Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs M. S. (toliau ir – pareiškėjas), a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A. G. (toliau ir – Institucija) 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 10N-71910326-16 administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A. G. 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 10N-71910326-16 administracinio teisės pažeidimo byloje pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ir – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 43 Eur dydžio bauda už tai, kad jis 2016 m. rugpjūčio 28 d., 21.20 val., Kauno r. sav., kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda (dešinėje pusėje) vairuodamas automobilį „Renault“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pažeidė Kelių eismo taisyklių 126 ir 127 punktų reikalavimus, nes važiuodamas pasirinktu greičiu, nesilaikė tokio saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kad galėtų sustabdyti vairuojamą automobilį, jei priekyje važiuojantis automobilis stabdytų, atsitrenkė į priekyje važiuojančios ir stabdančios „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinę dalį, kuri pajudėjo į priekį ir atsitrenkė į priekyje „Toyota“ važiuojantį automobilį „Opel“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įvykio metu apgadinti trys automobiliai.

Motyvuojamoji dalis

Atsiliepime nurodoma, kad, Institucijos nuomone, M. S. veika yra įrodyta. Kelių eismo taisyklių 126 punkte teigiama, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Rekomenduojama, kad atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės būtų ne mažesnis kaip per dvi sekundes nuvažiuojamas atstumas arba ne mažesnis kaip pusė spidometro rodmens, paversto metrais, pvz., kai greitis 70 km/val., atstumas turi būti ne mažesnis kaip 35 m, jeigu eismo sąlygos nereikalauja kitais. Kelių eismo taisyklių 127 punkte teigiama, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Institucijos teigimu, M. S., važiuodamas keliu, turėjo laikytis tokio atstumo, kad galėtų suspėti sustabdyti vairuojamą automobilį iki priekyje važiavusio ir stabdančio automobilio. M. S. nurodo, kad po smūgio „Toyota“ automobilis pravažiavo apie 50 m ir atsitrenkė į stovėjusį „Opel“ automobilį. Įvykio vietoje nėra nustatyta, kokiu atstumu po kontakto automobilis „Renault“ sustojo nuo „Toyota“ automobilio (M. S. automobilį patraukė) ir kokį atstumą galėjo įveikti :Toyota“ po kontakto iki atsitrenkimo į „Opel“ automobilį. M. S. nurodytas atstumas apie 50 m yra subjektyvus. Schemoje pažymėta smūgio vieta, kuri yra 33 m nuo stovinčio automobilio „Renault“ (neaišku, kai buvo nustatyta minėta vieta). „Opel“ automobilio vairuotojas nurodo, kad smūgio metu jo automobilis stovėjo, „Toyota“ automobilio vairuotoja nurodo, kad ji stabdė ir pajuto smūgį. M. S. paaiškinime nurodė, kad „Toyota“ stabdė ir kad toliau stabdė iki žemiau leistino važiuoti greičio susivokė per vėlai. Institucijos teigimu, tai patvirtina, kad smūgio metu „Toyota“ automobilis stabdydamas judėjo ir gavęs kinetinę energiją iš inercijos judėjo į priekį ir atsitrenkė į „Opel“ automobilį. Medžiagoje nėra duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad „Toyota“ automobilis po kontakto su „Renault“ automobiliu negalėjo atsitrenkti į „Opel“ automobilį (b. l. 1).

