Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas V. V. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 29–31) remiasi šiais argumentais:

2.1. Paaiškina, kad nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. kovo 16 d. naudojantis dušais buvo pažeidžiamas jo privatumas – dušai įrengti be pertvarų ir užuolaidėlių. Dušuose nebuvo kilimėlių, todėl bijojo paslysti ir susižaloti. Taip pat teigia, jog dušuose nebuvo lentynėlių reikmenims susidėti, veidrodžių.

2.2. Pabrėžia, kad Vilniaus PN įrengtas nepakankamas kiekis tualetų, nes rytais prie jų susidaro didelės eilės. Tualetuose nėra ventiliacijos.

2.3. Teigia, kad dėl šių priežasčių jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, baime, stresu.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, remdamasis šiais argumentais:

3.1. Atsiliepime į skundą (b. l. 11–15) nurodo, kad Dėl sanitarinių mazgų įrengimo, paaiškina, kad kiekviename pastato aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kuriuose yra po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas ir tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Dėl dušų įrengimo galimų trūkumų pabrėžia, kad 2017 m. pradžioje dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose.

3.2. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos – perkėlimas į kamerų tipo patalpas (drausmės grupę). Kartu su atsiliepimu pateikė ir kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems įrengtų dušo patalpų nuotraukas.

3.3. Pabrėžia, kad pareiškėjas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų dėl galimai netinkamai įrengtų dušų ar sanitarinių mazgų Vilniaus PN administracijai nereiškė. Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

3.4. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų – Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam privatumo duše, taip pat dėl netinkamai įrengtų dušų ir sanitarinių mazgų laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. kovo 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

5. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

6. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).

7. Pareiškėjas skunde teigia, kad tualetų ir praustuvių Vilniaus PN sanitariniuose mazguose yra įrengta per mažai.

7.1. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai ar formai.

7.2. Vilniaus pataisos namuose sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, juose yra šalto vandens teikimo sistema, tupimi klozetai, pisuarai, praustuvės. Kokio tipo klozetas ir/ar unitazas turi būti įrengtas pataisos namų tualetuose, teisės aktai nereglamentuoja. Todėl sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Teismas atkreipia dėmesį, kad sanitariniuose mazguose esantys langai atsidaro (b. l. 23, 25, 26), todėl nemalonaus kvapo galima išvengti dažnai vėdinant sanitarinių mazgų patalpas.

7.3. Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 23–26) patvirtina, kad I-ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 tualeto vietos (b. l. 23), 4 pisuarai (b. l. 24), 5 kriaukles (b. l. 25), 3 prausyklos (b. l. 26). Teisės aktai nereglamentuoja, kiek sanitariniuose mazguose turi būti įrengta unitazų ir praustuvių. Vilniaus PN atsiliepime į skundą paaiškino, kad kiekviename korpuse yra įrengtos po dvi sanitarinių mazgų patalpos kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Tai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

8. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte (ginčui aktuali 2015 m. rugpjūčio 20 d. redakcija).

9. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

10. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 16–21) matyti, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Atsiliepime atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti, veidrodis, guminiai kilimėliai. Nei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nuostatos, nei kitų paminėtų teisės aktų nuostatos nenumato, kad nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kaip kitaip būtų užtikrintas jų privatumas, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus PN siekia užtikrinti asmens privatumą naudojantis dušu, dušo vietas atskirdamas pertvaromis. Įkalinimo įstaigų patalpų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja administraciją persirengimo ir dušo vietas įrengti atskirose uždarose patalpose, ar sudaryti sąlygas dušu naudotis po vieną. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų (to neteigia ir pats pareiškėjas). Nagrinėjamu atveju nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

11. Įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl nepatogumų duše prausiantis kartu su kitais nuteistaisiais ir neindividualizavo, kaip konkrečiai įstatymais nustatyta dušu naudojimosi tvarka pažeidė pareiškėjo teises, ar kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan. Todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas, dušo vietos yra atskirtos pertvaromis (šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktos nuotraukos), todėl negalima sutikti su pareiškėjo skundo argumentais dėl jokio privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu.

12. Nenustačius pažeidimų, darytina išvada, kad Vilniaus PN įgyvendindama nuteistųjų teisę naudotis dušu, taip pat įrengdama tualetų ir dušų patalpas teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, t. y. Vilniaus PN veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

13. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.