- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-22
- Bylos Nr.
- I-1104-162/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00555-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- S. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2017 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 1 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. T. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 1 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodo, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) areštinėje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Tauragės AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Tauragės AVPK areštinėje buvo labai karšta, kameros nevėdinamos, langai iš stiklo blokelių, kurių neįmanoma atidaryti. Nesant tinkamų langų, labai prastas natūralus apšvietimas. Kamerose pastoviai tvyrojo blogas kvapas. Kamerose buvo tarakonų ir žiurkių, sienos padengtos pelėsiu. Tualetas netinkamai įrengtas, neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas.
Tvirtina, kad tokiu būdu buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Mano, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 1 5000 Eur.
Pareiškėjas teismo posėdyje skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 9-13) nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis.
Atsiliepime teigiama, kad Tauragės AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų reikalavimų. Nurodo, jog pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 3 (kameros plotas 12,68 kv. m.) vienas, nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. jis šioje kameroje buvo laikomas dar su vienu asmeniu; kameroje Nr.4 (kameros plotas 12,60 kv. m.) nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas dar su vienu asmeniu, o nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. bei nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. šioje kameroje jis buvo laikomas vienas.
Nurodo, jog Tauragės AVPK periodiškai yra atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, o rasti neesminiai trūkumai yra nedelsiant pašalinami. Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimus atliko 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. liepos 24 d., 2015 m. gruodžio 23 d., 2016 m. vasario 22 d., 2016 m. kovo 31 d. ir grįžtamoji kontrolė atlikta 2016 m. balandžio 15 d.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Tauragės AVPK areštinės kamerose netinkamai įrengtas tualetas. Nurodo, jog Tauragės AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas įrengtas jį atskiriant nuo gyvenamosios paskirties 120-130 cm ploto aukščio pertvara, t. y. sanitarinis mazgas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Higienos norma HN 37:2009) 20 punkto reikalavimus. Pažymi ir tai, kad Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose pažeidimų dėl kamerų oro temperatūros, apšvietos nenustatyta. 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akte nurodyta, kad apgyvendinti kamerose Nr. 2, 4, 8 asmenys negali patys atsidaryti orlaidžių ir vėdinti patalpų, tačiau akcentuoja, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-1078 Tauragės AVPK numatoma rekonstruoti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK nesikreipė. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė laikymo sąlygos areštinėje, o tik apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl mano, kad nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Tauragės AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų buvimą, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 53). Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama nedalyvaujant Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Tauragės AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m birželio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d., atlyginimo priteisimo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymai.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).
Dėl netinkamo tualeto įrengimo ir privatumo neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamo tualeto įrengimo ir dėl to neužtikrintos jo teisės į privatumą, pasinaudojant tualetu.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus.
Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, pareiškėjo laikymo areštinėje metu, nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-54 (b. l. 16-18) nurodyta, kad policijos areštinės kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, todėl Higienos normos HN 37:2009 20 punkto neatitiktis nenustatyta.
Taisyklių 7.13 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad nepaisant to, kad sanitarinis mazgas kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinių mazgų kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Nors Tauragės visuomenės sveikatos centras atlikto patikrinimo metu ir nustatė, kad Tauragės AVPK areštinėje sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, tačiau nenustatė aplinkybės, kad kalinamieji turi galimybę pasinaudoti tualetu privačiai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, kad naudodamasis tualetu jis nepatyrė diskomforto, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 7.13 punktą.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš netinkamos kamerose oro temperatūros (labai karšta), ventiliacijos (kameros nevėdinamos, nuolatinis blogas kvapas), prasto natūralaus apšvietimo (langai iš stiklo blokelių), graužikų buvimo kamerose bei pelėsio ant sienų.
Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 21 punktas numato, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (22 punktas); Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.
Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punkte nustatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 valandas. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė drėgmė – 35-65 %, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema.
