Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-14 · Administracinė byla Nr. I-6161-968/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-14
Bylos Nr.
I-6161-968/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00106-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
G. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6161-968/2015Proceso Nr. 3-61-3-00106-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas G. J. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 16 504,35 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad nuo 2004-05-05 iki 2013-02-07 buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas savo skundą grindžia šiais argumentais:

Laikotarpiu nuo 2004-05-05 iki 2013-02-07 pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose buvo 2-4 asmenys. Asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, o tai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas buvo baudžiamas kankinant, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose šalta, drėgna, tamsu, trūksta oro. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei yra nustatyta teisės aktuose. Kamerų plotas apytiksliai buvo 7,88 m², kameroje buvo stalas, gultai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kameroje turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo judėti ar sportuoti, be to, turėjo atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė pareiškėjo akims, taip pat rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais.

Asmeninės apžiūros Lukiškių TI-K atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, suimtas asmuo, esant žemai temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.

Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, pareiškėjui prasidėjo depresija.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 12–19) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų už laikotarpį nuo 2004-05-05 iki 2013-02-07, tačiau savo skundą parašė tik 2015-01-02. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šis sutrumpintas terminas turėtų būti taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Lukiškių TI-K nuo 2013-12-30 sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai). Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinta tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas taip pat gali būti nutraukiamas, jei suimtasis pažeidžia vidaus tvarkos taisykles.

Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi, atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnio bei 70 straipsnio reikalavimais. Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) į gyvenamąsias kameras skirstomi, atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

1. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

3. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad nuteistųjų (suimtųjų), laikomų Lukiškių TI-K, kamerų numerių ir kalinių jose patikrinimo žurnalų laikymo įstaigoje terminas yra 10 metų, po to žurnalai naikinami (b. l. 12). Todėl byloje yra pateikti duomenys apie G. J. laikymą Lukiškių TI-K nuo 2005 metų. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas: 2005-04-22 atvyko iš Pravieniškių gydymo-pataisos namų, buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2005-04-23 perkeltas į kamerą Nr. 346, kurios plotas 7,88 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2005-05-01, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-4 asmenys; 2005-05-02 išvyko į Pravieniškių gydymo-pataisos namus; 2005-05-20 atvyko iš Pravieniškių gydymo-pataisos namų, buvo uždarytas į kamerą Nr. 346, kurioje buvo laikomas iki 2005-06-05, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2005-06-06 išvyko į Pravieniškių gydymo-pataisos namus; 2008-12-03 antrą kartą atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurioje buvo 1 asmuo; 2008-12-04 išvyko į Ukmergės areštinę; 2008-12-12 atvyko iš Ukmergės areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, kurios plotas 7,31 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2008-12-14, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2008-12-15 išvyko į Ukmergės areštinę; 2008-12-29 atvyko iš Ukmergės areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, kurios plotas 7,38 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2008-12-30, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2008-12-31 perkeltas į kamerą Nr. 209, kurios plotas 6,83 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-07-30, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2009-07-31 perkeltas į kamerą Nr. 166, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-09-24, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2009-09-25 perkeltas į kamerą Nr. 153, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2010-02-24, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2010-02-25 paleistas į laisvę; 2012-06-06 trečią kartą atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2012-06-07 perkeltas į kamerą Nr. 130, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2012-06-13, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2012-06-14 išvyko į Klaipėdos areštinę; 2013-01-29 atvyko iš Klaipėdos areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 113, kurios plotas 6,43 m², kurioje buvo 6 asmenys; 2013-01-30 perkeltas į kamerą Nr. 159, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-02-06, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2013-02-07 išvyko į Klaipėdos areštinę.

Taigi pareiškėjas nuo 2005-04-22 iki 2013-02-07 Lukiškių TI-K buvo laikomas 471 dieną.

4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 221 dieną. Vadinasi, 250 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą. Taip pat nustatyta, kad nuo 2004-05-05 iki 2012-01-02 pareiškėjas, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą, Lukiškių TI-K praleido 233 dienas, o nuo 2012-01-02 iki 2013-02-07 – 17 dienų.

5. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

6. Pareiškėjas teigia, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, pareiškėjui prasidėjo depresija, buvo suvaržytas pareiškėjo judėjimas, jis turėjo nuolat sėdėti arba gulėti, tuo buvo žeminama pareiškėjo garbė ir orumas. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 250 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad, nors dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, į teismą jis kreipėsi praėjus beveik 2 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

7. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Lukiškių TI-K 2015-01-20 pažymoje Nr. 24-304 „Dėl G. J. skundo“ (b. l. 29) nurodoma, kad visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas Lukiškių TI-K yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.

Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

8. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sutrikdyta jo sveikata – esą dėl to, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, pablogėjo pareiškėjo regėjimas, o dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjui prasidėjo depresija. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Marijampolės pataisos namų 2015-01-22 rašte Nr. 9/07-1117 (b. l. 10) nurodyta, kad G. J. sveikatos istorijoje nėra jokios informacijos, kad nuteistasis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K medicinos personalą dėl pablogėjusio regėjimo.

9. Skunde pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, o asmeninės apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl šie jo argumentai atmestini.

10. Pareiškėjas skunde teismui taip pat abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ir ar jis kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.

11. Minėta, kad atsakovės atstovas Lukiškių TI-K savo atsiliepime prašo teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą ir laikotarpiu nuo 2004-05-05 iki 2012-01-02, o skundą dėl to teismui surašė tik 2015-01-02 (b. l. 1). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per laikotarpį iki skundo teismui pateikimo būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad, nors pareiškėjas nuo 2004-05-05 iki 2012-01-02 Lukiškių TI-K buvo laikomas ir netinkamomis sąlygomis, tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2004-05-05 iki 2012-01-02, atmestina.

12. Sprendžiant dėl pareiškėjo G. J. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-01-02 iki 2013-02-07, pažymėtina, kad, kaip nustatyta šioje byloje, šiuo laikotarpiu pareiškėjas, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą, Lukiškių TI-K praleido 17 dienų. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 110 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 110 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. J. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas