Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rasa Valentinienė Baudžiamoji byla 1A-518-106-2011

Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso nr. 1-06-3-00053-2010-1

2011 m. birželio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Rasos Valentinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. P. ir O. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. P., a.k. „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimo bausme 6 mėnesiams, įpareigojant ją nuo 22 val. iki 06 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

O. M., a.k. „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta kalta pagal BK 140 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimo bausme 6 mėnesiams, įpareigojant ją nuo 22 val. iki 06 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

S. P. ir E. P. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti, nesant jų veikoje nusikaltimo sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. nuteista už tai, kad mušdama nežymiai sužalojo žmogų.

2009 m. gegužės 8 d., apie 20.30 val., namo adresu Dragūnų g. 5, Klaipėdos m., kieme, kilusio konflikto tarp jos ir O. M. dėl E. P. dukters sumušimo metu, spirdama O. M. į šlaunį, sugriebdama už plaukų ir tampydama juos, sukėlė O. M. fizinį skausmą bei padarė pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

O. M. nuteista už tai, kad smurtaudama sukėlė žmogui fizinį skausmą.

2009 m. gegužės 8 d., apie 20.30 val., namo adresu „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., kieme, kilusio konflikto tarp jos ir E. P. dėl E. P. dukters sumušimo metu, sugriebdama E. P. už plaukų ir tampydama juos, sukėlė E. P. fizinį skausmą.

Teigiama, kad O. M. duodama parodymus apie tą patį įvykį kiekvieną kartą nurodo iš esmės skirtingas aplinkybes. Todėl O. M. parodymai apie jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes teismo turėtų būti vertinami kritiškai.

Teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta aplinkybė, kad aplinkybę, jog E. P. sudavė smūgį koja O. M. bei tokiu būdu pastarąją sužalojo patvirtina ir liudytojų V. K. bei I. N. parodymai. Apeliantės teigimu, tokia aplinkybė neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes nei vienas šių liudytojų neparodė matęs E. P. spiriant koja O. M..

Apeliaciniame, skunde konstatuojama, kad apeliantė dėl inkriminuoto spyrio koja O. M. turėtų būti išteisinta kaip nepadariusi šios inkriminuotos veikos (BPK 329 str. 1 d. 1 p.), o įsikibimas į O. M. plaukus turėtų būti kvalifikuojamas kaip padarytas būtinosios ginties būklėje (BK 28 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų E. P. ir O. M. kaltės. Jų padarytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Vien tai, kad nuteistosios E. P. ir O. M. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamos byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamos, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tad būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Dėl nuteistųjų O. M. ir E. P. kaltės.

Abi nuteistosios vienodai parodė, kad 2009 m. gegužės 8 d. apie 20.30 val. tarp jų įvyko konfliktas. Abi pripažįsta, kad konflikto metu tampė viena kitą už plaukų, teigia, kad tai darė, nes turėjo gintis nuo užpuolimo. E. P. teigia, jog ją užpuolė ir pirmoji smurtą pradėjo vartoti O. M., O. M. teigia atvirkščiai – kad ji gynėsi nuo E. P. užpuolimo. Apeliantės aiškina, kad jos veikė būtinosios ginties ribose. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad įvykio pradžioje, įvykio metu bei pabaigoje buvo būtinosios ginties situacija. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad tiek O. M. tiek E. P. naudojo agresyvius puolamus veiksmus, todėl traktuoti jų veiksmus kaip būtinąją gintį nėra jokio pagrindo.

Liudytojai V. K., J. K., kaip matosi iš jų parodymų, nematė, kaip prasidėjo konfliktas ir abi kartu ar viena iš nuteistųjų pirmoji pradėjo smurtą ( Teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 105-106,106-107). Liudytoja I. N. parodė, kad E. P. pirmoji užpuolė O. M. ir įsikibo jai į plaukus ( b. l. 106), tačiau ji yra O. M. sesuo, todėl jos parodymai nėra visiškai patikimi, nes ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Analogiškai vertintini ir išteisintojo E. P. parodymai apie konflikto pradžią, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi, be to jo parodymai, kad jo mama jokių smurtinių veiksmų neatliko, iš dalies prieštarauja pačios E. P. parodymams, kad ji buvo įsikibusi O. M. į plaukus.

Nei E. P., nei O. M. neįrodė, kad konfliktą ir smurtą pradėjo ne jos. Be to, jau pats veiksmų pobūdis – įsikibimas į plaukus ir jų tampymas yra smurtinio pobūdžio veiksmas, kuriuo siekiama sukelti skausmą, ir juos sunku įvertinti kaip siekimą apsiginti.

E. P. apeliaciniame skunde neigia sudavusi smūgį koja. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad šie argumentai nepagrįsti, kadangi pagal O. M. bei liudytojų V. K. ir I. N. parodymus, abi nuteistosios ne tik tampėsi už plaukų, bet ir mušėsi. Nors nei vienas liudytojas tiesiogiai neparodė, kad E. P. spyrė O. M. į koją, sužalojimą patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad O. M. padarytos poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje įgautos bukos traumos pasėkoje, paveikus tas vietas kietais bukais daiktais maždaug prieš 2-3 paras laiko, galimai 2009-05-08 paros antroje pusėje ( b. l. 7).