Savo 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašytiniame paaiškinime M. S. nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 28 d., vakare jis automobiliu „Renault“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vyko iš Kryžkalnio į Kauną. Likus apie 20 km iki Kauno, jis antra eismo juosta lenkė pirmąja važiuojančius automobilius (greitis buvo apie 120 km/h), kai priešais važiavęs automobilis „Toyota“ ėmė stabdyti. Matė, jog prieš šį automobilį važiuoja ir kiti automobiliai, tačiau, jo vertinimu, trukdžių normaliam eismui nebuvo. Pradėjo stabdyti ir savąjį automobilį, tačiau „Toyota“ stabdė toliau ir kad ji stabdė iki žemiau leistino važiuoti magistrale greičio jis susivokė per vėlai – stabdė ekstremaliai, tačiau to neužteko ir jis savo automobiliu atsitrenkė į „Toyota“. Jo automobilis sustojo visiškai, o „Toyota“ nuvažiavo dar apie 40-50 m. Vėliau jis sužinojo, kad „Toyota“ vairuotoja taip pat atsitrenkė prieš ją važiavusiam automobiliui „Opel“ į galą. Nesutinka su tuo, kad yra atsakingas už abiejų automobilių apgadinimą. Jam nesuprantamas priekyje važiavusių automobilių manevravimo priežastys – vertina, kad buvo stabdoma nepagrįstai ir pervertintai. Sprendžiant iš jo pažeidimo „Toyota“ automobiliui, nesutinka, kad galėjo „stumtelėti“ „Toyota“ tiek, kad ji atsitrenkė į „Opel“. Mano, kad „Toyota“ į „Opel“ atsitrenkė gerokai vėliau, nes automobiliai ir toliau riedėjo bei sustojo už 40-50 m nuo jo kontakto ir visiško sustojimo vietos (b. l. 21).

Savo 2016 m. rugpjūčio 28 d. rašytiniame paaiškinime R. K. nurodė, kad ji A1 auto magistralėje 117 km apie 21.30 val. pateko į eismo įvykį. Vairuodama pamatė, kad mašinos pradėjo stabdyti, stabdė ir ji. Tada pajuto smūgį į galą nuo mašinos, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir nuo to smūgio pati trenkėsi į automobilį, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Ji vairavo „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Pasak policijos pareigūnų, ji yra nekalta (b. l. 22).

Savo 2016 m. rugpjūčio 28 d. rašytiniame paaiškinime G. M. nurodė, kad jis vairavo automobilį „Opel“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kelyje Klaipėda-Kaunas. 117 prieš jį važiuojanti mašina pradėjo staigiai stabdyti, dėl ko jis turėjo staigiai stabdyti. Spėjo sustoti, bet tada pajuto smūgį į galą. Į jį atsitrenkė automobilis „Toyota“, į kurį atsitrenkė automobilis „Renault“ (b. l. 23).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio G. J. 2016 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2016 m. rugpjūčio 28 d., dirbant kartu su vyr. patruliu G. D., apie 22.30 val. iš Kauno apskrities VPK OVS gautas pranešimas, kad kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, 117 km yra eismo įvykis. Atvykus į įvykio vietą rasti trys susidūrę automobiliai „Renault“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojas M. S., gim. (duomenys neskelbtini); „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotoja R. K.; „Opel“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojas G. M., gim. (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje buvo nustatyta, kad automobilis „Renault“ važiuodamas antrąja eismo juosta atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusį bei stabdantį automobilį „Toyota“, nuo smūgio automobilis „Toyota“ dar atsitrenkė į prieš jį važiavusį automobilį „Opel“. Minėti automobiliai stabdė, kadangi priekyje buvo įvykęs kitas eismo įvykis ir formavosi transporto priemonių grūstis. „Renault“ automobilio vairuotojas M. S. nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsiradus kliūčiai kelyje nesuvaldė savo automobilio ir atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusį bei stabdantį automobilį. Nubraižius eismo įvykio schemą (dalyvaujant visiems vairuotojams), M. S. atsisakė joje pasirašyti, taip pat jis atsisakė eismo įvykio vietoje parašyti paaiškinimą ir jame išdėstyti visas eismo įvykio aplinkybes. M. S. teigė, kad abejoja jų (pareigūnų) kompetencija ir pareiškė, kad eismo įvykio kaltininku jį gali pripažinti tik Vilniaus kelių policijos pareigūnai. Vėliau jis pasirašė eismo įvykio schemoje, tačiau vis tiek nerašė paaiškinimo apie eismo įvykio aplinkybes. M. S. buvo pasiūlyta kartu nuvykti į Kauno apskrities VPK KPV EĮRS ir dėl eismo įvykio išsiaiškinti su budėtoju. KPV EĮRS M. S. parašė paaiškinimą dėl eismo įvykio, tačiau nesutiko su savo kalte, dėl neaiškių priežasčių reikalavo, kad visa surinkta medžiaga būtų persiųsta į Vilniaus kelių policiją (b. l. 16).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio G. D. 2016 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2016 m. rugpjūčio 28 d., apie 22.30 val., dirbant kartu su vyriausiuoju patruliu G. J. iš Kauno apskrities VPK Budėtojo gautas pranešimas, kad Kauno r., ties Babtais, yra eismo įvykis, kuriame dalyvauja trys automobiliai. Nuvykus minėtu adresu rasti trys apgadinti automobiliai. Automobilio „Renault“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojas M. S., gim. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į priekyje sustojusį automobilį „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vairuotoja R. K. paaiškino, kad pajuto smūgį į savo automobilio galą ir pati nuo smūgio atsitrenkė į automobilį „Opel“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo G. M., gim. (duomenys neskelbtini). Dalyvaujant visiems vairuotojams buvo nubraižyta eismo įvykio vietos schema, padaryti reikiami išmatavimai, surašyti apgadinimai, padaryta keletas nuotraukų (b. l. 17).

