Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A–521-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.1.8.10. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. rugsėjo 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-31 nuosprendžio, kuriuo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta, ir jis suimtas. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteista iš R. J. 20 litų nukentėjusiojo S. V. naudai.

Daiktus, saugomus Klaipėdos m. 2-ajame PK – iš R. J. paimtus veržliaraktį, laužtuvą, peilį, du atsuktuvus, taip pat dvi spynos atrakto dalis, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino pagrobti svetimą turtą, įsibrovus į patalpą, tai yra jis 2010-03-25, laikotarpiu nuo 4.00 val. iki 4.30 val., turėdamas tikslą padaryti vagystę, išlaužė namo, adresu Statybininkų. g. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, sandėliuko Nr. (duomenys neskelbtini) spyną, tokiu būdu į jį įsibrovė ir iš sandėliuko pasikėsino pagrobti S. V. priklausantį 200 Lt vertės dviratį „Panther“ ir 200 Lt vertės dviratį „Raleigz“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Iš viso jis pasikėsino pagrobti svetimo turto už 400 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nuteistajam R. J. atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo nepagrįsti. Skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, į tai, kad neatlyginta padaryta žala, bei į bausmės tikslus.

Apeliantas R. J. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nuteistasis R. J. anksčiau šešis kartus teistas taip pat už nusikaltimus nuosavybei. Teistumas jam nėra išnykęs. Tai rodo nuteistojo negatyvų požiūrį į visuomenę, nenorą laikytis įstatymų ir daugiau nebenusikalsti.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Apylinkės teismas teisingai parinko R. J. bausmės rūšį. Parinkdamas laisvės atėmimo bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis R. J. anksčiau ne kartą buvo teistas už nusikaltimus nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl jis laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, R. J. už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai parinko BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, nes kitų bausmių nepakanka jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nuteistajam R. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis.

Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Tačiau šis nuteistojo apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. J. prisipažino dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, gailisi, tačiau pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. J. prisipažinimą lėmė objektyvios aplinkybės – jis įvykio vietoje buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, be kita ko, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgia į tai, kad R. J. prisipažino padaręs nusikaltimą, gailisi. Taigi, priešingai nei tvirtinama apelianto skunde, teismas atsižvelgė į šią aplinkybę skirdamas R. J. bausmę.

Apeliantas prašo bausmę švelninti atsižvelgiant ir į tai, jog nusikaltimas nebuvo įvykdytas, jis tik bandė padaryti nusikaltimą. Tačiau pažymėtina, kad R. J. buvo sulaikytas policijos pareigūnų tuo metu, kai kėsinosi pagrobti svetimą turtą, taigi jis savo nusikalstamo sumanymo negalėjo realizuoti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Paskirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir R. J. paskyrė žymiai mažesnę bausmę, negu BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas sankcijos vidurkis. Tai yra jam buvo taikomos BK 57 straipsnio, numatančio bausmės skyrimą už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, normos.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, apeliantui R. J. paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, atitinka bausmės paskirtį, todėl nešvelnintina.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo R. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.