Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-10-19 · Administracinė byla Nr. A-261-1141-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-19
Bylos Nr.
A-261-1141-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
R. J. J.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijai
Advokatai
Žilvinas Levickas
Kategorijos
  • 11.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-1141/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.5.2; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Žilvinui Levickui ir atsakovės atstovei Lionelai Gelmanienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. J. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant A. Š., G. K., V. A. Č., dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. J. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 28 d. įsakymą Nr.A-2436, kuriuo jam neatkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune bei įpareigoti šias teises atkurti ( b.l. 4-7, I t.) bei prašė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ( b.l. 184, I t.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 1939 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo aktu jo tėvas S. J. ir jo motina E. J. įsigijo lygiomis dalimis 1123 m² žemės sklypą Kauno apskrityje Pažaislio valsčiuje Eigulių pirmųjų arba (duomenys neskelbtini) kaime. Pirktas žemės sklypas ribojosi su tėvo S. J. jau iki tol turėta 1/3 dalimi 500 m² žemes sklypo, o 2/3 sklypo dalis valdė senelė E. J., kuri nuosavybės teisėmis valdė ir namą ((duomenys neskelbtini)). 1939 m. liepos 20 d. pareiškėjo senelė ir tėvai padavė prašymą statybos komisijai dėl jų sklypų parceliacijos plano patvirtinimo, 1939 m. liepos 21 d. tėvai padavė prašymą Kauno apskrities statybos komisijai dėl leidimo statyti medinį gyvenamąjį namą, 1939 m. liepos 31 d. Komisija priėmė nutarimą, kuriuo leidimas buvo išduotas, 1939 m. pasistatė medinį gyvenamąjį namą.1944 m. kovo 13 d. mirė motina E. J., 1944 m. tėvas S. J. besitraukiančios vokiečių armijos buvo išvežtas kasti apkasų į Jurbarko rajoną, iš ten buvo perkeltas į Vokietiją, o po karo išvyko į JAV, ten mirė 1991 m. balandžio 16 d. Senelė E. J. tėvų namą išnuomojo, o pati apsigyveno savo name, esančiame greta, (duomenys neskelbtini), senelė mirė 1949 m. gegužės 17 d., iki mirties mokėjo mokesčius sūnaus S. J. vardu. 1949 m. tėvų namas buvo municipalizuotas, 1958 m. pagal Vykdomojo komiteto potvarkį namas buvo perduotas Remonto statybos valdybai Nr. 2. 1991 m. gruodžio 18 d. buvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į šį turtą. 1998 m.gegužės 6 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas S. J. valdė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune. 2000 m. gruodžio 7 d. teismas nutartimi panaikino sprendimo dalį, kuriuo buvo nustatytas minėtas juridinę reikšmę turintis faktas. Nutarties dėl silpnos sveikatos būklės neapskundė. Pareiškėjo nuomone, ši teismo nutartis buvo priimta, remiantis suklastota statinių ekspertize. Nepaisant visų pateiktų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, atsakovas nuosavybės teisių neatkūrė, po prašymo padavimo vienas iš trijų name esančių butų buvo parduotas R.V., kuri vėliau butą pardavė A. Š..

Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio paaiškino, jog pareiškėjas nereiškia pretenzijų į namą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), kuris priklausė nuosavybės teise pareiškėjo senelei E. J., tačiau toje pačioje valdoje buvo pastatytas kitas namas (duomenys neskelbtini), šiuo metu jo adresas (duomenys neskelbtini), kuris priklausė pareiškėjo tėvams. Nurodė, jog pareiškėjas pateikė visus įmanomus gauti archyvinius nuosavybės teises pagrindžiančius dokumentus, nuosavybės teises atkurianti institucija siūlė už namą kompensaciją, šiais veiksmais pripažino, jog dokumentų pakanka, 2001 m. liepos 3 d. Kauno apskrities viršininko administracija raštu Nr. 02-180 patvirtino, jog dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę į R. J. J. tėvų Elenos ir S. J. 1290 kv.m. žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)) pakanka, tačiau pareiškėjui siekiant atkurti nuosavybės teises natūra, atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą neatkurti nuosavybės teisių. Namas buvo draustas, už jį iki mirties pareiškėjo senelė E. J. mokėjo tėvo vardu draudimo įmokas, tai patvirtina draudimo kvitai, namas buvo pastatytas 1939 metais, minėtą namą pastatė pareiškėjo tėvai, tai įrodo Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas, liudytojų paaiškinimai. Pareiškėjo tėvo nuosavybės teises į minėtą namą patvirtina kiti archyviniai dokumentai, Seimo kontrolierių tyrimų išvados. Įrodymų apie namo nacionalizavimą ar kt. jo nusavinimą pareiškėjas pateikti negalėjo, nes jo tėvo brolis dirbo Lietuvos saugume, po to šeima buvo persekiojama, dokumentai neišliko, tačiau ši aplinkybė dėl turto nusavinimo yra visuotinai žinoma, pareiškėjas neprivalo jos įrodinėti. Nurodė, jog sprendimas dėl juridinio fakto buvo panaikintas formaliu pagrindu, teismas rėmėsi suklastota ekspertize.

