Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-06-21 · Administracinė byla Nr. I-449-583/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-06-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-21
Bylos Nr.
I-449-583/2012
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00165-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
Klaipėdos valstybės
Advokatai
Vytautas Mačiulskis
Administracinė byla Nr.I-449-583/2012 m.;Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00165-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 24; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušrelės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjui A. L. (posėdžio įžanginėje dalyje), trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatui Vytautui Mačiulskiui, 2012 m. birželio 19 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.L. skundą bei patikslintą skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatui Vytautui Mačiulskiui dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-39-12, 2012 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-123 panaikinimo, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. SD-976 (7.1767) panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Kolegija išnagrinėjusi administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą skundu ir patikslintu skundu (I tomas, b.l. 9-10; II tomas, b.l. 1-2) prašydamas:

- panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-39-12;

- panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. V-123;

- panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. aktą Nr. SD-976 (7.1767);

- įpareigoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą pagal 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Nr. ATP-957 suteikti antrinę teisinę pagalbą;

- priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodoma, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Klaipėdos VGTPT) 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1967-11 suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-3017-728/2012, nagrinėjamojoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme bei paskyrė antrinę teisinę pagalbą teikti advokatą V. Mačiulskį. Su advokatu buvo susitikęs, suderinęs gynybos poziciją bei jam pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau advokatas prieš įvyksiantį teismo posėdį staiga pakeitė poziciją ir į teismo posėdį nenuvyko. Mano, kad advokatas atsisakydamas vykti į civilinės bylos nagrinėjimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, nepateikdamas įrodymų bei pateikdamas teismui prašymą, kuriame nurodė, kad bylą tariamai neperspektyvi, veikė prieš jo interesus. 2012 m. balandžio 6 d. Klaipėdos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą dėl advokato V. Mačiulskio pakeitimo, tačiau gavo skundžiamą sprendimą, kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal 2011 m. gruodžio 6 d. Klaipėdos VGTPT sprendimą Nr. (1.31)-TPD-39-12. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas pagal advokato V.Mačiulskio pranešimą, kuris neatitinka faktinių aplinkybių, todėl sprendimas yra subjektyvus, nepagrįstas ir neteisingas.

Taipogi nurodo, kad 2012 m. gegužės 21 d. Klaipėdos VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamojoje administracinėje byloje. Tarnybos direktorius 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 nušalino visus Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos tarnautojus nuo prašymo nagrinėjimo ir persiuntė jį nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Šiaulių VGTPT). Šiaulių VGTPT 2012 m. gegužės 30 d. aktu Nr. SD-976 (7.1767) prašymą grąžino. Teigia, jog minėtas aktas priimtas ydingais argumentais, be to, priimant sprendimą pažeistas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A.L. teisminio nagrinėjimo metu pateikė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti, kol bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimas. Teisėjų kolegijai netenkinus pareikšto prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ir išvyko iš teismo posėdžių salės.

Atsiliepimas

Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą (I tomas b.l. 58-62, II tomas, b.l.61-66) nurodo, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Teigia, jog 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr.(1.31)-TPD-39-12 priėmė vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuris numato, kad antrinė teisinė pagalba nutraukiama jei atstovavimas byloje neperspektyvus. Nurodo, kad pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009, jį inicijuojant generaliniam prokurorui. Šioje civilinėje byloje atmestas pareiškėjo ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Pareiškėjas nurodo, kad civilinė byla išnagrinėta pagal suklastotą ieškinį, kuris buvo nepasirašytas. Tuo tikslu kreipėsi prašymu į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, tačiau 2011 m. spalio 20 d. nutarimu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 2 d. skundu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl minėto Generalinės prokuratūros nutarimo panaikinimo. Atsakovo teigimu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje gali paduoti tik siekdamas apginti viešąjį interesą, pagal Civilinio kodekso 365 straipsnio 2 dalį, tačiau nustatyta, kad viešojo intereso šioje civilinėje byloje nėra. Pagal Civilinio kodekso 366 straipsnio 1 dalies 3 punktą procesas atnaujinamas jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi paaiškinimai, liudytojo parodymai <...> dokumentų ar daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Pažymi, kad pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose, nagrinėjant civilinę bylą pareiškėjas dalyvavo, ieškinį jame nurodytais motyvais palaikė ir prašė jį tenkinti. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškinio suklastojimo klausimo nekėlė ir apeliacinės instancijos teismui, jokių aplinkybių dėl klastojimo nepateikė. Dėl Civilinio kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo - jeigu pirmos instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas kasacine tvarka akcentuoja, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, todėl mano, kad teismai sprendimus civilinėje byloje priėmė išnagrinėję visą įrodymų ir aplinkybių visumą, o ne tik pareiškėjo ieškinį. Nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti teikiamas per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pareiškėjas nepateikė jokių motyvų ir įrodymų dėl kokių svarbių priežasčių jis praleido terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Klastojimo faktą pareiškėjas turėjo žinoti dar 2009 metais nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tačiau į Generalinę prokuratūrą kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 22 d. Mano, kad pareiškėjo reikalavimai dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009, o kartu ir Generalinės prokuratūros nutarimo, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje panaikinimo yra nepagrįsti, todėl atstovavimas jam šioje byloje neperspektyvus.

