- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-26
- Bylos Nr.
- 1A-21-316/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-56566-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Allfredas Vilbikas, Ernesta Montvidienė, Alfredas Vilbikas
- Nukentėjusysis
- N. E.
- Kaltinamasis
- R. E.
- Civilinis ieškovas
- N. E.
- Advokatai
- Vilius Jonaitis
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovo adv. V. Jonaičio apeliacinius skundus dėl 2016 m. spalio 6 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. E. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 156 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. N. E. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. E. buvo kaltinamas tuo, kad jis, žinodamas, jog 2013-05-16 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu jo mažametės dukros K. E. gyvenamoji vieta yra nustatyta su mama N. E., negavęs mamos sutikimo, 2015-09-30 apie 12 val., atvažiavo į (duomenys neskelbtini) mokyklą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Švedijoje, pasirašė dokumentą apie dukters K. E. išregistravimą iš mokyklos dėl išsikraustymo, tada, apie 17 val., su dukra sėdo į keltą ir išplaukė į Lietuvą, taip pagrobė savo mažametę dukrą K. E. iš mamos N. E..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras P. G. prašo panaikinti 2016 spalio 6 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį, pripažinti R. E. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 156 str. 2 d. ir skirti 100 MGL (3766 eur) dydžio baudą.
Apeliantas pažymi, kad nustačius, jog vaikas buvo pagrobtas tėvo, motinos ar artimo giminaičio iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, veika kvalifikuojama pagal BK 156 str. 2 d. Vaiko pagrobimo sudėtis nesiejama su kaltininko motyvais, paskatomis, todėl jie šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Taip pat pažymėtina, kad vaiko pagrobimo veikos esmę sudaro tai, kad tokia nusikalstama veika pažeidžiami ne tik vaiko interesai, laisvė, bet ir kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius ryšius su vaikų interesais. Šiuo atveju buvo pažeisti K. E. mamos teisiškai apibrėžti interesai, nes 2013-05-16 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu jos mažametės dukros K. E. gyvenamoji vieta yra nustatyta su mama N. E..
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio tyrimo metu, byloje neginčijamai nustatyta ir teismas tai konstatavo, jog apie K. E. išvykimą 2015-09-30 nukentėjusiajai buvo pranešta jau iš ryto, ir nukentėjusioji tą dieną nedavė sutikimo dėl jos išvykimo. Nors kaltinamasis ir nepripažino savo kaltės, tačiau tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme tiriant įrodymus parodė, jog negavo leidimo išsivežti dukrą K. E..
Nuteistojo motyvai apie tai, jog jis vadovavosi vaiko interesais, jo negrobė, išvažiavo su vaiku todėl, kad vaikas nenorėjo gyventi Švedijoje, prokuroro nuomone, vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo veikimas priešingai teisei buvo jo paties pilnai suprantami ir suvokiami, kadangi jis patvirtino, jog išsivežė dukrą K. E. negavęs mamos leidimo, o tai patvirtina jo veiksmų kryptingumą ir tiesioginę tyčią.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovas adv. Vilius Jonaitis prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. E. pripažinti kaltu pagal BK 156 straipsnio 2 dalį bei paskirti jam šio straipsnio sankcijoje numatyt ą bausmę. Apeliantas prašo priteisti jo atstovaujamai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. E. iš R. E. jai padarytos 10 000,- Eur (dešimties tūkstančių eurų) dydžio neturtinės žalos atlyginimą, be to, visas jos šioje byloje turėtas proceso išlaidas.
Apelianto nuomone, šis Mažeikių rajono apylinkės teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra aiškiai neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi jame yra akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Skunde pažymima, kad BK 156 straipsnio 2 dalies bei kitų BK XXIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai" straipsnių nuostatos yra susijusios su vaiko ir šeimos apsaugos užtikrinimu. Nusikalstamų veikų, numatytų BK 156 straipsnyje, pagrindinis objektas yra mažamečio iki 14 metų amžiaus vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, teisė augti šeimoje, vaiko laisvė, papildomas šių nusikalstamų veikų objektas yra tėvų, globėjų teisės ir interesai. Tuo tarpu minėtų nusikalstamų veikų objektyvioji pusė - pagrobimas, anot teisės doktrinos, yra laikomas slaptas, atviras, apgaulės būdu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu mažamečio vaiko paėmimas savo žinion, turint tikslą laikyti ii savo nuožiūra parinktoje vietoję. Apeliantas pažymi, kad šios veikos vertinimui visiškai neturi jokios reikšmės paties mažamečio vaiko sutikimas ar nesutikimas, nors jis ir suvokia įvykio prasmę.
