Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Iv-2289-562/2011

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-10-10
Bylos Nr.: Iv-2289-562/2011
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Rosita Patackienė
Pareiškėjas: V. R.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės

Kategorijos

1.2Aplinkos apsauga
1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
16.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-2289-562/2011

Proc. Nr. 3-61-3-01826-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 16.6; 74. (S)

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius 2011 m. spalio 10 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjai V. R., jos atstovei adv. padėjėjai Erikai Ščiogolevai, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovui T. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. R. skundu ir patikslintu skundu (1 t., b. l. 2-7, IV t. b.l. 68-74), prašo 1) patenkinti skundą visiškai ir pripažinti pareiškėjos V. R. atleidimą iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų neteisėtu; panaikinti 2009-09-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. M. įsakymą Nr. 41-863 „Dėl V. R. atleidimo iš valstybės tarnybos‘‘; grąžinti pareiškėją V. R. į valstybės tarnybą, paskiriant ją į Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio (dabar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamentas) pareigas atitinkančias pareiškėjos kvalifikaciją (arba žemesnės kvalifikacijos) arba į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigas atitinkančias pareiškėjos kvalifikaciją (arba žemesnės kvalifikacijos); pareiškėjai priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius V. K. 2006-03-30 įsakymu Nr. 41-219 „Dėl V. R. priėmimo į valstybės tarnybą’’ priėmė V. R., laimėjusią konkursą į Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas nuo 2006-06-03. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009-07-15 sprendimu Nr. 1-1126 patvirtino naują Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrą, taip pat didžiausią leistiną savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių. Vadovaudamasis šiuo sprendimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-07-20 įsakymu Nr. 41-579 panaikino visus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojų ir darbuotojų etatus, o 2009-07-31 įsakymu Nr. 41-619 patvirtino naują Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašą. 2009-08-17 V. R., gavo 2009-07-23 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. M. įspėjimą Nr. 1088 „Dėl pareigybės panaikinimo’’, kuriuo buvau įspėta, kad 2009-09-30 gali būti atleista iš valstybės tarnybos pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p., t.y. panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę. Įspėjime taip pat buvo nurodyta, kad visą įspėjimo laikotarpį jai gali būti siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jei atitiks tos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-07-31 įsakymo Nr. 41-619 38 punktu buvo patvirtintos naujai po reorganizacijos įsteigto Švietimo departamento pareigybės. Atitinkamai buvo įsteigtas 1 etatas A lygio 16 kategorijos, 1 etatas A lygio 15 kategorijos, 2 etatai A lygio 14 kategorijos, 4 etatai A lygio 12 kategorijos, 17 etatų A lygio 11 kategorijos, 1 etatas A lygio 10 kategorijos ir 1 etatas A lygio 9 kategorijos. Iš viso naujai įsteigtame Švietimo departamente buvo numatyti 27 tarnautojai ir darbuotojai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-09-02 įsakymu Nr. 41-682 buvo pakeistas 2009-07-31 įsakymo Nr. 41-619 38 punktas, panaikinant Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės 3 etatus ir įsteigiant A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę ir šios pareigybės 3 etatus, taip pat panaikinant Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos 2 etatus ir įsteigiant šio skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės 1 etatą, A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto etatą ir šios pareigybės 1 etatą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-08-21 įsakymu Nr. 40-1153 patvirtino naujai įsteigto Švietimo departamento Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus nuostatus, kurių 8 punkte nustatyti šie Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus pagrindiniai uždaviniai: vykdyti švietimo viešąjį administravimą Savivaldybės tarybai pavaldžiose bendrojo lavinimo mokyklose, pagalbos mokiniui, mokytojui, mokyklai ir kitose švietimo įstaigose (8.1. p.); įgyvendinti valstybinę švietimo politiką formaliojo švietimo organizavimo planavimo ir organizavimo srityse (8.2. p.); organizuoti, prižiūrėti ir tobulinti Savivaldybės tarybai pavaldžių formaliojo švietimo įstaigų vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų pradinį, pagrindinį ir vidurinį ugdymą specialųjį ugdymą, vaikų užimtumą (8.3. p.); organizuoti Savivaldybės tarybai pavaldžių, o Departamento skyrių reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų ūkio priežiūrą (8.4. p.). Skyriaus funkcijos yra nustatytos nuostatų 9 p. ir jų iš viso yra 35. Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus, kuriame iki atleidimo V. R. dirbo, nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-12-22 įsakymu Nr. 40-1802, 9 punktas nustatė tokius pagrindinius skyriaus uždavinius: vykdyti švietimo viešąjį administravimą Savivaldybės tarybai pavaldžiose bendrojo lavinimo, ikimokyklinio ugdymo įstaigose, mokyklose, pagalbos mokiniui, mokytojui, mokyklai ir kitose švietimo įstaigose (9.1. p.); įgyvendinti valstybinę švietimo politiką švietimo organizavimo, analizės ir planavimo, neformaliojo švietimo bei vadybinės ir pedagoginės veiklos išorės audito srityse (9.2. p.); organizuoti, prižiūrėti ir tobulinti Savivaldybės tarybai pavaldžių bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų, ikimokyklinio ir neformalaus ugdymo įstaigų, pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai įstaigų vykdomą ikimokyklinį ir priešmokyklinį vaikų ugdymą vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų pradinį, pagrindinį ir vidurinį ugdymą specialųjį ugdymą vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą vaikų užimtumą (9.3. p.). Skyriaus funkcijos išvardintos nuostatų 10 punkte ir jų buvo 40. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-09-07 įsakymu Nr. 40-1289 buvo patvirtintas Švietimo departamento Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis 11 ir 10 kategorijos) aprašymai. 