Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas V.Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01206-2012-9

2013 m. kovo 1 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-12-20 nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-03-14 nuosprendžiu paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta A. P. laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pareikštą byloje nukentėjusiosios D. B. civilinį ieškinį patenkinus iš dalies, iš A. P. nukentėjusiosios naudai priteista du šimtai šešiasdešimt litų padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis iš patalpos pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jis, 2012-03-29 apie 12 val. 26 min. Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijoje, esančioje Kareivių g. 1, Vilniuje, A. P., panaudodamas rastą raktą, įsibrovė į 217 kabinetą, kur iš D. B. rankinės pavogė D. B. priklausančią 80 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 180 Lt grynųjų pinigų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Nuteistasis teigia, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad jis pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, mano, jog jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją sušvelninti.

Dėl apelianto argumentų, jog teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009 ir kitos). Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad nuteistasis A. P. savo kaltę pripažino ne savanoriškai o verčiamas neginčijamų įrodymų, be to jis neigė iš nukentėjusiosios pagrobęs 180 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas tokį A. P. gailėjimąsi pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. P. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kad A. P. 6 kartus, tame tarpe už nusikaltimus nuosavybei, ne kartą baustas administracine tvarka, niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, yra narkomanas, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, naują nusikaltimą padarė ypatingai įžūliai: dienos metu įsibrovęs į kabinetą, pagrobė piniginę iš probacijos tarnybos pareigūnės, pas kurią turėjo atsižymėti, vykdydamas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo sąlygas, kas rodo, kad A. P. nedaro teisingų išvadų, nenori paklūsti visuotinai privalomoms elgesio normoms ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, būdama ženkliai mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, galutinė bausmė yra tinkamai subendrinta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-12-20 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.