- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-13
- Bylos Nr.
- 1A-824-209-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- R. J.
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Advokatai
- Mansuras Muksinovas, Arūnas Koskus
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Valerij Paškevič NuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-824-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-10-1-01053-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.3.; 1.1.7.2.4.; 2.1.7.4.; (S).
2012 m. rugsėjo 13 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. (R. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. 30 MGL (3900 litų) dydžio bauda, V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteista aštuoni tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt du litai, iš R. J. priteista šešiasdešimt vienas tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt aštuoni litai neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje V. B. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, pripažinta V. B. teisė į jos civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio nustatymo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. (R. J.) nuteistas už tai, kad jis 2011-08-18 apie 7 val. 13 min., šviesoforu reguliuojamoje Vilniaus miesto Laisvės prospekto ir išvažiavimų iš Žemynos bei J. B. gatvių sankryžoje, vairuodamas autobusą „Van Hool“, valstybinės registracijos numeris „(duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (toliau - KET), 162 p. reikalavimus: jo važiavimo kryptimi degant leidžiamajam šviesoforo signalui jis, įvažiavęs į minėtą sankryžą nuo J. B. gatvės pusės, pradėjo sukti į kairę, ketindamas įvažiuoti į Laisvės prospektą. Tuo metu jis nedavė kelio jo važiavimo krypties Laisvės prospekto eismo juostas kirtusiai V. B.. Kaltinamojo vairuojamas autobusas partrenkė nukentėjusiąją. Tuo buvo sunkiai sutrikdyta V. B. sveikata, t.y. R. J. (R. J.) nuteistas už tai, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendį panaikinti kaip nepagristą, o nuosprendžio pilnai nepanaikinus, panaikinti tą nuosprendžio dalį, kuria iš jo nukentėjusiosios naudai priteista 61368 Lt neturtines žalos atlyginimui, sumažinant sumą iki 25000 Lt ir nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, kadangi jis yra nepagristas, todėl neteisėtas. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad „įvykio vietos gi protokole esantys pradiniai duomenys yra skurdūs: nukentėjusios kūno po partrenkimo, jos partrenkimo vietos neužfiksuotos, stabdymo pėdsakų ant važiuojamosios dalies, kitų eismo įvykiui reikšmingų požymių nėra“. Nukentėjusioji V. B., duodama parodymus teisme, pripažino, kad kirsdama pėsčiųjų perėją ji autobuso nematė, ji buvo priversta apeiti duobę, esančią šalia pėsčiųjų perėjos. Kaip matyti iš eismo įvykio apžiūros protokolo nuotraukų, tokia duobė yra šalia minėtos pėsčiųjų perėjos, taigi norėdama ją apeiti, V. B. važiuojamąją dalį kirto šalia pėsčiųjų perėjos. Tai leidžia teigti, kad ji neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir taip pažeidė KET 89 punkto reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojai S. R. ir K. B. skirtingai nurodė nukentėjusios partrenkimo aplinkybes, negalėjo tiksliai nurodyti konkrečios perėjos vietos, kur partrenkta nukentėjusioji, kas pirmas įžengė į kelio važiojamąją dalį, ar apeliantas įvažiavo į pėsčiųjų perėją. Esant prieštaringiems duomenims, teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalėjo šiuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atmestas prašymas pavesti specialistui parengti išvadą dėl eismo įvykio aplinkybių, teismas atmetė prašymą skirti autotechninę ekspertizę teisme, nurodydamas, kad ekspertas neturi „jokių empirinių duomenų, leidžiančių jam atlikti tyrimą ir pritaikyti specialias žinias“. Taip teismas peržengė savo kompetenciją ir pažeidė apelianto teisę į gynybą. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, yra įrodymai, tačiau aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai tokiu žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės. Atmesdamas prašymą skirti ekspertizę teismas parodė išankstinį nusistatymą, todėl teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu buvo šališkas. Skunde atkartojamos Konstitucijos 31 str. 6 d. ir BPK 10 str. 2 d. nuostatos, teigiama, kad teismas, atmesdamas visus pareiškėjo prašymus, tame tarpe apklausti teisme jo nurodytą liudytoją ir skirti autotechninę ekspertizę, pažeidė BPK 10 str. rungimosi principą, buvo priimti ir vertinami tik prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo duomenys ir apklausti jų kviečiami liudytojai.
