Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Plungės rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Plungės rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo perskaičiuoti vidaus tarnybos stažą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo neperskaičiuoti pareiškėjo vidaus tarnybos stažo, į jį įskaitant pusę mokymosi Lietuvos žemės ūkio akademijoje laiko, laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1993 m. birželio 25 d.

Sprendimo, kuriuo buvo nutarta pareiškėjui vidaus tarnybos stažo neperskaičiuoti (b. l. 13), priėmimo metu (2007 m. rugpjūčio 3 d.) su vidaus tarnybos stažo apskaičiavimu susijusius teisinius santykius reglamentavo Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo nurodomi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas ir Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 83 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 227 redakcija), reglamentavo pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti nustatymą. Tuo tarpu, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 ir 3 dalimis, tarnybos stažas, būtinas pareigūno laipsniui, kasmetinių atostogų trukmei, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažo dydžiui nustatyti ir (ar) kvalifikacinei kategorijai įgyti, nustatomas pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyti laikotarpiai į tarnybos laiką pensijai gauti įskaitomi tik jei jie buvo iki 1995 m. sausio 1 d., tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodyti laikotarpiai į vidaus tarnybos stažą įskaitomi nepriklausomai nuo jų įvykio datos. Toks įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia pagrįstai teigti, kad vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai, dėl skirtingo skaičiavimo, gali skirtis.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje vidaus tarnybos stažas turėjo būti nustatomas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto, o ne Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis.

Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, jog į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose švietimo įstaigose laiko, jeigu jas baigę asmenys yra priimti į vidaus tarnybą per tris mėnesius, pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose, ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursų trukme.

Lingvistiniu metodu analizuojant šią nuostatą, yra matyti, jog joje įstatymų leidėjas įtvirtino reikalavimą, kad asmuo turi būti priimtas į vidaus tarnybą per tris mėnesius, tam, kad į tarnybos stažą būtų įskaitytas minėtas laikotarpis. Šiuo aspektu yra būtina nustatyti, nuo kada asmuo laikomas priimtu į tarnybą vidaus reikalų sistemoje.

Asmenų priėmimas į vidaus tarnybą yra reglamentuojamas Vidaus tarnybos statuto 6–12 straipsniuose. Vadovaujantis minėtomis nuostatomis, vidaus tarnybos pareigūno statusą asmuo įgyja, kai vidaus reikalų sistemos centrinės įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu yra paskiriamas į konkrečias pareigas ir prisiekia. Jei paskirtas į pareigas asmuo atsisako prisiekti arba prisiekia su išlyga, įsakymas dėl jo paskyrimo į pareigas panaikinamas ir asmuo nelaikomas priimtu į vidaus tarnybą (Vidaus tarnybos statuto 10 str. 1, 3 ir 4 d.). Vidaus tarnybos statuto 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad su įsakymu dėl paskyrimo į pareigas asmuo supažindinamas pasirašytinai, o šio teisės akto 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo prisiekia iš karto po to, kai supažindinamas su įsakymu dėl priėmimo į vidaus tarnybą.

Iki 2003 m. gegužės 1 d., t. y. iki įsigaliojant Vidaus tarnybos statutui, priėmimo į vidaus tarnybą santykius be kita ko reglamentavo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 (toliau – ir Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statutas), kurio 17 punktas nustatė, jog asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei (Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 18 p.).

Sistemiškai analizuojant šias nuostatas, darytina išvada, jog priėmimo į vidaus tarnybą momentas yra siejamas su vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso įgijimo momentu, numatytu šiuo metu galiojančio Vidaus tarnybos statuto 10 straipsnio 3 dalyje, arba, jeigu asmuo į tarnybą priimtas laikotarpiu nuo 1991 m. rugsėjo 11 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. – Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 punkte.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog tam, kad, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punktu, į vidaus tarnybos stažą būtų įskaityta pusė mokymosi aukštojoje švietimo įstaigoje laiko, asmuo į vidaus tarnybą turi būti priimtas, t. y. turi įgyti vidaus reikalų sistemos pareigūno statusą, per tris mėnesius nuo aukštosios švietimo įstaigos baigimo.