Apeliantas pabrėžia, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) mokyklai, kurią lankė dukra, be N. E. žinios R. E. įteikė prašymą dėl dukros išregistravimo iš šios mokyklos bei, negavęs tam N. E. sutikimo, be to. N. E. net prieštaraujant, tą pačią dieną dukra keltu išsivežė į Lietuva, o N. E. apie tai informavo jau būdamas kelte. Šios faktinės aplinkybės byloje akivaizdžiai buvo patvirtintos net tik N. E. ir R. E. vienas kitam rašytomis SMS žinutėmis, kuriose N. E. pakankamai aiškiai išreiškė savo nesutikimą, bet ir teismui pateiktu R. E. (duomenys neskelbtini) mokyklai įteiktu pranešimu dėl išsikraustymo, kurį pateikė bei pasirašė vien tik R. E., kitais įrodymais. Šie veiksmai rodo, kad dukrą R. E. iš N. E. iš tiesų pagrobė, kadangi jis ją iš Švedijos išsivežė apgaulės būdu, t. y. pateikęs melagingą informaciją dukros mokyklai bei nepranešęs apie tai N. E..
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, iš byloje esančių įrodymų akivaizdžiai matyti, kad R. E. veiksmuose buvo tiesioginė tyčia, nes jie buvo nukreipti į dukros paėmimą savo žinion, turint tikslą laikyti ją savo nuožiūra parinktoje vietoje. Teismas, neįvertino faktinės aplinkybės, kad N. E. 2015 m. rugsėjo 30 d. apskritai neleido R. E. vykti su dukra į Lietuva, tačiau visiškai nepagrįstai apsiribojo konstatavimu, jog dukra esą nebuvo slepiama ir, kad apie jos išvykimą N. E. esą buvo žinoma jau iš ryto. Antra, teismas taip pat neteisėtai kaip tyčinio pagrobimo veiksmo nevertino (duomenys neskelbtini) mokyklai R. E. pateikto prašymo dėl išregistravimo iš šios mokyklos, nors tai buvo akivaizdi apgaulė, kadangi tokį prašymą tikrovėje galėjo pateikti tik N. E., bet ne R. E.. Trečia, teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje aprašytomis aplinkybėmis R. E. esą veikė kaip tėvas, vykdydamas pareigą tinkamai auklėti ir prižiūrėti dukrą, be to, esą negalėjo suprasti, jog siekdamas geriausių vaiko interesų patenkinimo daro nusikaltimą. Kaip jau minėta, veiksmai, kurie yra aiškiai nukreipti į vaiko paėmimą savo žinion, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra parinktoje vietoje, yra būtent tiesioginės tyčios išraiška, ir jokie tokių veiksmu atlikimo motyvai neturi jokios reikšmės veikos vertinimui. Pažymėtina, jog R. E. dukrą tam ir pagrobė iš N. E., kad ji galėtų gyventi su juo.
Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo N. E. bei R. E. dukros norą esą gyventi kartu su tėvu R. E. Lietuvoje, be to, nepagrįstai pateisino pastarojo veiksmus šiam dukros norui įgyvendinti, nors tai teisiškai visiškai nereikšminga. Teismas neatsižvelgė, kad mažamečio iki 14 metu amžiaus vaiko suvokimas yra ribotas, kad pats tokio amžiaus vaikas tikrai dar nesuvokia arba nepakankamai suvokia savo interesų svarbos, savo būklės laisvės ar nelaisvės bei jos suvaržymo aspektais. Dėl šios priežasties tokio amžiaus asmuo teisės prasme yra laikomas neturinčiu veiksnumo ar nepakaltinamu, be to, laikoma, jog vien dėl amžiaus toks asmuo yra bejėgiškos būklės. Todėl akivaizdu, kad pats mažametis vaikas pilnai nesuvokia tiek savo pagrobimo esmės, tiek, kad jo pagrobimu yra grubiai pažeidžiamas normalus jo vystymasis, taip pat jo teisės ir teisėti interesai. Būtent šiuo aspektu, kad ir kokie buvo dukros norai, akivaizdu, jog, įstatymo nustatyta tvarka nepakeitus dukros gyvenamosios vietos, R. E. neturėjo jokios teisės be N. E. sutikimo savavališkai paimti iš jos dukrą.