Nurodo, kad 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamojoje administracinėje byloje dėl Tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-39-12 panaikinimo. Tarnybos direktorius 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 nuo pareiškėjo prašymo nusišalino, nušalino visus darbuotojus ir pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinė pagalbos tarnybai. Teigia, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas imperatyviai numato, kad Tarnyba nesprendžia antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimo byloje, kurių baigtimi ji yra suinteresuota, ir šį klausimą perduoda kitai tarnybai teisingumo ministro nustatyta tvarka. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas 2012 m. gegužės 23 raštu Nr. (1.7)-SR-2016. Aptikus minėtame įsakymą bei rašte spausdinimo klaidą, įsakymas bei raštas buvo pataisyti ir 2012 m. gegužės 23 d. išsiųsti pareiškėjui. Dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. SD-976-(7.1767) teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Atsakovė Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (II tomas, b.l. 28-30) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimais ir prašo jų netenkinti. Argumentuoja tuo, kad 2012 m. gegužės 28 d. gavo pareiškėjo prašymą, kurį jis pateikė užpildydamas prašymo formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr.1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ ir jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantį dokumentą – metinę gyventojo turto deklaraciją. Prašymo grafoje, kurioje nurodyta „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“ pareiškėjas įrašė „nesutinku“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-976(7.1767) informavo pareiškėją, kad jo prašymas nenagrinėtinas ir jį grąžino pareiškėjui. Nurodo, kad raštas yra aiškus ir motyvuotas, jame nurodyti teisiniai pagrindai. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepateikia jokių motyvų, kodėl jo prašymo grąžinimas yra neteisėtas bei, kodėl Šiaulių VGTPT turėtų tvarkyti jo asmens duomenis aiškiai išreiškus nesutikimą dėl jo duomenų tvarkymo. Pažymi, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra valstybės institucija ir privalo vadovautis ne tik įstatymais, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje įtvirtintas principas, kad asmens privatus gyvenimas neliečiamas, taip pat Viešojo administravimo įstatymu, kurio paskirtis garantuoti teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kuris numato, kad asmens duomenys laikytini specifine informacija, susijusia su duomenų subjektu, kurio tapatybė gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojus tam tikrai duomenimis ir siekiant ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas – duomenų subjekto sutikimas tvarkyti jo asmens duomenis. Dėl šios priežasties prašymą, kurio rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras, pildantys asmenys, norintys gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, turi pažymėti, kad jie sutinka, kad jų duomenys būtų tvarkomi teisinės pagalbos teikimo tikslais. Teigia, jog pareiškėjui atsisakius duiti sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis, jie negali tikrinti ar jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, tai yra naudotis asmens duomenimis atliekant patikrinimą, taip pat priimti sprendimą per nustatytą 3 darbo dienų terminą. Taip pat negali tvarkyti prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose esančių asmens duomenų, įgyvendinant Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas Vytautas Mačiulskis atsiliepime į pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą (I tomas, b.l. 36-40; II tomas, b.l. 22-23) nurodė, kad su pareiškėjo skundu bei patikslintu skundu nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Teigia, jog pareiškėjas privalėjo pateikti atsakovei visą būtiną teisinės pagalbos suteikimui reikalingą informaciją, tačiau siekdamas per valstybės garantuojamos teisinė pagalbos advokatų pagalba įgyvendinti savo neteisėtus tikslus – kelti nepagrįstas civilines bylas ar siekti jų atnaujinimo, nesant tam jokio pagrindo, pateikė tik dalį savo turimos informacijos. Antrinę teisinę pagalbą paskirtas teikti advokatas gavęs daugiau informacijos, jau gali spręsti ar asmuo atitinka kriterijus, kuriems esant antrinė teisinė pagalbą suteikta gali būti suteikta ar ne, o jei paaiškėja aplinkybės, kurios sudaro pagrindą spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo nedelsiant informuoti tarnybą. Nurodo, kad pareiškėjas pirmųjų susitikimų metu tik išdėstė civilinių bylų esmę, o 2012 m. kovo 26 d. išsiaiškinta pareiškėjo pozicija Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros veiksmų atžvilgiu, jo iškeltos civilinės bylos perspektyvumas. Su civiline byla susipažino 2012 m. kovo 22 d. o 2012 m kovo 28 d. iš pareiškėjo gavo dokumentų kopijas, kurias pastarasis ketino pateikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Susipažinus su gauta medžiaga paaiškėjo, kad pareiškėjo iškeltas reikalavimas yra nepagrįstas ir, kad atstovavimas byloje neperspektyvus. Klaipėdos VGTPT pranešimą apie paaiškėjusias aplinkybes pateikė 2012 m. kovo 30 d., taip pat informavo ir pareiškėją apie savo poziciją. Kadangi teismo posėdis civilinėje byloje buvo paskirtas 2012 m. balandžio 5 d., o antrinės teisinės pagalbos nutraukimas pagal jo pranešimą dar nebuvo išspręstas, paraše Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Mano, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl civilinės bylos proceso atnaujinimo pagrindų bei pareiškėjo siekio atnaujinus bylos nagrinėjimą, atlikti rašytinę ekspertizę dėl ieškinio suklastojimo fakto nustatymo nurodo analogiškus argumentus kai atsakovė Klaipėdos VGTPT.