Iš atsakovo pateiktoje Tarnybinėje byloje Nr. 79 esančio Plungės rajono policijos komisariato komisaro 1993 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 288 „Dėl tarnybos eigos“ matyti, jog pareiškėjas A. B. kelių policijos policininku buvo paskirtas nuo 1993 m. spalio 19 d. Tą pačią dieną buvo sudaryta Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 14 punkte numatyta terminuota sutartis tarp pareiškėjo bei atsakovo ir buvo duota Policijos pareigūno priesaika.

Kadangi pareiškėjas Lietuvos žemės ūkio akademiją baigė 1993 m. birželio 25 d. (b. l. 11), o į tarnybą vidaus reikalų sistemoje buvo priimtas 1993 m. spalio 19 d., konstatuotina, jog jis praleido Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkte įstatymų leidėjo imperatyviai nustatytą trijų mėnesių terminą. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog minėtoje Vidaus tarnybos statuto nuostatoje pateikiamas aplinkybių, kada gali būti pratęsiamas įstatymų leidėjo nustatytas trijų mėnesių terminas, sąrašas yra baigtinis ir jame nėra numatyta galimybė pailginti minėtą laikotarpį pareiškėjo nurodomo specialaus patikrinimo trukme.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo sprendimas neperskaičiuoti pareiškėjo vidaus tarnybos stažo atitinka sprendimo priėmimo metu galiojusiame Vidaus tarnybos statute įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus.

V.

Tačiau nagrinėjamu atveju būtina atkreipti dėmesį į Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, kuriais grindžiama vidaus tarnyba – įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, vienvaldiškumo ir kolegialumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo. Teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas yra apibūdintas to paties straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, jog:

Įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį tam tikrų santykių reguliavimą, yra saistomas konstitucinių teisingumo, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos jam suteiktą įstatymų leidybos funkciją, jis turi konstitucinę pareigą įvertinti visas su keičiamu teisiniu reguliavimu susijusias aplinkybes, ir, jei būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ypatingais atvejais leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymo reikalavimų besilaikiusių asmenų įgytas teises, tam pasirinkdamas skirtingus teisėkūros metodus.

Siekdamas užtikrinti minėtą pareigą, įstatymų leidėjas, patvirtindamas Vidaus tarnybos statutą, taip pat priėmė ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 2 straipsnio 2 dalyje nustatė, jog iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui.

Kadangi nuo vidaus tarnybos stažo priklauso pareigūnams suteikiamų kasmetinių atostogų trukmė, nustatomas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis, kvalifikacinė kategorija bei pareiginis laipsnis (Vidaus tarnybos statuto 13 str. 1 d., 37 str. 2 ir 3 d.), konstatuotina, jog vidaus tarnybos stažas ir jo apskaičiavimo tvarka turi esminę įtaką pareigūnams garantuojamų socialinių garantijų dydžiui, todėl šiems santykiams yra taikomi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad pusė jo mokymosi Lietuvos žemės ūkio akademijoje laiko į vidaus tarnybos stažą turėjo būti įskaitytas iš karto jį priėmus į tarnybą, nes iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo tarnybos stažo skaičiavimo tvarką reglamentavę teisės aktai numatė, kad minėtas laikotarpis yra įskaitomas į tarnybos laiką, jeigu asmuo ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo studijų (mokslo) baigimo pareiškė norą tarnauti vidaus reikalų sistemoje, o ne buvo priimtas į tarnybą per minėtą laikotarpį.

Pažymėtina, kad, kaip nurodo pareiškėjas, į jo vidaus tarnybos stažą pusė mokymosi Lietuvos žemės ūkio akademijoje laiko nebuvo įskaičiuota nei prieš įsigaliojant Vidaus tarnybos statutui, nei po jo įsigaliojimo. Tačiau, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, jei iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo tokia teisė jam buvo suteikta galiojusių teisės aktų – siekiant užtikrinti teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus, į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą turį būti įskaitytas ir minėtas laikotarpis.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog būtina įvertinti iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo buvusį teisinį reguliavimą, nes nustačius, kad pagal ankstesnį teisinį reguliavimą tam tikri laikotarpiai turėjo būti įskaityti į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, šie laikotarpiai, remiantis teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principu bei socialinių garantijų tęstinumo principu, turėtų būti įskaitomi į pareiškėjo stažą ir šiuo metu.