2009-09-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius V. M. priėmė įsakymą Nr. 41-863 „Dėl V. R. atleidimo iš valstybės tarnybos’’ (įsakymas yra byloje), kuriuo V. R., buvo atleista iš Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų, atleidimo datą perkeliant į 2009-12-17. Mano, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. M. 2009-09-28 įsakymas Nr. 41-863, kurio pagrindu V. R., buvo atleista iš pareigų yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovė netinkamai realizavo LR Valstybės tarnybos įstatyme numatytą jos teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas, todėl atleidimas yra neteisėtas, o įsakymas, kuriuo V. R. buvo atleista, turi būti teismo panaikintas. LR Valstybės tarnybos įstatymas nustato atsakovei pareigą karjeros valstybės tarnautoją, kurio pareigybė naikinama, paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jeigu tokių nėra, esant valstybės tarnautojo sutikimui, - į žemesnės kategorijos pareigas. 2009-08-17 V. R., įteiktame 2009-07-23 įspėjime Nr. 1088 „Dėl pareigybės panaikinimo’’ buvo nurodyta, kad visą įspėjimo laikotarpį jai gali būti siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jeigu atitiks tos pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Įspėjimo laikotarpiu nebuvo informuota apie jokias laisvas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas (ar žemesnės kategorijos pareigas), į kurias galėtų būti paskirta (perkelta). Tai reiškia, kad atsakovė nesilaikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atleidžiamam valstybės tarnautojui siūlyti to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-15 sprendimu Nr. 1 -1126 buvo siekiama sumažinti visų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių darbuotojų skaičių, o ne visiškai panaikinti Kultūros ir ugdymo departamento švietimo skyrių (t.y. švietimo politiką Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje įgyvendinantį padalinį) ir absoliučiai visų jame dirbančių valstybės tarnautojų pareigybes. Šio sprendimo pagrindu buvo panaikinta tik dalis skyriuje dirbusių valstybės tarnautojų pareigybių, o Švietimo skyrius, iki tol buvęs sudėtine (struktūrine) Kultūros ir ugdymo departamento dalimi, buvo pervadintas Švietimo departamentu. Atlikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinius pertvarkymus, Švietimo departamento funkcijos (tikslai ir uždaviniai) iš esmės nepakito, o jis buvo suformuotas iš anksčiau Švietimo skyriuje dirbusių tarnautojų bei iš kitų departamentų skyrių perkeltų tarnautojų (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-09-30 įsakymas Nr. 41-963 „Dėl valstybės tarnautojų perkėlimo į Švietimo departamentą’’, yra byloje). Šios aplinkybės rodo, kad atsakovė, formuodama Švietimo departamentą, kurio funkcijos iš esmės tapačios Švietimo skyriaus funkcijoms, iš buvusių Švietimo skyriaus tarnautojų ir iš kitų departamentų skyrių perkeltų tarnautojų, turėjo objektyvią galimybę (ir pareigą), atsižvelgusi į mano kvalifikaciją bei vadovaudamasi lygiateisiškumo principą, pasiūlyti V. R., kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas Švietimo departamente, tačiau, dėl nežinomų priežasčių, to nepadarė. Nesilaikydama VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atsakovė pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, dėl šios priežasties 2009-09-28 įsakymas Nr. 41-863 „Dėl V. R. atleidimo iš valstybės tarnybos’’ yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėja mano, kad atsakovė turėjo objektyvią galimybę jai pasiūlyti užimti pareigas naujai įsteigtame departamente, kurios, dėl nežinomų priežasčių, buvo pasiūlytos G. K., A. N., I. D., R. P., B. L. ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad atleidžiant valstybės tarnautoją iš užimamų pareigų, kai įstatymas nustato garantiją būti perkeltam tokiu atveju į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, būtina vertinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją. Atsakovė mano, V. R., kvalifikacijos nevertino ir nelygino su kitų tas pačias pareigas einančių asmenų kvalifikacija. V. R. 1986 m. baigė studijas Vilniaus valstybiniame V. K. universitete ir jai buvo suteikta dėstytojo filologo kvalifikacija. 2007 m. baigė magistrantūros studijas M. Romerio universitete ir jai suteiktas viešojo administravimo magistro kvalifikacinis laipsnis. Savo kvalifikaciją taip pat kėlė įvairiuose papildomuose mokymuose; 1998 m. baigė anglų kalbos specialybės kursą ir suteikta teisė dirbti anglų kalbos mokytoja pagrindinėje mokykloje, 2003 m. buvo suteikta anglų kalbos mokytojos metodininkės kvalifikacija, 2007 m. sėkmingai išlaikė visų modulių testus, reikalingus Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimui gauti - įteiktas ECDL pažymėjimas 2008-2009 m. Lietuvos mokslų akademijos Užsienio kalbų katedroje baigė prancūzų kalbos kursą (A l lygiu). Kvalifikacijos kėlimo rezultatai atsispindi veiklos vertinime. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus komisija mano tarnybinę veiklą 2006 m. ir 2007 m. įvertino gerai. 2008 m. tarnybinė veikla įvertinta kaip labai gera ir pasiūlyta jai suteikti kvalifikacinę klasę. 2009 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvadoje pažymėta, kad tarnybinė veikla vertinama labai gerai ir siūloma suteikti III kvalifikacinę klasę (yra byloje). 2008-11-25 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu Nr. A500-1359-(1.2-KL6) buvo paskirta anglų kalbos, prancūzų kalbos bei vokiečių kalbos mokytojų metodinių būrelių koordinatore. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. R., turi objektyviai aukštą kvalifikaciją, pareigoms užimti reikiamas tiek teorines, tiek praktines žinias, taip pat didesnį nei kitų paliktųjų pareigose darbo stažą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos medžiagoje yra atsakovės direktoriaus 2009-09-30 įsakymas Nr. 41-963 „Dėl valstybės tarnautojų perkėlimo į Švietimo departamentą’’, kuriuo po struktūrinių pertvarkymų suformuotas Švietimo departamentas, taip pat atsakovės direktoriaus 2009-09-07 įsakymas Nr. 40-1289, kuriuo patvirtintos Švietimo departamento pareigybių charakteristikos, įrodo, kad jos kvalifikacija atitiko Švietimo departamento tarnautojams pareigybių charakteristikose nustatytus specialiuosius reikalavimus, todėl atsakovė turėjo objektyvią galimybę ir teisinę pareigą pasiūlyti man, V. R., kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Tai įrodo taip pat ir tai, kad mano darbo stažas Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje ir valstybės tarnyboje (atitinkamai - virš 3 metų/virš 5 metų) (duomenys yra byloje) buvo didesnis nei Švietimo departamente paliktų (į jį perkeltų) dirbti specialistų, todėl atsakovė privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir užtikrinti V. R., pirmenybės teisę būti paliktai dirbti Švietimo departamente. Kadangi atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatsižvelgė į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir neįvykdė įstatymų jai nustatytos pareigos pasiūlyti V. R., kitų to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų (ar žemesnės kategorijos pareigų), darytina pagrįsta išvada, kad atsakovė pažeidė valstybės tarnybos principus, taip pat VTĮ 16 straipsnio ir 43 straipsnio nuostatas ir neužtikrino įstatymu suteiktos teisės pretenduoti į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas. Dėl šių priežasčių V. R. buvo neteisėtai atleista iš užimamų pareigų, todėl 2009-09-28 įsakymas Nr. 41-863 „Dėl V. R. atleidimo iš valstybės tarnybos’’ yra neteisėtas ir turi būti teismo panaikintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VTĮ 43 straipsnio 15 dalis numato, kad kiti įstatymai gali nustatyti kitų garantijų valstybės tarnautojams. Tai reiškia, kad atleidžiant valstybės tarnautoją iš einamų pareigų, taip pat būtina atsižvelgti į LR Darbo kodekse įtvirtintas apsaugos garantijas atleidžiamam darbuotojui. LR DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbuotojas, auginantis vaiką iki keturiolikos metų, nesant jo kaltės, pavyzdžiui, dėl struktūrinių darbovietės pertvarkymų, gali būti atleistas tik ypatingais atvejais, jeigu jo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Pažymėtina, kad pareiškėja augina du nepilnamečius vaikus. Vienam sūnui yra 12 metų, o kitam sūnui 14 metų suėjo 2009-10-25. Tai reiškia, kad ginčijamo įsakymo, kurio pagrindu buvau atleista iš darbo, įteikimo metu, t.y. 2009-09-28, turėjo du vaikus iki keturiolikos metų. Atsakovė, pažeidusi LR DK imperatyvias nuostatas, numatančias, jog darbuotojas, auginantis vaiką iki keturiolikos metų gali būti atleidžiamas tik ypatingais atvejais, neteisėtai mane, V. R., atleido iš Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų. Kadangi 2009-09-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. M. įsakymo Nr. 41-863 „Dėl V. R. atleidimo iš valstybės tarnybos’’ įteikimo metu nė vienam vaikui nebuvo suėję keturiolika metų, akivaizdu, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai mane atleido iš užimamų pareigų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 2009-09-28 atsakovės direktoriaus V. M. įsakymas Nr. 41-863 yra neteisėtas, todėl naikintina.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, tai, kad objektyviai egzistavo galimybė pareiškėjai pasiūlyti kitas pareigas, įrodo byloje esantis atsakovės 2009-07-31 įsakymas Nr. 41-619, kurio 38 punktu buvo patvirtintos naujai po reorganizacijos įsteigto Švietimo departamento pareigybės (2009-09-02 įsakymu Nr. 41-682 buvo pakeistas 2009-07-31 įsakymo Nr. 41-619 38 punktas). Atitinkamai po pakeitimo Švietimo departamente buvo įsteigti 1 etatas A lygio 16 kategorijos, 1 etatas A lygio 15 kategorijos, 2 etatai A lygio 14 kategorijos, 8 etatai A lygio 12 kategorijos, 12 etatų A lygio 11 kategorijos, 3 etatai A lygio 10 kategorijos ir 1 etatas A lygio 9 kategorijos. Iš viso naujai įsteigtame Švietimo departamente buvo numatyti 27 tarnautojai ir darbuotojai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 48-56, IV t. 78-83). Atsakovas nurodė, kad su pareiškėjos patikslintu skundu nesutinka dėl žemiau išdėstytų motyvų. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši administracinė byla jau buvo nagrinėjama apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi, kuria grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatė nemažai aplinkybių, kurių įrodinėti ir nustatinėti iš naujo šioje byloje nebereikia. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje be kita ko konstatavo faktą, kad pareiškėjos iki atleidimo iš valstybės tarnybos užimta Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigybė buvo panaikinta realiai. Be to, teismas konstatavo, kad visos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros reorganizacija taip pat buvo realiai atlikta, kurios metu buvo panaikinti kai kurie administracijos padaliniai, perskirstytos jų funkcijos, įkurta dalis naujų padalinių, o administracijos, tarnautojų ir darbuotojų skaičius buvo sumažintas nuo 944 iki 710, panaikinant tarnautojų etatus naikinamuose administracijos padaliniuose ir įsteigiant naujus naujai įkurtuose padaliniuose (buvusiame Kultūros ir ugdymo departamente panaikinant visus buvusius etatus). Be to, teismas nustatė, kad naujai įsteigtos pareigybės nėra identiškos panaikintoms, todėl negali būti laikomos tapačiomis iki reorganizacijos egzistavusioms pareigybėms. Taigi visos šios aplinkybės byloje jau yra nustatytos įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir jų ginčyti nebėra pagrindo. Remiantis tuo, visi pareiškėjos argumentai, kad neva ne visos buvusio Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus pareigybės buvo panaikintos, ar kad pats Švietimo skyrius nebuvo panaikintas, yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo šioje byloje jau neginčijamai nustatytoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad pareiškėja savo patikslintame skunde taip pat visiškai neteisingai bei nepagrįstai interpretuoja teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybės tarnautojo teisę būti perkeltam į kitas pareigas, kai yra naikinama jo pareigybė. Šis klausimas yra labai aiškiai reglamentuotas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Taigi Valstybės tarnybos įstatymas aiškiai nustato, jog valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų panaikinus jo pareigybę, jei nėra galimybės jo paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnes pareigas. Remiantis tuo, pareiškėjos teiginys, kad darbdavys privalo visais atvejais siūlyti darbuotojui, kurio pareigybė naikinama, kitas pareigas yra visiškai nepagrįstas, nes iš paminėtos įstatymo nuostatos akivaizdu, kad tokią pareiga darbdaviui yra nustatyta, jei jis realiai turi galimybę konkretų darbuotoją paskirti į kitas pareigas (jei kitų pareigų, į kurias šis darbuotojas galėtų būti paskiriamas, nėra, neegzistuoja ir minėta darbdavio pareiga). Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo jokios objektyvios galimybės pasiūlyti naujas pareigas visiems tarnautojams, kurių pareigybės buvo panaikintos, nes po reorganizacijos administracijos tarnautojų ir darbuotojų skaičius buvo ženkliai sumažintas (nuo 944 iki 710). Taigi mažiausiai 234 buvusiems darbuotojams naujos pareigos pasiūlytos nebuvo, nes naujai įsteigtų pareigybių visiems panaikintas pareigybes užėmusiems tarnautojams ir darbuotojams paprasčiausiai neužteko. Esant tokiai situacijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai neliko kitos išeities, kaip atleisti šiuos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, tarp kurių buvo ir pareiškėja, iš pareigų, kaip numatyta minėtoje Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad teisė darbdaviui atleisti darbuotoją iš pareigų dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų yra numatyta ne tik minėtame įstatyme, bet ir Darbo kodekse (DK), kurio 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 išaiškinta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūriniai pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu; darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t., y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2004). Kitoje nutartyje, priimtoje 2005 m. balandžio 1 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo atsakovo (darbdavio) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, kad dėl tų struktūrinių pertvarkymų atitinkamą darbą dirbęs darbuotojas nebegali atlikti darbo sutartimis prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų, o ne pagal tai, ar pas darbdavį yra kitų (su kitokiomis funkcijomis) darbo vietų, į kurias darbuotoją galima būtų perkelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje konstatavo, kad teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007). Kaip minėta aukščiau, šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nustatęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atlikti struktūros pertvarkymai buvo realūs, todėl akivaizdu, kad jie, remiantis paminėtomis teisės aktų normomis ir išdėstyta teismų praktika, buvo pakankamas pagrindas pareiškėjos atleidimui iš pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios jai suteiktų pirmenybę būti perkeltai į kitas pareigas, išskyrus tai, jog ji sprendimo dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos priėmimo metu augino du vaikus iki 14 metų. Visų pirma būtina atkreipti dėmesį į tai, kad iš pareiškėjos pateiktų vaikų gimimo liudijimų nuorašų matyti, jog vienam iš pareiškėjos vaikų 14 metų suėjo 2009 m. rugsėjo 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atleidimo iš darbo data yra perkelta į 2009 m. gruodžio 17 d., atleidimo iš valstybės tarnybos metu pareiškėjos šeimoje buvo ne du, o tik vienas vaikas iki 14 metų amžiaus. Antra, ši aplinkybė bet kuriuo atveju nesuteikia pareiškėjai jokios pirmenybės teisės būti perkeltai į naujas pareigas, lyginant su kitais Vilniaus mieto savivaldybės tarnautojais ir darbuotojais, nes minėta įstatymo norma nėra taikoma, kai darbuotojas iš darbo yra atleidžiamas dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Šiuo atveju pirmenybę likti darbe kai mažinamas darbuotojų skaičius reglamentuoja DK 135 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog kai dėl ekonominių ir technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: 1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki Šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; 3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; 4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; 5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; 6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus. Nurodomi kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl darbuotojo pirmenybės teisės likti užimamose pareigose mažinant etatų skaičių yra taikomi tik tuo atveju, jei darbuotojo kvalifikacija nėra žemesnė už kitų (darbuotojų ir jis atitinka pretenduojamos pareigybės aprašyme nurodytus reikalavimus. Šios pozicijos laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. sausio 21 d. nutartyje konstatavo, kad teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, turi nustatyti: a) ar ieškovė turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį DK 135 straipsnio 1 dalies punktą; b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti įstaigoje, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą ar jos neturėjo; c) ar ieškovei turėjo būti taikoma jos turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus. {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-58/2004). Kitoje nutartyje, priimtoje 2005 m. gruodžio 21 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, visų pirma turi nustatyti, ar yra faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą šį darbuotoją priskirti prie asmenų, kuriems įstatymas (ir kolektyvinė sutartis) numato pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju; konstatavęs, kad pagal kurį nors vieną ar kelis DK 135 straipsnio 1 dalies punktus darbuotojas turi pirmenybės teisę, teismas DK 135 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais įvertina šio ir kitų atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją ir nustato, ar pirmenybė šiam darbuotojui taikytina ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus, ar pirmenybės teisė nėra pažeista. Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginti su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. Pažymėtina, kad pirmenybė ją turintiems darbuotojams prieš atitinkamus darbuotojus, neturinčius pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, taikoma, jeigu pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. 3 K-3631/2005). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja neatitinka nei vieno iš DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, kuriais remiantis jai galėtų būti suteikta pirmenybė likti darbe kai dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų yra mažinamas darbuotojų skaičius, t.y. pareiškėja darbovietėje nėra sužalota ar susirgusi profesine liga, viena neaugina vaikų iki 16 metų bei neprižiūri kitų šeimos narių, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis, neturi 10 metų nepertraukiamo darbo stažo šioje darbovietėje, jai iki senatvės pensijos liko daugiau kaip 3 metai ir ji nėra išrinkta į darbuotojų atstovaujamąjį organą, todėl pareiškėja neturi jokios pirmenybės teisės būti perkeliama į kitas naujai įsteigtas pareigas.