Tretysis suinteresuotas asmuo advokatas Vytautas Mačiulskis palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašo skundą bei patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovų atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti tinkamai. Atsakovės Klaipėdos VGTPT bei Šiaulių VGTPT atsiliepimuose į pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą nurodė, kad atstovai teismo posėdyje nedalyvaus.

Dėl pareikšto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir galimybės bylą nagrinėti iš esmės.

Prieš teismo posėdį (2012 m. birželio 19 d.) pareiškėjas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydamas, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. birželio 18 d. pateikė pakartotinį prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas šį prašymą palaiko ir prašo bylos nagrinėjimą atidėti, kol bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnis kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti. ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis numato, kad proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. (ankstesnio posėdžio metu) pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad kreipėsi prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje. Teismas pareiškėjo prašymą tenkino ir nutarė bylos nagrinėjimą atidėti kol bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimas (I tomas, b.l. 206-210). Atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas Šiaulių VGTPT sprendimą apskundė teismui, tačiau 2012 m. birželio 19 d. pareiškėjas vėl pakartotinai teikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą kol bus išspręstas jo 2012 m. birželio 18 d. pateikto prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo toje pačioje administracinėje byloje klausimas.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija Klaipėdos VGTPT 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą Nr. (1.31)-TPD-39-12. Ginčydamas Klaipėdos VGTPT sprendimą, pareiškėjas kreipėsi į tą pačią tarnybą siekdamas antrinės teisinės pagalbos suteikimo ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką 2007 m. liepos 19 d. nutartyje išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A17-714/2007 yra konstatavęs, kad atkreiptinas dėmesys į tai, kad padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Minėtos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymą. 2010 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A556-964/2010, taipogi konstatuota, kad toks pasirinktas elgesio modelis, kai siekiant antrinės teisinės pagalbos ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą yra kreipiamasi į tą pačią tarnybą dėl jos suteikimo, pripažintinas piktnaudžiavimu laiduotomis teisėmis ir siekis vilkinti bylos nagrinėjimą pradedant disputus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neturėsiančius naudos nei vienai iš disputo šalių.