VI.

Iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, tarnybos vidaus reikalų sistemoje santykius be kita ko reglamentavo Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas, įsigaliojęs nuo 1992 m. sausio 31 d., o tarnybos Lietuvos Respublikos policijoje – Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, įsigaliojęs nuo 1991 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ įpareigota Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto“, patvirtino Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutą. Tačiau nei vienas iš išvardintų teisės aktų nereglamentavo tarnybos stažo, pagal kurį nustatomos kvalifikacinės kategorijos (Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 71 p.) ir pareigūnų laipsniai (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 str. 1 d., Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 73 p.), apskaičiavimo tvarkos.

Šie santykiai buvo sureglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 240 „Dėl darbo stažo, suteikiančio teisę gauti procentinį darbo užmokesčio priedą už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus, įskaitymo“, kuriame buvo išvardinti atvejai, kokia tarnyba įskaitoma į minėtą stažą. Paminėtina, kad jame nebuvo numatytas pareiškėjo nurodytas laikotarpis, todėl jis neturėjo būti įskaitytas priimant pareiškėją į tarnybą (1993 m. spalio 19 d.).

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 16 straipsnio 4 dalies 6 punktas nustatė, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jei jas baigę asmenys iš karto paskirti pareigūnais. Pažymėtina, kad įskaitomi tik iki įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1995 m. sausio 1 d., buvę laikotarpiai.

Lingvistiniu metodu analizuojant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktą, matyti, kad įstatymų leidėjas vartoja sąvoką „paskirtas“, t. y. turi būti kompetentingo subjekto spendimas dėl asmens paskyrimo. Siekiant išsiaiškinti vartojamos sąvokos „paskirti pareigūnais“ reikšmę, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į jau minėto įstatymo 16 straipsnio 4 dalį:

Minėtoje nuostatoje yra vartojama sąvoka „priimtiems tarnauti“, tuo tarpu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte vartojama sąvoka „paskirtiems pareigūnais“. Pažymėtina, kad minėtos įstatymo nuostatos taikomos tik į tarnybos laiką įskaitant laikotarpius buvusius iki 1995 m. sausio 1 d., todėl siekiant atskleisti įstatymų leidėjo pasirinktos formuluotės bei nuostatos reikšmę, būtina įvertinti iki minėtos datos susiklosčiusius teisinius santykius.

Šiuo laikotarpiu galiojusiose Lietuvos Respublikos policijos bei Lietuvos Respublikos laikinajame vidaus tarnybos įstatymų nuostatose, reglamentavusiose pareigūno statuso įgijimą, įstatymų leidėjas vartojo sąvoką „priimami į tarnybą“, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatyme – „priimami į darbą“, o Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme – „skiriami prokurorais, padėjėjais ir tardytojais“. Kaip matyti iš paminėtų teisės aktų, įstatymų leidėjas analogiškiems santykiams apibrėžti vartojo skirtingas sąvokas, priklausomai nuo institucijos, kurioje pareigūnas tarnauja.

Kadangi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas taikytinas vidaus reikalų, saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnams, teigtina, kad šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje minimas „priėmimas tarnauti“ yra tapatus „paskyrimui pareigūnais“ ir apibrėžia momentą, kai asmuo teisės aktų nustatyta tvarka įgyja pareigūno statusą.

Nustatydamas trukmę, per kurią asmuo turi būti paskirtas pareigūnu, įstatymų leidėjas vartoja sąvoką „iš karto“ po aukštosios, aukštesniosios ar specialiosios vidurinės mokyklos baigimo. Šios nuostatos įstatymų leidėjas nedetalizuoja, todėl ją aiškinant vien lingvistiniu metodu, būtų galima manyti, jog paskyrimo pareigūnais momentas turi sutapti su mokslų (studijų) baigimo momentu.