Pareiškėjo atstovas nurodė, jog pareiškėjas įstatymo nustatytu terminu pateikė visus nuosavybės teisę į jo tėvų turėtą 1939 m. statybos gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (buvusi (duomenys neskelbtini)) patvirtinančius dokumentus, todėl jis atsisako nuo reikalavimo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir prašo dėl šios reikalavimo dalies administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepimas

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu ir jo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti, nurodė, jog pareiškėjas iki įstatymo nustatyto termino (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė dokumentų, neginčijamai įrodančių, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklausė jo tėvui, 2000 m. gruodžio 7 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi buvo panaikintas 1998 m. teismo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjo tėvai iki nacionalizacijos valdė gyvenamąjį namą Kaune, (duomenys neskelbtini), be to nebuvo gauti dokumentai, patvirtinantys jo nacionalizavimą ar kitokį nusavinimą, todėl išnagrinėjus pretendento prašymą pagal pateiktus dokumentus buvo priimtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 28 d. įsakymas Nr.A-2436, kuriuo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių.

Šalies argumentai

Tretieji suinteresuoti asmenys V. A. Č., A. Š. ir G. K. su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teises į ginčo namą, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija pagrįstai ir teisėtai atsisakė atkurti nuosavybės teises.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. J. J. skundą dėl reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. A-2436, kuriuo Rimantui J. J. neatkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune bei įpareigoti šias teises atkurti, atmetė kaip nepagrįstą. Administracinę bylą dėl reikalavimo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune) patvirtinančių dokumentų pateikimui nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1991 m. gruodžio l7 d. pateikė prašymą atkurti natūra nuosavybės teises į tėvo S. J. iki nacionalizacijos valdytą turtą - gyvenamąjį namą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, pretenduodamas atkurti nuosavybės teises, kartu su prašymu privalėjo pateikti dokumentus, jog minėtas pastatas nuosavybės teise iki turto nacionalizavimo ar kitokio jo nusavinimo nuosavybės teise priklausė jo tėvui S. J., prašyme nurodyti nuosavybės teisių į šį turtą įgijimo pagrindą (LR Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 9 str., 11str., 1991 08 01 red.). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje duomenų, jog kartu su prašymu būtų buvę pateikti minėti dokumentai, nėra.

Šalies argumentai

Pareiškėjui nuosavybės teises atkurianti institucija nurodė pateikti minėtus dokumentus, tai patvirtina rašytiniai įrodymai Nuosavybės teisių atkūrimo byloje - 1996 m. vasario 19 d. raštas Nr. J-147, 1996 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 44-1089, išaiškino jam teisę kreiptis į teismą (b.l. 107-108).

Pareiškėjas pasinaudodamas šia teise, kreipėsi į teismą. Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. gegužės 6 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvai S. J. ir E. J. nuosavybės teise valdė 159,34 kv.m. namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune bei 1123 kv.m. žemės sklypą ir 167 kv.m. sklypą besiribojantį su paminėtuoju sklypu (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 112).

Žemesnės instancijos teismas

2000 m. gruodžio 7 d. to paties teismo nutartimi pagal trečiojo asmens A. Š. prašymą atnaujinus procesą minėtoje byloje sprendimo dalis dėl gyvenamojo namo ir žemės valdymo nuosavybės teise buvo panaikinta, pareiškėjo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, jam pasiūlyta kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 113).

Byloje nėra duomenų, jog minėta nutartis būtų buvusi apskųsta, panaikinta. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje netenkintas, tai patvirtina 2001 m. gegužės 23 d. įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo nutartis (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, l. 114).

Pareiškėjas nepasinaudojęs teise dėl nuosavybės valdymo fakto nustatymo kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka, 2002 m. gegužės 3d. pakartotinai kreipėsi su pareiškimu į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, į kurį 2002 m. birželio 6 d. atsakyta, kad šis klausimas bus sprendžiamas pateikus nuosavybės teises įrodančius dokumentus (Nuosavybės atkūrimo byla, b.1.89-90,120-121).

2006 m.birželio 28 d. Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr.A-2436 nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą Kaune, (duomenys neskelbtini), įstatymo nustatytu terminu nepateikus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pareiškėjui neatkurtos (b.1. 77).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje LR Vyriausybės nutarime 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 11-12 punktuose nurodyta, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teises.

