Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo T. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

T. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. K. išteisintas, kaltinant jį tuo, kad jis tyčia paskleidė apie T. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti, paniekinti jo asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo. A. K. taip pat buvo kaltinamas tuo, jog viešai raštu pažemino T. K. asmenį. A. K. 2009-01-12 raštu AAS-09/01/12 kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės merą A. K., LR Vyriausybės atstovą Utenos apskrityje A. P., Utenos apskrities viršininką E. P., Utenos rajono tarybos Teritorijų planavimo, statybos ir infrastruktūros plėtros reikalų komitetą, Utenos rajono tarybos narius, kuriame pateikė tokią tikrovės neatitinkančią, T. K. paniekinančią ir pažeminančią informaciją:

„<...> kaip nenorinčio, nesistengiančio ar nesugebančio dirbti pagal įstatymus, neatitinkančio nustatytų pareigūnui kriterijų, neturinčio elementaraus bendravimo su žmonėmis savybių šiam postui užimti, pagaliau – kaip galimai korumpuoto ir nepatikimo asmens <...>„;

„<...> Tokiu būdu, prieš užsakovus, prieš rajono valdžią bandoma diskredituoti projektavimo firmą, kaip nesugebančią laiku parengti vieną ar kitą projektą, kaip negalinčią paruoštą dokumentaciją suderinti nuolatinėje statybos komisijoje ir, tuo pačiu, priversti firmą ne tik kiekviename žingsnyje pataikauti, nusiimti kepurę ir nusilenkti prieš didybės manija sergantį „poną architektą“, bet ir užsimokėti nustatyto dydžio „otkatą.“ <...>.“;

„<...> Utenoje jau „vieša paslaptis“, kad tos jo proteguojamos projektavimo firmos, tie architektai, kurie jam tarnauja ir moka duokles, suderina visokį šlamštą, kokį „projektinės dokumentacijos jovalą“ beatneštų. Kaipgi tai suprasti? Ogi labai paprastai, bet apie „otkatus“, pinigų „plovimo“ schemas, žemės sklypų „prichvatizavimą“, kitus projektavimo firmų, verslininkų, eilinių žmogelių „prievartavimo“ atvejus ir būdus galėsime padiskutuoti ateityje <...>„;

„<...> Ir apskritai, apie šį valdžia besimėgaujantį veikėją miesto gatvėse, kiemų tarpuvartėse, o pastaruoju metu ir rajono savivaldybės kabinetuose sklando legendos, ypač po to, kai korupcijos šešėliai tapo jo kasdienės veiklos palydovais <...>„;

„<...>Visas miestas jau antri metai kaip bičių avilys „ūžia“, aptarinėdamas T. K. „tamsiuosius darbelius“, jo „užklasinę veiklą“, tačiau rajono savivaldybėje dėl tokių šio pareigūno veiksmų ir elgsenos, atrodo, niekam per daug galvos neskauda. <...>„;

„<...> Kaip taisyklė, šis veikėjas iš balos visuomet išlipa sausas, iškelta galva ir toliau tvarkosi savivaldybėje, kaip prastame čigonų tabore, kur viskas leidžiama. Ir kol tokiems veikėjams neduosime suprasti, kad už visus savo darbelius anksčiau ar vėliau reikės atsakyti,.... tol jie „valysis kojas“ į rajono tarybą, į savivaldybę, nesigėdindami „prievartaus“ atskiras projektavimo firmas, savo kolegas, verslininkus, lips ant galvos kiekvienam iš mūsų. <...>„.

„<...> Gerb. Mere, padėkite susigaudyti žmogui, praradusiam orientaciją. Nors visuomenėje sakoma, kad lengviau sustabdyti įsisiautėjusį bizoną, arba užkelti atgal nuo bėgių nulėkusį traukinį, nei nuo proto nušokusį valdininką, bet visgi – pamėginkite. <...>„.

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, išteisintasis 2009-01-26 raštu Nr. AAS-09/01/26 tiems patiems adresatams pateikė dar vieną šmeižiančią ir įžeidžiančią tikrovės neatitinkančią informaciją:

„<...> pagaliau prašytume patarti, kaip toliau dirbti su tokiu „grybą pjaunančiu“ valdininku, kuris per daug nesidairydamas į šalis „skaldo malkas“ toliau, ir iš viso – iki šiol visi buvę Jūsų gerb. Mere, nurodymai, paauklėjimai, pamokymai šiam veikėjui per vieną ausį įėjo, o per kitą išėjo... Kaip žmonės sako, jam visur ir visada „vienodai žydi sodai“. Ir žydės dar ilgai ilgai, jei su jo krečiamomis šunybėmis bus taikstomasi“.

„<...> Ar šis naujausias ciniško išsidirbinėjimo faktas nėra dar vienas įrodymas, kad T. K. savivaldybėje elgiasi kaip koks tarpukario laikų plikbajoris savo valdose, nesiskaitantis su niekuo? Ar tai nėra įrodymas, kad tokiu „gumos tempimu“ bandoma priversti tiek projektuotojus, tiek užsakovus mokėti duoklę. Galbūt savivaldybėje jau oficialiai įregistruotas UAB-as „K. ir CO“, nurodinėjantis kokiai firmai ir kokius projektus ruošti, kokio dydžio „otkatą“ už projektų derinimą mokėti? <...> O kur dar pusvelčiui, pasinaudojant tarnybine padėtimi arba „išprievartaujant interesantus“ prichvatizuoti sklypai mieste ir Utenos apylinkėse.. <...> nesiruošiam parsidavinėti suįžūlėjusiems vietiniams „prisitaikėliams“, kurių netolima ateitis – Lietuvos istorijos sąvartyne.“

2009 m. mėnesinio žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ Nr. 2 (16) išspausdintame straipsnyje „Architektas kaltinamas „otkatų“ reikalavimu“ išteisintasis žurnalistui V. Š. pateikė melagingą informaciją: „<...> „Aukštaitiškam formatui“ A. K. sakė, jog T. K. reikalaujami „otkatai“ yra begėdiškai dideli. „Jis reikalavo, kad sumokėčiau pusę savo pelno, gaunamo už projektus“, – žurnalui sakė A. K.. „Kai nesutikau mokėti „otkatų“, jis pradėjo piktybiškai atmetinėti projektėlius, terorizuoti firmą..“ – dėstė A. K..“

Taip pat A. K. kaltintas tuo, kad jis viešai raštu užgauliai pažemino T. K., išsiųsdamas raštą Utenos rajono merui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui, Teritorijų planavimo, statybos ir infrastruktūros plėtros reikalų komitetui, Utenos rajono tarybai, nurodydamas, jog jis: nenori ir nesugeba dirbti, yra tariamas „veikėjas“, kuris tvarkosi kaip čigonų tabore, „valosi kojas“ į aplinkinius, yra praradęs orientaciją ir nušokęs nuo proto, užsiima „tamsiais darbeliais“, „užklasine veikla“, yra „grybą pjaunantis“ valdininkas, kuris per daug nesidairydamas į šalis „skaldo malkas“, kad jam visur ir visada „vienodai žydi sodai“ ir žydės dar ilgai ilgai, jei su jo krečiamomis šunybėmis bus taikstomasi, kad jis savivaldybėje elgiasi kaip koks tarpukario laikų plikbajoris savo valdose, savivaldybėje jau oficialiai įregistruotas UAB-as „K. ir CO“, yra vietinis „prisitaikėlis“ ir jo netolima ateitis – Lietuvos istorijos sąvartyne, tokiomis paniekinamojo pobūdžio frazėmis, siekdamas jį įžeisti kitų asmenų akivaizdoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Esminis šmeižimo požymis yra neatitinkančios tikrovės informacijos paskleidimas, tačiau nuomonės išreiškimas nesudaro šmeižimo sudėties, todėl vertinant, ar asmens padaryta veika yra šmeižimas, pirmiausia būtina atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Atribojimo kriterijai suformuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-295/2005, 2K-7-545/2005, 2K-592/2006). Informacija laikoma žinia, ji turi konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktai ir duomenys apie įvykius, asmens veiksmus, savybes, kurie pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų vertinimas, požiūris į faktus, komentarai. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis objektyviai egzistuojančiais faktais. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.