Tačiau kaip matyti iš iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio, Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 12 straipsnio, Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 2–5 punktų, prieš asmenis paskiriant pareigūnais buvo atliekamas asmenų patikrinimas, vertinamas fizinis pasirengimas, sveikata bei tinkamumas tarnybai. Esant šioms aplinkybėms ir laikantis pozicijos, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyta paskyrimo pareigūnais momentu laikytinas mokslo (studijų) baigimo momentas, tektų konstatuoti, jog įstatymų leidėjas priėmė neveikiančią (nefunkcionalią) teisės normą, kuri galioja ir šiuo metu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, o šio straipsnio 7 punkte – kad Vyriausybė vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra konstatavęs, kad Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos. Be to, įstatymų leidėjas, matydamas, kad įstatymams įgyvendinti yra būtina priimti poįstatyminius aktus, gali tokią pareigą Vyriausybei nustatyti įstatyme arba Seimo nutarime dėl įstatymų įgyvendinimo. Taigi Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustatė, kad skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas institucijos vadovaujasi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Karių ir pareigūnų valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais. Įgyvendindama šį pavedimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kuriuos patvirtino jau minėtu 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83.

Šių Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipa nustato, kad „Į tarnybos laiką įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jeigu tarp mokslo baigimo ir stojimo į tarnybą nepraėję trys mėnesiai, tam tikrais atvejais pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo atostogų trukme.“

Atsižvelgiant į tai, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkto dalyje dėl pusės mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ar specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko įskaitymo nėra numatytas joks konkretus pavedimas Vyriausybei priimti poįstatyminius aktus nuostatos įgyvendinimui, konstatuotina, kad Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipa turi būti aiškinama atsižvelgiant į minėtą įstatyminę normą.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktas reikalauja, kad asmenys po mokslo baigimo būtų iš karto paskirti pareigūnais, tuo tarpu Nuostatų 6.2 punktas numatė, kad pareigūnams pareiškėjo nurodytas laikotarpis į tarnybos laiką įskaitomas jeigu tarp mokslo baigimo ir stojimo į tarnybą nepraėję 3 mėnesiai, tam tikrais atvejais pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo atostogų trukme.

Kaip jau minėta, įstatyme vartojama sąvoka „iš karto“, nėra siejama su mokslo (studijų) baigimo momentu, tačiau, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, ji nustato tam tikrus laiko, per kurį asmuo turi būti paskirtas pareigūnų, apribojimus. Sistemiškai analizuojant priėmimą į vidaus tarnybą reglamentuojančias nuostatas bei atsižvelgiant į reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad asmuo būtų priimtas į tarnybą (sveikatos, fizinio pasirengimo, tinkamumo tarnybai patikrinimas ir kt.), teigtina, kad įstatymų leidėjas pasirinkdamas sąvoką „iš karto“, siekė užtikrinti, kad asmenys nedelsdami pareikštų norą tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje bei pareigūnais būtų paskirti, t. y. įgyti pareigūno statusą, per kiek įmanoma trumpesnį laiką po mokslo (studijų) baigimo. Todėl manytina, kad įstatymų leidėjas vartodamas sąvoką „iš karto“, siekė nustatyti reikalavimą, jog tam, kad į tarnybos laiką būtų įskaityta pusė mokymosi laiko, asmens pirmoji tarnybos (darbo) vieta po mokslo baigimo turi būti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemos institucijoje, kuriose tarnauja (dirba) turėdami pareigūno (kario) statusą.