2011 m. spalio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-3073/2011, kurioje išnagrinėta analogiška teisinė situacija buvo konstatuota, kad būtent tokie analogiški veiksmai siekiant atidėti bylos procesą yra nesuderinami su ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Taigi šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir nuosekliai laikantis LVAT formuojamos teisminės praktikos būtent konstatuotina, kad pareiškėjo elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio kuo operatyviau ir objektyviau išnagrinėti bylą, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, kai siekiama antrinės teisinės pagalbos ginčijant sprendimus, kuriais tokią antrinę teisinę pagalbą atsisakyta teikti, pirminio ginčo išsprendimas gali tapti neįmanomu. Tokiu atveju teismas būtų saistomas jau kito proceso, kuriame sprendžiamas ginčas, kuriame asmuo vėlgi gali siekti antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įvardijamų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nėra kliūčių bylos nagrinėjimui iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju teisminis ginčas būtų atitrauktas nuo to ginčo nagrinėjimo dėl kuriuo kreiptasi skundu į teismą ir dėl kurio išsprendimo iškelta administracinė byla. Būtent dėl šių aplinkybių teismas konstatuoja, kad nėra kliūčių tiek skundo reikalavimui dėl 2012 m. balandžio 20 d. Klaipėdos VGTPT sprendimo teisėtumo nagrinėjimui, tiek dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų susijusių su sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą būtent nagrinėjamoje byloje priėmimu. Kad tokie reikalavimai gali būti nagrinėjami vienoje administracinėje byloje patvirtina ir LVAT formuojama teisminė praktika (žr.: nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2010/2012).

Pažymėtina ir tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir - ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau akivaizdu, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjas realizavo teisę į teisminį bylos nagrinėjimą savarankiškai surašydamas ir paduodamas skundą ir patikslintą skundą, o pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis šias teises padėjo realizuoti atitinkamus trūkumus pašalindamas skundo priėmimo stadijoje. Todėl įvertinus šias aplinkybes nėra teisinio pagrindo prielaidoms, kad nagrinėjant bylą neišsprendus antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimo apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, teisė į nešališką ir teisingą teisminį procesą.

Pareiškėjas atvyko į teismo posėdį, tačiau netenkinus jo pareikšto prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ir išvyko iš teismo posėdžių salės. Teismas privalomo šalių dalyvavimo teismo posėdyje nebuvo nustatęs, visiems proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, pareiškėjo, atsakovų atstovų nedalyvavimas teismo posėdyje pagal ABTĮ 78 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra kliūtimi bylos nagrinėjimui iš esmės.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-39-12 panaikinimo

Pareiškėjas ginčija Klaipėdos VGTPT 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-39-12, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas ar VGTPĮ) 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu (antrinė teisinė pagalba nutraukiama jeigu atstovavimas neperspektyvus), nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Klaipėdos VGTPT 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1967-11).

Iš ginčijamo sprendimo (I tomas, b.l. 93-96) turinio matyti, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui suteikta siekiant proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-190-613/2009 pagal A. L. ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo, 2009 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą ieškinį atmesti (I tomas, b.l. 108-113). Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 28 d. pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistu (I tomas, b.l. 148-151). 2011 m. rugsėjo 23 d. Generalinėje prokuratūroje gautas A.L. pareiškimas, kuriame prašoma atnaujinti procesą Klaipėdos miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 dėl pripažinimo pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu (I tomas, b.l. 162). Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, motyvuodamas, kad civilinėje byloje buvo pateiktas suklastotas ieškinys, tai yra pasirašytas ne jo, o kitų asmenų. Generalinė prokuratūra išnagrinėjusi pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, 2011 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 17.9-2208 atsisakė kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 (I tomas, b.l. 153-155). Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, skųsdamas minėtą Generalinės prokuratūros nutarimą (I tomas, b.l. 156-157). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjui 14 dienų terminą pašalinti nutartyje nustatytus trūkumus (I tomas, b.l. 73). Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Klaipėdos VGTPT prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 21171-728/2011 nagrinėjamojoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (I tomas, b.l. 63-67) bei pateikė minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį. Klaipėdos VGTPT išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1967-11 nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą dėl prokuratūros nutarimo, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje, panaikinimo ir paskyrė ją teikti advokatą V. Mačiulskį (I tomas, b.l. 75-76). 2012 m. kovo 30 d. Klaipėdos VGTPT gautas advokato V. Mačiulskio pranešimas, siūlant nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą A. L., kadangi pareiškėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikto skundo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje neperspektyvus (I tomas, b.l. 79-80). Atsakovė išnagrinėjusi advokato V. Mačiulskio pranešime nurodytas aplinkybes padarė išvadą, kad pareiškėjo atstovavimas minėtoje civilinėje byloje yra neperspektyvus ir nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, numatančiu, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Priešingu atveju, neribojant kreipimuisi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė patenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų prašymus.