Apeliantas savo kaltės nepripažįsta, kadangi nusikaltimo nepadarė. 2011-08-18 d. apie 7 val. jis 3-4 km/h greičiu suko į kairę, įvažiuodamas į Laisvės prospektą. Pravažiavus praktiškai visą pėsčiųjų perėją, pajuto, kad į kairį autobuso bortą kažkas atsitrenkė, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo V. B.. Ji nukrito šalia autobuso kairiojo borto. Jis iškart paspaudė stabdžių pedalą ir sustabdė autobusą. Dėl didelės autobuso masės, gabaritų ir inercijos, autobusas pavažiavo dar kelis metrus. Savo veiksmais nepažeidė jokių Kelių eismo taisyklių, kadangi į pėsčiųjų perėją išvažiavo tuo metu, kai joje nieko nebuvo ir visą ją praktiškai pravažiavo. Nukentėjusiosios kūno padėtis eismo įvykio vietoje neužfiksuota, ji nežinoma. Teismas nenustatė partrenkimo vietos, tai nebuvo padaryta ir ikiteisminio tyrimo metu. Iš objektyvių įrodymų byloje yra tik įvykio apžiūros protokolas, kuriame nepažymėta nei susidūrimo vieta, nei pėsčiosios nukritimo vieta, byloje nebuvo atlikta parodymų patikrinimai vietoje. Nepavykus pašalinti prieštaravimų dėl eismo įvykio mechanizmo teismas šias abejones turėjo vertinti apelianto naudai. Teismas nesiaiškino nukentėjusiosios veiksmų artėjant autobusui, neanalizavo techninių galimybių išvengti eismo įvykio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priteisdamas 61368 Lt. neturtinei žalai atlyginti, nesivadovavo CK 6.250 str. 2d. nurodytu kriterijumi, t.y. žalą padariusio asmens turtine padėtimi, atsižvelgus į ką turėjo būti išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir apelianto teisėtų interesų. CK 6.282 str. 3 d. numatyta išimtis suteikia teismui galimybę sumažinti atlyginamos žalos dydį. Teismas nors ir konstatavo, kad apeliantas turi 12 vaikų, šios aplinkybės neįvertino. Vienintelis apelianto pajamų šaltinis yra jo darbas, priteistos pinigu sumos jis niekada neturėjo ir neturės, turi vienintelį gyvenamąjį būstą. Nustatytas žalos dydis sukels jam ir jo šeimos nariams labai sunkių padarinių, šeima, kurioje yra 8 nepilnamečiai vaikai, praras būstą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas bei prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str. reikalavimų, iš esmės teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo R. J. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir iš R. J. priteisė V. B. ne per didelį jos patirtos neturtinės žalos atlyginimą.
Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Valstybės Žinios, 2003, Nr. 7-263; Valstybės Žinios, 2008, Nr. 88-3530) 162 p. numatyta, kad sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai S. R. ir K. B. skirtingai nurodė nukentėjusiosios partrenkimo aplinkybes, esant prieštaringiems duomenims, teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalėjo šiuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus.
Iš patrulio 2011-08-18 tarnybinio pranešimo (b.l. 24) matyti, kad įvykį matė ir gali paliudyti 2 žmonės – S. R. ir K. B..
