Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas cituoja Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), kurie nurodo asmens teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas.

Pareiškėjas taip pat neįrodė ir valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisė pasimatyti įtvirtinta BVK 39 straipsnyje, kurio 13 punkte nustatyta, kad pasimatymų tvarką nustato teisingumo ministras. Nuteistųjų teisės pasimatyti realizavimo tvarka numatyta Taisyklėse. Taisyklių 94 punkte numatyta, kad gavus sutuoktinių, atliekančių laisvės atėmimo bausmę skirtingose bausmės atlikimo vietose ir neturinčių teisės iš jos išvykti, prašymą pasimatyti, pagal Taisyklių XXII skyriaus nuostatas apskaičiuojamos visos su vieno iš sutuoktinių pervežimu į pasimatymo vietą susijusios laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamos išlaidos ir parengiama sąskaita išankstiniam apmokėjimui, kuri įteikiama abiem pasimatyti ketinantiems asmenims. Taisyklių 157 punkte numatyti rodikliai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant su nuteistojo pervežimu susijusių išlaidų dydį. Be kitų rodiklių, 157.5 papunktyje numatyta, kad atsižvelgiama į vairuotojo atlyginimą, 157.6 papunktyje - laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūno darbo užmokestį, įvertinant priedus, priemokas, viršvalandžius.

Atsakovės atstovė dėsto Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, Darbo kodekso nuostatas ir teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba, vykdydama nuteistųjų pervežimo į pasimatymus funkciją, patiria papildomų kaštų, susijusių su pareigūnų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimu už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą ir šių funkcijų įstatymų leidėjas nepriskyrė prie Lietuvos kalėjimų tarnybos uždavinių, Taisyklėse pareigūno ir vairuotojo darbo užmokestis yra įtrauktas į sąrašą rodiklių, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant su nuteistojo pervežimu susijusių išlaidų dydį. Toks galiojančiu poįstatyminiu teisės aktu numatytas reguliavimas yra paremtas aukštesnės galios teisės aktais, atitinka teisėtumo, proporcingumo ir pagrįstumo principus ir Lietuvos kalėjimų tarnyba neturi pagrindo juo nesivadovauti.

LKT veiklos tikslus ir funkcijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022-09-07 įsakymu Nr. 1R-303 patvirtintų Lietuvos kalėjimų tarnybos nuostatų (toliau – LKT Nuostatai) II skyrius.

Pažymi, kad suimtųjų ir nuteistųjų pervežimas pasimatyti su sutuoktiniu nėra LKT būtina veikla, atsižvelgiant į tai visas su suimtojo ar nuteistojo asmeniniu pageidavimu organizuojamu jo pervežimu susijusias LKT patiriamas išlaidas privalo padengti pats suimtasis ar nuteistasis.

Suimtųjų ir nuteistųjų teisių, nustatytų BVK ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, įgyvendinimo ir laisvės atėmimo vietų įstaigos veiklos organizavimo tvarką nustato Taisyklės. Laisvės atėmimo vietų įstaigos išlaidų, patiriamų dėl suimtųjų ar nuteistųjų pervežimo ir (ar) jų palydos, apskaičiavimą numato Taisyklių XXII skyrius. Taisyklių 94, 144 ir 153 punktuose nurodytais atvejais su suimtojo ar nuteistojo pervežimu ir (ar) palyda susijusių išlaidų dydis apskaičiuojamas nustatant transporto priemonės vienos valandos kainą. Nustatant tam tikro tipo transporto priemonės vienos valandos kainą bei atsižvelgiama į rodiklius išvardytus Taisyklių 157.1-157.6 papunkčiuose bei Taisyklių 158 -160 punktuose nustatytas normas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo atžvilgiu LKT nepažeidė teisės aktuose nustatytos normos, dėl laisvės atėmimo vietų įstaigos išlaidų, patiriamų dėl suimtųjų ar nuteistųjų pervežimo ir (ar) jų palydos priskaičiavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl turtinės 199,24 Eur žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su, kaip jis teigia, neteisėtais Teisingumo ministerijos veiksmais, kuriais galimai neteisėtai jam ir jo sutuoktinei tekusios finansinės naštos, susidariusios dėl vieno iš sutuoktinių pervežimo į kitą bausmės atlikimo vietą pasimatyti su ten kalinčiu sutuoktiniu.

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2019-03-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-162-968/2019).

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019).

BVK 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 12 straipsnyje įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių.

Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisė pasimatyti įtvirtinta 39 straipsnyje. Šio straipsnio 13 punkte nustatyta, kad pasimatymų tvarką nustato Teisingumo ministras.