VGTPĮ nustato, kad tuo atveju, jei atstovavimas byloje neperspektyvus, antrinė teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punktas), o jei ši aplinkybė paaiškėja po to, kai buvo priimtas sprendimas teikti šią pagalbą, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas (VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimų (VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalis), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas remiantis VGTP įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-1162/2010; Nr. A756-290/2011).

Ginčijamas 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. (1.31.)-TPD-39-12 yra grindžiamas advokato V. Mačiulskio atsakovei pateiktu 2012m kovo 30 d. pranešimu apie pareiškėjo atstovavimo byloje neperspektyvumą bei teismų priimtais sprendimais, aptariant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos, reglamentuojančios civilinės bylos atnaujinimo pagrindus.

CPK 365 straipsnio 1 dalis reglamentuojanti proceso atnaujinimą civilinėse bylose, kurios yra užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu, nutarimu) numato, kad procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Prašymus atnaujinti procesą gali paduoti šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys gali paduoti prašymus atnaujinti procesą tik šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytais pagrindais. Siekiant apginti viešąjį interesą, prašymus dėl proceso atnaujinimo gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (CPK 365 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas sudaro galimybę byloje nedalyvavusiam asmeniui – Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui – inicijuoti proceso atnaujinimą, kaip išimtį iš bendrosios nuostatos, kad pagrindinė iniciatyva atitenka asmenims, kurių materialioji teisė pažeista ar yra ginčijama. Tokia išimtis sietina su siekiu apsaugoti viešąjį interesą, todėl Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras šią teisę gali įgyvendinti esant dviems būtinoms sąlygoms: 1) prašymu atnaujinti procesą turi būti siekiama apginti viešąjį interesą; 2) turi būti atsiradusios ar paaiškėjusios aplinkybės, sudarančios bet kurį CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nurodytą pagrindą atnaujinti procesą. Tik esant šių aplinkybių visetui Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gali įgyvendinti įstatyme įtvirtintą išimtį – inicijuoti proceso atnaujinimą.

Dėl viešojo intereso pažymėtina, kad atsižvelgiant į išimtinį proceso atnaujinimo instituto pobūdį, akivaizdu, kad viešojo intereso sąvoka CPK 365 straipsnio 2 dalies prasme negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti generalinį prokurorą kreiptis į teismą bet kuriuo atveju, kai byloje dalyvavusiems asmenims kyla abejonių byloje priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Proceso įstatymuose teismų sprendimų kontrolei nustatyta speciali – instancinė tvarka, kuria turi galimybę naudotis byloje dalyvaujantys asmenys, nesutinkantys su byloje priimtais teismų sprendimais. Nors viešojo intereso sąvoka yra plati, ir apie viešojo intereso egzistavimą turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, tačiau viešojo intereso gynimas negali būti tapatinamas vien tik su konkretaus asmens teisių ar interesų gynimu, jis turi būti susijęs su neindividualizuotu visos visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių socialiai vertingų teisių bei interesų pažeidimo pašalinimu. Kadangi teisė inicijuoti proceso atnaujinimą generaliniam prokurorui suteikta viešojo intereso apsaugos tikslais, šia teise generalinis prokuroras negali naudotis vien siekdamas apginti byloje dalyvavusio privataus asmens interesus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo išspręstas ginčas kilęs tarp pareiškėjo ir atsakovo UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ dėl A.L. atleidimo iš darbo teisėtumo. Todėl darytina išvada, kad minėta byla ir joje priimtas sprendimas nesietinas su viešuoju interesu, kurį būtina ginti inicijuojant proceso atnaujinimą. Sprendžiamas ginčas buvo privatus pobūdžio, kuris nepatenka į viešojo intereso sąvoką.

Dėl paaiškėjusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą teismas akcentuoja, kad CPK 366 straipsnio 1 dalis numato proceso atnaujinimo pagrindus, kurios 3 punkte įtvirtintas pagrindas - įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuomet, jeigu yra pateikiami baudžiamojoje byloje priimti ir įsiteisėję teismo nuosprendžiai, kuriuose nustatytos aplinkybės gali sudaryti pagrindą kitaip vertinti civilinėje byloje nustatytas aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas tą faktą, neva Klaipėdos miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-190-613/2009 pagal suklastotą ieškinį, (jį pasirašė ne jis, o jam nežinomi asmenys) grindžia, tik abstraktaus pobūdžio teiginiais. Šie teiginiai nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis, nepateiktas įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje būtų nustatytos pareiškėjo nurodytos aplinkybės. Kaip matyti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento suklastojimo pagal A.L. skundą, tačiau 2010 m. sausio 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (I tomas, b.l. 103-105). Šis prokuroro nutarimas buvo paliktas galioti ir institucijų, kurioms pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas yra numatyta nagrinėti skundus dėl nutarimų, kuriais ikiteisminis tyrimas nutrauktas, teisėtumo.

