- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-07
- Bylos Nr.
- I-847-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03767-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- T. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. Z. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 3), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2007 m. birželio 13 d. yra kalinamas Vilniaus PN ir šios įstaigos administracija neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas pažymi, kad buvo nuolat apgyvendinamas perpildytose gyvenamosiose patalpose, jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nėra mechaninės oro vėdinimo sistemos, sekcijos yra vėdinamos tik per langus ir patalpose trūko oro, o 2017 m. vasarą ant visų bendrabučio tipo patalpų langų buvo įrengtos apsauginės grotos, kurios dar labiau apsunkino oro cirkuliaciją. Pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas, todėl kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas leisti jam dalyvauti reabilitacijos programoje, tačiau Vilniaus PN administracija, atsižvelgdama į pareiškėjo reputaciją, atsisakė tenkinti šį prašymą. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, jis tapo irzlus, dirglus, sunkiai valdo emocijas, pareiškėjui sutriko miegas.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8 – 14). Nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2007 m. liepos 13 d. ir yra laikomas įstaigoje iki šiol. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. liepos iki skundo pateikimo teismui dienos, t. y. iki 2017 m. lapkričio 9 d., savo ruožtu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimus atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 13 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d. atmesti kaip pateiktus praleidus ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada yra stengiamasi, kad būtų užtikrintas nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamosios patalpos plotas, kiekvienam iš nuteistųjų yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskirojoje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjas gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtose gyvenamosiose patalpose, todėl net ir nustačius nedidelį vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumą asmens gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas neturėtų sąlygoti neturtinės žalos atsiradimo, nes nuteistieji privalo būti gyvenamosiose patalpose tik naktį, kai jie miega savo lovose. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kai atliko nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, ir teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto kamerose nebuvo pažeisti. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo, natūralų patalpų apšvietimą užtikrinantys langai, kurie atsidaro, tokiu būdu patalpose esantiems nuteistiesiems yra užtikrinta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, o grotų ant langų įrengimas neprieštarauja teisės aktuose nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Pareiškėjas dalyvavo reabilitacijos programose „Adaptacija“, „Pataisos“, „Angelo medis“ ir „Priklausomybių reabilitacijos“, todėl pareiškėjas klaidina teismą, nurodydamas, kad jam nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti reabilitacijos programose. Atsakovės atstovas akcentavo, kad pareiškėjas nėra pateikęs skundų Vilniaus PN administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be to, jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN administracija sąmoningai siekė kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, visos skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės padarė įtakos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, todėl, atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, galimai siekdamas vien tik pasipelnyti valstybės sąskaita.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 115 – 117) dėl atsakovės atstovo atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių. Nurodė, kad nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo anksčiau, kadangi be pertraukų atlieka bausmę Vilniaus PN, kurių administracija daro moralinį ir psichologinį spaudimą nuteistiesiems, pateikusiems skundus teismui, o be to, senaties termino praleidimas pats savaime neturėtų atleisti Vilniaus PN nuo atsakomybės už teisės aktų nuostatų pažeidimus, atliekamus nuo 2007 m. Pažymėjo, kad atstovo pateikta informacija dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus bendrabučio tipo patalpose neatitinka tikrovės, patalpose realiai yra įrengta daugiau gyvenamųjų vietų, negu yra nurodoma atsiliepime į skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 13 d. iki skundo teismui pateikimo dienos buvo netinkamomis sąlygomis laikomas Vilniaus PN. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 9 d. taikyti ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmesti.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). CK 1.126 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, taigi, teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva.