Pažymėtina, kad nepaisant to, jog DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, auginančių vaikų iki 14 metų, galima tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, šiuo atveju laikytina, kad pareiškėja neturi pirmenybės teisės likti pareigose. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra atleidžiama dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, o tokiu atveju darbuotojo pirmenybės teisę likti darbe reglamentuoja minėta DK 135 straipsnio 1 dalis. Būtent šioje dalyje įtvirtinta nuostata laikytina specialiąja norma DK 129 straipsnio atžvilgiu, nes yra skirta reglamentuoti konkretų atleidimo iš darbo pagrindą- darbovietės struktūrinius pertvarkymus. Be to, įvertinant aplinkybę, kad įvykdžius minėtus pertvarkymus, iš esmės pasikeičia ne tik darbovietės struktūra, darbuotojų atliekamos funkcijos, bet ir sumažėja pačių darbuotojų poreikis, todėl darbuotojo palikimas pareigose, darbdaviui negalint užtikrinti jam pilno darbo krūvio, faktiškai reikštų dalines darbuotojo prastovas, o tai iš esmės pažeistų darbdavio interesus, kaip numatyta minėtoje DK 129 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo teisę pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismas 2004 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004 yra išaiškinęs, kad sprendžiant atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 2 ir 4 dalių pagrindu teisėtumo klausimą turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu atveju, kai darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje’’ 6 punkte išaiškino, kad DK 129 straipsnio 4 dalies prasme ypatingi atvejai paprastai suprantami kaip atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis, pavyzdžiui, kai darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jį perkelti į kitą darbą (DK 122 straipsnis). Teismas pažymėję, kad dėl atliktų darbo organizavimo pertvarkymų panaikinus budėtojo etatą ieškovės darbo funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, dėl to tolesnis darbuotojo palikimas darbe perdavus vykdytas funkcijas kitiems darbuotojams reikštų tokio darbuotojo faktinę prastovą; tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius, Šios aplinkybės pripažintinas galinčiomis iš esmės pažeisti darbdavio turtinius interesus, todėl siekdamas išvengti nuostolių darbdavys gali inicijuoti tokio darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 straipsnio 2 ir 4 dalių pagrindais. Darbdaviui ekonominė būtinybė ir jo tiesioginis interesas yra siekis išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų tiems darbuotojams, kurių atliekamas darbas ir jo rezultatai pasikeitus aplinkybėms tampa nebereikalingi, nebepateisinantys darbuotojo buvimo darbe, toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veikios rezultatų, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal DK 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti darbuotoją laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-356/2004). Kaip vieną pagrindinių savo patikslinto skundo argumentų pareiškėja nurodo tai, kad jai pareigos naujai suformuotoje savivaldybės administracijoje turėjo būti pasiūlytos pirmiau negu kitiems tarnautojams, nes neva jos kvalifikacija buvo aukštesnė už kitų tarnautojų. Su tokiu pareiškėjos teiginiu sutikti nėra jokio pagrindo, nes iš byloje pateiktų pareiškėjos ir kitų į naujai įsteigtą Švietimo departamentą perkeltų tarnautojų kvalifikacijos duomenų matyti, kad pareiškėjos kvalifikacija tikrai nebuvo aukštesnė už minėtų asmenų. Kaip pažymėta aukščiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja į pareigas Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje buvo priimta tik 2006 m. balandžio 3 d., t.y. tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, pareiškėjos stažas darbovietėje buvo tik 3 metai ir 5 mėnesiai. Tokiu būdu, pareiškėjos darbo stažas darbovietėje buvo vienas trumpiausių tarp visų Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus tarnautojų. Pareiškėja kaip vieną aplinkybių, pagrindžiančių jos teisę būti perkeltai į naujai įsteigtas pareigas Švietimo departamente nurodo jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai buvo suteikta tik žemiausia iš trijų galimų valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių. Be to, daugelis į Švietimo departamentą perkeltų tarnautojų taip pat turėjo ne žemesnę kaip trečią kvalifikacinę klausę, todėl pareiškėjos kvalifikacija nebuvo aukštesnė lyginant su kitais į Švietimo departamentą perkeltais tarnautojais. Nagrinėjamu atveju taip pat būtina akcentuoti tai, kad tarnautojo kvalifikacinė klasė negali būti vertinama kaip vienintelis kriterijus, apibūdinantis pareiškėjos kvalifikaciją. Kaip pažymėta aukščiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Be to, kiekvienu atveju perkeliant tarnautoją iš vienų pareigų į kitas, turi būti įvertinta tarnautojo veikla vykdant konkrečias jam pavestas funkcijas bei galimybės vykdyti pareigoms, į kurias tarnautojas perkeliamas, priskirtas funkcijas. Todėl šiuo atveju įvertinant pareiškėjos kvalifikaciją neturėtų būti vadovaujamasi vien tik per ankstesnį pareiškėjos darbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje laikotarpį suteikta kvalifikacine klase. Be to, pažymėtina tai, kad darbuotojo turima aukštesnė kvalifikacinė klasė nebūtinai reiškia aukštesnę šio darbuotojo kvalifikaciją, lyginant su kitais darbuotojais, nes minėtos kvalifikacinės klasės yra suteikiamos remiantis valstybės tarnautojų veiklos vertinimo, atliekamo kiekvienais metais Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka, rezultatais. Todėl tam, kad valstybės tarnautojui būtų suteikta aukšta kvalifikacinė klasė, jis turi turėti pakankamai ilgą darbo stažą valstybės tarnyboje, tuo tarpu į valstybės tarnybą perėjusiam dirbti tarnautojui, net ir turinčiam aukštą kvalifikaciją ir ilgametę darbo patirtį, tačiau niekada nedirbusiam valstybės tarnyboje, suteikti aukštos kvalifikacinės klasės nebūtų galimybės. Atsižvelgiant į tai, valstybės tarnautojo kvalifikacinė klasė negali būti laikoma vieninteliu ar tiksliausiu kriterijumi nustatant darbuotojo kvalifikaciją. Nagrinėjamu atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja kvalifikacinę klasę įgijo dirbdama Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyryje, o jos pareigybėje numatytos funkcijos nesutampa su nei vienos iš Švietimo departamente įsteigtų pareigybių funkcijomis. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos įgyta kvalifikacija ir patirtis vykdant vienas funkcijas negali būti kriterijumi sprendžiant dėl jos gebėjimo geriau už kitus tame pačiame skyriuje dirbusius tarnautojus atlikti naujam struktūriniam padaliniui -Švietimo departamentui - priskirtas funkcijas. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad pareiškėja neturėjo pirmenybės teisės likti pareigose ne tik dėl to, kad neatitinka nei vieno iš DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, bet ir dėl to, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad jos kvalifikacija buvo aukštesnė už kitų Švietimo .skyriaus tarnautojų bei kad ji geriau už likusius šio skyriaus tarnautojus atliktų Švietimo departamentui pavestas funkcijas. Visi kiti pareiškėjos pateikiami duomenys apie jos kvalifikaciją (įgytą išsilavinimą, darbo patirtį, baigtus mokymus ir pan.) taip pat visiškai neišskiria pareiškėjos iš bendro visų Švietimo departamento tarnautojų ir darbuotojų konteksto, nes visi šie asmenys taip pat turi aukštuosius išsilavinimus, atitinkamą darbo patirtį (daugeliu atveju žymiai ilgesnę už pareiškėjos), daugelis yra baigę ne po vieną įvairių papildomų mokymų kursą, turi kvalifikacines klases ir pan. Taigi visos šios aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjos kvalifikacijos vertinti kaip aukštesnės už kitų tarnautojų ir šiuo pagrindu teikti jai pirmenybę likti darbe kai yra vykdomi darbovietės struktūriniai pertvarkymai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pripažinti neteisėtu ir panaikinti skundžiamą Administracijos direktoriaus įsakymą nėra jokio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad pareiškėja V. R. yra atleista iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo ( toliau ir – Įstatymas) 44 str. 1 d. 9 p. pagrindu (Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2011-02-14 nutartimi konstatavo, kad valstybės tarnautojo pareigybė, kurią užėmė pareiškėja, buvo panaikinta realiai, ir šis faktas nagrinėjamojoje byloje yra nustatytas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009-07-15 sprendimu Nr. 1-1126 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrą (1 p.), patvirtino didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 38 (2 p.), patvirtino didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 660 ir papildomai 50 didėjant savivaldybės funkcijų apimčiai, iš viso 710 (3 p.); patvirtino didžiausią leistiną Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 20 (4 p.); pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atlikti darbo organizavimo pakeitimus, pertvarkyti administracijos departamentų ir jų skyrių bei skyrių, neįeinančių į departamentų sudėtį, vidaus struktūrą, neviršijant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto darbo užmokesčio fondo ir nustatyto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus (5 p.). Nurodyta, kad šis sprendimas įsigalioja nuo 2009-10-01 (1 t., b. l. 14-15). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-07-20 įsakymu Nr. 41-579 nuo 2009-10-01 panaikinamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybės, nurodytos įsakymo priede, tarp jų – ir Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė (1 t., b. l. 62-80). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-07-31 įsakymu Nr. 41-619 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių, tarp jų ir 27 Švietimo departamento pareigybių, sąrašas: Neformaliojo švietimo skyriuje – 3 A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės, Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriuje – 5 A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės, Švietimo planavimo ir organizavimo skyriuje – 9 A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės (du šios pareigybės etatai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-09-02 įsakymu Nr. 41-682 panaikinti, įsteigiant A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto etatą ir A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę ir etatą) (1 t., b. l. 81-102). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009-09-07 direktoriaus įsakymu Nr. 40-1289 patvirtinti Švietimo departamento ir jo padalinių valstybės tarnautojų 27 pareigybių aprašymai: Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjo A lygio 14 kat., vyr. specialisto A lygio 12 kat., 3 vyr. specialistų A lygio 11 kat., vyr. specialisto A lygio 10 kat., vyr. specialisto A lygio 9 kat., Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriaus vedėjo A lygio 14 kat., 3 vyr. specialistų A lygio 12 kat., 2 vyr. specialistų A lygio 11 kat., Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus 3 vyr. specialistų A lygio 12 kat., 7 vyr. specialistų A lygio 11 kat., vyr. specialisto A lygio 10 kat. (1 t., b. l. 103-104). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-09-30 įsakymu Nr. 41-963 į Švietimo departamentą nuo 2009-10-01 perkeliami valstybės tarnautojai jų sutikimu (prašymu) iš Kultūros ir ugdymo departamento (23 asmenys), iš Personalo departamento (2 asmenys) ir iš Socialinių reikalų departamento (1 asmuo) (1 t., b. l. 154-156).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja V. R. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyryje A lygio 11 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigose. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-07-23 raštu Nr. 1088 pareiškėja buvo informuota, jog vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-15 sprendimu Nr. 1-1126, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009-07-20 įsakymu Nr. 41-579 nuo 2009-10-01 panaikino Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę ir etatą. Minėtu raštu pareiškėja įspėjama, kad 2009-09-30 ji gali būti atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p., atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turėtų pasibaigti keturių mėnesių įspėjimo terminas. Nurodyta, kad visą įspėjimo laikotarpį pareiškėjai gali būti siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jeigu pareiškėja atitiks tos pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Pareiškėja su minėtu įspėjimu supažindinta 2009-08-17 (1 t., b. l .9). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-09-28 įsakymu Nr. 41-863, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), 2009-09-30 Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausioji specialistė V. R. atleista iš valstybės tarnybos, atleidimo datą perkeliant į 2009-12-17 (1 t., b. l. 10).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009 ). Jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitinka pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti netinkamai įgyvendinti valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms.

Bylos duomenimis nustatyta, kad po savivaldybės administracijoje įvykdytos struktūros reorganizacijos (2009 m. spalio 1 d.) Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje liko laisvi 23 etatai ( 2t.b.l.95-121,3t.b.l.70-90). Kadangi 20 pareigybių buvo aukštesnės kategorijos (nuo A lygio 12 iki A lygio 16 kategorijos), negu pareiškėjos A lygio 11 kategorijos) užimtos pareigos iki reorganizacijos, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo perkelti pareiškėjos į šias pareigas (Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 d.). Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių atstovavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) bei Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento vyriausiojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigybei nustatyti specialieji reikalavimai - turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą (4t.b.l.191-192,193-194). Bylos duomenimis V. R. 1986 m. baigė Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete rusų kalbos ir literatūros specialybės kursą, suteikiant jai dėstytojo filologo kvalifikaciją (b.l.1t.b.l.16); 2007 m. baigė magistratūros studijas M. Romerio universitete ir jai suteiktas viešojo administravimo magistro kvalifikacinis laipsnis (1t.b.l.17). Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėja neturėjo nustatyto išsilavinimo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių atstovavimo poskyrio vyriausiojo specialisto bei Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento vyriausiojo specialisto pareigoms užimti. Švietimo departamento vyriausiajam specialistui (A lygio 10 kategorijos) nustatyti specialūs reikalavimai turėti ne mažesnį kaip 5 metų darbo patirtį dokumentų valdymo srityje (4t.b.l.195.196). Kadangi pareiškėja neatitiko šių pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų (neturėjo Vaiko teisių atstovavimo poskyrio ir Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento vyriausiesiems specialistams būtino socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimo bei 5 metų darbo patirties dokumentų valdymo srityje), atsakovas neturėjo objektyvaus pagrindo pasiūlyti pareiškėjai šių pareigų. Kartu pažymėtina, kad Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams suteikta diskrecijos teisė valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose nustatyti specialiuosius reikalavimus. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas, naudodamasis diskrecijos teise ir nustatydamas minėtuose valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose specialiuosius reikalavimus, akivaizdžiai veikė nukrypdamas nuo teisėto tikslo, nėra.