Iš policijos įvykio registro išrašo matyti, jog 2016 m. rugpjūčio 28 d. 21.40 val. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešėjo M. S. pranešimas apie tai, kad Kauno r. sav. susidūrė trys automobiliai (automobilis „Renault“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilis „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilis „Opel“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) A1 kelyje, antroje juostoje, važiavo link Kauno, iki Kauno liko apie 25 km, Babtų neprivažiavo. Praneša Renault“ vairuotojas. Nesutaria dėl kaltės, automobilį patraukė į šalikelę (b. l. 18-19).

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykio schemos matyti, jog joje užfiksuota eismo įvykio vieta, esanti A1 kelyje, 117 kilometre, kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, taip pat eismo įvykio situacija po eismo įvykio. Be to, šioje eismo įvykio vietos schemoje užfiksuoti automobiliams padaryti apgadinimai: automobiliui „Renault“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadintas priekinis bamperis, automobiliui „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadintas priekinis ir užpakalinis bamperis, automobiliui „Opel“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadintas užpakalinis bamperis (b. l. 20).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. S. apklausiamas teisme parodė, kad važiavo namo, pirma juosta mašinos judėjo lėčiau, antra greičiau. Jis išvažiavo į antrą juostą ir priekyje važiuojantys automobiliai pradėjo staigiai stabdyti, nesitikėjo, kad jie stos visiškai, yra atsakingas ir kaltas, kad nesustabdė laiku ir apgadino priekyje važiuojantį automobilį. Kai patyrė kontaktą, automobilis visiškai sustojo, variklis neužgeso, bet jis negalėjo pavažiuoti. Pirma jo nuostaba, kad automobilis po kontakto priekyje nuvažiavo, nes greitis jau nebebuvo didelis. Lenkimo metu greitis buvo 130-140 km/h. Po kontakto jo automobilis iš karto sustojo, automobilis, kurį jis apgadino, nuvažiavo 40-50 m. Atvažiavę policininkai schemoje kai žymėjo, jie paišė tai, ką rado, jis paprašė, kad būtų užfiksuotas smūgio momentas. Vėliau, kaip buvo byla nagrinėjama Vilniaus policijos komisariate, jis sutiko su specialiste, ji nagrinėjo schemą ir matė, kaip nupiešti automobiliai ir tą faktą ji priėmė kaip „čia įvykio smūgis, o toliau automobiliai nuvažiavo“, tačiau to nebuvo, automobilis liko vietoje. Kai jis pamatė, kad sustojo automobilis ir išlipo žmonės, privažiavo dar nežinodamas, kad yra apgadintas trečias automobilis. Jis pripažįsta, kad nesilaikė saugaus atstumo, sukėlė įvykį, reikėjo tiesiog privažiuoti ir užsipildyti eismo įvykio deklaraciją ir važiuoti toliau. Deja paaiškėjo, kad apgadintas trečias automobilis ir pagal nutylėjimą pagal priimtą formulę, jeigu tu trenkeisi į galą, tai nepaisant to, kas vyksta toliau, tu esi atsakingas už visų transporto priemonių apgadinimą. Jis nesutinka su tuo, tų trijų automobilių situacijoje pirmasis automobilis laikėsi saugaus atstumo, todėl neatsitrenkė į ketvirtą automobilį. Mokykloje gerai mokėsi tiksliuosius mokslus, fizikoje daug spręsdavo tokių uždavinių, masės ir judėjimo atvejų, kaip įtakoja greitį ir kiek gali būti įtakotas kito kūno judėjimas. Jis sutinka, kad galbūt to kontakto metu galėjo būti įtaka daugiausiai iki 10 cm. Jis tai paskaičiuoja pagal kinetinės energijos formulę: masė padauginta iš greičio kvadratu, padalinta iš dviejų. Jis daro tokį preliminarų vertinimą, tai viskas vyko prieš stojimo momentą, nes smūgio metu jie visiškai sustojo. Tikslaus greičio nežino, nes į spidometrą nežiūrėjo. Nežino kaip dirba policija, kuri priėmė sprendimą, ar tokie vertinimai turėjo būti priimti prieš tai, ar nėra tokių specialistų, ar jis turėtų kreiptis ir prašyti, kad būtų skirtas