Ikiteisminio tyrimo, 2011-09-14 liudytojo apklausos metu, liudytoja S. R. (b.l. 56-57) parodė, kad einant matė moterį, kuri kasdiena tuo pat maršrutu eina į visuomeninio transporto stotelę. Pėstiesiems užsidegus žaliam šviesoforo signalui, per perėją nuėjo iki saugos salelės, esančios Laisvės prospekto viduryje. Praėjus salelę, esant ties jos pabaiga, ji žvilgtelėjo į dešinę ir matė kairio posūkio manevrą atliekantį autobusą, kai pamatė autobusą, jis labai lėtai judėjo link pėsčiųjų perėjos, jis buvo dar sankryžoje. Kadangi pėstiesiems degė žalias šviesoforo signalas, minėta moteriške vidutiniu tempu ėjo toliau pėsčiųjų perėjos ribose. Moteris ėjo jai iš kairės pusės ir žengė nuo saugos salelės į važiuojamąją dalį pirma, ėjo pora žingsnių priekyje. Ji pamatė, kaip autobusas priekinės dalies kaire puse kliudė minėtą moteriškę, ji parkrito ant asfalto ir autobusas priekiniais ratais pervažiavo jos abi kojas. Partrenkimas įvyko pėstiesiems degant žaliam šviesoforo signalui, 2-oje eismo juostoje. Jai pasirodė neįprasta, kadangi minėtas autobusas kasdien sukdamas šioje sankryžoje į kairę, tai darydavo platesniu kampu, o būtent šią dieną važiavo arčiau saugos salelės.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja S. R. parodė, kad nepažinojo nei kaltinamojo, nei nukentėjusiosios. Ji visada ėjo į darbą tuo pačiu keliu kaip ir nukentėjusioji, todėl ją pažinojo tik iš matymo. Tą dieną nukentėjusioji ėjo šiek tiek priekyje, o ji porą žingsnių atsilikus. Kai užsidegė žalia, pradėjo pereidinėti gatvę. Kai nukentėjusioji įžengė į antrą juostą, tuo momentu ji jau pamatė, kad autobusas ėmė blogai kampą posūkiui, tą autobusą ji matydavo kasdien, jis visada nuo stotelės imdavo žmones. Diena buvo saulėta, pagal visas taisykles jie turėjo teisę pereiti gatvę, buvo ne dviese, buvo ir daugiau žmonių, todėl vairuotojas turėjo juos matyti. Nukentėjusioji praėjo pirmą juostą, perėjo saugumo salelę, paskui gal du žingsnius nuo salelės įžengė į antrą juostą ir buvo partrenkta. Autobusas partrenkė priekine kaire puse, davė jai per užpakalį, pervažiavo kojas ir iš karto sustojo. Nuo salelės jie visada pasižiūri ar nėra kokių kliūčių, kad būtų saugiau. Jie buvo užtikrinti, kad ant jų autobusas nesuks. Autobusas jau judėjo, bet jis turėjo pristabdyti ir praleisti juos, jie galvojo, kad autobusas sustos. Autobusas prieš sukdamas buvo stabtelėjęs, o paskui pradėjo judėti, nes priekyje nebuvo mašinų. Ji turi regimąją atmintį. Jiems degė žalia šviesa, kai autobusas numušė nukentėjusiąją, gal ji kokį pusmetrį toliau nukrito. Smūgį nukentėjusioji gavo iš šono, ji dar spėjo atsisukti, nes nesuprato kas įvyko. Vairuotojo abejingumas ją nustebino. Jis buvo išlipęs iš autobuso, bet nebuvo priėjęs prie nukentėjusiosios; atsimena tiktai tą vaikinuką, kuris taip pat yra liudytojas, jis taip pat buvo priėjęs prie policininkų. Buvo susidaręs kamštis, todėl buvo susirinkę daug žmonių. Ji prie pareigūnų priėjo pati pirma, tada priėjo vaikinukas ir jie paliudijo kaip kas buvo. Ji pati vairuoja. Nukentėjusioji pati į autobusą nesitrenkė, ji matė, kad autobusas ją partrenks, tik nespėjo surikti.
Iš išdėstytų liudytojos S. R. šioje apimtyje nuoseklių parodymų matyti, kad nukentėjusioji ėjo pora žingsnių priekyje jos. Praėjus salelę, esant ties jos pabaiga ji žvilgtelėjo į dešinę ir matė kairio posūkio manevrą atliekantį autobusą, kuris labai lėtai judėjo link pėsčiųjų perėjos, jis buvo dar sankryžoje. Vairuotojas turėjo juos matyti. Nukentėjusioji praėjo pirmą juostą, perėjo saugumo salelę, paskui gal du žingsnius nuo salelės įžengė į antrą juostą ir buvo partrenkta. Nukentėjusioji pati į autobusą nesitrenkė, ji matė, kad autobusas ją partrenks, tik nespėjo surikti. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais liudytojos S. R. parodymais, kadangi jie nuoseklūs, liudytoja iki įvykio nepažinojo nei kaltinamojo, nei nukentėjusiosios, todėl neturėjo jokio pagrindo nepagrįstai apkalbėti R. J., minėti parodymai atitinka liudytojo K. B. ir nukentėjusiosios parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, 2011-08-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą. Teismas nemato prieštaravimų liudytojos parodymuose, tačiau atkreipia dėmesį, kad ji eismo juostomis įvardija kelio krypties puses.