Apeliantas pažymi, kad po to, kai dukrą parsivežė j Lietuvą, R. E. ja praktiškai nesirūpina, nes dažnai būna išvykęs i Švediją, o mažametę dukrą tuo metu palieka su svetimais žmonėmis. Dukros pagrobimas iš motinos pačiai dukrai buvo ypatingai žalingas, kadangi visiškai pasikeitė dukros elgesys, dukra pradėjo blogai mokytis, vakarais bastytis gatvėmis, praktiškai nebebendrauja su motina, nes R. E. specialiai ją taip nuteikė. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nors tai akivaizdžiai parodo, kad R. E. veiksmai tikrovėje ne padėjo, o pakenkė dukros interesams. Atkreipiamas dėmesys taip pat į tai, kad teismui buvo pateikta pažyma apie tai, kad R. E. tebėra Šiaulių priklausomybės ligų centro registre dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, tačiau teismas šios aplinkybės taip pat nevertino. Tuo tarpu manytina, kad tai privalėjo būti įvertinta.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad dėl R. E. padaryto mažametės dukros pagrobimo nukentėjusioji ir civilinė ieškovė N. E. patyrė labai didelius dvasinius išgyvenimus, didelę psichologinę traumą bei pažeminimą. Po šio įvykio ji buvo priversta net lankytis pas gydytojus, vartoti medikamentus. To liekamuosius padarinius ji jaučia ir iki šiol, iki šiol negali atsigauti po patirto streso ir išgyvenimų, nors Mažeikių rajono apylinkės teismas ir laikė priešingai, dėl santykių su dukra tarsi net priekaištaudamas jai nuosprendyje. Kaip jau minėta, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas paliko nenagrinėtą N. E. R. E. pareikštą civilinį ieškinį dėl 10 000,- Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Todėl prašoma Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinus bei priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, patenkinti N. E. civilinį ieškinį bei iš R. E. priteisti N. E. 10 000,- Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Be to, prašoma iš R. E. priteisti ir visas N. E. šioje byloje patirtas proceso išlaidas (BPK 103-106 str.).
Atsikirtimu į apeliacinius skundus išteisintasis R. E. prašo juos atmesti.
Prokuroras ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovas prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintojo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. apeliacinius skundus, daro išvadą, kad R. E. išteisintas pagal BK 156 straipsnio 2 dalį pagrįstai, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti minėtos nusikalstamos veikos požymių.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. (BPK 1 str. 1 d.). Šiam tikslui pasiekti yra būtina nustatyti visas reikšmingas teisingam bylos išsprendimui aplinkybes, kurios nustatomos įvertinus visus proceso metu surinktus įrodymus. Įrodinėjimo procese teismas privalo siekti, kad būtų išaiškintos visos, t. y. tiek patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį kaltinančios, tiek jį teisinančios aplinkybės, įrodymai teismo turi būti įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Todėl teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas nuosprendis byloje gali būti priimtas tik išsamiai bei visapusiškai išaiškinus visas reikšmingas bylai aplinkybes ir jas tinkamai įvertinus.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje buvo ne kartą pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Dėl to nepritartina teismų praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną dalyvių nusikaltimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012). Kartu pažymėtina tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.
Įvertinus surinktą bylos medžiagą minėtų teisės normų bei principų kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. E. veiksmų prigimtis dėl jam inkriminuoto savo dukters K. E. pagrobimo neleidžia minėtų jo veiksmų laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę.
R. E. buvo kaltinamas tuo, kad žinodamas, jog 2013-05-16 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu jo mažametės dukros K. E. gyvenamoji vieta yra nustatyta su mama N. E., negavęs mamos sutikimo, 2015-09-30 apie 12 val., atvažiavo į (duomenys neskelbtini) mokyklą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Švedijoje, pasirašė dokumentą apie dukters K. E. išregistravimą iš mokyklos dėl išsikraustymo, tada, apie 17 val., su dukra sėdo į keltą ir išplaukė į Lietuvą, taip pagrobė savo mažametę dukrą K. E. iš mamos N. E..
BK156 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo mažamečio vaiko pagrobimą arba naujagimio sukeitimą. Šio straipsnio antroji dalis numato atsakomybę tėvui, motinai ar artimam giminaičiui, pagrobusiam savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno.
