Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romos Sabinos Alimienės (pirmininkė), Nijolės Šidagienės (pranešėja) ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Violetai Rodzienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Eidimantui Rinkevičiui, atsakovės atstovėms Agnei Dubonytei, Irenai Mickevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Kietaviškių bendruomenės skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (NMA prie ŽŪM), bei Nacionalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Agentūros nuostatus ji turinti teisę kontroliuoti sutarties vykdymą, nustačiusi pažeidimus - sustabdyti ir (ar) anuliuoti pareiškėjo teisę gauti suteikiamą paramą. Pareiškėja 2003-03-14 pateikė projektą SAPARD paramai gauti, jis buvo vertinamas ir atrinktas kaip tinkamas, todėl tikslus projekto laikymasis ir jo įgyvendinimas yra esminė sąlyga, nustatyta sutartyje, nukrypimai nuo projekto be raštiško suderinimo su NMA prie ŽŪM neleidžiami. 2004-02-26 buvo pasirašyta paramos sutartis, kuria pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Gilūšio kaimo elektrifikavimas“ ir kad jos veikla projekto vykdymo metu ir 5 metus po paramos suteikimo atitiks tinkamumo kriterijus, nurodytus Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros programoje. Pareiškėja 2005-01-28 informavo, jog projektas baigtas vykdyti ir pateiktas mokėjimo prašymas, kurį įvertinus, nustatyta, kad buvo pažeisti Paramos sutarties 3 str. 5.4 bei 5 str. 2 punktai (trys projekte dalyvaujantys bendruomenės nariai nėra nuolatiniai Gilūšio kaimo gyventojai; trys nariai atsisakė dalyvauti projekte), dėl ko 2005-02-25 informaciniu laišku pareiškėja informuota apie priimtą sprendimą nemokėti paramos. Pareiškėjos skundo teiginiai, jog trys nariai negalėjo prisijungti prie elektros energijos vartojimo dėl žiemos meto, nepagrindžia likusių bendruomenės narių negalėjimo laiku informuoti Agentūrą apie galimus nukrypimus nuo projekto. Į skundo teiginį, kad visuomeninė organizacija Kietaviškių bendruomenė negali būti elektros energijos vartotoju, atsikerta, jog savo teisę į SAPARD paramą nuolatiniai kaimo gyventojai, kaip galutiniai šios paramos gavėjai, gali įgyvendinti ir per kaimo bendruomenes, kurios šiuose santykiuose bus tiesioginiai paramos gavėjai, nuolatiniai kaimo gyventojai turi galimybę pasirinkti, ar tiesiogiai, ar netiesiogiai pasinaudos SAPARD parama. Agentūra pasirašė paramos sutartį preziumuodama, jog šeši bendruomenės nariai siekia paramos per kaimo bendruomenę kaip nuolatiniai kaimo gyventojai. Paramos sutartis nutraukta dėl to, kad: pirma, pareiškėja neįgyvendino projekto, nes, nesant Agentūros rašytinio sutikimo, įgyvendinti projektą atsisakė dalis Kietaviškių bendruomenės narių, kas pažeidžia paramos sutarties 3 str. 3, 5.2, 8 str. 1 punktų nuostatas; antra, Kietaviškių bendruomenės nariai neatitinka Nacionalinės žemės ūkio ir kaimo plėtros programos II priedo „Techniniai priemonių aprašymai“ 4 priemonės „Kaimo infrastruktūros tobulinimas“ 10 punkte nustatytų reikalavimų, nes jame nurodyta, kad finansinė parama teikiama žemės ūkio subjektams – ūkininkų ūkiams, žemės ūkio įmonėms, įregistruotiems Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nuolatiniams kaimo gyventojams bei savivaldybėms, jeigu investicija susijusi su vandentvarkos sistemomis. Pareiškėjos teiginys, jog visi šeši bendruomenės nariai, pasirašant paramos sutartį, buvo nuolatiniai kaimo gyventojai atmestinas, nes pateiktose elektros energijos tiekimo sutartyse trys nariai nurodė gyvenantys Kaišiadoryse, Kaune ir Vilniuje. Pareiškėja teigia, jog tokias gyvenamąsias vietas nurodė, kaip adresus, kuriais greičiausiai gaus korespondenciją, kas, atsakovės nuomone, tik įrodo, jog tai ir yra tikrosios gyvenamosios vietos, nes nurodytais adresais nariai gaus sąskaitas už suvartotą elektros energiją. Pažymi, jog ūkininkų ūkių įregistravimas neįrodo aplinkybės, jog paraiškos pateikimo metu jie buvo nuolatiniai kaimo gyventojai, nes ūkis registruojamas savivaldybėje, kurios teritorijoje yra ūkio žemė. Agentūra, atlikdama projekto vertinimą, kartu su paraiška pateiktuose dokumentuose duomenis laikė teisingais, be to, paraiškoje įtvirtinta nuostata, jog paraišką teikiantis asmuo patvirtina, jog visa informacija paraiškoje ir kituose pridedamuose dokumentuose yra teisinga. Išvardinti paramos sutarties pažeidimai yra esminiai, be to, mokėjimo prašymas turėjo būti pateiktas iki 2004-12-25, o faktiškai pateiktas 2005-01-17. Daro išvadą, jog sutartis nutraukta teisėtai, todėl reikalavimas priteisti 25933 Lt žalą – nepagrįstas (b.l.139-146).