Išteisintojo 2009-01-12 rašte, adresuotame Utenos rajono savivaldybės merui, Vyriausybės atstovui Utenos apskrityje, Utenos apskrities viršininkui, Utenos rajono tarybos Teritorijų planavimo, statybos ir infrastruktūros plėtros reikalų komitetui ir Utenos rajono tarybos nariams esančiuose teiginiuose kad „<...> Utenoje jau „vieša paslaptis“, kad tos jo proteguojamos projektavimo firmos, tie architektai, kurie jam tarnauja ir moka duokles, suderina visokį šlamštą, kokį „projektinės dokumentacijos jovalą“ beatneštų. Kaipgi tai suprasti? Ogi labai paprastai, bet apie „otkatus“, pinigų „plovimo“ schemas, žemės sklypų „prichvatizavimą“, kitus projektavimo firmų, verslininkų, eilinių žmogelių „prievartavimo“ atvejus ir būdus galėsime padiskutuoti ateityje <...>„; „<...> Ir apskritai, apie šį valdžia besimėgaujantį veikėją miesto gatvėse, kiemų tarpuvartėse, o pastaruoju metu ir rajono savivaldybės kabinetuose sklando legendos, ypač po to, kai korupcijos šešėliai tapo jo kasdienės veiklos palydovais <...>„; „<...> Kaip taisyklė, šis veikėjas iš balos visuomet išlipa sausas, iškelta galva ir toliau tvarkosi savivaldybėje, kaip prastame čigonų tabore, kur viskas leidžiama. Ir kol tokiems veikėjams neduosime suprasti, kad už visus savo darbelius anksčiau ar vėliau reikės atsakyti,.... tol jie „valysis kojas“ į rajono tarybą, į savivaldybę, nesigėdindami „prievartaus“ atskiras projektavimo firmas, savo kolegas, verslininkus, lips ant galvos kiekvienam iš mūsų. <...>„ , taip pat 2009-01-26 rašte tiems patiems adresatams esančiuose teiginiuose „<…> Ar tai nėra įrodymas, kad tokiu „gumos tempimu“ bandoma priversti tiek projektuotojus, tiek užsakovus mokėti duoklę. Galbūt savivaldybėje jau oficialiai įregistruotas UAB-as „K ir CO“, nurodinėjantis kokiai firmai ir kokius projektus ruošti, kokio dydžio „otkatą“ už projektų derinimą mokėti? <...>„ nurodė informaciją esą T. K. yra korumpuotas valstybės tarnautojas, užsiimantis neteisėta veikla, nes, eidamas Utenos rajono savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas, sistemingai verčia Utenos mieste veikiančių projektavimo įmonių vadovus jam mokėti neteisėtus nustatyto dydžio atlygius už tai, kad jis priimtų jiems palankius sprendimus dėl statybos projektų derinimo ir proteguoja jam atlygius mokančias įmones. Išdėstytas tekstas surašytas aiškia kalba, nevartojant jokios specialios terminologijos, panaudojant ją pakeičiančius kasdieninėje kalboje teisines sąvokas įvardijančius žodžius, apibūdinančius korupcines veikas, todėl jame esantys teiginiai apie nukentėjusiojo neteisėtą veiką vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui. Nuketėjusiajam T. K. priskiriami konkretūs veiksmai – kyšio reikalavimas ir priėmimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos t. y. BK 225 str. 1 d., BK 228 str. 2 d. numatytų apysunkių nusikaltimų padarymas. Šie išteisintojo nukentėjusiajam priskiriami nukentėjusiojo veiksmai gali būti objektyviai patikrinti ir įrodyti kaip egzistuojantys arba neegzistuojantys, todėl šiuos veiksmus konstatuojantys teiginiai yra žinia, nauja informacija. Vertinat A. K. teiginius, reikšminga yra tai, kad jis šiuose teiginiuose dėsto aplinkybes ne apie savo, kaip projektavimo įmonės savininko, santykius su nukentėjusiuoju – savivaldybės vyriausiuoju architektu, o tas, kurias esą sužinojo iš kitų Utenoje projektavimo įmones turinčių asmenų. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių išteisintojo paskleistus teiginius. Pirmosios instancijos teismo posėdyje projektavimo įmonių savininkai R. R., G. B. K., R. K., J. K., S. K. kategoriškai paneigė, jog nukentėjusysis būtų iš jų reikalavęs ar ėmęs kyšius. Pats išteisintasis pirmosios instancijos teismo posėdyje nenurodė nė vienos konkrečios jo teiginius patvirtinančios aplinkybės apie projektavimo įmones, mokančias nukentėjusiajam neteisėtus atlygius, teigdamas, kad tai yra jo nuomonė, o konkrečių faktų pateikti jis negalintis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis teįvardijo tik vieną įmonės vadovą E. Š., nukentėjusiajam esą mokėjusį neteisėtą atlygį, tačiau ir šiuo atveju negalėjo nurodyti tokios informacijos šaltinio, teigdamas, kad tokios kalbos sklando Utenos mieste. Pats liudytojas E. Š. teismo posėdyje išteisintojo pateiktos informacijos nepatvirtino. Tačiau aptariamuose skunduose esančiuose teiginiuose A. K. šias gandais pagrįstas žinias perteikia kategoriškais teiginiais, jam nekeliančiais jokių abejonių jų patikimumu, taip klaidingą informaciją apie nukentėjusiojo veiklą pateikdamas kaip tikslią ir įrodytą.