Pareiškėjas savo prašyme Klaipėdos VGTPT dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nurodė, kad dėl advokatų suinteresuoto veikimo prieš jo interesus buvo suklaidinti apeliacinės ir kasacijos teismai, tačiau nei prašymo padavimo metu, nei vėliau nepateikė baudžiamojoje byloje priimto įsiteisėjusio nuosprendžio, kuriuo būtų nustatytos nusikalstamos pareiškėjui teisinę pagalbą teikusių advokatų veikos, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu jį grįsdamas ne įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o savo paties samprotavimais apie nurodytoje normoje faktinių aplinkybių egzistavimą, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

Be to pažymėtina, kad CPK nuostatos numato ir prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminus (CPK 368 straipsnis). Šio straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Kaip matyti, pareiškėjai galimybe teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo turi pasinaudoti per trijų mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią paduodantis prašymą asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Minėtas terminas gali būti atnaujinamas, todėl tuo atveju, kai pareiškėjas paduoda prašymą praleidęs nustatytą trijų mėnesių terminą arba teismo posėdžio metu paaiškėja aplinkybių, patvirtinančių termino praleidimą, jis prie prašymo dėl proceso atnaujinimo turi pateikti prašymą dėl šio termino atnaujinimo, nurodydamas jo praleidimo priežastis (CPK 78 straipsnio 2, 3 dalys). Pareiškėjas nepateikė Tarnybai, jokių įrodymų, kodėl pats savarankiškai negalėjo ginti savo interesus, nors apie neva ieškinio suklastojimo faktą turėjo žinoti nagrinėjant civilinę bylą pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas - jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turi teisę pateikti prašymus atnaujinti procesą šiame punkte numatytais pagrindais dėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų (nutarčių). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, būtent į kuriose esančius teisės taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti taikydami teisę teismai, yra ne kartą aiškinęs CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K., S. K. v. O. A. T., bylos Nr. 3K-3-125/2005; 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-647/2005; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatyme neatskleidžiama, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka yra vertinamoji. Teismų praktikoje aiški teisės normos taikymo klaida suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas arba jos netinkamas taikymas. Teisės normos taikymo klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą ir nepagrįstą bei yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti. Aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyvios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas siekdamas civilinės bylos atnaujinimo, kaip aiškią teisės normos taikymo klaidą nurodė, jog tiek pirmos instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo CPK reikalavimų neatitinkantį ieškinį, tai yra nepasirašytą pareiškėjo, taip pat pareiškėjo vardu teismui pateiktą neįgalioto vesti bylą asmens. Iš byloje esančių teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjas teismo posėdyje, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-190-613/2009 dalyvavo, teismo sprendime apie tai, kad ieškinys neatitinka CPK reikalavimų nėra pasisakyta. Klaipėdos apygardos teismo nutarties aprašomojoje dalyje, kurioje nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, taip pat nėra tokio motyvo, jog civilinė byla išnagrinėta pažeidžiant CPK nuostatas dėl ieškiniui keliamų reikalavimų. Be to, teismai nagrinėdami civilinę bylą dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo teisėtumo, vertino ne tik ieškinyje nurodytas aplinkybes, bet jas pagrindžiančių bei kitų įrodymų visumą. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjo nurodytas reikalavimo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindas nėra grindžiamas jokiais įrodymais patvirtinančiais, jog teismai priimdami sprendimus padarė aiškią ir esminę teisės taikymo klaidą.