Kolegija, išnagrinėjusi skundo bei atsiliepimo motyvus, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, jog skundas tenkintinas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, jog 2002-12-10 buvo įregistruota Kietaviškių bendruomenė (b.l.20) 2003-03-10 pateikė paraišką (atsakingoje institucijoje gauta 2003-03-14) paramai gauti pagal specialios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) kryptį „Kaimo infrastruktūros tobulinimas“ (b.l.42-47). Paruoštas projektas „Gilūšio kaimo dalies elektrifikavimas“ (b.l.48-49), kuris Kaimo plėtros departamento projektų vertinimo skyriaus vyriausiųjų specialistų bei NMA prie ŽŪM Projektų atrankos komisijos pripažintas tinkamu finansuoti. Agentūros direktoriaus 2003-12-29 įsakymu Nr.BR2-(1.5)-414 suteikta parama iki 25933 Lt, kompensuojant Kietaviškių bendruomenės išlaidas, padarytas vykdant projektą (b.l.51). 2004-02-26 buvo pasirašyta paramos sutartis, o 2004-10-14 - jos pakeitimas (b.l.21-27), 2005-01-17 gautas mokėjimo prašymas kompensuoti išlaidas už atliktas investicijas pagal Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD) (b.l.55-63). Pareiškėja 2005-01-27 paaiškinime NMA prie ŽŪM nurodė, jog, ruošiant projektą, jame dalyvauti dėl finansinės padėties atsisakė M. M., o O. K., kaip A. G. paveldėtoja, nesusitvarkiusi vidaus instaliacijos, dėl ko elektros tinklai su ja nesudarė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, E. R. dar nepastatyta elektros apskaita ir nesudaryta elektros energijos tiekimo (paravimo)-vartojimo (pirkimo) sutartis (b.l.72-74). Pareiškėja 2005-01-28 informavo NMA prie ŽŪM apie įvykdytą projektą (b.l.54), tačiau Agentūra 2005-02-25 nusprendė neskirti lėšų paramos projekto įgyvendinimui, nes pažeisti Paramos sutarties 3 str. 5.4 bei 5 str. 2 punktai (b.l.84-85). Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja 2006-10-09 pateikė apeliaciją NMA prie ŽŪM (b.l.75).

NMA prie ŽŪM direktoriaus 2006-11-21 įsakymu Nr.BR2-4 pripažintas netekusiu galios 2003-12-29 įsakymas Nr.BR2-(1.5)-414 ir nutraukta paramos sutartis (b.l.90). Apie tai pareiškėja informuota 2006-11-28 raštu Nr.BR6-(10.14)-155 (b.l.91-92). Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja 2006-12-15 kreipėsi į ŽŪM, prašydama priimti teigiamą sprendimą dėl paramos sutarties atstatymo ir 25933 Lt išlaidų kompensavimo (b.l.28), į ką pastaroji 2007-02-28 raštu atsakė, jog, jos nuomone, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą Agentūra turėjo vadovautis Civilinio kodekso 2.12, 2.16 ir 2.17 straipsniuose nurodytų kriterijų visuma, o ne vertinti tik vieną iš jų (bendruomenės nario elektros tiekimo-vartojimo sutartyje nurodytą gyvenamąją vietą), taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2005-06-10 nutartyje konstatavo, jog vertinant, ar asmuo yra nuolatinis kaimo gyventojas, turi būti vadovaujamasi gyvenamosios ir nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokas pateikiančiomis CK 2.12 str. 5 d., 2.16 str. 2 d., 2.17 str. 1 d. normomis ir pagal įvairius kriterijus (kur yra asmens darbo vieta, kur jis gyvena ilgiausiai ir pan.) (b.l.99).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia nuginčyti NMA prie ŽŪM įsakymą, kuriuo pripažintas netekusiu galios įsakymas, suteikiantis Kietaviškių bendruomenei iki 25933 Lt paramą, kompensuojant jos išlaidas, padarytas vykdant projektą „Gilūšio kaimo elektrifikavimas“, bei vienašališkai nutraukta SAPARD paramos sutartis Nr.SA8-P40030016. Iš šio pagrindinio reikalavimo keliamas išvestinis - įpareigoti NMA prie ŽŪM atlyginti 25933 Lt žalą.