Išteisintojo 2009-01-26 rašte, adresuotame tiems patiems asmenims, esančiame teiginyje <...> O kur dar pusvelčiui, pasinaudojant tarnybine padėtimi arba „išprievartaujant interesantus“ prichvatizuoti sklypai mieste ir Utenos apylinkėse.. <...> nurodė informaciją, esą T. K., naudodamasis užimamomis vyriausiojo architekto pareigomis, neteisėtai, už mažesnę nei rinkos kainą, įsigyja žemės sklypus. Šiais teiginiais nukentėjusiajam priskiriamas nusikalstama veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos (BK 228 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas šiuos neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus patvirtinančia aplinkybe laikė byloje esančius Utenos rajono savivaldybės administracijos pateiktus dokumentus apie T. K. ir jo giminaičių įsigytus žemės sklypus, ūkininko sodybą, buto rekonstrukciją (2 t., 29–200 b. l., 3 t., 1–27, 52–53 b. l.). Teismas sprendė, jog vien turto įsigijimo fakto pakanka, jog išteisintasis turėtų pagrindą įtarti nukentėjusįjį darant nusikaltimus valstybės tarnybai ir viešai skelbtų tokią nuomonę. Tokia išvada yra neteisinga, nes nukentėjusiojo lėšų nekilnojamo turto įsigijimui ir buto rekonstrukcijai teisėtumą galima įrodyti objektyviais duomenimis, todėl laikytina, kad išteisintasis paskleidė ne subjektyvią nuomonę, o žinią. Šios žinios teisingumo pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. K. detaliai paaiškino lėšų, už kurias jis ir jo artimi giminaičiai įsigijo nekilnojamą ir kilnojamą turtą, kilmę. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina jo pateikti dokumentai: kredito ir pirkimo–pardavimo sutartys. Tačiau iš A. K. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad jis, remdamasis tik gandais ir abstrakčiais samprotavimais, padarė prielaidas apie T. K. neteisėtai įgytą turtą ir šias prielaidas skunde pateikė kaip faktą, taip klaidingus duomenis pateikdamas kaip objektyviai egzistuojančius.

