- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-02
- Bylos Nr.
- AN2-367-365/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02734-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gintaras Dzedulionis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimto sprendimo esmė
1. T. J. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-27 nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta 120 Eur (vieno šimto dvidešimties eurų) bauda. Nuobauda T. J. paskirta už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 22 d., apie 22.30 val., Algirdo g. 22, Vilniuje, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone vairuodamas automobilį Chrysler, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams nurodžius, kad asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus (toliau ir – KET), atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, t. y., atsisakė prisistatyti ir eiti į Antrąjį policijos komisariatą protokolui surašyti, dėl ko buvo panaudota fizinė prievarta.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju T. J. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje, pasitvirtino, t.y. kad T. J. 2018 m. rugpjūčio 22 d., apie 22.30 val., Algirdo g. 22, Vilniuje, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, liudytojų parodymus, byloje surinktus kitus įrodymus ir nustatęs, jog T. J. surašytame protokole nėra konkrečiai įvardijama, kokių teisėtų pareigūnų reikalavimų jis nevykdė, šį protokolo netikslumą ištaisė teisminio bylos nagrinėjimo metu aiškinantis faktines pažeidimo padarymo aplinkybes. Apylinkės teismas darė išvadą, kad esminių kliūčių realizuoti teisės į gynybą ir žinoti kuo yra kaltinamas administracinėn atsakomybėn traukiamam T. J. tai nesukėlė, todėl T. J. protokole suformuluotą kaltinimą patikslino, įvardijant konkrečius teisėtus pareigūnų reikalavimus, t.y. kad T. J. nevykdė dviejų reikalavimų: reikalavimo prisistatyti ir eiti kartu su pareigūnais į Antrąjį policijos komisariatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu T. J. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-27 nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ANK bendrosios ir specialiosios dalių nuostatas, jų nesilaikė ir padarė esminius materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus, kurie turėjo esminės įtakos neteisėto nutarimo priėmimui. Skundą grindžia tuo, kad:
3.1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pakeitė administracinio nusižengimo protokole nustatytas faktines aplinkybes, nurodydamas, jog apeliantas nevykdė dviejų pareigūnų reikalavimų – reikalavimo prisistatyti ir eiti kartu su pareigūnais į komisariatą, apie tai iš anksto nepranešęs administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir tokiu būdu pažeidė jo teisę žinoti kaltinimą bei teisę į gynybą. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas nors ir ėmėsi už Instituciją atlikti eilę veiksmų, rinko įrodymus, tačiau nevykdė ne tik administracinių nusižengimų teisenos paskirties, tačiau objektyviai, visapusiškai ir išsamiai neištyrė administracinio nusižengimo, netinkamai taikė įstatymus, T. J. administracinėn atsakomybėn patraukė be kaltės, įrodymus netinkamai įvertino, nepašalino prieštaravimų. Be to nurodo, jog teismas už Instituciją nurodė ir tariamai teisėto reikalavimo pagrindą – Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnį, kuris tik bendrai reglamentuoja pareigūnų reikalavimus, tuo tarpu nevertino Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ nuostatų, kuriose aiškiai apibrėžtos policijos patrulių veiklos ribos, kuomet nurodytoje situacijoje pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš apelianto atlikti tam tikrų veiksmų, nes jis (T. J.) nepadarė jokio nusižengimo, jis nebuvo užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, o tik susitarusių pareigūnų pasakojimais – akimis ir peržiūrėtu tariamu vaizdo įrašu, kurio nėra byloje, kuomet pirmas pareigūnas priėjo prie apelianto tik po 8-10 minučių. Todėl, apelianto vertinimu, jo atvesdinti į antrąjį policijos komisariatą, sulaikyti, atlikti apžiūrą ir daiktų patikrinimą, paimti daiktus ir dokumentus, nebuvo jokio teisinio pagrindo, net nesurašant administracinio nusižengimo protokolo, nei sulaikymo protokolo, ir taip grubiausiai pažeidžiant imperatyvias ANK 596-597 straipsnių nuostatas.
3.2. Teismas nutarimą grindė vien kaltinančios šalies – policijos pareigūnų – tarnybiniais pranešimais ir šių suinteresuotų asmenų parodymais teisme, nors ginčas kilęs žymiai anksčiau dėl nuosavybės teise apeliantui priklausančių garažų ir žemės sklypo naudojimosi. Pažymi, jog šioje byloje yra dvi grupes įrodymų šaltinių, pirmoji – tai abiejų policijos darbuotojų (R. O. ir A. Š.) bei vėliau prisijungusių grupės liudytojų parodymai. Antroji – administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens T. J. parodymai, garso įrašas, fotofiksacijos ir kiti rašytinai įrodymai, kurie paneigia policijos darbuotojų parodymus. Pasak apelianto teismas net negretino liudytojų parodymų su jo (T. J.) parodymais bei su kitais byloje esančiais įrodymais, o tik mechaniškai perrašė policijos pareigūnų parodymus ir laikė juos pagrįstais.