specialistas, kuris autorizuotai tai įvertintų. Tai buvo reali situacija, jis sustojo, visi kiti nuvažiavo, tiki, kad patvirtintų žmonės, jog jis liko stovėti. Dabar pateikė formulę, pagal kurią skaičiavo preliminariai, šito įvykio detaliai nenagrinėjo, panagrinėjęs detaliai, gali duoti tikslius skaičiavimus. Sveikai ir paprastai žiūrint, jeigu į automobilį į trenkiamasi, jis gali pajudėti iš inercijos 3-4 m. Jis daugiau remiasi logiškomis ir sveikomis prielaidomis. Sutinka, kad jo smūgis įtakojo ir galėjo stumtelėti priekyje važiuojantį automobilį, tačiau jei jis galėjo stumtelėti priekyje važiuojantį automobilį, jo įsitikinimu jis nesilaikė saugaus atstumo, kad išvengti susidūrimo su kitu automobiliu, nes remiantis KET saugus atstumas ir laikomas, kai yra pusė atstumo pagal spidometro parodymus. Jis nesutinka, kad jo veiksmai įtakojo, kad automobilis atsitrenkė į kitą. Pirmasis automobilis, kuris sustojo, situaciją aprašo kitaip, jis siekia išvengti susidūrimo, jis stabdė, išvažiavo į kelkraštį ir kai sustojo, jis pajuto smūgį, kas, jo manymu, dar labiau patvirtina, kad tai nėra dėl jo (M. S.) įtakos. Kalbantis su specialistu jis patvirtino, kad jei jis būtų likęs stovėti vietoje, galbūt tas klausimas būtų išnagrinėtas jo naudai, kas dar labiau paskatino ginčyti nutarimą. Specialisto įvardinti jis negali. Skaičiuodamas jis rėmėsi tokiomis prielaidomis, kad Toyota automobilio masė 1750 kg., jo automobilio Reno masė 2250 kg., judėjimo greičio skirtumą paėmė 1 m/s. Tokį skirtumą paėmė pagal automobilių pažeidimus. Savo automobilį varė į servisą, kad įvertinti, jokių pažeidimų nerado, nuotraukose taip pat matyti, kad tik nubrozdintas bamperis, tai mano, kad 1 m/s trenkiantis į sieną pažeidimai ko gero būtų didesni, negu, kad yra. Prie tokių sąlygų Toyota greitis padidėtų 3 m/s, tai atsilieptų 11 km/h, tai saugų atstumą mažintų 5 m. Bendrai važiuojant ir laikantis saugaus atstumo, pradėjus stabdyti, jie turi pakankamai ilgą distanciją sustoti. Jo vertinimas yra be stabdymo sąlygų, jų automobilių 1 m greičių skirtumas 3 kartus uždidintų to automobilio greitį. Kaip tą galėtų paveikti stabdymo jėga, jis negali to įvertinti. Iš Opel vairuotojo paaiškinimo suprato, kad jam atsirado kita kliūtis, dėl to buvo staigiai stabdoma. Auto įvykis, dėl kurio buvo stabdoma, buvo gerokai toliau, tai sąlygojo kamštį, faktas, kad dėl to tas visas įvykis įvyko, tas žmogus, kuris stabdė ir sudarė tą grandinę, nuvažiavo. Eismo įvykio vietos schema neatitinka įvykio. Taip neatrodė situacija iš karto po eismo įvykio, čia užfiksuota, kaip atrodė patraukti iš įvykio vietos automobiliai, kaip juos rado policija. Smūgio vieta atitinka nurodytą schemoje. Paskui jis dar perstatė automobilį apie 33 m. Kontakto metu Toyota nestovėjo, jis judėjo ir nuvažiavo toliau. Kad priekyje prieš Toyota važiavo automobilis, jis žinojo, konkrečiai ką jis darė nematė. Visos mašinos važiavo viena šalia kitos. Jis stengėsi visiškai sustoti ir po kontakto visiškai sustojo, tuo tarpu Toyota ir Opel nuvažiavo ir jie sustojo gerokai toliau. Jis nematė kokiu atstumu nuo jo automobilio kontaktavo Toyota su Opel, jis iš vis nematė to kontakto. Skunde nurodo, kad už 50 m, nes Opel vairuotojas savo paaiškinime rašo kaip važiuoja, kliūtis, sustoja, „gauna“ kontaktą. Ir jis savo skunde rašo, kad jo manymu į tą faktą nebuvo atsižvelgta. Toyota ir Opel susidūrimo vietos jis negali pasakyti. Mano, kad susidūrimo metu jo greitis buvo 20-30 km/h., bet nežino, ar tokiu greičiu važiuojantis automobilis po kontakto galėtų sustoti, ko gero ne. Po įvykio su Toyota vairuotoja jis kalbėjo. Kad jis kaltas, pripažįsta, bet atsisakė pasirašyti eismo įvykio deklaraciją prisiimdamas kaltę už abu automobilius. Kalbos apie trečią susidūrimą nebuvo.