Vadovaujantis šiuo klausimu suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-7-127/2008), vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, susiję su apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar bet kokiu kitu būdu padarytu mažamečio vaiko paėmimu kaltininko žinion iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos ir perkėlimu į kitą vietą, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra toje vietoje. Įstatymo leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su tam tikrais tikslais, nei su vaiko pagrobimo pabaiga, nei su konkrečiais padariniais.
Analizuojant BK 156 straipsnio dispoziciją pažymėtina, kad vaiko pagrobimo veikos esmę sudaro tai, kad šia norma siekiama apsaugoti ne tik vaiko interesus ir jo laisvę, bet ir kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius ryšius su vaiku, interesus. Veika kvalifikuojama kaip BK 156 straipsnyje numatytas nusikaltimas nustačius, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys tai žinojo, tai suvokė ir to siekė, nepriklausomai nuo tokių veiksmų atlikimo motyvų ir tikslų (jeigu veikoje nėra būtinojo reikalingumo požymių). Nustačius, kad vaikas buvo pagrobtas tėvo, motinos ar artimo giminaičio iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, veika kvalifikuojama pagal BK 156 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktą medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintojo R. E. veiksmuose nebuvo tyčios. Be to, kolegija daro išvadą, kad R. E. veiksmuose nėra ir būtinojo objektyvinės pusės požymio – pagrobimo.
BK 15 straipsnis nustato, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigų jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
BK 156 straipsnyje numatytos normos kontekste tyčinis vaiko pagrobimas suprantamas kaip neteisėti tikslingi aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama paimti mažametį vaiką iš vaikų įstaigos ar kito asmens, kurio žinioje vaikas buvo, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra kitoje vietoje. Ištyrus ir įvertinus byloje surinktą medžiagą, matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo susiklosčiusi visiškai kitokia situacija.
Iš R. E., N. E. bei K. E. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, matyti, kad įvykio metu buvo kilusi konfliktinė situacija dėl mažametės K. E. gyvenamosios vietos, kurią sąlygojo pačios mergaitės nenoras gyventi Švedijoje su mama. Dėl to kilo konfrontacija tarp jos tėvų. Tai matyti ne tik iš šių asmenų parodymų, bet ir iš SMS žinučių, kurios buvo siuntinėjamos įvykio metu, turinio.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme R. E. paaiškino, kad dukra jam kurį laiką guodėsi, jog jai sunku gyventi ir mokytis Švedijoje, kad ji labai nori grįžti gyventi į Lietuvą, ypač po vasaros atostogų, kurias praleido Lietuvoje su tėvu. R. E. bendravo su dukters pedagogais Švedijoje, kurie jam patvirtino, kad K. yra sunku mokytis dėl kalbos barjero. Apie šias dukters problemas jis ne kartą kalbėjosi su N. E., kuri buvo sutikusi leisti dukrai grįžti į Lietuvą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad iniciatyva dėl K. E. gyvenamosios vietos pakeitimo kilo ne iš R. E., o būtent K. E. pusės. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu K. E. paaiškino, kad senai norėjusi grįžti gyventi į Lietuvą, nes Švedijoje jai sunku, nemoka kalbos. Mama jai buvo žadėjusi leisti jai grįžti į Lietuvą, jei Švedijoje nepatiks. Įvykio dieną ji būdama mokykloje tėčiui parašė žinutę, kad jis atvažiuotų, nes jai labai sunku. Tėtis atvažiavo labai greitai, ir jam ji pasakė, kad nori į Lietuvą ir tėtis sutiko vežtis į Lietuvą. Tuomet parašė mamai žinutę, tačiau daugiau su ja nebendravo, nors tėtis jai nedraudė. Ji girdėjo, kaip tėtis kalbėjosi telefonu su mama (1 t. 22 b. l.). Minėta informacija iš esmės patvirtinta Šiaulių apygardos teisme atliktos K. E. nuomonės išklausymo metu (2 t. 42-45 b. l.).