Pažymėtina, kad CPK 368 straipsnio 2 dalis numato, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai. Šioje dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis, t. y. šiam terminui pasibaigus asmeniui išnyksta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą ir nurodyto termino teismai negali atnaujinti. Šio procesinio termino pradžios momentas yra teismo sprendimo (nutarties), priimto byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo data. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas įsiteisėjo 2010 m. sausio 28 d. Klaipėdos apygardos teismui priėmus nutartį, kuria paliktas galioti minėtas pirmos instancijos sprendimas, o į prokuratūrą dėl proceso atnaujinimo kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 22 d., tai yra praėjus daugiau kaip 1 metams, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui atnaujinti procesą, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu yra suėjęs naikinamasis terminas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas ir padarytas teismo išvadas, jog pareiškėjo reikalavimai civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 nėra pagrįsti CPK 366 straipsnyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei į tai, kad pareiškėjo reikalavimui atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu yra suėjęs naikinamais terminas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai nustatė, jog atstovavimas civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 neperspektyvus.

Kaip jau minėta VGTPĮ nustato, kad tuo atveju, jei atstovavimas byloje neperspektyvus, antrinė teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punktas), o jei ši aplinkybė paaiškėja po to, kai buvo priimtas sprendimas teikti šią pagalbą, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas (VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi Klaipėdos VGTPT nustačius, kad pareiškėjo atstovavimas pagal Klaipėdos VGTP 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-1967-11 neperspektyvus, 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-39-12 pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagal teikimą pareiškėjui. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pareiškėjo skundžiamas Klaipėdos VGTPT sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jį panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-123 panaikinimo.

Pareiškėjas 2012 m. gegužės 21 d. Klaipėdos VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012, t.y. nagrinėjamoje administracinėje byloje. Klaipėdos VGTPT direktorius 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 „Dėl darbuotojų nušalinimo priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (II tomas, b.l.5) nušalino visus Klaipėdos tarnybos valstybės tarnautojus nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo ir sprendimo projekto rengimo (įsakymo 1 punktas) bei nusišalino pats nuo prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo (įsakymo 2 punktas), o pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą perdavė nagrinėti Šiaulių VGTPT. Minėto įsakymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi, Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241, 6.2 punktu bei siekiant išvengti tarnybos interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą. 2012 m. gegužės 23 d. Klaipėdos tarnybos raštu Nr. (1.7.)-SR-2016 pareiškėjo pateiktas prašymas ir dokumentai išsiųsti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (II tomas, b.l.121).

Pareiškėjas į Klaipėdos VGTPT kreipėsi, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012, kurioje ginčijamas būtent Klaipėdos VGTPT sprendimas nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą. Klaipėdos VGTPT spręsdama antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui klausimą, turėtų nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, o tai sukeltų Klaipėdos VGTPT interesų konfliktą, todėl nebūtų užtikrintas objektyvus ir nešališkas pareiškėjo prašymo nagrinėjimas, priimant teisingą sprendimą. Klaipėdos VGTPT sprendimas perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių VGTPT atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jis užtikrina, jog antrinės teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjui klausimas būtų išspręstas objektyviai ir nešališkai. Įsakymas dėl nusišalinimo atitinka ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies imperatyvią nuostatą, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 reguliuoja pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos perdavimo nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir sprendimo dėl šio prašymo priėmimo tvarką. Aprašo 3 punktas numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurioje ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei pareiškėjas neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, pagal savivaldybę, kurioje pareiškėjas gyvena. Klaipėdos tarnyba pareiškėjo, kurio gyvenamoji vieta yra Klaipėdos mieste, prašymą perduoda nagrinėti Šiaulių tarnybai (6.2 punktas). Atsakovė – Klaipėdos VGTPT, pareiškėjo, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai ir teisėtai persiuntė Šiaulių tarnybai. Šiuos veiksmus atliko laikydamasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų bei teisinio veiklos reglamentavimo. Būtent tokia teisminė praktika formuojama analogiško pobūdžio bylose (žr.: LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2010-2012).

Pareiškėjo skundo argumentas, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas vien tuo aspektu, kad jo 2 punkte nurodyta, kad nusišalinama nuo J. S. o ne A. L. prašymo nagrinėjimo, nepagrįstas, nes padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad prašymas 2012 m. gegužės 21 d., kurio registracijos Nr. 957 buvo pateiktas būtent pareiškėjo A.L. (II tomas, b.l.101), be to Klaipėdos VGTPT 2012 m. birželio 7 d. konstatavo, kad padarytas rašymo apsirikimas ir ištaisė padarytus rašymo apsirikimus (II tomas, b.l.122-124).

Vertinant ar Šiaulių VGTPT nevilkino prašymo nagrinėjimo pažymėtina, kad Šiaulių VGTPT prašymas gautas 2012 m. gegužės 28 d. (gavimo spaudo duomenys II tomas, b.l.32) ir išnagrinėtas 2012 m. gegužės 30 d. Taigi atsakovas laikėsi pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminų, numatytų VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje.

Dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. SD-976(7.1767) panaikinimo ir įpareigojimo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 prašymą Nr. ATP-957 suteikti antrinę teisinę pagalbą

Persiuntus pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. pateiktą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, pastaroji 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-976 (7.1667) pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu ir grąžino pareiškėjui, nurodydama, kad 2012 m. gegužės 21 d. užpildytoje prašymo formoje (patvirtintoje teisingumo ministro 2005-04-27 įsakymu Nr. 1R-124) pareiškėjas nurodė, kad nesutinka, kad jo prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti LR įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais (II tomas, b.l.104).

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo sprendimą grindė tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio nuostatas tarnyba pagal VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalį turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Pagal šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalį duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi juo asmens duomenys. 2012 m. gegužės 21 d. prašyme Nr. ATP-957 (II tomas, b.l.104) pareiškėjui nurodžius, kad nesutinka jog būtų tvarkomi jo asmens duomenys antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Šiaulių VGTPT konstatavo, kad nesant pareiškėjo sutikimo, negali tvarkyti jo asmens duomenų antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais ir nustatyti ar nepasikeitė pareiškėjo turimas turtas ir pajamos, bei ar neatsirado kiti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, laikantis reglamentuotų teisės aktais procedūrų, leidžiančių patikrinti ar asmuo turi teisę į tokią pagalbą ir ji suteikiama tokia apimtimi, kokia valstybė yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintinais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto Įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Pagal VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalį pareiškėjas privalo pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalį norint gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad minėto 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Kaip jau minėta pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį Tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Realizuojant įvardijamą teisę ir aiškinantis nurodytas aplinkybes Tarnybos būtent vadovaujantis cituojamomis įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis gali gauti reikalingus duomenis apie asmenį. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita; taip pat nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintas nuostatas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai, kuriems esant preziumuojama, jog asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas. Minėti kriterijai yra: 1) duomenų subjektas duoda sutikimą; 2) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; 3) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; 4) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; 5) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; 6) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (Žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A525-1457/2010). Todėl teismas turi įvertinti ar buvo teisinės prielaidos konstatuoti, kad Šiaulių VGTPT negali tvarkyti asmens duomenų ir atlikti imperatyvios pareigos patikrinti ar asmuo turi teisę į antrinę teisinę pagalbą.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia asmens duomenų sąvoką - asmens duomenys bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai; 4 dalis apibrėžia duomenų tvarkymo sąvoką – duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys; o 12 dalis apibrėžia sutikimo sąvoką - sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 ir vėlesne įsakymo redakcija, patvirtino tipinę prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, kurios 5 puslapyje numatyta grafa, kurioje asmuo, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, kaip duomenų subjektas yra supažindinamas su jo teise pasirinkti ar sutinka/nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Šiuo atveju pareiškėjas pildydamas nustatytos formos prašymą, supažindintas su jo teise sutikti/nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi nesutiko, kad jo duomenys būtų tvarkomi. Iš to seka, kad duomenų subjektui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Pareiškėjas teigia, kad jo turtinę padėtį patvirtina pateikta deklaracija, todėl jo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo deklaruojantis turtą ir pajamas (VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-769/2008; Nr. A146-755/2008).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr.: LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1826/2006). Todėl Šiaulių VGTPT negalint įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis susijusius su sprendimo priėmimu sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visetą faktinių aplinkybių ir aptariamą teisinį reglamentavimą konstatuoja, kad pareiškėjui 2012 m. gegužės 21 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai 2012 m. gegužės 30 d. raštu/sprendimu Nr. SD-976 (7.1767) nutraukė duomenų tvarkymą ir grąžino pareiškėjo prašymą, kuriame nurodyti pareiškėjo asmens duomenys (II tomas, b.l 6-7).

Konstatavus, kad atsakovas ginčijamu aktu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nebenagrinėjo pateikto pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, akivaizdu, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Šiaulių VGTPT priimti sprendimą pagal pareiškėjo pateiktą 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Nr. ATP – 957 suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis šia teisės norma, įstatymų leidėjas numato galimybę proceso dalyviui atlyginti jo turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jo naudai. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas negali būti pripažįstama, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. L. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui tiesiogiai arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasAušrelė MažrimienėVida Stonkuvienė