- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-14
- Bylos Nr.
- I-2908-644/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. D. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 1260,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-7).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2016-08-29 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Ligoninės kameroje jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 25, kurios plotas 8 kv. m., joje buvo laikomi 4 asmenys, taigi vienam asmeniui teko apie 2 kv. m. ploto. Kameros plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Pažymėjo, kad kameroje buvo šalta, drėgna, tamsu. Iš sanitarinio mazgo į patalpą sklido nemalonus kvapas. Dėl nepakankamo kameros apšvietimo pablogėjo regėjimas. Neturtinę žalą taip pat grindė aplinkybėmis dėl pareigūnų netinkamo elgesio - provokacijų. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas - Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atsiliepimu (b. l. 11-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jo netenkinti. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 25. Akcentavo, kad Ligoninės administracija negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems asmenims, kuriems tokios paslaugos turi būti suteiktos. Be to, Ligoninėje turi būti užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimas pagal Bausmių vykdymo kodeksą ir Suėmimo vykdymo įstatymą, taip pat privalo būti vykdomi pacientų izoliavimo reikalavimai sergant užkrečiamosiomis ligomis. Kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Patalpų vėdinimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2014 17 punkto reikalavimus. Kamerų tipo patalpoje Nr. 25 dirbtinis apšvietimas įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Natūralus apšvietimas užtikrinamas per langus. Oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerų tipo patalpose taip pat atitinka nustatytus reikalavimus. Esant reikalui, nuteistiesiems ir suimtiesiems išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąsias patalpas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-14 atliktos operatyvios kontrolės metu kameroje Nr. 25 pažeidimų dėl sienų, lubų paviršiaus, sanitarinių įrenginių, patalpų valymo, dezinfekcijos darbų nustatyta. Ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 25 laikomi asmenys, dėl mikroklimato ir apšvietimo pažeidimų į Visuomenės sveikatos specialistus nesikreipė, todėl Ligoninė negali pateikti tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo argumentus dėl neigiamų aplinkos veiksnių. Pažymėjo, kad apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Teigė, kad niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2016-08-29.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje Ligoninės patalpoje Nr. 25. Nurodo, kad kameros Nr. 25 plotas 8 kv. m., joje buvo laikomi 4 asmenys.
Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2016-08-29 pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus (Režiminis korpusas) kameroje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m., kameroje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 5,31 kv. m. (21,25/4) ploto (b. l. 15). Remiantis minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kameros Nr. 25 plotas 8 kv. m., tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti į bylą nepateikė. Nagrinėjamu atveju byloje bėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameros Nr. 25 plotas buvo mažesnis, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie kameros, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotą, todėl jais remiasi.
Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, dėl vietos trūkumo tarp kamerose laikomų asmenų kildavo konfliktinės situacijos. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.4. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamo kameros vėdinimo (kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 17 punktą, asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Ligoninės patalpos vėdinamos laikantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto nuostatų, kuriose numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Aplinkybę, kad Ligoninės kameros vėdinamos per atveriamus langus, patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-17 patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-420 (b. l. 27-28). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina, kad pagal nustatytą tvarką, Ligoninės gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji (b. l. 17-20). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-17 patikrinimo akto taip pat matyti, kad kameroje Nr. 25 patikrinimo metu buvo švaru, o sienos kameroje lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (drėgmė, pelėsis, kvapas) būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad kameroje buvo šalta, o dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo regėjimas. Įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas į bylą nepateikė.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. (14 p.).
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad oro temperatūra ir apšvietimas gyvenamosiose patalpose atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose šiltuoju metų periodu oro temperatūra buvo nuo 18 °C iki 28 °C, šaltuoju - nuo 18 °C iki 22 °C, apšvieta ne mažesnė nei 200 lx. Pažymėjo, kad nuteistųjų ar suimtųjų prašymu jiems išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Tačiau, teismas pažymi, kad įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti atsakovo atstovas į bylą nepateikė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo atsiliepime, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Atsakovo atstovas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo apšvietimo ir žemos temperatūros, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (provokavo), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų dėl nepakankamo apšvietimo bei oro temperatūros, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, depresija, sveikatos pablogėjimu. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, teismo vertinimu, dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoto pažeidimo neilgą trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų (nepakankamas apšvietimas ir temperatūra) pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, ar, kad dėl to būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sveikatos pablogėjimas, ar sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), daro išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Dėl šių priežasčių pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. D. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo S. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.