaltės, nors vadovaujantis Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalimi atsakovo kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, pareigos užtikrinti nuteistųjų sveikatą ir gyvybę nevykdymu. Pareiškėjo patirta žala net nebuvo ginčijama, todėl žalos dydis laikytinas įrodytu. Tarp valstybės netinkamo veikimo ir neveikimo tinkamai bei tarp pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes tik valstybės išimtinė teisė nustatyti įkalintų asmenų laikymo sąlygas gali užtikrinti arba pažeisti žmogaus teises, tame tarpe ir teisę į gyvybę ir sveikatą. Netiesioginių įrodymų, kad valstybės atsakomybė yra privaloma netinkamai prižiūrint įkalintus asmenis, byloje pakanka.

3. Prieštaraujant teismo teiginiui, kad nuolatinė priežiūra yra tiesiogiai negalima, būtina taikyti proporcingumo principą, kurio paskirtis užtikrinti, kad valdžios institucijos išlaikytų tinkamą proporcingumą tarp tikslų, kuriuos reikia pasiekti (įkalinti nusikaltimą padariusį asmenį, jį izoliuoti nuo visuomenės), priemonių, kurias galima panaudoti šiems tikslams pasiekti ir to pasekmių (bet kokiu atveju įkalinimas ir izoliavimas nuo visuomenės nesuderinamas su sveikatos ar gyvybės netekimo įkalinimo įstaigoje).

4. Pataisos namai neužtikrino, tinkamai neizoliavo nuteistųjų, kad jie negalėtų įsigyti alkoholinių gėrimų, kas sąlygoja agresyvumą ir nenuspėjamumą.

5. Kalėjimų departamentas netinkamai įgyvendino jam pavestus uždavinius, neužtikrino, kad pavaldžios įstaigos (Pataisos namai) užtikrintų teisėtus kalinių lūkesčius ir žmogaus teises.

6. Valstybė neužtikrino kalinių saugių laikymo sąlygų, todėl nesant saugių sąlygų pareiškėjo nusiskundimai ar jo elgesys neturi teisinės reikšmės ir įtakos valstybės atsakomybei.

Šalies argumentai

7. Teismas nepagrįstai taikė senatį ir neatstatė senaties termino. Įrodymai patvirtina, kad skundu prašoma priteisti žala yra tęstinė ir trunkamojo pobūdžio. Žala tęsiasi iki šiol ir kasdien pasekmės atsinaujina, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti senatį, o ją pritaikius, senaties terminas turėjo būti atnaujintas dėl pareiškėjo sveikatos būklės. Pareiškėjo atstovė A. V. nėra teisininkė, todėl negalėjo įvertinti senaties termino. Skundo teisinį pagrindą sudaro ne tik žalos atlyginimas, bet ir valstybės atsakomybės ir valstybės neteisėtų veiksmų pripažinimas, kuriam taikoma bendras 10 metų senaties terminas ir kuris nėra pasibaigęs.

8. Turtinės žalos atlyginimo senatis nėra praleista, todėl visos turtinės žalos atlyginimui senatis negalėjo būti taikoma. Pareiškėjo neturtinę žalą sudaro tęstinis sveikatos praradimas, kasdienio gyvenimo galimybių netekimas, gyvenimo būdo priverstinis pakeitimas, kasdienė netektis to, ką gali pasiekti sveikas, nesuluošintas asmuo, kasdienis priklausymas nuo aplinkinių pagalbos, negalėjimas pasirūpinti savimi, matoma kūno, kalbos, jutimų, judesių deformacija yra tęstinio pobūdžio ir ji atsinaujina bei tęsiasi, todėl neturtinei žalai atlyginti senatis nėra praleista. Pataisos namai senaties taikyti neprašė, todėl teismas šios įstaigos atžvilgiu senaties taikyti negalėjo. Ieškinio nepareiškimas baudžiamojoje byloje neatleidžia valstybės nuo atsakomybės. Skundo dalyką sudaro tiek turtinė, tiek neturtinė žala, atsiradusi iš neturtinio pobūdžio vertybės pažeidimo, o Civilinio kodekso 1.134 straipsnis nurodo imperatyvią taisyklę, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams.

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 3 – 7) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nors pareiškėjui ir buvo apribota judėjimo laisvė, tačiau teisėtų veiksmų laisvė nebuvo ribojama, todėl jis savo nuožiūra galėjo teisėtai veikti, atlikti veiksmus, reikalingus siekiant apginti save ir savo teises, tačiau savo teisėmis, numatytomis Bausmių vykdymo kodekse ir Pataisos darbų kodekse, pareiškėjas nepasinaudojo.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas nepagrindžia įrodymais teiginio, jog valstybė pataisos namuose leido ir sudarė sąlygas kitiems nuteistiesiems jį sužaloti, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pataisos įstaiga, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, kaip nors netinkamai veikė ar tinkamai neveikė, siekdama sudaryti sąlygas įvykti nusikaltimui, nėra duomenų, kad leido įvykdyti nusikaltimą ar tinkamai į jį nesureagavo.

3. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, jog Pataisos namų administracija būtų pažeidusi Taisyklių 4 punktą. Atkreiptinas dėmesys, kad ši norma sukuria pareigą pataisos įstaigos administracijai elgtis su nuteistaisiais taip, kad būtų išsaugota jų sveikata, tačiau šiuo atveju pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata ne pataisos įstaigos administracijos neteisėtu elgesiu, o kito nuteistojo neteisėta ir nusikalstama veika. Už nusikaltimus nuteistojo veiksmus atsakomybė kyla pačiam nuteistajam, o ne įstaigai.

4. Teismas tinkamai nustatė, kad nuteistųjų izoliavimas ir diferencijavimas buvo užtikrintas tinkamai, ir teisingai įvertino aplinkybę, kad nuteistųjų nuolatinė priežiūra yra taikoma visiems pataisos įstaigoje esantiems nuteistiesiems bendrai, o ne kiekvienam asmeniui atskirai.

5. Nėra objektyvių įrodymų, kad įvykio metu R. J. buvo vartojęs alkoholį, baudžiamojoje byloje toks faktas taip pat nebuvo nustatytas.

6. Tam, kad atsirastų pareiga imtis prevencinių priemonių konkretaus asmens atžvilgiu, pataisos įstaiga turi žinoti apie tiesioginę riziką, grėsmę, kurią nuteistajam kelia kiti kartu bausmę atliekantys asmenys. Šiuo atveju duomenų, kad pareiškėjui gresia pavojus nei pataisos įstaiga, nei Kalėjimų departamentas neturėjo.

7. Nei Kalėjimų departamentas, nei jam pavaldžios pataisos įstaigos netoleruoja kastų tarp nuteistųjų, todėl teiginiai, kad tai buvo toleruojama yra nepagrįsti ir neatspindi realios situacijos.

8. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų senaties terminas ir kadangi atsakovo atstovai prašė senatį taikyti, ji pagrįstai buvo pritaikyta.

9. Sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Pataisos namų pareigūnai ar Kalėjimų departamentas deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, t. y. priežastinį ryšį. Taip pat būtina nustatyti, kokios ir kokiu būdu pataisos įstaigos, Kalėjimų departamento veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, neigiamos tokios veikos pasekmės savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti elgesio neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju nėra konstatuoti atsakovo atstovų neteisėti aktai, kurie sąlygojo pareiškėjo suluošinimą.

Atsiliepimas

Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 1 – 2) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pataisos namai palaiko atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos (Institucijos) pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, jog teisingumo ministerija privalėjo užtikrinti jai pavaldžios institucijos - Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų- atvirosios kolonijos tinkamą darbą, tačiau to nepadarė, kadangi šios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Dėl tokio darbuotojų neveikimo, pareiškėjo manymu, atliekant bausmę Pravieniškių 2 – uose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo sunkiai sužalotas.

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Šioje byloje nėra nustatytas, nė vienas neteisėtas Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos ar teisingumo ministerijos darbuotojų aktas (veikimas ar neveikimas), kuris sąlygotų pareiškėjo sunkų sužalojimą . Be to, akivaizdu yra tai, kad pareiškėjas buvo sužalotas ne dėl minėtų valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos, o dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatyto asmens nusikalstamos veikos ir tyčinės kaltės, už kurią jis buvo nuteistas. Todėl nenustačius neteisėto Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos ar teisingumo ministerijos darbuotojų akto (veikimo ar neveikimo), nėra jokių galimybių nustatyti priežastinį ryšį, kuris susietų neteisėtą minėtų valdžios institucijų veikimą ar neveikimą su padariniais – pareiškėjo sužalojimu. Nenustačius neteisėto Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos ar teisingumo ministerijos darbuotojų akto (veikimo ar neveikimo) ir priežastinio ryšio, tarp neteisėtos veikos ir padarinių, valstybė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn už neturtinę žalą, kurią patyrė pareiškėjas dėl kito asmens jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo.

Kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą tiesiogiai sąlygojo nustatyto konkretaus asmens padarytas nusikaltimas, o ne atsakovo administracijos (pareigūnų) veikos neteisėtumas, t.y. tarp pataisos namų administracijos ( pareigūnų ) veikos ir nurodytos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasStasys Gagys