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo, 2011-09-14 liudytojo apklausos metu, liudytojas K. B. (b.l. 58-59) parodė, kad 2011-08-18 d. apie 07.10 val. jis priėjo Laisvės prospekto Žemynos stotelę nuo Ukmergės plento pusės, kirtęs pravažiavimą nuo Laisvės pr. link Žemynos gatvės, sustojo arčiau stotelės ir žiūrėjo link sankryžos. Matė, kaip dviaukštis autobusas, atlikdamas kairio posūkio manevrą iš pravažiavimo link Baltrušaičio gatvės suko į Laisvės prospektą. Tuo metu tiek autobuso vairuotojui, tiek pėstiesiems degė žalias šviesoforo signalas. Autobusas nesustodamas suko į laisvės prospektą ir kaire priekinės dalies puse kliudė pėsčiųjų perėja Laisvės prospektą kirtusią moterį. Moteris per perėją ėjo vidutiniu tempu. Pėsčiajai parkritus ant asfalto autobusas priekiniu kairės pusės ratu pervažiavo jai kojas. Partrenkimas įvyko ties 1-ą ir 2-ą eismo juostas skiriančia linija.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas K. B. parodė, kad nepažinojo nei kaltinamojo, nei nukentėjusiosios. Tą rytą jis ėjo nuo Ukmergės g. Laisvės prospektu link Karoliniškių. Tuo keliu ėjo pirmą kartą. Perėjęs perėją sustojo užrišti batą, ir kaip tik tuo metu pamatė kaip autobusas partrenkė moterį, iškvietė policiją ir nubėgo pažiūrėti. Autobusas nebuvo sustojęs praleisti pėsčiuosius. Susidūrimas buvo link kelio vidurio. Jis matė, kad prieš eismo įvykį degė žalias šviesoforo signalas. Kai autobusas partrenkė pėsčiąją, nubloškė nuo stovėjimo vietos, atstumas buvo daugiau nei metras. Pėsčiąją autobusas partrenkė priekiniu kairiuoju kampu, vairuotojas buvo išsigandęs.
Iš išdėstytų liudytojo K. B. šioje apimtyje nuoseklių parodymų matyti, kad autobusas nebuvo sustojęs praleisti pėsčiuosius, susidūrimas buvo link kelio vidurio, jis matė, kad prieš eismo įvykį degė žalias šviesoforo signalas, moteris per perėją ėjo vidutiniu tempu, pėsčiąją autobusas partrenkė priekiniu kairiuoju kampu, nubloškė nuo stovėjimo vietos daugiau nei metrą. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais liudytojo K. B. parodymais, kadangi jie nuoseklūs, liudytojas iki įvykio nepažinojo nei kaltinamojo, nei nukentėjusiosios, todėl neturėjo jokio pagrindo nepagrįstai apkalbėti R. J., minėti parodymai atitinka liudytojos S. R. ir nukentėjusiosios parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, 2011-08-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą.
Nukentėjusioji V. B. jau ikiteisminio tyrimo, 2011-08-25 liudytojo apklausos metu, parodė (b.l. 53-54), kad tuo metu, dar degant žaliam šviesoforo signalui, leidžiančiam eiti per gatvę, ji nuo saugos salelės žengė vieną žingsnį ir iškart pajuto smūgį į dešinį petį. Nuo smūgio ji parkrito ir autobusas priekiniu kairės pusės ratu pervažiavo abi kojas. Pervažiavęs jos kojas autobusas sustojo. Iki smūgio, kurį patyrė žengusi nuo saugos salelės ji autobuso nematė, prieš įžengdama į gatvę nuo salelės ji pasižiūrėjo į dešinę, matė stovinčius už sankryžos Laisvės pr. automobilius, 19 maršruto troleibusą, autobuso nematė. Iš esmės analogiškus paaiškinimus ji davė ir 2011-08-25 nelaimingo atsitikimo paaiškinime Valstybinei darbo inspekcijai. (b.l. 90).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdyje ji parodė, kad 2011-08-18 maždaug po 7.10 val. stovėjo prie šviesoforo, kol jai užsidegė žalia šviesa. Eismo įvykio metu ji nematė atvažiuojančio autobuso. Kai užsidegė žalia šviesa, perėjo vieną juostą, po to perėjo skiriamąją juostą, įžengus į antrą juostą, padarė gal kokius gerus porą žingsnių ir pajuto smūgį į ranką, skrido į priekį, dar spėjo atsisukti ir pažiūrėti, kas jai trenkė, o kai nukrito, jai pervažiavo kojas. Jai degė žalia, pajuto trenkimą į dešinę ranką. Autobusas jai užvažiavo priekiniu ratu iš vairuotojo pusės. Ji patvirtina savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, pasakoja kaip buvo, patikslina, kad gavo smūgį į dešinę ranką, tada dar palėkė kelis metrus, krito ir jai pervažiavo kojas. Jai degė žalia ir ji ėjau toliau. Ji jau buvo įžengusi į antrą juostą, ten dar buvo išmuštas asfaltas, norėjo tą vietą apeiti ir tuo momentu pajuto smūgį. Taip, ji norėjo apeiti duobutę ir tuo metu gavo smūgį į ranką. Ji pradėjo eiti pirma, visi kiti žmonės ėjo jai iš paskos. Ji niekur neskubėjo, jai tiesiog reikėjo pereiti gatvę.