Nukentėjusioji R. K. apklausiama teisme parodė, kad nuskambėjo daug netiesos. M. S. pasakė, kad smūgis įvyko daug toliau, tada, kada jie nuvažiavo su priešais ją esančia mašina. Smūgį ji pajuto daug anksčiau, tada jis stabdė mašiną ir tada atsitrenkė į sekančią mašiną dėl pirmo smūgio ir tada pavažiavo toliau, tiesiog matė priešais esančią mašiną ir sustojo tada, kai ji sustojo, kad šalia jos būtų. Opel automobilis, kai ji į jį atsitrenkė, riedėjo. Greitis buvo apie 130 km/h, jie stabdė staigiai, nes buvo labai daug mašinų. Ją dabar kaltina, kad ji nesilaikė saugaus atstumo, bet realiai jo laikytis nelabai ir buvo įmanoma, nes buvo labai daug mašinų. Ar ji būtų laikiusi to saugus atstumo, vis tiek prieš ją kažkas būtų važiavę ir to saugaus atstumo nebūtų pavykę išlaikyti. Ji važiavo, pamatė stabdant Opel automobilį, pradėjo stabdyti, pajuto kontaktą su savo automobiliu tada, kai į ją įvažiavo. Kai ji pajuto smūgį, pradėjo stabdyti ir atsitrenkė į Opel automobilį nuo to smūgio. Tie smūgiai buvo iš karto. Ji jau buvo sustabdžiusi ir pajuto smūgį ir tik tada atsitrenkė iš karto į kitą mašiną. Jos susidūrimas su Opel negalėjo būti už 40-50 m nuo pirmo kontakto su automobiliu „Renault“. Buvo smūgiai vienas po kito, buvo labai maži atstumai. Po smūgio, kai atsitrenkė į Opel, iš karto nesustojo, nes matė, kad jis toliau važiuoja. Ji atsitrenkė į sekančią ir važiavo paskui tą automobilį, vis tiek geriau pasikalbėti. Paskui su tuo vaikinu visą laiką ir prašnekėjo, buvo nuėjus ir iki M. S. mašinos, bet nenorėjo jokių diskusijų, nieko, tai gal tik parodo jo kaltę. Automobilis „Renault“ iš karto po susidūrimo sustojo, po to privažiavo arčiau. Po susidūrimo su „Renault“, jie pavažiavo nemažą atstumą į priekį, atrodo daugiau nei 50 m. Su eismo įvykio vietos schema ji yra susipažinusi, sutinka. Dėl policijos pažymėtos susidūrimo vietos sutinka, kažkas tokio ir buvo.