Dėl atsakovės atsiliepimo argumento, jog bylą reikia nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 6 p. pagrindu, numatančiu, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, pasakytina, jog šis argumentas visai nemotyvuotas ir, įvertinus bylos medžiagą, nepagrįstas. Įrodymai patvirtina, jog pareiškėja apie skundžiamą įsakymą informuota 2006-11-28 raštu Nr.BR6-(10.14)-15510 (b.l.19), pirminis skundas teismui pateiktas 2006-12-28 (b.l.17-18), t.y., nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 dalyje numatyto termino tokiam skundui paduoti.

Iš skundžiamo akto matyti, jog atsakovė, pasirėmusi paramos sutarties 13 str. 2 dalies 2.4 ir 2.15 punktais, pareiškėjos atžvilgiu nutraukė SAPARD paramos teikimo sutartį dėl tokių sutarties nuostatų pažeidimų (b.l.90): 1) 3 str. 5 d. 5.4 punkto, numatančio, jog paramos gavėjo veikla Projekto vykdymo metu ir 5 metus po Paramos sutarties atitiks tinkamumo kriterijus, nurodytus Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000-2006 metams programoje, patvirtintoje 2000-11-27 Europos komisijos sprendimu Nr.3329; 2) 8 str. 1 dalies, įtvirtinančios, jog nustatęs, kad negalės tiksliai įvykdyti Projekto, Paramos gavėjas apie tai įsipareigoja nedelsdamas pranešti Agentūrai.

Dėl pirmojo sutarties nutraukimo pagrindo pasakytina, jog atsakovė manė jį esant dėl to, jog trys bendruomenės nariai – G.R., J.K. ir K.M., nėra nuolatiniai kaimo gyvenamosios vietos gyventojai, sprendžiant apie tai pagal pateiktas elektros energijos tiekimo (pardavimo)-vartojimo (pirkimo) sutartis (b.l.66-71).

LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad, pagal paramos kryptį „Kaimo infrastruktūros tobulinimas“ vertinant, ar asmuo yra nuolatinis kaimo gyventojas, turi būti vadovaujamasi gyvenamosios ir nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokas pateikiančiomis Civilinio kodekso 2.12 straipsnio 5 dalies, 2.16 straipsnio 2 dalies, 2.17 straipsnio 1 dalies normomis ir pagal įvairius kriterijus (kur yra asmens darbo vieta, kur jis gyvena ilgiausiai pagal gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, kur yra asmens turto didžioji dalis, kokia asmens gyvenamoji vieta nurodyta viešuosiuose registruose, kur asmuo gauna korespondenciją, kokią gyvenamąją vietą asmuo nurodo viešuose pareiškimuose kaip savo nuolatinę gyvenamąją vietą, kur gyvena asmens sutuoktinis ir pan.), o didžiosios turto dalies buvimo vieta yra tik vienas iš gana reikšmingų kriterijų, aiškinant nuolatinio kaimo gyventojo sąvoką. Pažymėjo, kad tas pats asmuo tuo pačiu metu negali būti ir nuolatinis miesto gyventojas, ir nuolatinis kaimo gyventojas. Teismas taip pat išaiškino, jog bendruomenė galėtų būti vertinama kaip SAPARD paramos krypties „Kaimo infrastruktūros tobulinimas“ tiesioginio paramos gavėjo statusą atitinkanti kaimo bendruomenė tuo atveju, jeigu galutiniai šios paramos gavėjai būtų visi šio kaimo nuolatiniai gyventojai, nes jie šiuo atveju vertintini kaip susieti bendru viešu poreikiu elektrifikuoti kaimą (Administracinių teismų praktika Nr.7, psl. 92-106).