Iš išdėstytų nuoseklių V. B. parodymų matyti, kad jai degė žalia šviesa, autobuso nematė, ji eidama per pėsčiųjų perėją pajuto, gavo smūgį į dešiniąją kūno pusę, o nuo smūgio nukritus jai pervažiavo kojas. Iš jos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad ji pradėjo eiti pirma, visi kiti žmonės ėjo jai iš paskos, kas atitinka liudytojos S. R. parodymus. Nukentėjusiosios V. B. parodymai yra iš esmės nuoseklūs, išskyrus tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad ji nuo saugos salelės žengė vieną žingsnį ir iškart pajuto smūgį, kas prieštarauja jos parodymams pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad ji padarė gal kokius gerus porą žingsnių ir pajuto smūgį. Šiuo atveju, teismas vadovaujasi šiais nukentėjusiosios V. B. parodymais pirmosios instancijos teismo posėdyje, kadangi jie atitinka liudytojų S. R. ir K. B. parodymus, 2011-08-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole esančius duomenis (panašios į kraujo žymės buvimo vietą, kuri atitinka kojų pervažiavimo vietą).
Kaip matyti iš 2011-08-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l. 5-6), matomumas iš transporto priemonės dienos metu yra 150 m., ant kelio buvo pastebėta žymė, panaši į kraują, kuri, kaip matyti iš 2011-08-18 07 val. 13 min eismo įvykio plano (b.l. 87) ir 2011-08-18 fotolentelių (b.l. 8-9), yra arti šviesoforo, nutolusi apie 2 metrus nuo saugos salelės. Kaip matyti iš 2011-08-18 transporto priemonės techninės būklės patikros ir apžiūros protokolo (b.l. 14), transporto priemonė buvo nepakrauta.
Kaip matyti iš išdėstyto, liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai apimtyje nustatyti reikšmingas aplinkybes, eismo įvykio mechanizmą, yra nuoseklūs, iš esmės atitinka 2011-08-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotus duomenis jais teismas tiki.
Ikiteisminio tyrimo, 2012-01-19 įtariamojo apklausos metu, R. J. parodė (b.l. 47-48), kad 2011 08 18 d. apie 07.13 val. vairavo jam priklausantį autobusą. Sustojo ties sankirtos viduriu ir šviesoforo signalas pradėjo keistis, mirksėti geltonas, tuo metu atsilaisvino važiuojamoji dalis ir jis pajudėjo užbaigti posūkio manevrą. Matė kelis pėsčiuosius ant saugos salelės, kurie stovėjo. Pravažiavo pėsčiųjų perėją, staiga išgirdo smūgio garsą ir pamatė, kad veidrodėliu kabino pėsčiąją. Iki partrenkimo šios pėsčiosios jis nematė, kaip pėsčioji įžengė į važiuojamąją dalį nuo saugos salelės, jis nematė, pamatė ją tik po smūgio garso. Pėsčiuosius, kurie kirto Laisvės prospekto važiuojamąją dalį, jis matė ir juos praleido. Savo kaltės nepripažįsta, todėl, kad pėsčioji pati atsitrenkė į autobuso kairės pusės priekinę dalį ties vairuotojo stiklu ir kairės pusės galinio vaizdo veidrodėliu.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. J. parodė, kad Laisvės pr. yra padalintas į dvi atskiras eismo juostas saugumo salele. Kadangi jo autobusas turi daugiau nei 20 m ilgio, per posūkį užima dvi juostas, todėl jam darant posūkį jokia kita mašina negali įvažiuoti į posūkį. Jis visada užima dvi juostas ir mato žmones, kurie eina per gatvę, jeigu jie dar randasi saugumo salelėje, jis turi teisę juos nepraleidžiant užbaigti savo manevrą. Jis suko iš Baltrušaičio g., visi pėstieji judėjo, jis sustojo ir praleido mašinas. Jam pradėjus judėjimą, pėsčiųjų žmonių perėjoje nebuvo, todėl jis užvažiavo į perėją. Ta duobutė, apie kurią kalbėjo nukentėjusioji, yra kaip tik prie krašto. Pėsčiųjų perėjai užsibaigiant, jo transporto priemonė buvo beveik pravažiavusi