Nukentėjusysis G. M. apklausiamas teisme parodė, kad buvo avarija autostradoje, grįžtant iš Klaipėdos 22-22.30 val. pradėjo staigiai kimštis autostrada, jis pradėjo staigiai stabdyti, sustojo ir po kurio laiko pajuto smūgį į galą. Po smūgio į galą, atsitrenkė Toyota, tiksliai neatsimena ar liko stovėti, bet atrodo po smūgio jie dar kažkiek pariedėjo, negali pasakyti kiek metrų. Išlipęs pamatė antrą ir pirmą mašiną. Pirma mašina neatsimena ar iš karto buvo, gal kažkiek buvo tolėliau. Smūgio garsą girdėjo vieną. Prieš stabdant jo greitis buvo apie 130 km/h. Su Toyota vairuotoja kalbėjo, ji sakė, kad pajuto smūgį ir atsitrenkė į jo automobilį. „Renault“ vairuotojas sakė „ko jūs ten stabdot, laisva buvo prieky“. Toyota smūgis nebuvo stiprus, pajuto, bet pagal žalą nesmarkus.

Dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, jog įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas, laikytinas eismo įvykiu. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti veiką – konkretų KET pažeidimą (pažeidimus), padarinius (eismo įvykį ir kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą)) bei priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. KET 126 punkte, be kita ko, numatyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma. Tuo tarpu 127 punkte be kita ko nustatyta, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties.