Pranešęs N. E. apie jų abiejų ketinimą važiuoti į Lietuvą, R. E. ėmėsi kitų būtinų veiksmų tinkamai įforminti vaiko išgabenimą: informavo mokymo įstaigą, pildė reikiamus dokumentus. Viso šio proceso metu R. E. palaikė ryšį su N. E. SMS žinutėmis, atvirai ir tiesiai paaiškindamas savo veiksmus ir ketinimus. Priešingai, nei teigiama nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde, minėtų veiksmų negalima laikyti apgaulingais ar melagingais, nes R. E. neklaidino nei mokymo įstaigos, nei N. E., nors ir negavo jos sutikimo.
R. E., grįžęs su dukra į Lietuvą, užrašė mergaitę į lietuvišką mokyklą, vėliau ir nukentėjusioji davė sutikimą, kad dukra lankytų mokyklą Lietuvoje, Mažeikiuose, kur ji šiuo metu ir mokosi, o mokslai sekasi geriau nei Švedijoje. Byloje nėra duomenų, kad minėti R. E. veiksmai pakenkė K. E. interesams.
Iš šių objektyvių duomenų darytina išvada, kad R. E. tyčia kartu su dukra išvažiuoti į Lietuvą buvo nukreipta ne į tai, kad atimti dukrą iš motinos ir laikyti išskirtinai savo žinioje, o į tai, kad būtų kuo labiau užtikrinti jo dukters K. E. interesai gyventi ir mokytis jai priimtinoje aplinkoje. Ir nors šis ketinimas nebuvo realizuotas teisėtai (2013-05-16 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi K. E. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su N. E. jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje), tačiau pagal savo prigimtį ir pobūdį R. E. veiksmų negalima laikyti tiek pavojingais, priešingais teisei, kitų asmenų (šiuo atvejų dukters K. E. ir N. E.) interesams kad už juos iškiltų baudžiamoji atsakomybė.
Kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog kaltininko motyvai ir tikslai bei mažamečio vaiko norai neturi reikšmės pagrobėjo veikos pagal BK 156 straipsnio 2 dalį kvalifikavimui. Nagrinėjamu atveju, kolegijos nuomone, būtent asmens motyvai ir tikslai atskleidžia jo veikos tyčios turinį, nes, kaip minėta R. E. veikė ne iš žemų paskatų turėti vaiką savo žinioje, o siekdamas pagal savo tėvišką supratimą maksimaliai veikti vaiko interesais. Būtent ši aplinkybė leidžia vertinti R. E. veiksmus kaip nepavojingus baudžiamosios teisės prasme. Kolegijos nuomone, negalima vienareikšmiškai ignoruoti pastoviai reiškiamo trylikametės prašymo gyventi ir mokytis Tėvynėje, formaliai atsižvelgiant vien į mergaitės amžių ir nepaisant jos nuosekliai reiškiamų pageidavimų. Tai prieštarautų humanizmo, protingumo ir teisingumo principams.
Vertinant R. E. objektyvius veiksmus, pažymėtina, kad juose nebuvo aktyvių pagrobimo turinį sudarančių veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad R. E. būtų lenkęs, įkalbinėjęs ar daręs kokį nors aktyvų poveikį dukters apsisprendimui pakeisti gyvenamąją vietą. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad iniciatyva kilo būtent iš K. E. pusės. Ji keletą mėnesių apie tai galvojo, kalbėjo, prašė ir galiausiai, pasinaudojusi proga savo valia išvažiavo su tėvu. R. E. nenaudojo jokios prievartos, apgaulės ar kitų neteisėtų būdų, o tiesiog įgyvendino trylikametės dukters nuoširdų ir keletą mėnesių reiškiamą prašymą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju, buvusių sutuoktinių pozicijoms vaiko gerovės klausimais labai išsiskyrus, buvę sutuoktiniai dėl įtemptų tarpusavio santykių nepakankamai bendradarbiavo siekiant maksimaliai užtikrinti vaiko interesų įgyvendinimą, nukentėjusioji N. E. neišnaudojo kitų galimybių tinkamai išspręsti vaiko tolesnio auklėjimo problemas, tačiau kreipėsi į policiją dėl kraštutinių priemonių taikymo.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta R. E. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – savo vaiko pagrobimo bei nėra neginčijamai nustatyti jo atlikti objektyvūs nusikalstami veiksmai, konstatuojama, kad R. E. buvo išteisintas pagal BK 156 straipsnio 2 dalį pagrįstai.
Konstatavus pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio.
Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. E. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta, naikinti skundžiamą nuosprendį juose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovo adv. V. Jonaičio apeliacinius skundus dėl 2016 m. spalio 6 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžio atmesti.