perėją ir visą ją užėmusi, todėl jis jau nežiūrėjo į pėsčiuosius. Tik pajuto smūgį į kairiąją pusę, iš pradžių net nesuprato kas įvyko, nes jokio žmogaus jis nematė. Kadangi nukentėjusioji atsitrenkė jam į autobuso priekinį šoninį stiklą, nuo smūgio ji atkrito atgal. Autobuso priekinis ratas randasi nuo jo sėdimos vietos maždaug vieno metro atstumu, todėl jam sustabdžius autobusą, ratu pervažiavo jai kojas. Nuketėjusioji pati atsitrenkė į jo autobusą ir nuo smūgio atkrito atgal. Į posūkį jis įvažiavo nedideliu greičiu. Kraujas buvo nukentėjusiosios. Jam degė žalia šviesa. Pėsčiuosius, kurie buvo perėjoje, jis praleido, tų, kurie dar nebuvo pasiekę perėjos, jis turėjo teisę nepraleisti. Kas buvo prieš jį, jis matė, iš kairės pusės žmonės tik įeidinėjo į saugumo salelę, jo kelio pusė buvo laisva. Įvažiuodamas į perėją praleidinėji kliūtis, jeigu žmonės yra, jeigu žmonių nėra, jis gali važiuoti. Tuo metu jis vykdė nedarbines funkcijas.
Šiais R. J. parodymais ir paaiškinimais teismas vadovaujasi tik iš dalies, kadangi jie nenuoseklūs ir prieštaringi (ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jis pajudėjo užbaigti posūkio manevrą, matė kelis pėsčiuosius ant saugos salelės, kurie stovėjo, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau parodė, kad iš kairės pusės žmonės tik įeidinėjo į saugumo salelę; ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad šviesoforo signalas pradėjo keistis, mirksėti geltonas, tuo metu atsilaisvino važiuojamoji dalis ir jis pajudėjo užbaigti posūkio manevrą, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis parodė, kad jam degė žalia šviesa. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad pravažiavo pėsčiųjų perėją, staiga išgirdo smūgio garsą, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis parodė, kad pėsčiųjų perėjai užsibaigiant jo transporto priemonė buvo beveik pravažiavusi perėją ir visą ją užėmusi, todėl jis jau nežiūrėjo į pėsčiuosius), prieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojų parodymams (pirmosios instancijos teismo posėdyje R. J. teigė, kad nuketėjusioji pati atsitrenkė į jo autobusą, jam pradėjus judėjimą, pėsčiųjų žmonių perėjoje nebuvo, o minėti paaiškinimai prieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojų parodymams), nelogiški (jis teigia, kad tik pajuto smūgį į kairiąją pusę (išgirdo smūgio garsą), iš pradžių net nesuprato kas įvyko, nes jokio žmogaus jis nematė, tačiau teigia, kad nuketėjusioji pati atsitrenkė į jo autobusą). Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad R. J., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ar švelninti savo teisinę padėtį neteisingai nurodydamas dalį aplinkybių, todėl teismas nesivadovauja R. J. parodymais, kuriais tikėti nėra pagrindo ir vadovaujasi tik dalimi jo parodymų, kurie neprieštarauja liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais ir 2011-08-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu nustatytoms aplinkybėms. Teismas vadovaujasi R. J. parodymais apimtyje, kad kai jo transporto priemonė buvo beveik pravažiavusi perėją ir visą ją užėmusi, jis jau nežiūrėjo į pėsčiuosius, jis tik pajuto smūgį į kairiąją pusę, iš pradžių net nesuprato kas įvyko, nes jokio žmogaus jis nematė. Jam sustabdžius autobusą, ratu pervažiavo jai kojas, taip pat tiki jo paaiškinimais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad jam degė žalia šviesa, kadangi minėti parodymai neprieštarauja liudytojų ir nukentėjusiosios parodymams, byloje nustatytoms aplinkybėms.
