Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-697-41/2007 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovas V. P. patikslintu ieškiniu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 28 straipsniais, 30 straipsnio 2 dalimi, 138 straipsnio 3 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsniu bei šios Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsniu ir XXII skyriumi, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 250 000 Lt materialinės ir moralinės žalos atlyginimą.

Ieškovo įsitikinimu, jam taip pat buvo padaryta ir neturtinė žala. Neteisėtai iškelta baudžiamąja byla padaryta žala ieškovo geram vardui ir dalykinei reputacijai. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas pažemino jo orumą, nukentėjo santykiai su giminėmis, draugais. Procesine prievartos priemone – pasižadėjimu neišvykti buvo nepagrįstai apribota jo judėjimo laisvė. Dėl baudžiamosios bylos iširo santuoka, nutrūko ryšiai su sūnumi, o mirus jo tėvui, jis negalėjo vykti į jo laidotuves. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, jog pagrindinis dokumentas, įrodantis teismo padarytą moralinę ir materialinę žalą, yra Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio 6 d. nuosprendis, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu pagal 1961 m. LR BK 234 straipsnio 1 dalį. Taip pat buvo nuspręsta iš ieškovo paimti šaunamuosius ginklus ir perduoti juos Ginklų fondui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovas buvo išteisintas, nenustačius nusikaltimo įvykio, tačiau nebuvo išspręstas klausimas dėl jam priklausančių ginklų grąžinimo. Teismo klaida ištaisyta tik po 2006 m. rugsėjo 28 d. pakartotinio kreipimosi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Padarytą neturtinę žalą ieškovas vertina 200 000 Lt.

Teismo įsitikinimu, ieškovas neįrodė, jog jis 2000 m. rugsėjo 9 d. buvo sulaikytas, nes byloje nėra duomenų apie šios procesinės prievartos priemonės taikymą. Kitos ieškovui taikytos priemonės ir atlikti procesiniai veiksmai paremti atitinkamais procesiniais sprendimais bei atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo numatytas sąlygas. Skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami. Atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad jo išteisinimas reiškia, jog procesinių prievartos priemonių atlikimo metu nebuvo pagrindo jų taikyti. Tiek ieškovo rašytinis pasižadėjimas neišvykti, tiek kiti procesiniai veiksmai buvo paskirti bei atlikti pagal įstatyme numatytas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą sunkių nusikaltimų padarymu, tikimybe, kad neapribojus jo laisvės ar neatlikus tam tikrų prievartos priemonių, kaltinamasis (ieškovas) gali trukdyti nustatyti tiesą. Šie procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka būtų skundęs jam taikytus procesinius prievartos veiksmus. Byloje nėra procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą bei nepagrįstumą atliekant kratą, akistatą, taikant ieškovui rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Teismo manymu, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų taikant procesines prievartos ir kardomąją priemones. Nesant veiksmų neteisėtumo, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimas.

Teismo įsitikinimu, nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog neteisėto nuteisimo laikotarpiu ieškovas patyrė turtinę žalą, tai yra būtų gavęs, bet negavo jo nurodyto dydžio pajamų iš darbinės veiklos. Taip pat nėra pateikta duomenų apie ieškovo išlaidas vaistams, gydymo paslaugoms, medikamentams bei tokių išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų. Po 1994 metų ieškovas iš darbo santykių jokių pajamų negaudavo, pagal darbo sutartį nedirbo. Teismui nėra pateikta duomenų, kad iki pat nuteisimo ieškovas būtų dirbęs, užsiėmęs individualia veikla ar gaudavęs kitokias pajamas, o dėl neteisėto nuteisimo jas prarado, neturėjo galimybės įsidarbinti, gauti darbo užmokestį, pašalpas, pensijas. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti apie priežastinio ryšio tarp ieškovo nuteisimo ir negautų pajamų buvimą, juo labiau, kad pats ieškovas nurodė, jog susirasti darbą trukdė pradėjęs kristi darbingumas dėl sveikatos būklės.

5. Nepagrįsta teismo išvada, kad reikalavimas dėl išlaidų vaistams ir gydymui atlyginti negali būti tenkinamas, nes nėra pagrįstas bei įrodytas. Ieškovas negali pateikti vaistų receptų, kadangi jie paliekami vaistinėje įsigyjant vaistus. Iš pateiktų medicininių dokumentų akivaizdu, jog esant nurodytai sveikatos būklei, ieškovas turėjo pirkti ir vartoti medikamentus, o teismas, įvertinęs pateiktus išrašus apie sveikatos būklę, turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Atsakovo atstovas pažymi, kad visi ikiteisminio proceso veiksmai buvo paskirti ir įvykdyti pagal įstatyme nustatytas taisykles. Jie buvo pagrįsti atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti. Prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų skundęs minėtus procesinius sprendimus, taip pat byloje nėra įsiteisėjusių sprendimų, konstatuojančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą.

2. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka skundė procesinius veiksmus. Byloje taip pat nėra priimti sprendimai, kuriais būtų nustatyti ikiteisminį tyrimą byloje atlikusių pareigūnų ar teismo neteisėti veiksmai.

4. Ieškovo pateikti dokumentai: fotonuotraukos, priėmimo-perdavimo aktai, medicininiai dokumentai apie sveikatos būklę neįrodo priežastinio ryšio tarp ieškovo nuteisimo ir patirtos žalos buvimo. Ieškovo reikalavimas dėl išlaidų vaistams, medikamentams, gydymui atlyginimo nėra pagrįstas bei įrodytas. Vien tik medicininio pobūdžio dokumentai apie ieškovo ligas ir faktinę sveikatos būklę tokios žalos nepatvirtina.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Byloje aktualūs turtinės ir neturtinės deliktinės atsakomybės sąlygų klausimai, priėmus išteisinamąjį nuosprendį ieškovui V. P. .

Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Tos pačios taisyklės taikomos ir valstybei, kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos valstybės pareigos gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo. Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves bei vykdydami jiems patikėtas funkcijas patys nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kada, kokiu pagrindu ir kokia tvarka valstybės institucijos gali riboti asmens laisvę. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Laisvė negali būti atimta kitaip, kaip Konvencijos 5 straipsnyje numatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies nuostata - niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas - pakartoja Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies turinį. Aiškinant Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies turinį, paskirtį, taikymo ribas, būtina analizuoti įstatymus, numatančius laisvės atėmimo atvejus, ir vertinti juos ne tik Konstitucijos, bet ir Konvencijos 5 straipsnio kontekste. Asmens laisvės ribojimas dažniausiai yra susijęs su baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės normų taikymu. Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 1 straipsnis numato, kad šis įstatymas priimtas siekiant garantuoti asmenų konstitucines teises bei, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reglamentuoti žalos, padarytos fiziniam asmeniui dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ir t. t. atlyginimą. Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 str. 1, 3 d.).

Dėl procesinių prievartos priemonių taikymo

Deliktinės civilinės atsakomybės atvejis, nustatytas CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, yra vienas iš objektyviosios civilinės atsakomybės atvejų, kai civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio.

Pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 2000 m. spalio 2 d. nutarimą V. P. gyvenamojoje vietoje atlikta krata (t. 17, b.l. 81-85, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003, t. 1; b.l. 39-42). 2000 m. spalio 9 d. atlikta V. P. ir kito kaltinamojo V. A. akistata (t. 17, b.l. 105-107, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). 2001 m. vasario 26 d. nutarimu V. P. patrauktas kaltinamuoju byloje, pareiškiant jam kaltinimą nusikaltimais, numatytais 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio 6 dalyje, 16 straipsnio 2 dalyje, 104 straipsnyje (t. 17, b.l. 110-115, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003; t. 1, b.l. 33-38). 2001 m. vasario 26 d. nutarimu V. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 17, b.l. 120, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio 6 d. nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo paskirtos bausmės atleistas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. V. P. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį, 16 straipsnio 2 dalį ir 104 straipsnį išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (t. 24, b.l. 14-69, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartimi V. P. apeliacinį skundą atmetė (t. 26, b.l. 44-67, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartį pakeitė – panaikino nuosprendžio ir nutarties dalį dėl V. P. nuteisimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį, nenustačius nusikaltimo įvykio (t. 26, b.l. 247-265, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Ieškovo įsitikinimu, be pagrindo iškeliant baudžiamąją bylą, taikant procesines prievartos priemones, priimant procesinius sprendimus buvo padaryta žala, kuri turi būti atlyginta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vien apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas savaime nereiškia visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų procesinių sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, Nr. 3K-7-183/2006, nurodyta, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Taigi išteisinamasis teismo nuosprendis (apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas) yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems asmenims.

