Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų A. S. ir R. V.-S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4751-883/2012 pagal kreditoriaus „Swedbank“, AB, pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorius „Swedbank“, AB, kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėją su pareiškimu priverstinai išieškoti kreditoriaus naudai iš skolininkų A. S. ir R. V.-S. 88019,20 EUR ir 7382,39 Lt negrąžintą paskolą, 2471,08 EUR ir 2,01 Lt palūkanas, 1,92 EUR ir 0,62 Lt delspinigius už laiku negrąžintą paskolą ir 3,90 EUR delspinigius už laiku nesumokėtas palūkanas, viso 90496,10 EUR ir 7385,02 Lt, nukreipiant iš ieškojimą į įkeistą skolininko A. S. nekilnojamąjį turtą: 0,1071 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad hipotekos teisėja, priimdama ginčijamą 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, neatliko išsamaus jai pateikto kreditoriaus „Swedbank“, AB, pareiškimo tyrimo, nevykdė pareigos ex officio kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutarčių kaip vartojimo, nenustatė, ar kredito sutartis neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str.). Pažymėjo, kad nagrinėjant bylą iš naujo, teismui reikėtų įvertinti kreditoriaus galimybes pasinaudoti alternatyviais teisių gynimo būdais.

Areštavo A. S. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 0,1071 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant juo disponuoti.

Įspėjo skolininkus A. S. ir R. V.-S., kad negrąžinus kreditoriui 90496,10 Eurų ir 7385,02 Lt skolos bei 100 Lt žyminio mokesčio per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių, o gautos lėšos, atskaičius vykdymo išlaidas, bus nukreiptos kredito padengimui kreditoriaus naudai.

Nurodė įkeisto turto savininkui, kad nuo įkeisto turto arešto momento jis netenka teisės perleisti turtą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitaip suvaržyti teisę į šį turtą arba mažinti jo vertę.

1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skolininkų atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutarties, nustatė, kad skolininkai tiek kredito sumą, tiek palūkanas vėlavo mokėti nežymiai ir pradelstos sumos buvo nedidelės. Tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo pirmąja instancija, neatsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo nutartį ir sprendė, jog skolininkams, kaip fiziniams asmenims, pradelsta įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė, todėl padarytus vartojimo kredito sutarties pažeidimus pripažino esminiais CK 6.217 str. prasme. Teigia, kad toks teismo argumentas yra nepagrįstas, nes teismas nevertino sąlygų, reikalingų, norint taikyti CK 6.209 ir 6.217 straipsnius. Be to, aukštesnės instancijos teismui nustačius reikšmingas bylai aplinkybes, žemesnės instancijos teismas negali jų nepaisyti.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skolininkų atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutarties, buvo nurodęs, kad kreditorius nepateikė duomenų apie pradelsto įsiskolinimo dydį kreipimosi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas į tai, kad po, neva, kreditoriaus nurodomo sutarties nutraukimo, skolininkai toliau vykdė mokėjimus pagal grafiką ir iš dalies mažino įsiskolinimą, neatsižvelgė. Gavę kreditoriaus raštą dėl sutarties nutraukimo, skolininkai sumokėjo kelias įmokas 2011-11-18, 2012-02-02 bei 2012-03-12 atitinkamai po 450 EUR ir 1500 Lt įsiskolinimui padengti, tačiau bankas vis tiek kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Po to toliau skolininkai mokėjo įmokas, kurios viršijo pagal grafiką mokėtinas kredito sumas ir taip mažino įsiskolinimą 2012-04-20, 2012-06-30 ir 2012-07-05 atitinkamai po 5000 Lt, 1500 Lt ir 150 EUR. Tokiu būdu sistemingai grąžino kreditą ir dengė įsiskolinimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas net nenustatė, kokio dydžio įsiskolinimas kreditoriui būtų buvęs pagal sutartį procesinio sprendimo priėmimo metu.

3. Teismas nevertino, ar sutartis buvo nutraukta laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pirmąjį kreditoriaus pranešimą dėl įsiskolinimo skolininkai gavo 2011-10-06. Minimu pranešimu kreditorius nurodė įsiskolinimą padengti iki 2011-11-10. Taip pat buvo nurodyta, kad nepaisant sutarties sąlygų, kreditorius nustatys papildomą 30 dienų terminą uždelstų sumų sumokėjimui. Pagal šį pranešimą skolininkai suprato, kad turi 60 dienų terminą skolai padengti. 2011-11-14 skolininkai gavo kreditoriaus pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriuo kreditorius informavo, kad nepadengus įsiskolinimo, nuo 2011-12-19 kredito sutartis bus nutraukta. Papildomo termino, kaip buvo įsipareigojęs aukščiau minėtu raštu, kreditorius nebesuteikė. Gavęs pranešimą, skolininkas A. S. 2011-11-17 paskambino raštą pasirašiusiam specialistui M. V., kuriam paaiškino, kad yra išvykęs į užsienį ir surado darbą, todėl atsirado galimybė per keletą mėnesių padengti įsiskolinimą. Šis asmuo skolininkui paaiškino, kad skolininkams reikia pradėti mokėti realias įmokas ir jas gavęs bankas persvarstys sutarties nutraukimo klausimą. Todėl skolininkai toliau mokėjo kredito grąžinimo įmokas, tačiau jokių žymų apie kredito sutarties nutraukimą nebuvo padaryta. Ir tik 2012-04-02 elektroninėje bankininkystėje pasirodė įrašas, kad sutartis nutraukiama nuo 2012-04-02. Teigia, kad kreditorius sutarties nenutraukė 2011-12-19, o ją nutraukė tik 2012-04-02, apie tai iš anksto nepranešęs, tokiu būdu pažeisdamas imperatyvias nuostatas, įpareigojančias laikytis sutartyje ir įstatymuose nustatytų įspėjimo apie sutarties nutraukimą sąlygų ir terminų. Apie tai, ar bankas tinkamai informavo apie sutarties nutraukimą, teismas iš viso nepasisakė.

4. Vienašalis sutarties nutraukimas, vadovaujantis CK 6.217 str., bei sutarties nutraukimas, vadovaujantis CK 6.209 str., turėtų būti vertintinas kaip paskutinė kreditoriaus pažeistų teisių gynimo priemonė ir taikomas laikantis protingumo bei proporcingumo principų reikalavimų. Šiuo atveju, negrąžinus bankui nedidelės dalies, palyginus su pagrindine prievole, įsiskolinimo, sutarties nutraukimas ir reikalavimas grąžinti visą paskolą yra neproporcinga teisių gynybos priemonė. Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas skolininkų atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutarties, nurodė, jog kreditorius galėtų pasinaudoti kitais alternatyviais savo teisių gynimo būdais, nenutraukiant pagrindinės vartojimo kredito sutarties, tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismas į šį apeliacinės instancijos teismo argumentą neatsižvelgė ir tokių aplinkybių net nesiaiškino.

1. Skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų (137 dienos), t. y. skolininkai beveik penkis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir beveik penkis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Skolininkų pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartį buvo 2623,43 EUR. Sulig kiekviena diena augo skaičiuojamų palūkanų, delspinigių suma. Net ir vykdomos derybos dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar kitokio pobūdžio prašymų pateikimas neatleido kredito gavėjų nuo pareigos vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012 pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Kreditorius „Swedbank“, AB, kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėją su pareiškimu priverstinai išieškoti kreditoriaus naudai iš skolininkų A. S. ir R. V.-S. 88019,20 EUR ir 7382,39 Lt negrąžintą paskolą, 2471,08 EUR ir 2,01 Lt palūkanas, 1,92 EUR ir 0,62 Lt delspinigius už laiku negrąžintą paskolą ir 3,90 EUR delspinigius už laiku nesumokėtas palūkanas, viso 90496,10 EUR ir 7385,02 Lt, nukreipiant iš ieškojimą į įkeistą skolininko A. S. nekilnojamąjį turtą: 0,1071 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Bylos medžiaga nustatyta, kad tarp skolininkų A. S. ir R. V.-S. bei kreditoriaus „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“), 2006 m. kovo 22 d. buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais (toliau „Sutartis“), pagal kurią gyvenamojo namo pirkimui ir statybos užbaigimui buvo suteiktas 90761,68 EUR ir 8100,96 Lt kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2041 m. vasario 28 d., kredito grąžinimas užtikrintas skolininkui A. S. priklausančio nekilnojamojo turto: 0,1071 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Kredito sutarties bendrosios dalies 4.1. p. šalys sutarė, jog kredito gavėjai solidariai įsipareigoja visą paimtą kreditą grąžinti Bankui dalimis ir terminais, nurodytais kredito grąžinimo grafike, Sutarties bendrosios dalies 5 p. nustatyta palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Minėtos Sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1. p. nurodyta, kad jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina Sutartyje numatytais terminais nustatytos Kredito dalies ir / ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir / ar kitų mokėjimų, Bankas turi teisę nutraukti Sutartį prieš terminą (Sutarties bendrosios dalies 11.2. p.).

Susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kreditorius kredito sutartį prieš terminą nutraukė pagrįstai, nes skolininkai kredito sutarties tinkamai nevykdė – nemokėjo paskolos grąžinimo dalių ir palūkanų, ir tuo padarė esminį sutarties pažeidimą.