Taigi aptartais teiginiais A. K. apie T. K. paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias. Šios klaidingos informacijos pobūdis yra negatyvus, nes T. K. įvardijamas kaip korumpuotas, savanaudiškas nusikalstamas veikas sistemingai darantis valdininkas, todėl ši informacija, nukentėjusįjį neabejotinai diskredituoja ir pakerta pasitikėjimą juo. A. K., neturėdamas jokių faktais patvirtintų duomenų apie T. K. esą prieš kitus asmenis daromus nusikaltimus, savo teiginius grįsdamas subjektyvia nuomone ir nuogirdomis, būdamas išsilavinęs ir gyvenimiškos patirties turintis žmogus, neabejotinai suvokė, kad tokia informacija neatitinka tikrovės ir žemina nukentėjusiojo garbę ir orumą, todėl šią melagingą informaciją jis paskleidė tyčia. Apeliantas skunde teisingai pažymi, kad tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo motyvai neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes motyvas ir tikslas nėra veikos subjektyviosios pusės būtinasis požymis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. K., kaip savivaldybės tarnautojas, tuometinis Utenos rajono savivaldybės vyriausiasis architektas, buvo viešas asmuo, sprendė, kad A. K., kritikuodamas nukentėjusįjį, neperžengė leistinų ribų, nuo kurių iškyla baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą, o jo išsakyta kritika proporcinga viešajam interesui. Šios teismo išvados, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, taip pat nėra pagrindo laikyti pagrįsta. T. K., kaip valdininkas, rajono vyriausiasis architektas, neabejotinai buvo viešas asmuo, kurio kritikos ribos platesnės už privačių asmenų. Jo statusas, atsižvelgiant į padidintą visuomenės dėmesį jo tarnybinei veiklai, įpareigojo jį būti pakantesniu kritikai. Tačiau pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, esančią ir Lietuvos teisinės sistemos dalimi, teisė skleisti informaciją, reikšti įsitikinimus nėra absoliuti, todėl šios teisės nesuderinamos su nusikalstamais veiksmais, tarp jų – ir šmeižtu. Taigi viešųjų asmenų kritika turi ribas. Vien dėl to, kad T. K. buvo viešas asmuo, išteisintasis, neturėdamas pakankamai duomenų, negalėjo apie jį rašyti kaip apie korumpuotą, piktnaudžiaujantį tarnyba, t. y darantį nusikaltimus, valdininką. Skleisdamas tokio pobūdžio informaciją išteisintasis peržengė teisės reikšti įsitikinimus ribas ir piktnaudžiavo šiomis teisėmis taip, kad nukentėjusiajam šiuo atveju iškilo teisė ginti savo interesus baudžiamosios teisės priemonėmis.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes kolegija laiko įrodyta, kad A. K. 2009-01-12 rašte išdėstytais teiginiais: „<...> Utenoje jau „vieša paslaptis“, kad tos jo proteguojamos projektavimo firmos, tie architektai, kurie jam tarnauja ir moka duokles, suderina visokį šlamštą, kokį „projektinės dokumentacijos jovalą“ beatneštų. Kaipgi tai suprasti? Ogi labai paprastai, bet apie „otkatus“, pinigų „plovimo“ schemas, žemės sklypų „prichvatizavimą“, kitus projektavimo firmų, verslininkų, eilinių žmogelių „prievartavimo“ atvejus ir būdus galėsime padiskutuoti ateityje <...>„; „<...> Ir apskritai, apie šį valdžia besimėgaujantį veikėją miesto gatvėse, kiemų tarpuvartėse, o pastaruoju metu ir rajono savivaldybės kabinetuose sklando legendos, ypač po to, kai korupcijos šešėliai tapo jo kasdienės veiklos palydovais <...>„; „<...> Kaip taisyklė, šis veikėjas iš balos visuomet išlipa sausas, iškelta galva ir toliau tvarkosi savivaldybėje, kaip prastame čigonų tabore, kur viskas leidžiama. Ir kol tokiems veikėjams neduosime suprasti, kad už visus savo darbelius anksčiau ar vėliau reikės atsakyti,.... tol jie „valysis kojas“ į rajono tarybą, į savivaldybę, nesigėdindami „prievartaus“ atskiras projektavimo firmas, savo kolegas, verslininkus, lips ant galvos kiekvienam iš mūsų. <...>„, 2009-01-26 rašte esančiu teiginiu „<...> O kur dar pusvelčiui, pasinaudojant tarnybine padėtimi arba „išprievartaujant interesantus“ prichvatizuoti sklypai mieste ir Utenos apylinkėse.. <...>” tyčia paskleidė apie T. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti jo asmenį ir pakirsti pasitikėjimą juo. Tokia A. K. veika atitinka BK 154 str. 1 d. numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius šmeižimo požymius, todėl jis pripažintinas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