Teismas nurodė, kad Nuosavybės atkūrimo byloje esantis Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos išrašas patvirtina, jog 1939 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo aktu S. J. ir E. Č. – J. iš M. M. – S. įsigijo bendron nuosavybėn 1123 kv. m. ploto žemės sklypą Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kaime (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 17-19), tačiau duomenų apie namo įsigijimą ar jo pastatymą minėtame dokumente nėra.

Pareiškėjo pateiktas nuosavybės teises atkuriančiai institucijai 1992 m. vasario 27 d. Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. J-129 patvirtina, jog Kauno apskrities statybos komisijos archyvinio fondo dokumentuose yra 1939 m. liepos 21 d. S. J. ir E. J. prašymas Kauno apskrities statybos komisijai dėl pastatų statybos Pažaislio valsčiuje (duomenys neskelbtini) km. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašyta, kad 1553 kv.m. žemės sklypas valdomas pirkimo-pardavimo aktu 1939 m. kovo 14 d. (Nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 10), minėtu prašymu prašoma Statybos komisiją leisti statyti medinį dviejų aukštą namą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) (Nuosavybės atkūrimo byla, b. l. 21), tačiau pareiškėjas ir jo atstovas nurodė, jog pagal numeraciją dabartinė (duomenys neskelbtini) atitinka buvusią (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), tai patvirtina ir 1992 m. kovo 31 d. Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro pažymos Nr. 681 (Nuosavybės byla, b. l. 13) duomenys.

2001 m. kovo 19 d. Lietuvos centrinio archyvo pažymėjime Nr. T-575-J (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 11) nurodoma, jog 1941 m. byloje skolininkų, gavusių iš Kauno aps. Vykdomojo komiteto paskolas nebaigtiems statyti namams užbaigti, 1941 m. birželio 19 d. sąraše eil. Nr. 54 įrašyti „J. E., S., S. –J. (duomenys neskelbtini) km. Pažaislio vls., dėl paskolos statybos darbų eigai“, tačiau apie tai, jog namas yra statomas ir buvo pastatytas adresu (duomenys neskelbtini), jokių duomenų pažymėjime nėra.

Pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į 1-o aukšto gyvenamąjį namą, archyve išlikę brėžiniai ir įrašai jų kitoje pusėje patvirtina, jog buvo suprojektuotas ir išduotas statybos leidimas mediniam 2-jų aukštų namui (duomenys neskelbtini) (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 12). Nuosavybės teises atkuriančiai institucijai jokių duomenų apie tai, jog dabartinė (duomenys neskelbtini) atitiktų pagal numeraciją buvusią (duomenys neskelbtini), nebuvo pateikta.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pareiškėjo pateikti įrodymai sudarė pagrindą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šiais ir kitais įrodymais įrodinėjant ginčo statinio valdymą nuosavybės teise, nuosavybės įgijimo pagrindą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau jų neužteko nuosavybės teises atkuriančiai institucijai priimti sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas nepasinaudojo įstatymo suteikta (Įstatymo 9 str. 2 d.) ir institucijos išaiškinta teise pateikti papildomų įrodymų, kreiptis į teismą. Prieš tai, kreipdamasis į teismą 1998 m., pareiškėjas pripažino, jog įrodymų nepakanka, po sprendimo dalies dėl ginčo statinio valdymo nuosavybės teise panaikinimo teismine tvarka, įstatymo nustatytu terminu pareiškėjas naujų dokumentų, įrodančių, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklausė jo tėvui, kuriuos numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnis, LR Vyriausybės nutarime 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 11-12 punktų nuostatos, nepateikė. Teisę ir pareigą pateikti minėtus dokumentus turi asmuo, besikreipiantis dėl nuosavybės teisių atkūrimo (įstatymo 9-11 str., nutarimo 11 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nebuvo pateikti dokumentai, neginčijamai įrodantys, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklausė pareiškėjo tėvui, nebuvo duomenų apie ginčo namo nacionalizavimą ar kitokį jo nusavinimą, todėl 2006 m. birželio 28 d. Kauno m. savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A-2436 pagrįstai nuosavybės teisių neatkūrė. Nustačius, jog ginčijamas įsakymas pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jo naikinti ir nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo įpareigoti atkurti nuosavybės teises į ginčo pastatą, todėl skundas dėl minėtų reikalavimų netenkintinas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovo atsisakymas skundo dėl reikalavimo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune) patvirtinantiems dokumentams pateikti yra gautas įstatymo nustatytu terminu (iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį), atsisakymas nuo skundo šia reikalavimo dalimi neprieštarauja įstatymams, nepažeidžia pareiškėjo ir kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų, pareiškėjui per jo atstovą yra išaiškintos ABTĮ 102 straipsnyje nurodytos bylos nutraukimo pasekmės, todėl bylą dėl šio reikalavimo teismas nutraukė (ABTĮ 101 str. 3 p.).