Tačiau Įstatyme buvo nustatytas reikalavimas, kad per minėtą laikotarpį asmuo turėjo būti paskirtas pareigūnu, t. y. įgyti pareigūno statusą, tuo tarpu Nuostatuose –, kad per minėtą trijų mėnesių laikotarpį asmuo turėjo stoti į tarnybą. Todėl būtina išsiaiškinti, ar Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipoje vartojama formuluotė „tarp mokslo baigimo ir stojimo į tarnybą“ reiškia tai, kad šiuo laikotarpiu asmuo turėjo pareikšti norą tarnauti (pateikti prašymą) atitinkamose institucijose, ar tai, kad – turėjo įgyti pareigūno statusą. Siekiant išaiškinti „stojimo į tarnybą“ reikšmę, ji aiškintina kartu su toje pačioje teisės normoje nustatytu trijų mėnesių terminu, per kurį po mokslo užbaigimo asmuo turėtų stoti į tarnybą. Pirmiausia pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme Vyriausybei nenustatytas specialus pavedimas apibrėžti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte naudojamo termino „iš karto“ reikšmę. Tai įstatyminė ir neapibrėžta norma, kuri be specialaus įstatymų leidėjo pavedimo negali būti susiaurinta Vyriausybės poįstatyminiais aktais, apibrėžiant terminą „iš karto“ konkrečiu laikotarpiu (nagrinėjamu atveju - trimis mėnesiais). Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija terminą „iš karto paskirti pareigūnais“ interpretuoja, kaip suteikiantį galimybę teismui įvertinti, ar laikotarpis, praėjęs po mokslo (studijų) baigimo momento iki asmens paskyrimo pareigūnu yra protingas ir atitinka sąvokos „iš karto“ turinį. Todėl Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipą aiškinant taip, kad ji atitiktų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktą, darytina išvada, kad ji nenustato absoliutaus termino, per kurį asmuo turi būti priimtas į tarnybą, tam, kad jo mokymosi laikotarpis būtų įskaitytas į tarnybos stažą, nes tokio termino nenustato ir Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktas. Tą iš dalies atspindi ir lingvistiniai terminų paskirti pareigūnu ir stoti į tarnybą skirtumai. Stojimo į tarnybą terminas teisės aktuose nėra apibrėžtas. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šiam terminui tenka savarankiška teisinė reikšmė, nesutampanti su paskyrimo pareigūnu reikšme. Atsižvelgiant į tai, kad iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnyje, Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 12 straipsnyje, Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto 2–5 punkte buvo numatytos patikros procedūros, atliekamos prieš asmenis paskiriant pareigūnais, kurių trukmė dažnai nepriklausė nuo asmens ir objektyviai galėjo viršyti trijų mėnesių terminą, darytina išvada, kad terminas „stoti į tarnybą“ reiškia valios teisės aktų nustatyta tvarka būti priimtam į tarnybą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros ar kitose institucijose pareiškimą.

Taigi asmeniui per tris mėnesius pareiškus valią tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje, t. y. stojus į tarnybą (Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipa), asmeniui sėkmingai praėjus atitinkamas patikros procedūras ir paskyrus jį pareigūnu, laikytina, kad asmuo yra iš karto paskirtas pareigūnu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkto prasme.

Iš Tarnybinėje byloje Nr. 79 esančio Plungės rajono policijos komisariato komisaro 1993 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 288 „Dėl tarnybos eigos“ matyti, jog pareiškėjas A. B. kelių policijos policininku buvo paskirtas nuo 1993 m. spalio 19 d. Tačiau pareiškėjas anketą, kuria remiantis pradėtas jo artimųjų patikrinimas, užpildė dar 1993 m. rugsėjo 14 d., taigi tą dieną pareiškė valią dėl tarnybos vidaus reikalų sistemoje ir nepraleisdamas Nuostatų 6.2 punkte nustatyto trijų mėnesių termino stojo į tarnybą. Užbaigus pareiškėjo tinkamumo tarnybai patikrinimą, 1993 m. spalio 19 d. jis paskirtas kelių policijos policininku. Atsižvelgdama į tai, kad nuo pareiškėjo studijų užbaigimo 1993 m. birželio 25 d. iki jo priėmimo į pareigas praėjo trys mėnesiai ir dvidešimt penkios dienos, į tai, kad pareiškėjas valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareiškė nepraėjus trijų mėnesių terminui po studijų užbaigimo, į tai, kad nuo studijų užbaigimo iki jo tarnybos Plungės rajono policijos komisariate jis niekur kitus nedirbo, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas iš karto po aukštosios mokyklos užbaigimo buvo paskirtas pareigūnu, todėl pusė jo studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje laikotarpio turi būti įskaitoma į jo tarnybos stažą (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 4 d. 6 p.).

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-1491/06, kurioje pateikiamas kitoks Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipoje naudojamos formuluotės „stoti į tarnybą“ aiškinimas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Siekis stiprinti žmogaus teisių apsaugą yra svarbus tikslas, galintis pateisinti teismų praktikos vystymą. Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Šioje Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje yra pateikiamas kitoks teisės aiškinimas, nei jis buvo Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-1491/06.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Plungės rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.