Nagrinėjamu atveju siekiama elektrifikuoti kaimo dalį, t.y. šešių narių ūkius, kas buvo nurodyta paraiškoje, projekte ir su jais susijusiuose dokumentuose (b.l.42-50). Taigi, šiuo atveju būtina konstatuoti, jog visi šeši bendruomenės nariai yra Gilūšio kaimo nuolatiniai gyventojai. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog prie paraiškos 2003-10-29 buvo pateiktas Kietaviškių seniūnijos seniūnės patvirtintas ir bendruomenės pirmininko pasirašytas Kietaviškių bendruomenės narių sąrašas, kuriame nurodyta, kad A. G., G. R., E. R., J. K., K. M. gyvena Gilūšio kaime (b.l.78-79), 2005-12-29 pateiktos seniūnės pasirašytos pažymos, kuriose patvirtinama, jog J.K., G.R., K.M., O.K. (A.G. paveldėtoja), E.R., M.M. gyvena Gilūšio kaime ir nuo 2003-02-17 (išskyrus O.K.) yra Kietaviškių bendruomenės nariai (b.l.110-115), 2006-12-14 pateikta Elektrėnų savivaldybės administracijos pažyma, jog J.K., G.R., O.K., E.R. turi įregistruotus ūkininkų ūkius (b.l.116). Iš teismo išsireikalautų Gyventojų registro tarnybos pažymų matyti, jog paraiškos teikimu metu A.G. gyvenamąją vietą buvo deklaravusi Gilūšio kaime, M.M. – Kaune, G.R. – Kaišiadoryse, E.R. – Vilniuje, K.M. – Vilniuje, J.K. - Kaune (b.l.125-130). Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį gyvenamosios vietos deklaravimas yra gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai, o 2 dalį- gyvenamoji vieta - pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. redakcijos) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos gyventojas vienu metu deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyventų keliose vietose.

Motyvuojamoji dalis

Įstatyme nėra pateikta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, o gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygos susijusios su kitais reikalavimais, bet ne turto buvimo vieta (3 str. 2 d.). Atsižvelgus į tai, bendruomenės narių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas gyvenamąsias vietas vienareikšmiškai laikyti nuolatine gyvenamąja vieta, o taip pat deklaruotas gyvenamąsias vietas sieti su jų nuolatine gyvenamąja vieta negalima, juo labiau, kai pastarieji duomenys pateikti dar 1969, 1984, 1987 ir 1996 metais, mechaniškai juos laikant deklaruota gyvenamąja vieta. Taigi, teiktos seniūnės pažymos apie bendruomenės narių gyvenamąją vietą Gyventojų registro duomenims neprieštarauja.

Kas laikytina fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta, yra apibrėžta CK 2.12 straipsnio 1 dalyje ir ji siejama su valstybės teritorijos dalimi, kurioje asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.16 str. 2 dalį, jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta. Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12 straipsnyje numatytus kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta (3 d.). Minėta, kad šių aplinkybių atsakovė nei priimant paraišką, nei iškilus neaiškumams su elektros tiekimo sutarčių pasirašymu, nei nagrinėjant apeliaciją nesiaiškino.