3.3. Apeliantas, dėstydamas aplinkybes, susijusias su vairavimu naudojantis mobiliuoju telefonu, cituodamas liudytojų policijos pareigūnų parodymus duotus teisme, akcentuoja, jog laikas bei kiemo apšvietimas atėmė galimybę iš liudytojų (policijos darbuotojų) stebėti tariamą pažeidimą. Liudytojai (policijos darbuotojai) savo pareiginių instrukcijų nuostatų nesilaikė, neužfiksavo visų įvykį mačiusių liudytojų. Jų tarnybiniai pranešimai niekur neregistruoti, ir neaišku, kada surašyti, ar nebuvo koreguoti ir pan. Pagal byloje esančius kompiuterinės registracijos duomenis (Roik 0118000456093) iš papildomos informacijos apie patikrinimą įrašyta, kad „pirminė informacija buvo, kad T. J. pažeidė KET, ir už tai jam surašomas protokolas (kuris nebuvo surašytas). Tarnybiniai pranešimai dėl teisėtų reikalavimų nevykdymo gauti po to, kai GMP 0892 apeliantą išvežė į ligoninę dėl rankos skausmų (diagnozuotas kairio peties sumušimas).
3.4. Teismas turėjo itin kruopščiai ir išsamiai ištirti bylos aplinkybes, surinktus įrodymus ir juos vertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, tik atlikęs teisės aktais numatytą šių įrodymų analizę, pašalinęs prieštaravimus. Pasak apelianto, byloje nesant jokių duomenų, kad buvo sugedęs policijos automobilis, kad liudytojai A. Š. ir R. O. turėjo patruliuoti būtent tame maršrute, kaip to reikalauja Instrukcija, policijos darbuotojų R. O. ir A. Š. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kaip ir kitų policijos darbuotojų parodymai, kurie yra išvestiniai ir vertintini kaip kerštas T. J. dėl naudojimosi garažu.
3.5. Vertindamas ANK protokole inkriminuotą veiką ir liudytojų (policijos darbuotojų) parodymus, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ANK 506 straipsnio 4 dalis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus. Pažymi, jog protokole to nėra, todėl neaišku, kokių „teisėtų“ reikalavimų nevykdė T. J.. Pasak apelianto šiuo atveju aktualus Policijos generalinio komisaro įsakymas 2011 -07-19 (aktuali redakcija) Nr.5-V-673 „dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“. Todėl daro išvadą, kad remiantis šiuo įsakymu, liudytojai (policijos darbuotojai) patys pažeidė minėtą instrukciją, todėl „kažkokio teisėto“ reikalavimo negalėjo duoti, o T. J. veikoje nėra nurodyto ANK 506 straipsnio 4 dalies pažeidimo.
3.6. Apibendrindamas skundo argumentus apeliantas mano, jog apylinkės teismas ne tik, kad tinkamai nemotyvavo skundžiamo nutarimo, bet ir pats padarė materialinės ir proceninės teisės normų pažeidimus. Dėl nepagrįsto teismo nutarimo lieka galioti akivaizdžiai neteisingas Institucijos protokolas, padaryti esminiai ANK pažeidimai, kaltinimas nesuformuluotas, apeliantas nežino nuo ko gintis, todėl šiuo atveju yra pažeista nekaltumo prezumpcija, nes prielaidomis kaltinimas negali būti grindžiamas. Pažymi, jog nutarimas laikomas pagrįstu, kai faktinės aplinkybės, kurios nustatytos įrodymais, yra įvertintos pakankamumo ir patikimumo aspektais. Todėl mano, jog administracinio nusižengimo teisena turėjo būti nutraukta, o nurodyti pažeidimai yra apelianto konstitucinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į T. J. apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato 2-asis veiklos skyrius prašo skundo netenkinti, mano, jog žemesnės instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir kitus byloje eančius duomenis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. J. padarė ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas, priešingai nei vertina apeliantas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais. Nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Įvertinus administracinio nusižengimo medžiagą bei skundžiamą nutarimą, konstatuojama, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir visų jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl T. J. kaltės padarius ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą.
7. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio T. J. ginčija kaltinimo formuluotės patikslinimo teisėtumą, tvirtina, jog apylinkės teismas iš esmės pakeitė administracinio teisės pažeidimo protokole nustatytas faktines aplinkybes apie tai iš anksto nepranešęs administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tokiu būdu pažeisdamas jo teisę žinoti kaltinimą bei teisę į gynybą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas T. J. surašytas dėl to, jog jis 2018 m. rugpjūčio 22 d., apie 22.30 val., Algirdo g. 22, Vilniuje, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, vairuodamas automobilį Chrysler, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) Policijos pareigūnai paaiškino, kad T. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus (toliau ir – KET) ir paprašė praeiti į 2PK protokolo surašymui. T. J. atsisakė vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, todėl buvo panaudota fizinė prievarta. Šiais veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 d. Teisminio bylos nagrinėjimo metu žemesnės instancijos teismui aiškinantis faktines pažeidimo padarymo aplinkybes, iš paties T. J. ir liudytojais apklaustų pareigūnų parodymų nustačius, kad T. J. nevykdė reikalavimo prisistatyti ir eiti kartu su pareigūnais į Antrąjį policijos komisariatą, protokole suformuluotą kaltinimą patikslino įvardijant konkrečius teisėtus pareigūnų reikalavimus, t.y. kad T. J. atsisakė prisistatyti ir eiti į Antrąjį policijos komisariatą protokolui surašyti. Taigi apylinkės teismas priėmė nutarimą, kuriuo, nustatęs iš esmės tas pačias padaryto nusižengimo aplinkybes, patikslino administracinio nusižengimo protokole nurodytą kaltinimo formuluotę.
8. Nors apeliantas tvirtina, jog tokiu būdu buvo pažeista jo teisė žinoti kaltinimą bei teisė į gynybą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atnaujintose administracinių nusižengimų bylose pažymėta, kad administracinių nusižengimų teisenos normos nedraudžia teismui tam tikra apimtimi daryti korekcijų kaltinimo formuluotėse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-53-788-2017, 2AT-50-303-2018). Pasisakant dėl ANK 635 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų taikymo, Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad <...> nebūtų pažeisti teisingo proceso principai ir esminės administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinės teisės, turi būti užtikrinta teisė žinoti kaltinimo esmę, būti išklausytam ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-53-788-2017, 2AT-66-976-2017). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, kaltinimo formuluotės patikslinimas nagrinėjamu atveju iš esmės kaltinimo nepakeitė naujomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ar naujais esminiais nusižengimo sudėties požymiais. Šis patikslinimas nereikalavo atlikti papildomo tyrimo, kad grąžinti medžiagą Institucijai tirti iš naujo. Toks teismo sprendimas buvo motyvuotas. Dėl to, priešingai nei vertina apeliantas, nėra jokio pagrindo išvadai, kad patikslinimas apylinkės teisme, įvardijant konkrečius teisėtus pareigūnų reikalavimus, esmingai pažeidė T. J. įstatymo garantuojamas procesines teises: teisę žinoti kuo yra kaltinamas ir nuo to kaltinimo gintis. Toks pažeidimo esmės patikslinimas nebuvo netikėtas T. J., nes šis klausimas teismo posėdyje buvo svarstomas apklausiant liudytojus, kuriame dalyvavo T. J. bei jo atstovas, suteikiant teisę tiek T. J., tiek ir jo atstovui dėl to pasisakyti, šia teise jie naudojosi aktyviai, t. y. buvo išklausyti apylinkės teismo posėdžio metu. Įvertinus tai, jog šiuo atveju teisės pažeidimo kvalifikacija nesikeitė, vertintina, jog teismas neišėjo už administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluoto kaltinimo ribų, todėl konstatuoti pažeidėjo teisės į gynybą suvaržymų nėra jokio pagrindo.
9. Apelianto skundo argumentai apie tai, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes ir visapusiškai bylos neišnagrinėjo, taip pat yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apelianto vertinimas, dėl ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo sudėties požymių, apeliuojant Policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymą (aktualią redakciją) Nr.5-V-673 „dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ dėl neva pareigūnų neteisėtų veiksmų, neeliminuoja jo kaltės ir atsakomybės už šį pažeidimą. Pažymėtina, jog pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį administracinė atsakomybė kyla už statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, išskyrus ANK 556 straipsnyje nurodytus atvejus. Šis straipsnis įtvirtintas ANK XXV skyriuje, reglamentuojančiame administracinius nusižengimus, susijusius su valdymo tvarka, todėl tam, kad būtų šio administracinio nusižengimo sudėtis, kaltininkas turi kėsintis pažeisti nustatytą valdymo tvarką.
10. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos, skundžiamo nutarimo bei apeliacinio skundo turinio, T. J. nesutinka su jam inkriminuotu administraciniu nusižengimu, tvirtindamas, jog patruliai viršijo savo kompetencijos ribas, jis yra persekiojamas patrulių bei skirtingų policijos pareigūnų dėl to, kad šis konfliktuoja su Antrajame policijos komisariate dirbančiais pareigūnais dėl turto valdymo klausimų (T. J. garažų, esančių (duomenys neskelbtini), ir Antrojo policijos komisariato pareigūnų tarnybinių ir/ar asmeninių automobilių) valdymo. Be to, mano, jog pareigūnai šioje situacijoje neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš apelianto atlikti tam tikrų veiksmų, nes jis (T. J.) nepadarė jokio nusižengimo, be to, nesuprato kam turi prisistatyti, kadangi kieme buvo tamsu, o tame kieme pasitaiko įvairių žmonių. Tokie skundo argumentai vertintintini kaip deklaratyvūs, kaip siekis išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus, nes, kaip pagrįstai akcentavo žemesnės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju turto valdymo klausimai yra civilinių teisinių santykių dalykas. Tuo tarpu teismas, spręsdamas klausimą dėl T. J. kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga, apklausė tiesiogiai pažeidimą stebėjusius, jį fiksavusius asmenis – policijos pareigūnus R. Ž., A. Š., R. O., K. P., T. K., A. N., apklausė ir patį T. J.. Visų šių asmenų parodymais, išanalizuotais kitų byloje esančių įrodymų kontekste, paneigta apelianto nurodyta įvykių versija, jog jis nepadarė jokio nusižengimo, nes pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš apelianto atlikti tam tikrų veiksmų. Apylinkės teismas nutarime išsamiai išanalizavo, kokiais įrodymais remiantis įrodyta apelianto kaltė dėl administracinio nusižengimo padarymo.
11. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir teismo posėdžio garso įrašų galima spręsti, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, kad galėtų padaryti išvadą, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas T. J. yra kaltas. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, apklaustų pareigūnų R. O. ir A. Š. parodymais, duotais teisme nesivadovauti nebuvo pagrindo, šių liudytojų parodymai apie teisėto reikalavimo nevykdymą buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, kontekstą, tarpusavyje sutapo ir papildė vieni kitus. Šių liudytojų parodymais nustatyta, jog pokalbis su T. J. buvo pradėtas dėl jų užfiksuoto T. J. padaryto administracinio nusižengimo (vairavimo naudojantis mobiliuoju telefonu) ir būtent tolesniam šio pažeidimo tyrimui ir administraciniam protokolui surašyti buvo paprašyta T. J. prisistatyti, pateikti asmens dokumentą. T. J. tai padaryti atsisakius, taip pat atsisakius eiti į Antrąjį policijos komisariatą protokolui surašyti, pareigūnams įspėjus asmenį, jog dėl to bus panaudota fizinė prievarta ir pakartotinai pareikalavus vykdyti teisėtus reikalavimus, jis T. J. sutiko eiti į policijos komisariatą tik prieš jį panaudojus fizinę prievartą. Tokias aplinkybes liudytojai A. Š. ir R. O. nurodė ir tarnybiniuose pranešimuose, adresuotuose Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vadovui surašytuose tą pačią dieną, iš karto po vertinamo įvykio (b.l. 3, 5). Šių asmenų parodymus patvirtino liudytoju apklaustas pareigūnas A. N., įvykio metu buvęs toje pačioje aikštelėje ir iš 10 - 15 metrų atstumo matęs grumtynes, kaip patruliai R. O. ir A. Š. bando paguldyti žmogų, o šis priešinasi. Administracinį nusižengimą tyręs R. Ž. teismo posėdyje patvirtino, kad pirminius duomenis apie T. J. padarytą pažeidimą jis gavo iš patrulių A. Š. ir R. O. tarnybinių pranešimų, jis įvardijo bendravimo su T. J. aplinkybes, kuomet T. J. liudytojui (R. Ž.) teigė, kad neprisistatė pareigūnams, nes policijos pareigūnai galėjo jį (T. J.) pažinoti. Pareigūnai R. P., T. K. patvirtino matę, kaip T. J. vairuodamas naudojosi mobiliuoju telefonu, tačiau R. O. ir A. Š. pokalbių su T. J. ar jų veiksmų vienas kito atžvilgiu teigė nematę. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė šių asmenų parodymais. Pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad policijos pareigūnai A. Š. ir R. O. buvo suinteresuoti šios bylos baigtimi ir siekė jį melagingai apkalbėti, tokiai pozicijai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, nes abu pareigūnai teismui teigė, kad T. J. įvykio vakarą matė pirmą kartą, nieko nežinojo apie jokį jo konfliktą su Antrojo policijos komisariato pareigūnais dėl valdomo ir užstatomo turto. Taigi skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje nenustatytas joks motyvas pareigūnams apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti T. J. pažeidimo padarymu, nes policijos pareigūnų pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti T. J. padarytą KET pažeidimą, todėl jeigu T. J. būtų elgęsis ramiai ir vykdytų teisėtus reikalavimus, konfliktas, kurį išprovokavo pats apeliantas, nebūtų įvykęs, kurio metu jis ir padarė pažeidimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje ir už kurį jam pagrįstai paskirta nuobauda.
12. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog T. J. nesuprato, kad prisistatyti jo reikalauja policijos pareigūnas. Tačiau kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, T. J. apklausiamas teisme asmenį priėjusį „visiškoje tamsoje“ įvardijo „pareigūnu“, nurodė, jog prie jo priėjusio „pareigūno“ jis paprašė prisistatyti, patvirtino, jog „pareigūnai jo prisistatyti prašė du kartus“, jam (T. J.) paklausus, kokiu pagrindu, „pareigūnai“ atsakė, jog reikia nustatyti asmens tapatybę. Be to, vienok teigdamas, jog nebuvo jokių ženklų, rodančių, kad tai – policijos tarnybinis automobilis, vėliau gi duodamas parodymus T. J. nurodo, jog jis suprato, kad pareigūnai dirba „prie tarnybinio automobilio“, nes buvo atidarytas automobilio variklio dangtis. Liudytojo A. Š. parodymais nustatyta, jog jis T. J. prisistatė, paklausė, kodėl asmuo negali prisistatyti, kodėl ignoruoja klausimus. R. O. parodymais nustatyta, jog jis priėjęs prie T. J. pasisveikino, piliečiui prisistatė, buvo su uniforma, turėjo ženkliuką. Taigi šie duomenys patvirtina, kad T. J. suvokė, kad asmuo, su kuriuo jis bendrauja, yra policijos pareigūnas, todėl aptarti duomenys paneigia apelianto versiją, kad jis nesuprato, jog prisistatyti, o vėliau ir vykti į policijos komisariatą protokolo surašymui, jo (T. J.) pareikalavo būtent policijos pareigūnai. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, įtardamas, kad padarytas administracinis nusižengimas ar nusikalstama veika, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, turi teisę tikrinti su tuo susijusių asmenų, transporto priemonių, krovinių, ginklų ar kitų daiktų dokumentus ir laikinai, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas, juos paimti. Taigi, šiuo atveju policijos pareigūnų reikalavimai T. J. – prisistatyti ir eiti kartu su pareigūnais į Antrąjį policijos komisariatą, įtarus vairuotoją padarius administracinį nusižengimą (už kurį jis šio skundo nagrinėjimo metu yra nubaustas įsiteisėjusiu sprendimu) buvo teisėti. Argumentai, apeliantui manant, jog pareigūnai pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukciją nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą, nes asmuo manydamas, jog policijos pareigūnai sulaikydami jį elgėsi neteisėtai, pažeidė jų veiklą reglamentuojančius norminius teisės aktus bei apelianto teises ir teisėtus interesus, tokius policijos pareigūnų veiksmus turėjo teisę skųsti įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju nesutikimas su policijos pareigūnų veiksmais nesuteikė apeliantui teisės nevykdyti teisėtų jų reikalavimų.
13. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu nesiremti jo parodymais ir teikiamais duomenimis, kurie neva patvirtina policijos pareigūnų šališkumą, jo persekiojimą, manydamas, jog tokiu būdu teismas nesiėmė priemonių pašalinti bet kokius prieštaravimus. Tokie argumentai atmestini, kadangi įrodymų rinkimas negali būti begalinis, jų rinkimas nėra savitikslis, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl nusižengimo padarymo, surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui užteko įrodymų, kurių pagrindu T. J. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas.
14. Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas administracinio nusižengimo nepadarė, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, taip pat tinkamai parinkta bei individualizuota administracinė nuobauda, todėl panaikinti skundžiamą nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo bylą T. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.