Procesinės prievartos priemonės turi specifinius uždavinius, kurių svarbiausias – užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, ištirti nusikaltimą. Įstatymo nustatyti galimi laisvės ribojimo pagrindai ir tvarka siejami su teisingumo vykdymu baudžiamojoje byloje nuo jos iškėlimo iki nuosprendžio priėmimo. Tai nėra bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, o tik procesinis veiksmas, kuriam atlikti numatytos materialinės ir procesinės sąlygos. Jų tikslas - užtikrinti nekliudomą bei teisingą baudžiamosios bylos tyrimą, ištirti nusikalstamą įvykį. Skiriant tokias priemones kaltumo klausimas nesprendžiamas, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytas išsamus sąrašas pagrindų, kuriais remdamasi valstybė gali riboti žmogaus laisvę. Pagal teisės aktų nuostatas (CK 6.272 str. ir Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą), teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu jiems neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemones (kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės). Procesinių prievartos priemonių taikymas laikytinas neteisėtu, kai įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi) nustatyti baudžiamojo proceso normų pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, priimdami sprendimus taikyti procesines prievartos priemones.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog ieškovas, pasak jo, 2000 m. rugsėjo 9 d. buvo sulaikytas. Tiek prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-37/2003, tiek civilinėje byloje nėra duomenų, jog ieškovas 2000 m. rugsėjo 9 d. buvo sulaikytas. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad „(...) pirminis sulaikymas nebuvo įformintas“ (citata) (t.1, b.l. 182), tačiau jis nepateikia įrodymų, patvirtinančių faktinį jo sulaikymą. Nėra pagrindo spręsti dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kai nėra įrodymų apie ieškovo sulaikymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, kad ieškovo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, kad ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų įstatymo nustatyta tvarka skundęs taikytas procesines prievartos priemones. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2001 m. balandžio 23 d. nutarimo matyti, kad V. P. buvo pareiškęs prašymą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, tačiau jo prašymas buvo atmestas (t. 1, b.l. 32).

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos priemones buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie yra nustatyti įstatymų nustatyta tvarka priimtu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, tai yra nustatant baudžiamojo proceso normų pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami procesines prievartos priemones. Procesinės prievartos priemonės ieškovui (rašytinis pasižadėjimas neišvykti, akistata, krata) buvo taikytos įstatymų nustatyta tvarka, atitinkamais procesiniais sprendimais, kurie nėra pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Jų taikymas pateisinamas V. P. pareikštų įtarimų pagrindu. Be to, pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Tiek civilinėje byloje, tiek prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą, taikant procesines prievartos priemones ieškovui. Dėl šios priežasties, jos laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis vertinant ne tik įstatymų, numatančių asmens laisvės ribojimo atvejus bei tvarką, atžvilgiu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 5 straipsnio kontekste. Ieškovui priimtas išteisinamasis nuosprendis savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėtos.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog procesinės prievartos priemonės taikytos neteisėtai, todėl negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimas.

Dėl nuteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Ieškovas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo taip pat grindžia tuo, jog jis nepagrįstai buvo nuteistas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o vėliau išteisintas kasacinio teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartį pakeitė – panaikino nuosprendžio ir nutarties dalį dėl V. P. nuteisimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį, nenustačius nusikaltimo įvykio (t. 26, b.l. 247-265, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikinus ieškovui priimtus apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį, kuriais jis buvo nuteistas kriminaline bausme, ieškovas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas teisę į žalos atlyginimą numato asmenims, kurių atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo asmuo buvo nuteistas kriminaline bausme, panaikintas. Ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo paskirtos bausmės atleistas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Kasacinio teismo nutartimi buvo panaikintos apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties dalys dėl V. P. nuteisimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį, nenustačius nusikaltimo įvykio. Asmens išteisinimas reiškia, kad įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paneigta jo nekaltumo prezumpcija (Konstitucijos 31 str. 1 d.). Nustačius, kad ieškovas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nepagrįstu nuteisimu atlyginimą, spręstinas konkretaus žalos dydžio atlyginimo klausimas.