Jau nurodyta, kad skleidžiamai informacijai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, todėl vertinamieji teiginiai yra subjektyvūs, tačiau ir jie turi būti pagrįsti faktais. Iš A. K. skundų ir žurnalisto straipsnyje išdėstytų duomenų matyti, kad jo pateikta informacija apie nukentėjusiojo tarnybinę veiklą skiriasi kilmės šaltiniu. Išteisintojo dalyje teiginių nurodyta informacija, kurią jis esą sužinojo kitų Utenos projektuotojų, jau įvertinta šiame sprendime. Tačiau dalyje teiginių A. K. pateikė savo asmeniškai patirtas ir įvertintas aplinkybes. 2009-01-12 rašte esančiuose teiginiuose „<...> kaip nenorinčio, nesistengiančio ar nesugebančio dirbti pagal įstatymus, neatitinkančio nustatytų pareigūnui kriterijų, neturinčio elementaraus bendravimo su žmonėmis savybių šiam postui užimti, pagaliau – kaip galimai korumpuoto ir nepatikimo asmens <...>„ ir <...> Tokiu būdu, prieš užsakovus, prieš rajono valdžią bandoma diskredituoti projektavimo firmą, kaip nesugebančią laiku parengti vieną ar kitą projektą, kaip negalinčią paruoštą dokumentaciją suderinti nuolatinėje statybos komisijoje ir, tuo pačiu, priversti firmą ne tik kiekviename žingsnyje pataikauti, nusiimti kepurę ir nusilenkti prieš didybės manija sergantį „poną architektą“, bet ir užsimokėti nustatyto dydžio „otkatą.“ <...>„ A. K. teigia, kad T. K., kurio elgesys neatitinka jo užimamos pareigoms keliamų reikalavimų, grasindamas diskreditavimu, bando priversti A. K. jam mokėti neteisėtą atlygį. Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis šiuo atveju rėmėsi objektyviai egzistuojančia aplinkybe – nukentėjusiojo išteisintajam pavėluotai, nesilaikant teisės aktuose numatytu terminų pateiktu atsakymu į išteisintojo 2008-10-17 raštą, adresuotu nukentėjusiajam, kaip vyriausiajam architektui. Nukentėjusysis skunde teigia nepažeidęs šios tvarkos, be to, už šį pažeidimą paskirta drausminė nuobauda neįsigaliojusi, nes jis jos paskyrimą apskundė Vyriausiajam administraciniam teismui, todėl jo tarnybinis nusižengimas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi nukentėjusiajam paskirtos nuobaudos teisėtumo nustatymas nėra jo skundą dėl apylinkės teismo nuosprendžio nagrinėjančio teismo kompetencija, kolegija šiuo klausimu nepasisako. Sprendžiant, ar du nurodyti A. K. teiginiai yra šmeižikiški, reikšminga yra ne tai, ar nukentėjusiajam tarnybinė nuobauda paskirta teisėtai, o tai, ar išteisintasis, vertindamas jam žinomus faktus, susijusius su nukentėjusiojo jam laiku nepateiktais atsakymais, turėjo pagrindą manyti, kad nukentėjusysis netinkamai atlieka savo tarnybines pareigas. Byloje esantys dokumentai – 2009-01-22 išvados dėl T. K. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kuriuo pripažinta, kad T. K. netinkamai vykdė tarnybines pareigas, 2009-01-29 Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo T. K. skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, taip pat Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009-07-07 sprendimas, kuriuo ši nuobauda palikta galioti leidžia manyti, kad A. K., nesigilindamas į teisinius aspektus, visiškai pagrįstai manė, kad T. K., jam neatsakydamas į rašte keliamus reikalavimus, elgiasi neteisėtai. Būtent šis faktas išteisintajam leido daryti išvadą, kad taip T. K., bandydamas diskredituoti jo įmonę, jam kelia neteisėtus reikalavimus. Atsižvelgdama į išdėstytus duomenis, kolegija sprendžia, kad A. K. aptariamuose dviejuose teiginiuose išreiškė savo nuomonę, kuria nebuvo paskleista nauja informacija, o tik naudojami jau žinomi faktai, todėl šios nuomonės negalima laikyti žinia ir išteisintajam už jos paskelbimą taikyti baudžiamąją atsakomybę.