Byloje pateiktu Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko tarnybiniu pranešimu (b. l. 15) nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 3 buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki birželio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki rugpjūčio 25 d. bei kameroje Nr.4 jis buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 28 d. iki rugpjūčio 11 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki rugpjūčio 17 d. bei 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktais Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais ir kita rašytine medžiaga.
Nagrinėjamu atveju reikšmingi duomenys, kuriuose pateikiama informacija apie asmenų laikymo sąlygas kamerose Nr. 3 ir Nr. 4, nes tik šiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Analizuotini Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose pateikti duomenys, kuriuose yra informacija, susijusi su pareiškėjo nurodytų pažeidimų vertinimu (patvirtinimu ar paneigimu).
Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-54 konstatuota, kad kameroje Nr. 3 neskaidraus stiklo langai bei dirbtinis apšvietimas neatitinka Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimų (b. l. 16-18). Šiame patikrinimo akte nurodyta, jog kameroje Nr. 8 ant sienų yra pelėsio, tačiau pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 24 d. patikrinimo akte Nr. AK-100 (b. l. 25-27) konstatuota, kad kameroje Nr. 3 neskaidraus stiklo langai nepakeisti, o pelėsis kameroje Nr. 8 sunaikintas. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-182 (b. l. 32-35) nurodyta, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 3 vyko remontas, kameroje Nr. 4 esantys langai nepritaikyti patalpų vėdinimui, kamerose Nr. 2 ir Nr. 8 ant sienų yra vizualiai matomų pelėsių. Šiuo patikrinimo aktu konstatuotas Higienos normos HN 134:2015 17 punkto pažeidimas (langai nepritaikyti patalpų vėdinimui) ir 39 punkto pažeidimas (ant sienų matomi pelėsiai). Minėtame patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.7-4 (24.14.3.7.12) užfiksuoti grįžtamosios kontrolės rezultatai, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 4 apgyvendinti asmenys patys negali atsidaryti orlaidžių ir vėdinti patalpų, o šis pažeidimas bus pašalintas tik atlikus areštinės rekonstrukciją (b. l. 42-43). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-1078, kuriuo patvirtintas Policijos areštinių veikos optimizavimo priemonių planas, Tauragės AVPK numatoma rekonstruoti 2016-2020 metais (b. l. 44-50).
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia, kad kamerose buvo graužikų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų bei graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus,- jų naikinimas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).
Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-182 nurodyta, kad policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas. Tauragės visuomenės sveikatos centras šią faktinę aplinkybę nustatė remdamasi pateiktu Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimu) žurnalo duomenimis.
Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas kamerose Nr. 3 ir Nr.4 įvairiais laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 21 punktą (areštinės kamerose neskaidraus stiklo langai, netinkamas dirbtinis apšvietimas), Higienos normos HN 134:2015 17 punktą (langai nepritaikyti patalpų vėdinimui). Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, o būtent, dėl netinkamos oro temperatūros, graužikų, pelėsių ant sienų kamerose (kuriose buvo laikomas pareiškėjas) buvimo, nenustatyta.
Dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio
Pareiškėjas prašo priteisti 1 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą teigdamas, kad dėl kalinamo nepriimtinomis sąlygomis patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871//02). Europos žmogaus teisių teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Tauragės AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, aktualus yra Konvencija 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pareiškėjo galimai patirti nepatogumai dėl negalėjimo privačiai pasinaudoti tualetu neindividualizuoti, o dėstomi tik bendro pobūdžio teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą.
Valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.
Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Įvertinus pažeidimo trukmę (pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje laikytas 36 paras), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą (pareiškėjas 13 parų kameroje praleido vienas ir tai žymiai sumažina nepatogumus naudojantis tualetu), teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, atsižvelgiant į naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už vieną kalinimo parą, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, asmeniui priteisiamą pinigais vidurkį nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016), konstatuotina, jog teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 220,00 Eur.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 220,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. T. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui S. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.