Nuteistųjų teisės pasimatyti realizavimo tvarka numatyta Taisyklėse. Taisyklių 94 punkte numatyta, kad gavus sutuoktinių, atliekančių laisvės atėmimo bausmę skirtingose bausmės atlikimo vietose ir neturinčių teisės iš jos išvykti, prašymą pasimatyti, pagal Taisyklių XXII skyriaus nuostatas apskaičiuojamos visos su vieno iš sutuoktinių pervežimu į pasimatymo vietą susijusios laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamos išlaidos ir parengiama sąskaita išankstiniam apmokėjimui, kuri įteikiama abiem pasimatyti ketinantiems asmenims. Taisyklių 157 punkte numatyti rodikliai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant su nuteistojo pervežimu susijusių išlaidų dydį. Be kitų rodiklių, 157.5 papunktyje numatyta, kad atsižvelgiama į vairuotojo atlyginimą, 157.6 papunktyje - laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūno darbo užmokestį, įvertinant priedus, priemokas, viršvalandžius.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti Lietuvos kalėjimų tarnybos uždaviniai. Vienas iš uždavinių, įtvirtintas šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 6 punkte - Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka konvojuoti nuteistuosius (suimtuosius) į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir kitais Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus nustatytais ypatingais atvejais. Tačiau nuteistųjų pervežimas pasimatyti su sutuoktiniais nepatenka į minėtame punkte nurodytus atvejus, todėl laikytinas funkcija, nesusijusia su Lietuvos kalėjimų tarnybos uždaviniais. Funkcijų, susijusių su nuteistųjų pervežimu į pasimatymus atlikimui pasitelkiami tuo metu laisvi nuo tarnybos pareigūnai. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą mokama Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka. Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis; 2 dalyje nurodyta, kad už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis; 3 dalyje nurodyta, kad už darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis; 4 dalyje nurodyta, kad už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis ir pan.

Taigi LKT, vykdydama nuteistųjų pervežimo į pasimatymus funkciją, patiria papildomų kaštų, susijusių su pareigūnų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimu už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą. Atsižvelgiant į tai, kad šios funkcijos įstatymų leidėjas nepriskyrė prie LKT uždavinių, Taisyklėse pareigūno ir vairuotojo darbo užmokestis yra įtrauktas į sąrašą rodiklių, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant su nuteistojo pervežimu susijusių išlaidų dydį.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad galiojančiu poįstatyminiu teisės aktu numatytas reguliavimas yra paremtas aukštesnės galios teisės aktais ir atitinka teisėtumo, proporcingumo ir pagrįstumo principus, todėl atsakovės atstovės neturi pagrindo juo nesivadovauti. Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas grįsdamas savo skundą cituoja Lietuvos Respublikos Konstituciją, Konvenciją, kurie nurodo asmens teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011-09-28 nutarime yra konstatavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą Lietuvos Respublikos Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia (be kita ko) į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (žr., pvz., 2003-03-24, 2015-02-26 nutarimus).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, o 29 straipsnis nustato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (tiesiogiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (Konvencijos 8 str. 1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 8 str. 2 d.).

Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais.

Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai4

kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007-01-18 sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007-07-17 sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003-04-03 sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Kita vertus, pastebėtina, kad EŽTT yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., EŽTT sprendimą Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94, 61 p.), tačiau tuo pačiu metu teismas pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Konvencijai (žr., pvz., EŽTT mutatis mutandis, Silver ir kiti, 98 p.) (žr., pvz., EŽTT 2003-07-29 sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą, pareiškimas Nr. 41220/98).

Teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, BVK 39 straipsnyje įtvirtinta nuostata nereiškia, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, būtinai turi būti suteikiamas pasimatymas (įstaigai apmokant išlaidas patirtas dėl jų pervežimo) ir kad suimtųjų ir nuteistųjų teisė į pasimatymus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti. Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų teisę į pasimatymus su sutuoktiniais ar kitais asmenimis, teisės aktai numato galimybę, šią teisę suimtiesiems ir nuteistiesiems įgyvendinti ir nuotoliniu būdu.

Kaip nustatyta, pareiškėjas prašo priteisti jo šeimai, t. y. ne konkrečiai jam, o ir jo žmonai I. J., padarytą 199,24 Eur turtinę žalą. Skundą teismui pateikė tik pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Nagrinėjamu atveju, proceso šalimi (pareiškėju) yra nurodytas tik G. J.. Pareiškėjas su skundu nepateikė atstovavimą I. J. patvirtinančių dokumentų.

Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjas šioje byloje turi teisę ginti tik savo interesus, o jo sutuoktinė I. J. nėra proceso šalis.

Iš byloje pateiktos Lietuvos kalėjimų tarnybos (Panevėžio kalėjimo) 2023-02-03 buhalterinės pažymos Nr. LV-4612 dėl I. J. pervežimo išlaidų apskaičiavimo turinio matyti, kad I. J. nurodė, kad sutinka apmokėti išlaidas, sutikimą patvirtino savo parašu. 2023-02-08 sąskaitoje faktūroje PK-016 mokėtoja nurodyta taip pat I. J.. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie asmenį, apmokėjusį sąskaitą faktūrą PK-016, tačiau pareiškėjas skunde nurodo, kad minėtą sąskaitą apmokėjo žmona I. J..

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad turtinė žala, kurią reikalauja priteisti, buvo padaryta būtent jam. Atsižvelgiant į nustatytą, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodomos turtinės žalos nepatyrė, todėl neturi šioje byloje materialinio teisinio suinteresuotumo. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos pareiškėjui padarymo fakto.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat neįrodė ir valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo prašymo ištirti nurodytų Taisyklių nuostatų teisėtumą akcentuotina, kad, pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

LVAT, aiškindamas paminėtą formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pažymėjo, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Tikėtinas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto numanomas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas priešingu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., 2017-02-01 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017; kt.).

Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo argumentus, įvertinęs šioje byloje nagrinėto ginčo faktines aplinkybes, taip pat taikytinas teisės aktų normas, daro išvadą, kad tam, jog būtų priimtas šioje byloje baigiamasis aktas, nėra pagrindo tenkinti minėto prašymo.

Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Nagrinėjamos bylos atveju, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, ir žalos fakto negalimas ir prašomos turtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovės atstovės veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.