A. K. 2009-01-12 rašte esančio teiginio „<...>Visas miestas jau antri metai kaip bičių avilys „ūžia“, aptarinėdamas T. K. „tamsiuosius darbelius“, jo „užklasinę veiklą“, tačiau rajono savivaldybėje dėl tokių šio pareigūno veiksmų ir elgsenos, atrodo, niekam per daug galvos neskauda. <...>„, kuriame tvirtinama, jog Utenoje plačiai aptarinėjami T. K. neteisėti veiksmai, dėl jo apibendrinto pobūdžio, informacijos šaltinio neapibrėžtumo negalima patikrinti įrodymais ir jo patvirtinti arba paneigti, todėl šis teiginys nelaikytinas konstatuojamuoju ir vertintinas kaip išteisintojo nuomonė.

Atsižvelgiant į tai, kad šmeižikiškas žinias skleidžiantis asmuo turi suvokti jų melagingumą, asmuo, sąžiningai klystantis dėl skleidžiamos informacijos t. y manantis, jog pateikiama informacija teisinga, nors ji tokia nėra, nėra baudžiamas už šmeižimą. Šiuo aspektu nagrinėtina A. K. 2009 m. žurnalo ,,Aukštaitiškas formatas“ Nr. 2 (16) išspausdintame straipsnyje „Architektas kaltinamas „otkatų“ reikalavimu“ žurnalistui V. Š. pateikta informacija: „<...> „Aukštaitiškam formatui“ A. K. sakė, jog T. K. reikalaujami „otkatai“ yra begėdiškai dideli. „Jis reikalavo, kad sumokėčiau pusę savo pelno, gaunamo už projektus“, – žurnalui sakė A. K.. „Kai nesutikau mokėti „otkatų“, jis pradėjo piktybiškai atmetinėti projektėlius, terorizuoti firmą. <....>„. Iš byloje esančio A. K. STT 2009-02-11 duoto paaiškinimo (1 t., 127 b. l.) matyti, kad išteisintasis pareigūnui nurodė analogišką informaciją, jog nukentėjusysis jam siūlė suorganizuoti fiktyvius konkursus, o juos laimėjus, gautą pelną pasidalyti per pusę, tačiau jam atsisakius, ėmė priekabiai vertinti išteisintojo atliktus projektus. Nors STT atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. K. nurodytų aplinkybių, jos liko neištirtos, tačiau, atsižvelgus į tai kad A. K. suprato galimas savo pranešimo STT teisines pasekmes, nėra pagrindo manyti, kad jis STT būtų sąmoningai pateikęs klaidingą informaciją apie nukentėjusįjį. Todėl darytina išvada, kad išteisintasis, žurnalistui nurodydamas faktus, kuriuos buvo pateikęs teisėsaugos institucijai, buvo įsitikinęs savo skleidžiamos informacijos teisingumu. Šiuo atveju A. K. veikoje nėra šmeižimo sudėties subjektyviosios pusės būtino požymio – tiesioginės tyčios, todėl jis dėl šios veikos negali būti baudžiamas.

Įžeidimu pagal BK 155 str. 1 d. laikoma veika, kai asmuo kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus, užgaulius žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia. A. K. 2009-01-12 rašte esančiame tekste ,,<...> Gerb. Mere, padėkite susigaudyti žmogui, praradusiam orientaciją. Nors visuomenėje sakoma, kad lengviau sustabdyti įsisiautėjusį bizoną, arba užkelti atgal nuo bėgių nulėkusį traukinį, nei nuo proto nušokusį valdininką, bet visgi – pamėginkite. <...>„ ir 2009-01-26 esančiuose tekstuose „<...> pagaliau prašytume patarti, kaip toliau dirbti su tokiu „grybą pjaunančiu“ valdininku, kuris per daug nesidairydamas į šalis „skaldo malkas“<...> bei <...> nesiruošiam parsidavinėti suįžūlėjusiems vietiniams „prisitaikėliams“, kurių netolima ateitis – Lietuvos istorijos sąvartyne <...>“ pavartotais frazeologizmais: nušokęs nuo proto, pjaunantis grybą, skaldantis malkas, apibūdinimais: prisitaikėlis, praradęs orientaciją žmogus, atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jie pavartoti, A. K. užgauliai atsiliepia apie nukentėjusiojo asmenines ir darbines savybes. Tokie apibūdinimai neabejotinai žemina nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie teiginiai tėra T. K., kaip valdininko, veiklos kritika, nėra pagrįsta, nes šiais apibūdinimais pereinama į asmeninių užgauliojimų lygį. Šiuos apibūdinimus A. K. paskelbė viešai, nes minėtus raštus su šiomis frazėmis išsiuntė plačiam asmenų ratui – Utenos rajono merui, vyriausybės atstovui Utenos apskrityje, Utenos apskrities viršininkui, Utenos rajono tarybos nariams, Utenos rajono tarybos Teritorijų planavimo, statybos ir infrastruktūros plėtros reikalų komitetui. Užgauliai apibūdindamas nukentėjusįjį, A. K. suvokė, kad viešai užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to norėjo, taigi – veikė tiesiogine tyčia. Tokia A. K. veika atitinka BK 155 str. 1 d. numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius įžeidimo požymius, todėl jis baustinas dėl šio nusikaltimo padarymo.

