Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs S. G. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties, kuria tenkintas VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir R. G. pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi R. G., padaręs veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 285 straipsnio 2 dalyje, buvo pripažintas ribotai pakaltinamu, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės buvo taikyta priverčiamoji medicininio poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. ir skundžiama 2015 m. spalio 2 d. nutartimis R. G. taikoma priverčiamoji medicininio poveikio priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje buvo pratęstas.

Skundu Panevėžio apygardos teismui R. G. motina S. G. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir jos sūnų R. G. paleisti iš VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2015 m. spalio 2 d. nutartimi pagrįstai R. G. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl tenkinti jo motinos skundą nėra pagrindo.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Iš 2015 m. rugsėjo 4 d. komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog R. G. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su ryškiais elgesio sutrikimais. Komisijos išvadoje nurodyta, kad iki gydymo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje jis anksčiau buvo teistas dėl vagystės, taip pat piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, be to buvo gydytas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje dėl išsivysčiusios alkoholinės psichozės. R. G. psichikos būsena stebėjimo laikotarpiu gerėjanti, tačiau nusiskundimų dėl sveikatos neišsako, mąstymas lėtas, neproduktyvus, konkretus. Nėra jokios kritikos piktnaudžiavimo alkoholiu, agresyvaus elgesio motinos atžvilgiu, įstatymo uždraustos veikos atžvilgiu, asmenybė degraduota. Gydytojų komisija rekomendavo R. G. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis tęsti.

Teismo posėdyje, kuriame buvo priimta skundžiama nutartis, dalyvavusi gydymo įstaigos atstovė nurodė, kad R. G. sveikatos būsena gerėja, tačiau dar nestabili, teigė, kad ligonis vaistus vartoja, pradėjo lankyti užimtumą, todėl po pusmečio bus galima spręsti dėl medicinos priemonių taikymo režimo pakeitimo į ambulatorinį, jei gydymas tęsis kaip dabartiniu metu, o posėdyje ji teikimą palaikė ir siūlė R. G. gydymą tęsti tomis pačiomis sąlygomis.

BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad R. G. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, kurį skundu prašo jam paskirti S. G., šiuo metu būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Nesant kritikos savo būsenai ir ankstesniam elgesiui rodo, kad R. G. socialinis pavojingumas dar išlikęs. Būtent tai sąlygojo gydytojų komisijos rekomendaciją tęsti jo stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymą. Todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir atsižvelgęs į minėtą komisijos išvadą, gydymo įstaigos atstovo paaiškinimus teismo posėdžio metu, padarė teisingą išvadą, kad R. G. psichinė būklė šiuo metu yra tokia, dėl kurios tikslinga pratęsti jam taikomą priverčiamosios medicinos priemonę.

Skunde nurodyti motyvai dėl netinkamo R. G. kitų ligų gydymo ir jo laikymo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje tikslu naudotis jam mokama neįgalumo pašalpa yra deklaratyvūs. Taip pat pažymėtina, kad visos Lietuvos Respublikos gydymo įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto ir ligoninėse gydymų asmenų lėšos šiam tikslui nėra naudojamos. Be to, šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šalpos išmokos nemokamos <...> asmenims, kuriems BPK nustatyta tvarka paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose medicinos priemonės nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį jie buvo pasiųsti priverstinai gydyti, pirmos dienos. <...> Kai asmuo paleidžiamas iš priverstinio gydymo įstaigos, paskirta šalpos išmoka, gavus reikiamą prašymą, vėl pradedama mokėti nuo dienos, einančios po jo paleidimo dienos, jeigu asmuo turi teisę gauti šalpos išmoką. Tokiu būdu Rokiškio psichiatrijos ligoninė negauna ir negali disponuoti R. G. mokama pašalpa.

Taigi, aptartų aplinkybių visuma pagrindžia R. G. būtinumą toliau taikyti esamą priverčiamosios medicinos priemonę, motyvų, kodėl skundžiama nutartis turi būti naikinama, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis laikoma teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

S. G. skundą atmesti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.