Atsižvelgus į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. J. KET 162 p. reikalavimų nesilaikė ir partrenkė nukentėjusiąją.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepavykus pašalinti prieštaravimų dėl eismo įvykio mechanizmo, teismas šias abejones turėjo vertinti apelianto naudai, tačiau, šiuo atveju, jokių prieštaravimų ar abejonių dėl eismo įvykio mechanizmo nėra, jis akivaizdus iš liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų, jį iš dalies patvirtina 2011-08-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas. Nesant abejonių dėl eismo įvykio mechanizmo, nėra pagrindo ir skirti autotechninę ekspertizę. Apeliaciniame skunde nenurodoma ką galėtų naujo nustatyti ar kokias aplinkybes paneigti autotechninė ekspertizė, o tai patvirtina aplinkybę, kad minėtos ekspertizės skirti netikslinga. Taip pat pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ekspertai, šiuo atveju, neturėtų pakankamai objektyvių empyrinių duomenų (atmetus parodymus ir paaiškinimus), leidžiančių atlikti tyrimą ir pritaikyti specialias žinias. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji V. B., duodama parodymus teisme, pripažino, kad kirsdama pėsčiųjų perėją ji autobuso nematė, ji buvo priversta apeiti duobę, esančią šalia pėsčiųjų perėjos, tačiau, kaip matyti iš teismo protokolo, nukentėjusioji nenurodė, kad išmuštas asfaltas (duobutė) buvo už pėsčiųjų perėjos ribų, o, kaip matyti iš 2011-08-18 fotolentelių (b.l. 8-9), minėtas išmuštas asfaltas randasi prieš žymę, panašią į kraują ir, iš esmės, pėsčiųjų perėjos ribose (yra iki linijos žymėjimo, esančios prie šviesoforo, liekanos). Minėta aplinkybė nėra pagrindas, įvertinus, kad nukentėjusioji nepastebėjo autobuso, turėdama, kaip eismo dalyvis, kertantis jo važiavimo krypties eismo juostas, teisę būti praleista, teigti, kad ji neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio ir taip pažeidė KET 89 punkto reikalavimus. Atsižvelgus į išdėstytą anksčiau, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojai S. R. ir K. B. skirtingai nurodė nukentėjusios partrenkimo aplinkybes. Nepagrįstas ir neargumentuotas skundo argumentas, kad teismas neskyręs ekspertizės, pažeidė apelianto teisę į gynybą, buvo šališkas. Pažymėtina, kad apeliantui niekas nedraudė teikti teismui savo paaiškinimus apie jo manoma eismo įvykio mechanizmą, o neturint pakankamai žinių, pačiam pasitelkti specialistus. Taip pat pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodoma ką reikšmingo bylai galėjo pasakyti jo prašytas apklausti liudytojas, todėl jo argumentas dėl rungimosi principo pažeidimo nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika 29) minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008 konstatuota, kad neatsargūs nusikaltimai yra labai įvairūs ir pagal savo faktines aplinkybes, ir pagal kilusius padarinius. Teisėjų kolegija, nustatydama iš R. J. nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgia į apeliacinio skundo argumentus ir į CK 6.250 str. 1 d. išvardintus kriterijus (teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus), t.y. į tai, kad neturtinė žala padaryta dėl neatsargaus nusikaltimo, R. J. (R. J.) turtinę padėtį – jis pastoviai dirba (b.l. 129, 186), šiuo metu, tiesioginiame ir papildomame darbe, eismo įvykio dieną buvo Autobuso VAN HOOL savininkas (b.l. 17), pats skunde nurodė, kad turi nekilnojamojo turto (vienintelį gyvenamąjį būstą), kaip nurodyta apeliaciniame skunde, turimus 12 vaikų, kad jų šeimoje yra 8 nepilnamečiai vaikai, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, kuriais remiantis siekiama išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, tai, kad V. B. (b.l. 49-50) gimė 1956-07-19, nevedusi, vaikų neturi, t.y. jai padaryta žala CK 6.250 str. 1 d. išvardintoms vertybėms yra itin didelė. V. B. atstovas advokatas Arūnas Koskus 2012-05-04 civiliniame ieškinyje (b.l. 134-136) nurodė, kad civilinė ieškovė patyrė ir iki šiol