2006 m. kovo 22 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais bendrosios dalies 11.2.1. p. numatyta, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jei jie padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš sutarties 11.2.1.1. – 11.2.1.7. punktuose numatytų aplinkybių; pagal sutarties 11.2.1.1 punktą tokia aplinkybė yra, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies arba nesumoka priskaičiuotų palūkanų (5-29 b. l.). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kreditorius „Swedbank“, AB, 2011-10-06 raštu informavo skolininkus A. S. ir R. V.-S. apie skolos kreditoriui dydį, bei davė skolininkams terminą iki 2011-11-10 padengti visus pradelstus mokėjimus (40 b. l.). Minėtame rašte bankas skolininkams nurodė, kad, siekdamas sudaryti sąlygas skolininkams kylančių finansinių sunkumų išsprendimui, taikys žymiai palankesnius terminus susijusius su Sutarties nutraukimu, tame tarpe nurodė, kad apie Sutarties nutraukimą informuos prieš 30 dienų.

Pažymėtina, kad kreditorius „Swedbank“, AB, 2011-11-14 pakartotinai raštu informavo skolininkus A. S. ir R. V.-S. apie skolos kreditoriui dydį, nurodė, kad nuo 2011-12-19 sutartį vienašališkai nutraukia, bei pasiūlė iki sueinant sutarties nutraukimo terminui sumokėti nurodytas pradelstas skolas ir tokiu būdu išvengti Sutarties nutraukimo bei papildomų išlaidų, susijusiu su priverstiniu išieškojimu (42 b. l.). Minėtas raštas skolininkams buvo įteiktas (43 b. l.), skolininkai neneigia, kad yra gavę minėtą raštą.

Todėl pripažintina, kad skolininkai apie Sutarties nutraukimą buvo informuoti per Sutarties bendrosios dalies 11.2.1 p. nustatytą 15 kalendorinių dienų terminą, o nagrinėjamu atveju apie Sutarties nutraukimą skolininkai informuoti prieš daugiau nei 30 dienų (42, 43 b. l.). Tai, kad bankas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo tik 2012-04-02 (2-3 b. l.), negali būti pagrindas išvadai, kad ir Sutartis nutraukta, kaip nurodo apeliantai, tik šią dieną. Tai tik įrodo, kad bankas delsė kreiptis į hipotekos teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo, tikėdamasis, kad skolininkai padengs įsiskolinimus ar pasiūlys kitus skolos padengimo būdus, ir taip bus išvengta papildomų išlaidų. Byloje nėra duomenų, kad nuo 2011-11-14 iki 2011-12-19 skolininkai būtų sumokėję kreditoriui, kaip buvo nurodyta 2011-11-14 rašte, 2311,59 EUR ir 311,84 Lt pradelstą skolą. Iki banko nurodyto termino skolininkai sumokėjo tik 450 EUR ir 16,45 Lt (67 b. l.). Be to, nesumokėta 90496,10 EUR ir 7385,02 Lt suma, lyginant su 90761,68 EUR ir 8100,96 Lt suteikto kredito suma, yra didelė. Nuo Sutarties pasirašymo dienos 2006-03-22 iki vienašališko Sutarties nutraukimo 2011-12-19, t. y. per 5 metus, skolininkai sumažino gauto kredito sumą tik 265,58 EUR ir 715,94 Lt, kas suponuoja išvadą, kad skolininkai įsipareigojimus pagal kredito sutartį vykdė netinkamai, laiku nemokėjo ne tik einamųjų įmokų, bet ir palūkanos buvo mokamos nesistemingai. Bankas 2009-03-24 ir 2009-07-03 susitarimais buvo skolininkams atidėjęs palūkanų mokėjimą (15-21, 22-29 b. l.), kas yra įrodo, jog kreditorius su skolininkais bendradarbiavo, siekdamas išvengti Sutarties nutraukimo, sudarydamas skolininkams sąlygas vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį. Tačiau skolininkai prievolės įvykdymo terminus pažeidinėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutartis nutraukta teisėtai, kas sudaro pagrindą pradėti priverstinį skolos išieškojimą.

Be to, kaip matyti iš apeliantų pateiktų įrodymų, skolininkas A. S., kaip jis pats nurodo, šiuo metu uždarbiauja užsienyje, tačiau darbo santykių oficialiai nėra įforminęs (103 b. l.), o skolininkė R. V.-S. gauna tik 1228,69 Lt motinystės pašalpą (104 b. l.), duomenų apie kitokias pajamas skolininkai nėra pateikę, kas paneigia atskirojo skundo argumentus, kad skolininkai yra pajėgūs tinkamai vykdyti įsipareigojimus bankui.

Pažymėtina, kad bet kurioje proceso stadijoje, tame tarpe ir vykdymo procese, šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 str. 1 d., 643 str. 7 p.). Kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti hipotekos ar įkeitimo, nors skolininkas jam ir nebūtų įvykdęs įsipareigojimų (CPK 567 str. 1 d.).

Dėl nurodytų motyvų atskirasis skundas atmestinas, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartis paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.