Kolegija, skirdama A. K. bausmę, vadovaujasi BK 54 str. 1–2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. A. K. padarė du tyčinius nesunkius, baigtus nusikaltimus, kuriais kėsinosi į nukentėjusiojo garbę ir orumą. Šie nusikaltimai buvo tęstinio pobūdžio, nes nukentėjusysis šmeižikišką informaciją ir įžeidžiančius teiginius paskleidė dviejuose raštuose. Tokie nuteistojo veiksmai padarė žalą nukentėjusiojo, kaip viešo asmens, valdininko autoritetui. Byloje nėra A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. A. K. apibūdinantys duomenys – jis dirba, neteistas – jį charakterizuoja teigiamai. Įvertinus šiuos duomenis, A. K. skiriama švelniausia BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d. sankcijose numatyta bausmės rūšis – bauda, kurios dydis nustatomas mažesnis už įstatyme numatytą baudos bausmės vidurkį. Už abi nusikalstamas veikas paskirtinos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, nes veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai.

Nukentėjusysis T. K. pareiškė 60 000 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl A. K. jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija, spręsdama civilinio ieškinio klausimą, vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. numatytais neturinės žalos atlyginimo kriterijais ir teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo viešiesiems asmenims. Nukentėjusiojo ir jo artimųjų liudytojų K. K., A. K., J. Z.-K. parodymais nustatyta, kad dėl A. K. nusikalstamų veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie sumažino jo darbingumą, neigiamai paveikė jo santykius su artimaisiais ir pažįstamais, apribojo socialinius ryšius. A. K. nusikaltimus prieš nukentėjusįjį padarė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekdamas jam sukelti nurodytas pasekmes. Kita vertus, nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl pablogėjusios fizinės sveikatos. Nukentėjusiojo skunde esantys teiginiai, jog būtent A. K. veiksmai lėmė jo atleidimą iš pareigų, vertintini kaip nukentėjusiojo prielaida, nes jis nepagrindė buvus priežastinį ryšį tarp šių įvykių. A. K. veiksmai neapribojo nukentėjusiojo galimybės dirbti architekto darbą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką, svarbiausiu viešojo asmens gynimo būdu laikomas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o neturtinės žalos dydis negali turėti dominuojančio vaidmens. Ginant jo garbę ir orumą, pirmenybė teikiama žinių paneigimui, o ne kuo didesniam neturtinės žalos piniginiam įvertinimui (kasacinė nutartis Nr. 2K-576/2005). Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus duomenis, sprendžia, kad nukentėjusiojo dėl A. K. veiksmų patirtos neturtinės žalos dydis vertintinas 5000 Lt, todėl T. K. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, jam priteisiant šią sumą.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., ir jį nubausti:

pagal BK 155 str. 1 d. 10 MGL, t. y. 1300 (vieno tūkstančio trijų šimtų ) litų bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti ir paskirti subendrintą bausmę – 20 MGL, t. y. 2600 (dviejų tūkstančių šešių šimtų) litų baudą.

Priteisti T. K. iš A. K. 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.