nuolat patiria ne tik didelius fizinius skausmus, tačiau ir nuolatinius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją – jos viena koja amputuota, kita visiškai deformuota, jai reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba, protezų naudojimas visą likusį gyvenimą verčia ne tik kompleksuoti prieš aplinkinius žmones dėl išorinės išvaizdos, bet taip pat sukelia nuolatines neigiamas emocijas. Civilinė ieškovė neteko daugiau nei pusę darbingumo lygio, faktiškai neteko pagrindinio darbo, kadangi po traumos liko dirbti tik 0,5 etato, vietoje anksčiau turėto 1,5 etato, tokios fizinės būsenos V. B. turės gyventi visą likusį gyvenimą ir kentėti visus su tuo susijusius neigiamus padarinius. Nukentėjusioji V. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jai buvo amputuota kairė koja, o dešinioji koja buvo visa sužalota, buvo atviros žaizdos, kurios ir iki dabar neužgyja; jos darbas susijęs su judėjimu. Jos psichologinė būsena – griuvėsiai, t.y. iš gyvenimo padaryti griuvėsiai, yra vieniša, jai padeda draugės, po įvykio negali nei ant kėdės užlipti, nei langų išplauti, nieko negali. Labiausiai jai skaudėjo, kai pervažiavo kojas, toks jausmas, kad per pusę perpjovė; beveik kiekvieną dieną pjaustė nefrotinius audinius, reikėjo basom vaikščioti, nusimaudyti pati negalėjo. Pasijunta absoliučiai beverčiu žmogumi, iki to įvykio ji buvo labai aktyvus žmogus; laisvalaikio dabar neturi jokio, nes yra priklausoma nuo kitų; anksčiau ji keliaudavo, visur važiuodavo. Dabar nieko negali, po įvykio kai kurie draugai nusisuko, dabar nebendrauja su draugais iš kitų miestų, po avarijos prasidėjo problemos su stuburu, su amputuota koja yra problemų, jos oda yra labai jautri, beria, prakaituoja. Kita koja gydoma tepalais, atviros žaizdos bus pastovios. Neturtinės žalos suma susideda iš jos sužalojimų. Atsižvelgus į išdėstytą, kolegija mano, kad V. B. nustatytas ir priteistos ne per didelis neturtinės žalos dydis (nukentėjusiajai V. B. neturtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas priteisė iš UAB DK „PZU Lietuva“ aštuonis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt du litus ir iš R. J. šešiasdešimt vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt aštuonis litus).
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį kriterijų sudarančias aplinkybes, jau atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamasis, kaip nurodyta anksčiau, turi 12 vaikų, 8 iš kurių yra nepilnamečiai, privalo juos išlaikyti. Vertinant visas bylos aplinkybes ir nustatyto ir priteisto neturtinės žalos dydį, dar labiau sumažinti atlygintinos žalos dydį nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. J. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į R. J. padaryto nusikaltimo kaltės formą, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Nuteistasis R. J. padarė neatsargų nusikaltimą, pastoviai dirba (b.l. 129, 186), šiuo metu, tiesioginiame ir papildomame darbe, neteistas, prieš nusikalstamos veikos padarymą, už kurią nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, ne kartą baustas už KET pažeidimus, jo baustumas buvo neišnykęs už eismo įvykio sukėlimą vairuojant JEEP SHEROKEE (b.l. 37), važiavimą esant draudžiamam šviesoforo signalui, ir 7 dienas iki nusikalstamos veikos padarymo vairuodamas autobusą ir neįsitikinęs, kad tai daryti saugu buvo kliudęs viešbučio stogelį, už ką buvo nubaustas jau po nusikalstamos veikos padarymo, į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas (b.l. 40). Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas R. J. pagrįstai paskyrė vieną švelniausių BK 281 str. 3 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių, baudos dydį nustatant ženkliai mažesnį nei numatytas tos bausmės rūšies vidurkis (47 str. 3 d., 5 p.), t.y. paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.
Esant tokioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo R. J. (R. J.) apeliacinį skundą atmesti.