Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2- 6225- 1014/2020 pagal pareiškėjos viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) administracijos prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti I. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VŠĮ) (duomenys neskelbtini) (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai gydyti (hospitalizuoti) suinteresuotą asmenį I. D. 1 (vieno) mėnesio terminui nuo 2020 m. sausio 20 d. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) 2020 m. gruodžio 28 d. hospitalizuota I. D., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini). Teigiama, kad pacientei klinikoje nustatyti persekiojimo, nuodijimo, santykio kliedesiai nukreipti prieš artimuosius, draugus, sąlygojantys agresyvų, neadekvatų, regresyvų pacientės elgesį, todėl yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo savo veiksmais ar neveikimu yra socialiai pavojinga ir gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

2. Suinteresuotas asmuo I. D. teismo posėdžio metu kalbėjo mandagiai, nurodė, kad į ligoninę pakliuvo po konflikto su tėvais, dėl kurio padegė (sudegino) jų duris, netrukus po to, kai 2019 m. gruodžio 23 d. grįžo iš užsienio (duomenys neskelbtini), nes buvo neįmanoma gyventi su tuometiniu draugu užsienyje, kad po konflikto apdergė to draugo butą, o kito būsto užsienyje susirasti jai buvo sudėtinga, 2019 m. gruodžio 23 d. grįžusi į Lietuvą ir iki pakliuvus į ligoninę 2019 m. gruodžio 28 d. gyveno pas draugus, viešbutyje, su seneliais. Nurodė, kad nepasitiki gydytojais, kad anksčiau jau buvo gydyta, bet gydymas nepadėjo, žino, kad jai reikia vartoti vaistus. Nurodė, kad savo diagnozės nežino, nori ją žinoti. Teismui sudarius galimybę susipažinti su diagnoze, į teismo klausimą, kodėl nevartoja paskirtų vaistų, išėjusi iš gydymo įstaigos, nurodė, kad išėjusi iš ligoninės, jų nevartoja ir nevartos, nes tokią teisę turi dėl gausaus jai pasireiškiančio šalutinio poveikio (plaukų slinkimas, rankų drebulys, lytinio potraukio sumažėjimas ir pan.).

3. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas V. F. prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad atstovaujamajai reikalingas gydymas, ji paskirtų vaistų savanoriškai nevartoja, todėl neprieštaravo priverstiniam jos hospitalizavimui ir gydymui prašomam laikotarpiui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 20 d. priėmė nutartį, kuria tenkino (duomenys neskelbtini) prašymą – leido I. D. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti (duomenys neskelbtini), 1 (vieną) mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. sausio 20 d.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į (duomenys neskelbtini) suinteresuotas asmuo I. D. buvo atvežta greitosios medicinos pagalbos, hospitalizuota 2020 m. gruodžio 28 d., dėl kliedesinių sutrikimų (F22.0). Su hospitalizacija sutiko, tačiau 2020 m. sausio 20 d. raštiškai atsisakė gydytis RVPL. 2020 m. sausio 20 d. gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje nurodyta, kad iš medicininių dokumentų žinoma, jog nuo 2018 m. I. D. dėl periodinės, kliedesinės simptomatikos gydyta RVPL 3 kartus ir VMPSC jai taip pat buvo diagnuozotas kliedesinis sutrikimas. Ši hospitalizacija I. D. jau 4-a. Jos diagnozė – kliedesinis sutrikimas F22. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje konstatuota, kad dėl I. D. nustatyti persekiojimo, nuodijimo, santykio kliedesiai nukreipti prieš artimuosius, draugus, sąlygojantys agresyvų, neadekvatų, regresyvų pacientės elgesį, todėl yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo savo veiksmais ar neveikimu yra socialiai pavojinga ir gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

6. Spręsdamas klausimą dėl I. D. priverstinio hospitalizavimo, teismas rėmėsi pateiktomis gydytojų komisijos 2020 m. sausio 20 d. išvadomis ir byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu, kurie patvirtina, kad I. D. dėl dabartinės savo psichikos sveikatos būsenos socialiai pavojinga, pacientei diagnozuotas kliedesinis sutrikimas F22.0. Pacientė negali teisingai įvertinti savo psichikos būsenos, išsako santykio kliedesius artimųjų atžvilgiu, atsisako gydymo, jos mąstymas smulkmeniškas, nuotaika disforiška, elgesys psichozinis, neadekvatus, todėl yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ir/ar turtui. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas darė išvadą, kad hospitalizacija ir gydymas geriausiai atitinka pačios I. D. interesus, juolab, kad apžiūros metu pati pacientė svarstė apie savižudybę.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Suinteresuotas asmuo I. D. (toliau ir apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį ir pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymą atmesti.

8. Nurodo, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl hospitalizacijos neteisingai nurodė, hospitalizacijos datą, vietoje 2019 m. gruodžio 28 d. nurodė 2020 m. sausio 20 d. Pažymi, jog savanoriška hospitalizacija baigėsi 2020 m. sausio 19 d. kadangi jokios žalos nei sau nei aplinkiniams nepadarė – ji privalo būti paleista. Šiuo atveju jai nėra reikalingas priverstinis hospitalizavimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos

Atskirasis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai)

10. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje (toliau – PSPĮ) nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Tuo atveju, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuojamas, (duomenys neskelbtini) įstaigos administracija privalo nevėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios (PSPĮ 28 straipsnio 2 dalis).

11. Pateiktas atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad apeliantei nereikalinga priverstinė hospitalizacija, be to, ji nekelia grėsmės nei sau nei aplinkiniams. Teismo vertinimu, apeliantės argumentai yra deklaratyvūs ir prieštarauja faktinėms pačios apeliantės elgesio aplinkybėms bei specialistų (gydytojų) išvadoms.

12. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantės (pacientės) psichikos būklę vertino gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2020 m. sausio 20 d. gydytojų konsultacinės komisijos dėl priverstinio hospitalizavimui išvadoje nurodyta, kad nuo 2018 m. suinteresuotas asmuo I. D. dėl periodinės, kliedesinės simptomatikos gydyta RVPL 3 kartus ir VMPSC jai taip pat buvo diagnuozotas kliedesinis sutrikimas. Ši hospitalizacija I. D. jau 4-a. Jos diagnozė – kliedesinis sutrikimas F22. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje konstatuota, kad dėl I. D. nustatyti persekiojimo, nuodijimo, santykio kliedesiai nukreipti prieš artimuosius, draugus, sąlygojantys agresyvų, neadekvatų, regresyvų pacientės elgesį, todėl yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo savo veiksmais ar neveikimu yra socialiai pavojinga ir gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Tokiai būklei būdingi socialiai pavojingas elgesys, greitai kylantys agresijos priepuoliai, siūlo gydymą ir pan.

13. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog gydytojai konstatavo, kad apeliantės elgesys yra neprognozuojamas, socialiai pavojingas, ko pasėkoje gali kilti pavojus ne tik, kad jos pačios gyvybei, bet ir aplinkiniams, neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantės pageidavimais, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog apeliantės būklė pagerėjo ir jai nebereikalinga gydytojų priežiūra.

14. Kiti atskirojo skundo argumentai susiję su teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartyje neteisingai nurodyta hospitalizijos data neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi išnagrinėjo rašymo apsirikimo ištaisymo 2020 m. sausio 20 d. teismo nutartyje klausimą.

15. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, todėl konstatuoja, jog teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Suinteresuoto asmens I. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2- 6225- 1014/2020 palikti nepakeistą.