Nagrinėjamu atveju byloje nekyla abejonių, kad M. S. pažeidė KET 126 ir 127 punktų reikalavimus ir dėl to padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, kadangi jis 2016 m. rugpjūčio 28 d., 21.20 val., Kauno r. sav., kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda (dešinėje pusėje) vairuodamas automobilį „Renault“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir važiuodamas pasirinktu greičiu, nesilaikė tokio saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kad galėtų sustabdyti vairuojamą automobilį, jei priekyje važiuojantis automobilis stabdytų, atsitrenkė į priekyje važiuojančios ir stabdančios „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinę dalį. Šios aplinkybės nei proceso metu, nei apklausiamas teisme neneigė ir pats M. S., tai teismo posėdyje patvirtino ir nukentėjusioji R. K. Šiame kontekste teismas pažymi, kad abiejų šių asmenų nurodytas aplinkybes detalizuoja ir kita bylos medžiaga, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 8), policijos patrulių G. J. ir G. D. tarnybiniai pranešimai (b. l. 16, 17), iš dalies ir eismo įvykio schema (b. l. 20), be to, iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad automobilis Toyota buvo nežymiai apgadintas (b. l. 29). Tą patvirtino ir nukentėjusioji R. K., be to, su šiuo faktu apklausiamas teisme sutiko ir M. S. Remiantis šiais įrodymais teismas konstatuoja, kad jų visiškai pakanka išvadai, kad nutarime nurodytu laiku ir vietoje M. S. M. S. kaltė padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą visiškai įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Visgi iš M. S. skundo turinio matyti, kad jis iš esmės prašo pašalinti iš skundžiamo nutarimo aplinkybę, kad dėl jo smūgio į priekyje važiuojančios ir stabdančios „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinę dalį, pastarasis automobilis pajudėjo į priekį ir atsitrenkė į priekyje „Toyota“ važiuojantį automobilį „Opel“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Kitaip tariant, M. S. nuomone, automobilis „Opel“ buvo apgadintas ne dėl jo kaltės, o dėl to, kad automobilio „Toyota“ vairuotoja R. K. pati nesilaikė saugaus atstumo. Tokius teiginius M. S. argumentuoja iš esmės dviem aplinkybėmis. Pirmiausia tuo, kad automobilio „Opel“ vairuotojas G. M. apklausiamas tyrimo metu parodė, jog smūgį pajuto jau sustojęs, o tai, pasak M. S. reiškia, kad automobiliai „Toyota“ ir „Opel“ susidūrė už 50 metrų nuo tos vietos, kur jis kontaktavo su automobiliu „Toyota“. Antra tuo, kad pagal jo skaičiavimus jis atsitrenkdamas į “Toyota“ automobilį, negalėjo jo pastūmėti tiek, kad šis galėtų kliudyti dar kitą automobilį, tuo tarpu byloje neatlikta autotechninė ekspertizė įvykio aplinkybėms nustatyti. Teismas su tokiais skundo argumentais neturi teisinio pagrindo sutikti. Pirmiausia pažymėtina, kad apklausiama nukentėjusioji R. K. proceso eigoje nuosekliai nurodė, kad nutarime nurodytoje vietoje ir laiku jai gana staigiai stabdant vairuotą „Toyota“ automobilį ir iš esmės jau apsidžiaugus, kad sustojo, ji pajuto smūgį ir būtent to smūgio pastūmėta tuojau pat atsitrenkė į priekyje važiuojantį automobilį „Opel“. Atsitrenkus pamatė, kad automobilis važiuoja į priekį, todėl pavažiavo iš paskos ir sustojo, kai sustojo „Opel“. Apklausiamas teisme automobilio „Opel“ vairuotojas G. M. parodė, kad išties jam atrodo, kad jis buvo sustojęs, kai pajuto smūgį į automobilio galą, tada jis dar kažkiek riedėjo į priekį ir tik tada sustojo pusiau kelkraštyje. Sugretinus tokius nukentėjusiųjų parodymus su byloje esančia eismo įvykio vietos schema (b. l. 20) matyti, kad priešingai nei teigia M. S., automobiliai „Toyota“ ir „Opel“ susidūrė ne už 50 metrų nuo tos vietos, kur jis vairuodamas „Renault“ automobilį atsitrenkė į „Toyotą“, o gerokai arčiau. Pažymėtina, kad automobiliai schemoje pažymėti jau sustoję ir pagal visų asmenų parodymus patraukti iš tikslių įvykio vietų. Schemoje taip pat 4 punktu pažymėta „Renault“ (automobilio ilgis 4,6 m) ir „Toyota“ (automobilio ilgis 4,1 m) susidūrimo vieta, kuri įvertinus schemoje užfiksuotą atstumą, automobilių „Renault“ ir „Toyota“ ilgį, tarpus tarp automobilių yra apie 47 metrų atstumu nuo jau stovinčio pirmojo automobilio „Opel“ galo. Taigi įvertinus nukentėjusiųjų R. K. ir G. M. parodymus, kad po susidūrimo jie dar nemažai riedėjo į priekį, kol sustojo pusiau kelkraštyje, akivaizdu, kad pastarųjų automobilių susidūrimo vieta buvo ne 50 metrų atstumu nuo automobilių „Renault“ ir „Toyota“ susidūrimo vietos, o gerokai arčiau. O tai atitinka R. K. parodymus apie tai, kad jos vairuojama „Toyota“ į „Opel“ atsitrenkė tuoj pat po to, kai patyrė smūgį nuo automobilio „Renault“. Teismas pažymi, kad šios aplinkybės rodo, kad teisiniu požiūriu ir automobilio „Opel“ apgadinimo priežastis buvo ne R. K. saugaus atstumo nesilaikymas, o tai, kad M. S. savo automobiliu pastūmė nukentėjusiosios automobilį. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad R. K. nebūtų laiku sustabdžius savo automobilio ir būtų kliudžiusi priekyje važiuojantį „Opel“, jei jos automobilio nebūtų pastūmęs iš paskos važiavęs „Renault“ automobilis.