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-09-30 įsakymu Nr. 41-963 nuo 2009 m. spalio 1 d. perkelti jų sutikimu (prašymu) valstybės tarnautojai į Švietimo departamentą: 1. iš Kultūros ir ugdymo departamento: D. Ž., Švietimo skyriaus Neformaliojo švietimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė, - l. e. p. Neformaliojo švietimo skyriaus A lygio 14 kategorijos vedėja, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; V. K., Švietimo skyriaus Neformaliojo Švietimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė, - l. e. p. Neformaliojo švietimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; T. J., Švietimo skyriaus Vadybinės ir pedagoginės veiklos išorės audito poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausias specialistas, - Neformaliojo Švietimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiuoju specialistu, paliekant jam suteiktą antrą kvalifikacinę klasę; O. V., Švietimo skyriaus Neformaliojo Švietimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė, - Neformaliojo Švietimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; R. P., Jaunimo reikalų skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė, -Neformaliojo švietimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste; D. Š., Jaunimo reikalų skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausioji specialistė, -Neformaliojo švietimo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiąja specialiste; V. N., Švietimo skyriaus Neformaliojo švietimo poskyrio A lygio 9 kategorijos vyriausioji specialistė, - Neformaliojo švietimo skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiąja specialiste; D. D., Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio A lygio 13 kategorijos vedėjas, - Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiuoju specialistu, paliekant jam suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; J. D., Švietimo skyriaus Neformaliojo švietimo poskyrio A lygio 13 kategorijos vedėja, - Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą antrą kvalifikacinę klasę; D. N., Švietimo skyriaus Neformaliojo švietimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė, - Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; D. J., Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė, - Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste; J. S., Švietimo skyriaus A lygio 14 kategorijos vedėjas, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 14 kategorijos vedėju, paliekant jam suteiktą pirmą kvalifikacinę klasę; V. K., Planavimo ir apskaitos skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausias specialistas, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiuoju specialistu; A. N., Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio A lygio 13 kategorijos vedėja, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą antrą kvalifikacinę klasę; V. Š. Švietimo skyriaus Vadybinės ir pedagoginės veiklos išorės audito poskyrio A lygio 13 kategorijos vedėjas, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiuoju specialistu, paliekant jam suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; A. I. M., Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; B. V., Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausioji specialistė - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; J. V., Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausiąją specialistę, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą antrą kvalifikacinę klasę; I. Š., įstaigų administravimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiąją specialistę, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; D. N., Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausiąją specialistę, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste; I. K., Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausiąją specialistę, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; J. P. Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio A lygio 11 kategorijos vyriausiąją specialistę, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą trečią kvalifikacinę klasę; G. K. įstaigų administravimo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiąjį specialistą, - Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiuoju specialistu; 2. iš Personalo departamento: D. N. Kompetencijos ir ugdymo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiąją specialistę, - Švietimo analizės, vadybinės ir pedagoginės veiklos koordinavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą antrą kvalifikacinę klasę. 3. Iš Socialinių reikalų departamento: B. L. departamento A lygio 10 kategorijos vyriausiąją specialistę, -Švietimo departamento A lygio 10 kategorijos vyriausiąja specialiste, paliekant jai suteiktą pirmą kvalifikacinę klasę (1 t., b. l. 154-156). Iš pateiktų Švietimo departamento tarnautojams teiktų siūlymų eiti naujai įsteigtas pareigas ir šių asmenų pasirašytų sutikimų matyti, kad naujos pareigos visiems į Švietimo departamentą perkeltiems tarnautojams buvo siūlomos 2009 m. rugsėjo mėnesį (pasiūlymai (2009-09-08 datos) buvo įteikti 2009 m. rugsėjo 16 d.(4t.b.l.43-63,65), išskyrus B. L., kuri sutikimą eiti siūlomas (2009-09-25 data) pareigas pasirašė 2009-09-30 (4t.b.l.64)).Tačiau, kaip jau buvo minėta, šios pareigos pareiškėjai negalėjo būti siūlomos dėl pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų neatitikimo.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovė turėjo galimybę pasiūlyti pareiškėjai užimti pareigas naujai įsteigtame departamente.

Šiuo aspektu teismas pirmiausia pažymi, kad VTĮ nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius. Minėtas klausimas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (byloje aktuali 2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-589 redakcija) 135 straipsnio nuostatose (VTĮ 5 str.). DK 135 straipsnio 1 dalyje, kuri vertintina kaip įtvirtinanti papildomą teisės į darbą garantiją, išvardintas išsamus sąrašas asmenų, kuriems suteikiama pirmumo teisė būti paliktiems dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas pirmumo teisę būti paliktam dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų, numato tik DK 135 straipsnio 1 dalies išvardintiems darbuotojams, o dėl darbuotojų, kurie nepatenka į DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir neturi kitų įstatymuose įtvirtintų garantijų, palikimo dirbti ar atleidimo iš darbo klausimą įstatymas palieka spręsti darbdaviui. Jų atžvilgiu darbdavys turi teisę savo nuožiūra pasirinkti su kuriuo darbuotoju nutraukti darbo sutartį, o su kuriuo darbuotoju tęsti. Tokios pozicijos, aiškindamas ir taikydamas minėtą DK nuostatą, laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), apibendrinimo apžvalga). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja pagal DK 135 straipsnio 1 dalį turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje, nes vien tik jos kvalifikacija ir darbo patirtis, kaip teigė pareiškėja, nėra juridiškai reikšmingi faktai, savarankiškai sudarantys pagrindą ją priskirti prie DK 135 straipsnio 1 dalyje išvardintų asmenų ir per se suteikiantis pirmumo teisę kito kandidato atžvilgiu.

Pareiškėja nepagrįstai remiasi DK 129 str. 4 d. nustatytu apribojimu nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, auginančiu vaikų iki 14 metų, jei darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Ginčo atveju DK 129 str. 4 d. nuostatos negali būti taikoma, nes darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 5 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 6 d., nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais. DK 129 str. reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti kiti minėti apribojimai, todėl DK 129 straipsnio nuostatos netaikytinos nagrinėjant ginčus, atsirandančius iš valstybės tarnybos teisinių santykių.