Dėl teismo veiksmų negrąžinant ieškovui paimtų daiktų

Ieškovas nurodo, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, teismai ilgą laiką nesprendė paimtų ginklų grąžinimo klausimo. Ieškovo manymu, teismo veiksmai, grąžinant iš jo paimtus ginklus ir šaudmenis, yra neteisėti, nes ginklai buvo grąžinti praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams nuo ieškovo prašymo pateikimo dienos. Ieškovo įsitikinimu, teismui nereikėjo tuo reikalu rinkti įrodymų, o tik ištaisyti padarytą klaidą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartimi panaikindamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais V. P. buvo pripažintas kaltu, neišsprendė daiktinių įrodymų grąžinimo klausimo. Kratos metu iš ieškovo buvo paimti ginklai: medžioklinis lygiavamzdis šautuvas „J. PURDEY & SONS“, Nr. 20113, keturiasdešimt 12-ojo kalibro šovinių, pistoletas „WALTHER PPK“, Nr. 318459, devyniasdešimt trys 7,65 mm kalibro šoviniai. Vilniaus apygardos prokuratūros 2000 m. spalio 11 d. nutarimu, kratos metu paimti ginklai perduoti saugoti į Vilniaus miesto Vyriausiąjį policijos komisariatą (t. 17, b.l. 98, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003, t. 1, b.l. 39-42). V. P. 2006 m. birželio 1 d. prašymu prašė nuspręsti, kad medžioklinis šautuvas „J. PERDEY SONS“ Nr. 20113 ir pistoletas „WALTHER PPK“ Nr. 318459 būtų grąžinti savininkui (t. 27, b.l. 102-103, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003, t. 1, b. l. 127-128,129-130). Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 27 d. ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar V. P. gali turėti leidimą ginklams laikyti (nešioti) (t. 27, b.l. 119, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003). Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 15 d. nutartimi grąžino V. P. iš jo paimtus ir Ginklų fonde saugomus šaunamuosius ginklus – šautuvą „J.PERDEY SONS“ Nr. HS 20113, pistoletą „WALTHER PPK“ Nr. 318459, pateikus leidimą (t. 27, b.l. 127, baudžiamoji byla Nr. 1-37/2003, t. 1, b.l. 115).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų, sprendžiant ginklų grąžinimo klausimą, bei atlyginti ieškovui žalą. Ieškovo prašymas išspręstas įstatymų nustatyta tvarka, per protingą terminą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas neįrodė, kokia jis patyrė turtinę ar neturtinę žalą dėl ginklų negrąžinimo iš karto po jo išteisinimo.

Ginklai ir šaudmenys - ribotos apyvartos objektai. Jų įsigijimas, laikymas, nešiojimas griežtai reglamentuoti teisės aktais, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Ginklus laikyti galima tik turint tam leidimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginklai yra ribotos apyvartos objektai, prieš spręsdamas jų grąžinimo klausimą, ėmėsi papildomų saugomų priemonių - kreipėsi į atitinkamas institucijas ir gavęs reikalaujamą informaciją apie tai, jog ieškovas turi teisę turėti ir laikyti šaunamuosius ginklus, įstatymo nustatyta tvarka išsprendė šį klausimą. Nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo klausimus reglamentuoja BPK 361, 362 straipsniai. Jais vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė paimtų daiktų grąžinimo klausimą, nepažeisdamas ieškovo teisių.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų dėl šaunamųjų ginklų grąžinimo ieškovui, kadangi ieškovo prašymas buvo išspręstas BPK 361, 362 straipsnių numatyta tvarka, per protingą terminą.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turtėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kurių CPK nustatyta tvarka įrodinėti nereikia (CPK 178 str.). Ieškovas prašė priteisti 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurią, pasak jo, sudaro 42 619,80 Lt dydžio negautos pajamos, kurias galėjo gauti uždirbdamas po 710 Lt per mėnesį, taip pat išlaidos vaistams ir gydymui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovas būtent dėl neteisėto nuteisimo patyrė turtinę žalą, tai yra būtų gavęs, bet negavo jo nurodyto dydžio pajamų iš darbinės veiklos, taip pat faktiškai patyrė išlaidas, skirtas vaistams ar gydymo paslaugoms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius įrodymus pažymi, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis dėl neteisėto baudžiamosios bylos iškėlimo ir kardomosios priemonės taikymo, vėliau apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo bei dėl to pablogėjusios sveikatos buvo priverstas nutraukti veiklą, susijusią su metalo laužo pardavimu. Iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad jis nuo 1994 metų iš darbo santykių jokių pajamų negaudavo, pagal darbo sutartis nedirbo (t. 1, b.l. 43-44). Ieškovas pateikė teismui įrodymus (t. 1, b.l. 86-109), jog jis užsiiminėjo metalo laužo pardavimu bei už tai gaudavo pajamas - vidutiniškai 710 Lt per mėnesį. Tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad tokios pajamos gautos iš esmės tik 2001 metais (taip pat 2000 m. rugsėjo 14 d. ir 2002 m. liepos 25 d.). Ieškovas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas 2003 m. birželio 6 d. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog jis būtų dirbęs iki teismo nuosprendžio priėmimo, būtų užsiėmęs individualia veikla ar kitokiu būdu gavęs pajamas, o dėl nuteisimo pajamų gavimas būtų nutrūkęs. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo pajamų gavimo nutraukimą jo neteisėto nuteisimo metu. Taip pat neįrodytas priežastinis ryšys tarp ieškovo nuteisimo ir pajamų negavimo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovui buvo taikyta tik viena kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis neatliko realios laisvės atėmimo bausmės, o tai tiesiogiai nesusiję su ieškovo galimos darbinės veiklos varžymu.