Teismas atmeta M. S. pateiktus hipotetinius skaičiavimus, kuriais jis bando įrodyti, kad jo automobilis negalėjo tiek pastumti „Toyota“ automobilio, jog pastarasis atsitrenktų į automobilį „Opel“. Pažymėtina, kad M. S. nėra autotechnikos ekspertas, jo samprotavimai ir skaičiavimai pagrįsti jo paties padarytomis loginėmis išvadomis ir remiantis šiomis išvadomis padarytomis prielaidomis, ką apklausiamas teisme nurodė ir pats M. S. Tuo tarpu pirmiau aptartos eismo įvykio aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą. Vis gi pažymėtina, kad M. S. teisus, jog tokioms aplinkybėms itin vertingas įrodymas būtų eksperto ar specialisto autotechninė išvada, tačiau teismas vertindamas M. S. bei nukentėjusiųjų parodymų turinį, eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotus duomenis, automobilių apgadinimo mastą, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie galėtų būti pateikti autotechnikos ekspertams. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje yra tik įvykio vietos schema, kurioje nustatyta automobilių „Renault“ ir „Toyota“ susidūrimo vieta, ir iš savo vietų patraukti automobiliai, tačiau jokių duomenų apie tikslią „Toyota“ ir „Opel“ susidūrimo vietą, išskyrus R. K. parodymus, kad šis susidūrimas įvyko tuoj po pirmojo susidūrimo. Visi automobiliai patraukti iš tikrųjų eismo įvykių vietų, nėra aiškus tikslus važiavimo greitis prieš stabdymą, nėra nustatytas stabdymo kelias, automobilių sugadinimai nežymūs. Šios priežastys, teismo vertinimu rodo, kad byloje iš esmės nėra objektyvių prielaidų skirti tokią ekspertizę, kadangi tai prieštarautų ekonomiškumo principui. Juo labiau, kad pirmiau aptartų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad būtent dėl M. S. veiksmų buvo apgadinti visi trys automobiliai.

Teismo vertinimu, paskirtoji nuobauda įvertinus M. S. atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jo asmenybę, pažeidimo pobūdį ir pavojingumą nėra akivaizdžiai per griežta.

Apibendrinant konstatuotina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialistės 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarimas Nr. 10N-71910326-16 yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nutaria:

M. S. skundo netenkinti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialistės 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarimą Nr. 10N-71910326-16 palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.