Be to E. P. skunde teigiama, kad E. P. buvo prasidėjęs bronchinės astmos dusulio priepuolis ir tokios būklės ji negalėjo atlikinėti tokių aktyvių veiksmų, kaip nurodyta apylinkės teismo nuosprendyje.

Byloje yra Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, iš kurios matosi, kad E. P. tikrai dėl dusulio priepuolio 2009-05-08 21val. 43 min. buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Kortelėje užfiksuota, kad maždaug prieš pusvalandį buvo sumušta ligonės dukra, todėl ligonė dėl susijaudinimo ir streso artėjantį dusulio priepuolį ir išsikvietė gydytojų brigadą. Medicinos pagalba suteikta vietoje ( b. l. 97-98). Iš ambulatorinės kortelės kopijos bei išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad E. P. 2009-05-09 dėl dusulio kreipėsi į gydytoją, 2009-05-11 planine tvarka paguldyta į ligoninę, išrašyta 2009-05-11 ( b. l. 100-101). Byloje nėra jokių duomenų, kad E. P. konflikto su O. M. metu buvo ištikta dusulio priepuolio. Pati E. P. pripažįsta, kad susikibo su O. M., o jos aktyvius veiksmus patvirtina, specialisto išvada ir liudytojų parodymai, todėl jos argumentas dėl blogos sveikatos būklės įvykio metu atmestinas.

Kadangi, kaip nustatyta iš minėtų liudytojų, kaltinamųjų parodymų, smurtą viena prieš kitą vartojo abi apeliantės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas abi nuteisė, pripažindamas kaltomis pagal BK 140 str. 1 d.

Dėl S. P. ir E. P. išteisinimo.

Apeliantės O. M. teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai išteisino S. P. ir E. P., kuriuos ji kaltino, kad 2009-05-08, apie 20 val., po to, kai ją užpuolė E. P. ir pavartojo prieš ją smurtą, pribėgęs E. P. jai spyrė į koją, pribėgusi S. P. spyrė jai į pilvą, dėl to ji pargriuvo, po to jai pargriuvus, E. P. ir S. P. dar kelis kartus jai spyrė pargriuvusiai ant žemės ( skundas, b. l. 2).

S. P. ir E. P. neigė vartoję smurtą prieš O. M. ( Teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 104) jų parodymus iš dalies patvirtino liudytojai J. A.( b. l. 107), ir J. K. ( b. l. 107), taip pat E. P. ( b. l.104). O. M. apeliaciniame skunde teigia, jog, priešingai negu konstatuota teismo nuosprendyje, J. A. patvirtino, kad S. P. dalyvavo savo motinos ir O. M. konflikte. Kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Kaip matosi iš teisiamojo posėdžio protokolo, liudytoja J. A. parodė, kad stovėdama prie namo laiptinės matė, kad S. P. buvo išėjusi iš namų ir po poros minučių sugrįžo. Po to būdama automobilių aikštelėje ir prie namo kampo, matė kaip E. P. išskyrė besimušančias moteris, o S. P. tuo metu lauke nebuvo. Šie parodymai patvirtina, kad S. P. apeliančių tarpusavio kivirče nedalyvavo.

O. M. kaltinimą, kad prieš ją smurtą vartojo ir E. P. vaikai S. ir E. P., patvirtino jos sesuo I. N., dėl kurios parodymų patikimumo kolegija jau yra pasisakiusi.

Liudytojo V. K. parodymai ( b. l. 105-106), jog prieš O. M. smurtą vartojo ir du vaikai - berniukas ir mergaitė, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, prieštaringi, nesutampa su O. M. parodymais apie panaudoto prieš ją smurto pobūdį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šiuos prieštaravimus išdėstė, kolegija jų nekartoja.

Nors O. M. teigia, jog prieš ją E. ir S. P. vartojo intensyvų smurtą, suduodami smūgius stovinčiai ir gulinčiai ant žemės tiek rankomis, tiek kojomis į įvairias kūno vietas, išskyrus 2 mėlynes ant kojos, kur jos teigimu jai įspyrė E. P., kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, teismo medicinos apžiūros metu jokių kitų sužalojimų ant jos kūno nerasta.

Vertinant išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad aukščiau minėtais duomenimis neabejotinai pagrindžiama S. P. ir E. P. kaltė padarius nusikalstamą veiką, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamųjų naudai (in dubio pro reo). Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, kad S. P. ir E. P. vartojo smurtą prieš O. M..

Dėl teismo šališkumo.

Nėra pagrindo sutikti ir su O. M. apeliacinio skundo teiginiu, kad skirdamas bausmes, teismas buvo šališkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškintas teismo nešališkumo principas subjektyviąja ir objektyviąja prasmėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-402/2010, 2K-414/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik tada, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiką vienodai kvalifikavo pagal 140 str.1 d. ir skyrė vienodas bausmes, todėl jokių duomenų, patvirtinančių teismo šališkumą nėra.

Bausmės kaltinamosioms paskirtos, vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, buvo atsižvelgta į kaltinamųjų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes, kad jos anksčiau neteistos, nusikalto pirmą kartą, į tai, kad jos padarė tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų ir abiem skyrė laisvės apribojimą. Kadangi apeliančių veikos pagal pavojingumą mažai skiriasi, negalima teigti, kad paskirtos vienodos bausmės yra neteisingos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis tiek dėl apeliančių nuteisimo tiek ir dėl E. P. ir S. P. išteisinimo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti šį nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. P. ir O. M. apeliacinius skundus atmesti.