Pažymėtina, jog Nuostatų 39 punkte įtvirtinti projekto tinkamumo paramai gauti kriterijai, kur kaip vienas iš kriterijų numatyta, jog paraiška turi būti pateikta subjekto, galinčio gauti paramą pagal šią SAPARD paramos kryptį (39.1 p.). 43 punkte išvardinta, kokie dokumentai turi būti pateikti, o 44 punkte įtvirtinta, jog iškilus specifiniams su projekto vykdymu ar pareiškėjo veikla susijusiems klausimams, gali būti paprašyta pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjai pateikia notariškai patvirtintus dokumentų nuorašus (išskyrus paraiškos formą bei projekto aprašymą) arba dokumentų kopijas ir jas paliudijančius originalus. Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovės pripažino, jog papildomų duomenų iš pareiškėjos neprašė, pareiškėjos atstovas teisme taip pat pažymėjo, jog papildomos medžiagos nebuvo reikalauta. Nuostatų 56 punkte numatyta, jog pirminį dokumentų (paraiškų ir mokėjimo prašymų) surinkimą, įvertinimą bei kontrolę atlieka apskričių viršininkų administracijų Kaimo plėtros programų skyriai, vadovaudamiesi Agentūros direktoriaus patvirtinta Paraiškų ir mokėjimo prašymų administravimo Kaimo plėtros programų skyriuose tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kaimo plėtros programų departamentas 2003-12-18 protokolu Nr.58 pareiškėjos projektą pripažino tinkamu (b.l.51), taigi, bet kokios pretenzijos dėl netinkamumo šiuo pagrindu Agentūros galėtų būti reiškiamos ne pareiškėjai, o Kaimo plėtros programų skyriui, kuris pagal Nuostatų 97 punktą yra atsakingas už pirminį dokumentų surinkimą, įvertinimą, kontrolę bei jų pateikimą laiku Agentūrai. Atsižvelgus į tai, į atsakovės skundo teiginį, jog Agentūra, atlikdama projekto vertinimą, kartu su paraiška pateiktuose dokumentuose duomenis laikė teisingais, nes paraiškoje įtvirtinta nuostata, jog paraišką teikiantis asmuo patvirtina, jog visa informacija paraiškoje ir kituose pridedamuose dokumentuose yra teisinga, laikytina nepagrįstu, nes: pirma, paraiškoje įtvirtinta nuostata, jog pasirašytinai patvirtinama, kad informacija paraiškoje ir kituose pridedamuose dokumentuose, teisingai atspindi ūkio (įmonės) finansinę būklę šio dokumento pasirašymo dieną, bet ne kitus paraiškos teikėjo veiklos kriterijus; antra, sprendimą dėl projekto pripažinimo tinkamu ar netinkamu atlieka atsakingos institucijos ir tai nėra vien formalus veiksmas; trečia, NMA prie ŽŪM, pati tinkamai nevykdžiusi savo pareigos, bando perkelti atsakomybės naštą pareiškėjai.

Nuostatų 96 punktas numato, kad už pateiktą paraišką, mokėjimo prašymą bei pirminius dokumentus ir informacijos teisingumą atsako juos pateikę paramos gavėjai. Atsakovė nepateikė jokių argumentų, kad pateikti dokumentai būtų klaidinantys, o kaip minėta anksčiau, kartu prie paraiškos teiktos seniūnės pažymos apie bendruomenės narių gyvenamąją vietą Gyventojų registro duomenims neprieštarauja, jokių kitų duomenų apie narių nuolatines gyvenamąsias vietas tiek iki pasirašant paramos sutartį, tiek iki projekto įvykdimo Agentūra nerinko, nors tokią galimybę turėjo, juolab, kai pagal pačios nuostatus (patvirtinti LR Žemės ūkio ministro 2003-01-22 įsakymu Nr.3D-17) turi atitinkamas funkcijas ir plačias teises (9.5 p., 9.6 p.).

Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog paramos sutarties, pasirėmusi sutarties 13 str. 2 dalies 2.15 punktu atsakovė nutraukti neturėjo pagrindo, nes: pirma, paramos gavėjo veikla nesikeitė – Kietaviškių bendruomenė ir toliau veikia, finansavimas skirtas elektros linijų įrengimui, todėl tokia veikla atsakovės nurodyto kriterijaus – netinkamo subjekto – iš esmės negali atitikti ar neatitikti, kitų tinkamumo kriterijų, kurių pareiškėja neatitinka – atsakovė skundžiamame įsakyme nenurodė; antra, kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo argumentacijos, kaip vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas šiuo atveju galėjo būti pritaikytas 13 str. 2 d. 2.2 punktas, numatantis, jog prašydamas paramos, taip pat vykdydamas šią sutartį, paramos gavėjas nepateikė (nuslėpė) ar pateikė neteisingą informaciją, turinčią reikšmės Agentūros sprendimo dėl Paramos suteikimo priėmimui arba turinčią reikšmės tinkamai šios sutarties vykdymo kontrolei, tačiau duomenų tokiam pagrindui taikyti teismas nenustatė, o atsakovė, išdėstydama tokią savo poziciją, skundžiamame įsakyme minėto punkto neįrašė ir reikalingų įrodymų šiam pagrindui pritaikyti nerinko.

Dėl antrojo sutarties nutraukimo pagrindo pasakytina, jog paramos sutarties 13 str. 2 d. 2.4 punktas leidžia nutraukti vienašališkai paramos teikimą, kai paramos gavėjas nepradėjo vykdyti projekto, nukrypo nuo jo, nustojo jį vykdyti ar neįvykdė viso. Iš skundžiamo įsakymo matyti, jog atsakovė laikė, jog pareiškėja nukrypo nuo projekto, t.y. pažeidė paramos sutarties nuostatą, esančią paramos sutarties 8 straipsnio „Nukrypimai nuo projekto“ 1 dalyje ir numatančią, jog nustatęs, kad negalės įvykdyti projekto, paramos gavėjas apie tai įsipareigoja nedelsdamas pranešti agentūrai.