Kaip minėta, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 10 d. skundu prašo teismo priteisti žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 13 d. iki skundo teismui pateikimo dienos, t. y. už daugiau negu 10 m. laikotarpį, tuo tarpu atsakovės atstovas prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių (pvz., pagrįstų motyvų, kad pareiškėjui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma vėliau), sąlygojančių galimybę kaip ieškinio senaties pradžią vertinti ne pažeidimų atsiradimo dieną, bet kitą, galimai vėlesnį, laikotarpį, todėl teismas, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pareiškėjas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos ir praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pažymėtina, kad pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti jo praleistą senaties terminą, tačiau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad praleido senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, nes be pertraukų atliko bausmę Vilniaus PN ir šios įstaigos administracija daro nuteistiesiems, pateikusiems skundus dėl žalos atlyginimo, moralinį ir psichologinį spaudimą. Vadinasi, iš esmės pareiškėjas nurodo 2 senaties termino praleidimą pateisinančias priežastis: 1) pareiškėjas nuolat buvo laikomas Vilniaus PN ir todėl negalėjo kreiptis į teismą; 2) pareiškėjas siekė išvengti neigiamos reakcijos iš Vilniaus PN administracijos, kuri nuteistiesiems, kurie kreipiasi dėl žalos atlyginimo, daro moralinį ir psichologinį spaudimą. Teismas, pasisakydamas dėl pirmojo pareiškėjo argumento, pažymi, kad pareiškėjas tiek 2007 m., kai, pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN administracija pradėjo pažeidinėti jo teises, tiek ir šiuo metu, nepertraukiamai yra laikomas Vilniaus PN. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygos būtų pasikeitusios, pareiškėjas laikinai būtų išėjęs į laisvę ar pan., todėl, atsižvelgdamas į tai, kad esant analogiškoms, nepasikeitusioms pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygoms, 2017 m. pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas daro išvadą, kad tokią galimybę pareiškėjos turėjo ir anksčiau, pvz., 2007 m., kai, anot pareiškėjo, Vilniaus PN pradėjo pažeidinėti jo teises. Kitaip tariant, nuolatinis buvimas įkalinimo įstaigoje šiuo atveju negali būti vertinamas kaip objektyvi aplinkybė, pateisinanti pareiškėjo delsimą ginti savo teises, pateikiant skundą teismui. Savo ruožtu vertindamas antrąjį pareiškėjo argumentą, teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad šis argumentas yra abstraktus ir visiškai neindividualizuotas – pareiškėjas neįvardino nei Vilniaus PN administracijos darbuotojų, dariusių moralinį spaudimą skundus pateikusiems asmenims, nei tokį spaudimą patyrusių asmenų, taip pat pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė Vilniaus PN administracijos darbuotojų atliekamas moralinis ir psichologinis spaudimas – todėl šis argumentas atmetamas kaip neįrodytas. Antra, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad galimos neigiamos Vilniaus PN administracijos reakcijos grėsmė nepadarė įtakos pareiškėjo apsisprendimui kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo ir nesukliudė jam pateikti teismui skundą 2017 m., todėl nėra aišku, kodėl šios aplinkybės neleido pareiškėjui kreiptis į teismą nepraleidžiant ieškinio senaties termino. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos senaties termino praleidimo priežastys negalėjo sukliudyti pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ir nelaikytinos svarbiomis, objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą teismui atnaujinti praleistą senaties terminą. Todėl pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d. atmestini kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų, patalpos yra perpildytos, todėl jose esančiam asmeniui yra apribota galimybė laisvai judėti.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 9 d., buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 7-405 (14,49 kv. m plotas, įrengtos 4 miegamosios vietos), Nr. 5-308 (29,30 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos) ir Nr. 5-313 (14,07 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos). Atsakovės atstovas taip pat pažymi, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtose patalpose kartu su pareiškėju, tačiau, anot atsakovės atstovo, gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų, o kartais pasitaiko atvejų, kai ne visos gyvenamosiose patalpose esančios miegamos vietos yra užimtos, todėl nuteistiesiems tenka net daugiau gyvenamojo ploto. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-405, kurioje, anot atsakovės atstovo, įrengtos 4 miegamosios vietos, iš tikrųjų gyveno 5 asmenys, o didelėse gyvenamosiose patalpose, tokiose kaip gyvenamoji patalpa Nr. 5-308, vietoje 9 miegamųjų vietų, įrengta nuo 10 iki 12 vietų. Vis dėlto, pareiškėjas, rašytiniuose paaiškinimuose nesutikdamas atsakovės atstovo pateikta informacija, nedetalizavo savo argumentų, pvz., nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais buvo laikomas minėtose gyvenamosiose patalpose, taip pat nenurodė, ar konkrečiais laikotarpiais visos gyvenamosiose patalpose įrengtos miegamosios vietos buvo užimtos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Taigi, nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė išsamių duomenų dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygų, o be to, pareiškėjo ir atsakovės atstovės pateikti argumentai prieštarauja tarpusavyje – atsakovės atstovas, nors ir išvardino gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nurodė jų plotus ir miegamųjų vietų skaičių bei pažymėjo, kad realiai šiose patalpose galėjo būti laikoma mažiau asmenų, negu yra miegamųjų vietų, tačiau nenurodė, kiek konkrečiu metu ten buvo laikoma asmenų, o pareiškėjas, nurodęs kad gyvenamosiose patalpose yra įrengta daugiau miegamųjų vietų, negu teigia atsakovės atstovas, nepateikė duomenų, su kiek asmenų realiai pareiškėjas buvo laikomas kartu šiose patalpose, taip pat nenurodė ar neapibūdino šių asmenų – vertindamas pareiškėjui gyvenamojoje patalpoje tekusį plotą, vadovaujasi pirmiau minėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodytais išaiškinimais.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 11¹.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Kaip minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 7-405, Nr. 5-308 ir Nr. 3-313. Gyvenamosios patalpos Nr. 7-405 plotas yra 14,19 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 33), todėl vidutiniškai pareiškėjui teko 3,55 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Gyvenamosios patalpos Nr. 5-308 plotas 29,30 kv. m, čia įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 32), todėl šioje patalpoje pareiškėjui teko 3,26 kv. m ploto. Gyvenamosios patalpos Nr. 5-313 plotas – 14,07 kv. m, patalpoje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, taigi, pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas sudarė vidutiniškai 3,52 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgu nebuvo pažeisti nacionalinių teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Kartu pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, o pastatų viduje – svarmenų kilnojimo įrenginiai, kuriais gali naudotis nuteistieji, gyvenamosiose patalpose nuteistieji privalo būti tik naktį. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensuoja ir suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.
Bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas taip pat atliko jam paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 20K ir Nr. 3K. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kameros Nr. 20K, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas – 13,83 kv. m, šioje kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 34), todėl pareiškėjui vidutiniškai teko 4,61 kv. m gyvenamosios patalpos plotas, o kameros Nr. 3K plotas yra 13,64 kv. m, kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 34), todėl pareiškėjui vidutiniškai teko 4,55 kv. m šios gyvenamosios patalpos plotas. Vadinasi, ir kamerų tipo patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. EŽTT minėtoje byloje taip pat pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskirose patalpose, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, jis turėjo teisę dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Be to, pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto, sudarė 4,05 kv. m kameroje Nr. 20K ir 4 kv. m kameroje Nr. 3K. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, suponuojančiomis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją.
Pateiktame skunde nurodoma, kad Vilniaus PN patalpose trūksta oro, bendrabučiuose nėra mechaninės oro ventiliacijos, sekcijos yra vėdinamos tik per langus. Be to, 2017 m. vasarą ant visų bendrabučio tipo patalpų langų buvo sumontuotos ypatingai smulkios apsauginės grotos, dar labiau apsunkinusios oro pateikimą į patalpas.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-81 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 1.5 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai, o Eksploatavimo taisyklių 11.8 punkte reglamentuota, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vadovaujantis iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 24 punktu ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 17 punktu, laisvės atėmimo vietose esančios gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, pataisos įstaigose esančios gyvenamosios patalpos, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti tvarkingi plastikiniai skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, ir tokiu būdu patalpose esantiems nuteistiesiems yra užtikrinama galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas neneigia, kad Vilniaus PN patalpos iš esmės gali būti vėdinamos per langus, tačiau, pareiškėjo nuomone, čia taip pat turėtų būti įrengta ir mechaninė oro kondicionavimo sistema. Vis dėlto, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktuose nėra numatytas įpareigojimas laisvės atėmimo vietose įrengti mechaninę vėdinimo ar kondicionavimo sistemą, be to, pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos į Vilniaus PN Ūkio skyrių nesikreipė (b. l. 29), todėl nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus PN administracija, neturėdama teisinio pagrindo, sumontavo ant langų grotas, kadangi, kaip minėta, Eksploatavimo taisyklių 1.5 punkte reglamentuota, jog pataisos namų langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis, todėl ši aplinkybė taip pat nevertintina kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, inter alia (be kita ko) dėl netinkamo maisto ir vitaminų stokos, o taip pat dėl Vilniaus PN administracijos moralinio spaudimo ir patyčių, perkeliant pareiškėją į drausmės grupę, sutriko pareiškėjo sveikata. Tačiau šios aplinkybės, teismo vertinimu, negali būti laikomos įrodytomis, nes, viena vertus, pareiškėjas absoliučiai nepagrindžia šių argumentų, t. y. nedetalizuoja aplinkybių dėl netinkamo maitinimo Vilniaus PN ir nenurodo, kuo pasireiškė Vilniaus PN administracijos patyčios ir moralinis spaudimas, o kita vertus, iš Vilniaus PN direktoriaus nutarimų dėl nuteistojo nubaudimo (b. l. 26 – 28) matyti, kad pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos ne dėl Vilniaus PN administracijos siekio pasityčioti iš pareiškėjo, o dėl jo įvykdytų bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas apskųstų šias nuobaudas teisės aktuose nustatyta tvarka ir jos būtų panaikintos, todėl darytina išvada, kad nuobaudos pareiškėjui skirtos teisėtai, o pareiškėjas su jomis sutiko. Taigi, šie pareiškėjo argumentai atmestini. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis byloje pateikta individualaus darbo su nuteistuoju knygele (b. l. 30 – 31), pareiškėjas dalyvavo 4 socialinės reabilitacijos programose – „Adaptacija“, „Pataisos“, „Angelo medis“ ir „Priklausomybių reabilitacija“, todėl ir pareiškėjo argumentai, kad nepaisant jo kreipimosi į Vilniaus PN administraciją dėl galimybės dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje, tokia galimybė jam nebuvo suteikta, motyvuojant atsisakymą bloga pareiškėjo reputacija, atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, konstatuotina, kad byloje nėra nustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ginčui aktualiu laikotarpiu. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. Z. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.