Ieškovas nepateikė įrodymų apie išlaidas vaistams ar medikamentams, o vien tik iš medicininių duomenų nėra pagrindo spręsti dėl nurodytų išlaidų faktinio buvimo. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, kad iš pateiktų medicininių dokumentų akivaizdu, jog esant nurodytai sveikatos būklei, ieškovas turėjo pirkti ir vartoti medikamentus. Ieškovas privalo įrodyti konkretų patirtos turtinės žalos dydį, tačiau to nepadarė, nepateikė įrodymų apie išlaidas, skirtas vaistams ar medikamentams, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jų priteisimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str.). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Aukščiau išdėstytais argumentais nustačius, kad ieškovas turi teisę į neturtinės žalos, padarytos nepagrįstu nuteisimu, atlyginimą, svarbu nustatyti teisingą atlygintinos žalos dydį. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo taikius procesines prievartos priemones bei sprendžiant klausimą dėl ieškovo šaunamųjų ginklų ir šaudmenų grąžinimo. Aptariamu atveju spręstinas klausimas tik dėl neturtinės žalos, atsiradusios neteisėtai nuteisus ieškovą.

Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į pareikšto kaltinimo sunkumą, nepagrįsto nuteisimo trukmę, paskirtos bausmės dydį ir jos įvykdymą, neturtinės žalos pasekmes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymui (Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 str., 6.250 str. 2 d.). Neteisėtas ieškovo nuteisimas truko nuo 2003 m. birželio 6 d. (nuteisimo pirmosios instancijos teisme) iki 2005 m. kovo 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų (nepagrįsto ieškovo nuteisimo) ir sveikatos pablogėjimo ar darbingumo sumažėjimo. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad sunkiomis ligomis ieškovas sirgo dar iki baudžiamosios bylos pradėjimo, jis infarktus patyrė 1993 ir 1994 m., jų priežastis - vainikinių arterijų aterosklerozė, 1988 m. ieškovas pergyveno insultą (t. 1, b.l. 7-16). Savaime suprantama, kad dėl nepagrįsto nuteisimo ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, o esant sunkiai sveikatos būklei dar iki baudžiamojo proceso pradžios, tai galėjo turėti tam tikrą reikšmę ieškovo sunkiai sveikatos būklei. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog esą teismas peržengia savo kompetencijos ribas, nes klausimą dėl priežastinio ryšio tarp nuteisimo ir žalos sveikatai gali spręsti tik medikas. Civilinės atsakomybės priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (nepagrįsto nuteisimo) ir pasekmių (žalos sveikatai) nustatyti nebūtinos specialiosios medicinos žinios. Priežastinio ryšio tarp nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas yra teisės klausimas, kurį teismas privalo spręsti savarankiškai, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad priežastinį ryšį tarp civilinės atsakomybės sąlygų galėtų nustatyti tik specialių žinių turintis asmuo.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konkretų priteistinos žalos dydį dėl nepagrįsto nuteisimo, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes teisingam žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir pagrįstai priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 7 000 Lt dydžio neturtinės žalos kompensaciją ieškovui. Priteistas neturtinės žalos dydis neprieštarauja suformuotai teismų praktikai (CPK 4 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje P. N. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-34 (2001 m. „Teismų praktika“ Nr. 15), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 3K-3-155 (2002 m. „Teismų praktika“ Nr. 16) ir kt.). Apelianto prašoma priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma prieštarauja teisminei praktikai analogiško pobūdžio bylose, taip pat šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

Ieškovo manymu, teismas neužtikrino vieno iš atsakovų – Vidaus reikalų ministerijos atstovo dalyvavimo bylos nagrinėjime, kuriam dalyvaujant būtų atsakyta į svarbius klausimus byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovo argumentais. Atsakovo atstovui - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai buvo pranešta apie ieškovo pareikštą ieškinį. Vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriame išdėstė savo poziciją dėl pareikšto ieškinio (t. 1, b.l. 57-59). Jai buvo pranešta apie pasirengimą bylos nagrinėjimui (t. 1, b.l. 65,72), apie teismo posėdį (t. 1, b.l. 158). Iš 2007 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant atsakovo Vidaus reikalų ministerijos atstovui nepareikšta (t. 1, b.l. 161), todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir CPK 246 straipsnį sprendžia, jog ieškovo argumentas, kad teismas neužtikrino vieno iš atsakovo atstovų dalyvavimo bylos nagrinėjime, nepagrįstas.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei teisingai sprendė, kad ieškovas dėl nepagrįsto nuteisimo patyrė neturtinę žalą, kurios dydį pagrįstai įvertino 7 000 Lt. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.