Pareiškėjos atstovė nurodo, kad VIĮ nustato, kad atitinkamos savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo sudaryta vertinimo komisija vertina tos savivaldybės institucijos ar įstaigos karjeros valstybės tarnautojus. Vertinant šiuos pareiškėjos atstovės argumentus, pažymėtina, kad karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kasmet įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją (VTĮ 22 str.). Todėl ginčo atveju šios nuostatos dėl vertinimo komisijos sudarymo nėra taikytinos. Kartu pažymėtina, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtina, jog buvo vertinama Švietimo departamento tarnautojų po reorganizacijos perkeltų į naujas pareigas kvalifikacija, pirmenybės teisė likti dirbti valstybės tarnyboje (4t.b.l.91-94). Atsakovo duomenimis, kad A. I. M. (III kvalifikacinė klasė) perkelta į pareigas įvertinus ilgametę darbo patirtį valstybės tarnyboje (19 m. 8 mėn.) ir sėkmingą darbą darbovietėje (nuo 2004-06-18); B. V. perkelta į pareigas įvertinus ilgametę darbo patirtį valstybės tarnyboje (III kvalifikacinė klasė,19 m. 8 mėn.) ir sėkmingą darbą darbovietėje nuo 1986-10-08 (2006 m. skirtas apdovanojimas už gerą darbą); D. N. perkelta į pareigas, atsižvelgiant į sėkmingą darbą beveik analogiškose pareigose (stažas darbovietėje 1 m. 4 mėn.); D. J. - atsižvelgiant į sėkmingą darbą beveik analogiškose pareigose (stažas darbovietėje 2 m. 6 mėn.); I. V. perkelta į pareigas laikinai kaip pakaitinė tarnautoja įvertinus sėkmingą ilgalaikį darbą valstybės tarnyboje (8 m. 1 mėn.) ir darbovietėje (5 m. 4 mėn.) (2008 m. skirtas apdovanojimas už sėkmingą darbą); I. D. perkelta į pareigas laikinai kaip pakaitinė tarnautoja (stažas valstybės tarnyboje ir darbovietėje 5 m. 1 mėn.); J. V. - įvertinus ilgametę darbo patirtį valstybes tarnyboje (12 m. 9 mėn.) ir sėkmingą darbą darbovietėje (5 m. 4 mėn.), kvalifikacija įvertinta II kvalifikacine klase; O. V. perkelta į pareigas įvertinus ilgametę darbo patirtį valstybės tarnyboje ir sėkmingą darbą darbovietėje (II kvalifikacinė klasė,18 m. 6 mėn.); R. P. - atsižvelgiant į sėkmingą darbą ankstesnėse pareigose, perkelta į panašaus profilio pareigas (stažas darbovietėje 1 m. 4 mėn.); B. L. turėjo pirmenybės teisę DK 135 str.1d.pagrindu, be to V. R. negalėjo pretenduoti į šias pareigas, nes neturėjo reikalaujamos 5 metų darbo patirties dokumentų valdymo srityje. Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigoms, į kurias perkeltas G. K. nustatytas darbo patirties vietos savivaldos ir ūkio administravimo srityje. Šie nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad tam tikrais aspektais šie darbuotojai buvo įvertinti kaip geresni kandidatai į pretenduojamas pareigas, atsižvelgiant į jų ankstesnį darbą, stažą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti (daryti prielaidą), jog konkrečiu atveju kandidatų pasirinkimą lėmė ne objektyvūs, o subjektyvūs veiksmai, kuriais buvo siekiama užkirsti kelią būtent pareiškėjos skyrimui į aptariamas pareigas. Atsakovas taip pat nurodė, kad D. N. reorganizacijos metu buvo nėščia ir negalėjo būti atleista iš valstybės tarnybos; D. Š., I. K., J. P., V. N. negalėjo būti atleista iš pareigų, nes augino vaikus iki 3 metų. Kadangi pareiškėja neturėjo pirmumo teisės būti palikta dirbti, toks atsakovo pasirinkimas, atsižvelgiant į socialiai labiau pažeidžiamų darbuotojų interesus, yra pagrįstas.

Kaip vieną pagrindinių savo patikslinto skundo argumentų pareiškėja nurodo tai, kad jai pareigos naujai suformuotoje savivaldybės administracijoje turėjo būti pasiūlytos pirmiau negu kitiems tarnautojams, nes jos kvalifikacija buvo aukštesnė už kitų tarnautojų. Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus, pažymėtina, kad darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kartu pažymėtina, kad kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, kadangi išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. 3 K-3631/2005). Kiekvienu atveju perkeliant tarnautoją iš vienų pareigų į kitas, turi būti įvertinta tarnautojo veikla vykdant konkrečias jam pavestas funkcijas bei galimybė vykdyti pareigas, į kurias tarnautojas perkeliamas. Todėl teismo vertinimu pareiškėjos kvalifikacija negali būti viską lemianti, tuo labiau, kad pareiškėjai buvo suteikta tik žemiausia iš trijų galimų valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių, o dauguma į Švietimo departamentą perkeltų tarnautojų taip pat turėjo šią klasę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus darbuotojus. Tuo labiau, kad vien tik kvalifikacija nėra juridiškai reikšmingas faktas, sudarantis pagrindą pareiškėją priskirti prie DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų. Nenustačius, kad pareiškėjai turėjo būti teikiamas prioritetas prieš kitus į šias pareigas atrinktus kandidatus, atsakovė turėjo diskrecijos teisę nuspręsti, kurį asmenį atleisti iš valstybės tarnybos.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą Įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos neteisėtu. Šios išvados pagrindu atmestini pareiškėjos reikalavimai pripažinti atleidimą iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų neteisėtu; panaikinti 2009-09-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. M. įsakymą Nr. 41-863 „Dėl V. R. atleidimo iš valstybės tarnybos‘‘; grąžinti pareiškėją V. R. į valstybės tarnybą, paskiriant ją į Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio (dabar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamentas) pareigas atitinkančias pareiškėjos kvalifikaciją (arba žemesnės kvalifikacijos) arba į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigas atitinkančias pareiškėjos kvalifikaciją (arba žemesnės kvalifikacijos).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos V. R. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjos V. R. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rosita Patackienė