Iš paraiškos, projekto ir pasirašytos sutarties (su pakeitimais) matyti, kad projektas skirtas Gilūšio kaimo dalies (6 ūkių) elektrifikavimui, t.y., šešių naujų elektros energijos vartotojų elektros įrenginių prijungimui prie elektros tinklų pagal 2003-03-12 AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ Kaišiadorių skyriaus techninių sąlygų paslaugos sutartį Nr.NV-2003-1, projekto įgyvendinimo pradžią numatant 2004m. balandžio 1 d., pabaigą – 2004m. gruodžio 25 d.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog skundžiamame įsakyme nedetalizuotas paramos neteikimo pagrindas, o 8 str. 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimas neatskleistas, tačiau, kaip galima suprasti iš atsiliepimo, pareiškėjos negalėjimas įvykdyti projekto, kaip nukrypimas nuo jo, pasireiškė tuo, jog nesant Agentūros rašytinio sutikimo, įgyvendinti projektą atsisakė dalis Kietaviškių bendruomenės narių (paramos sutarties 3 str. 3 dalis – vykdydamas projektą, paramos gavėjas privalo tiksliai jo laikytis, su Agentūra raštu nesuderinti nukrypimai nuo projekto neleidžiami), pažeisti projekto įvykdymo terminai (paramos sutarties 3 str. 1 d. 1.3 punktas – Agentūra kompensuoja tik tas investicijas, kurias paramos gavėjas padarys be nukrypimų vykdydamas projektą, ypač tą projekto dalį, kurioje yra nurodyti projekto vykdymo terminai, išskyrus atvejus, kai Agentūra sutiko su tokiais projekto nukrypimais).

Parama teikta pagal projektą 6 ūkių elektrifikavimui, tačiau projektas įvykdytas tik 3 narių atžvilgiu (b.l.66-71). Dėl likusių narių pareiškėja atsakovei paaiškino 2005-01-27 raštais, kuriuose nurodė, jog viena narė - M.M. nuo projekto atsisakė, A.G. paveldėtoja O.K. sutarties su VST nepasirašė, nes nėra susitvarkiusi vidaus instaliacijos, E.R. nepastatyta elektros apskaita, nesudaryta sutartis su VST (b.l.72-74). Matyti, jog Agentūra apie nukrypimus nuo projekto informuota jau po jo įgyvendinimo datos, t.y. 2004-12-25, su NMA prie ŽŪM jie nesuderinti, kas sudaro pakankamą pagrindą paramos teikimą nutraukti pagal paramos sutarties 13 str. 2 d. 2.4 punktą.

Atsižvelgus į tai, kas nustatyta dėl abiejų sutarties nutraukimo pagrindų, iš NMA prie ŽŪM direktoriaus 2006-11-21 įsakymo Nr.BR2-4 pašalinamas paramos neteikimo pagrindas pagal 13 str. 2 d. 2.15 punktą, liečiantis sutarties 3 str. 3 d. 5.4 punkto pažeidimą.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti yra pasisakiusi, jog, kuomet priimamas sprendimas dėl paramos skyrimo, NMA prie ŽŪM su paramos gavėju sudaro sutartį, nereiškia, jog tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, t.y. viešasis administravimas pasibaigia. Agentūros priimtas įsakymas (individualus teisės aktas), kuriuo pripažįstamas netekusiu galios įsakymas dėl paramos suteikimo, yra laikytinas priimtu viešojo administravimo srityje, t.y. vykdant teisės aktais pavestą valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos (ES) paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei atliekant jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas (2004-10-22 nutartys). Taigi, šiuo atveju žalos atlyginimui būtina nustatyti atsakomybės, kylančios iš viešojo administravimo institucijos veikos, sąlygas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš sąlygų – neteisėta atsakovės veika, t.y., ginčijamas įsakymas nepanaikintas, todėl reikalavimas atlyginti žalą atmestinas (CK 6.271 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str., kolegija

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies. Iš Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2006-11-21 įsakymo Nr.BR2-4 konstatuojamosios dalies pašalinti paramos neteikimo pagrindą pagal Sutarties 13 str. 2 d. 2.15 punktą, liečiantį Sutarties 3 str. 3 d. 5.4 punkto pažeidimą. Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Kolegijos teisėjai Roma Sabina Alimienė

Nijolė Šidagienė