Teismas atmetė pareiškėjo atstovo argumentus dėl dalies dokumentų iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dingimo, jų suklastojimo, nes šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikta įrodymų (ABTĮ 56 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pasirinkti kitą turto grąžinimo būdą (išskyrus atkūrimą natūra) (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 94) buvo pasiūlyta 2000 m. spalio 19 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 1998 m. gegužės 6 d. teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (sprendimo dalis dėl pastato valdymo fakto panaikinta 2000 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimu), todėl pareiškėjo atstovo argumentai dėl to, kad institucija pripažino, jog pakanka dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, yra paneigti byloje esančiais įrodymais.

III.

Pareiškėjas R. J. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, taip pat kreiptis į prokuratūrą dėl Kauno miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo skyriaus viršininkės pavaduotojos D. K. ir vyr.specialistės N.G.Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų naikinimo ar/ir slėpimo, klastojimo, puslapių numeracijos pakeitimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. 1998 m. gegužės 6 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2 - 4007/98 buvo nustatytas juridinis faktas, kad gyvenamasis namas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), iki jo nusavinimo priklausė nuosavybės teise pareiškėjo tėvams. Visų surinktų ir pateiktų įrodymų tuo metu pakako ir Kauno miesto savivaldybei tereikėjo vykdyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies imperatyvaus reikalavimo išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

2. Kauno miesto savivaldybė šio įstatymo reikalavimo nesilaikė. Jo vykdymą tyčia vilkimo apie 2 metus.

3. Byloje nebuvo ir nėra iškilusių aplinkybių, įrodančių, kad pareiškėjas nėra pateikęs pakankamai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į tėvų turėtą gyvenamąjį namą. Be to, Kauno apylinkės ir vėliau apygardos teismas ne kartą pabrėžė, kad privalau įrodyti minėtos ekspertizės suklastojimą, t. y. paneigti šios ekspertizės išvadas.

4. Byloje yra pateikti įrodymai, kad namo ekspertizė ir namo inventorizacinė byla, t. y. dokumentai, kuriais iš esmės A. Š. ir Kauno miesto savivaldybė užkirto kelią nekliudomai atkurti nuosavybes teises į tėvų minėtą namą yra suklastoti. Tai įrodo Lietuvos Respublikos ekspertizių centro ekspertizių išvados ir kita bylos medžiaga, susijusi A. Š. neteisėtomis šio namo rekonstrukcijomis.

5. Kauno apygardos administracinis teismas žinodamas apie baudžiamosios bylos Nr. 20-2-289-06 ikiteisminį tyrimą Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, priėmėm Kauno miesto savivaldybei ir A. Š. palankų sprendimą, nesulaukęs galutinio procesinio sprendimo minėtame ikiteisminiame tyrime.

6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. A-2436, priimtas pareiškėjui arba jo atstovui nedalyvaujant, t. y. nekviečiant į komisijos posėdį, kuriame buvo svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

7. Teisme paaiškėjo aplinkybė, kad iš Kauno miesto savivaldybėje turimos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos yra dingę labai svarbūs dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo reikalavimo pagrįstumą (63 puslapiai). Tikėtina, kad minėti Nuosavybės atkūrimo bylos puslapiai jau buvo sunaikinti arba pagrobti iki minėtos komisijos posėdžio.

8. Teismas neįvertino aplinkybės, kad įrodymus apie suklastotus ar pagrobtus bylos dokumentus, aptikti, užfiksuoti ir ištirti pagal kompetenciją turi teisę tik teismas, prokuroras ir ikiteisminį tyrimą atliekančios valstybinės institucijos.

9. Remiantis 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose pabrėžiama, kad skirtingai nei žemės nacionalizavimo atveju (1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija buvo nacionalizuota visa žemė nepriklausomai nuo turimo žemės sklypo dydžio), gyvenamųjų namų ir kitų pastatų nacionalizavimui nurodytų Liaudies Seimo, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo bei LTSR LKT aktų pagrindu buvo sudarinėjami ir patvirtinami nacionalizuotinų objektų sąrašai, nes buvo nacionalizuojami ne visi pastatai, o tik tie, kurie atitiko nustatytus reikalavimus (Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose buvo nacionalizuojami namai, kurių naudingasis plotas su esančiais prie jų trobesiais viršijo 220 kv. m, o kituose miestuose ir pramonės vietovėse - 170 kv. m). Be to, kiekvienam nacionalizuojamam pastatui buvo surašomas nacionalizavimo aktas.

Pareiškėjo tėvų gyvenamojo namo plotas neviršijo 220 kv.m, todėl dokumentų apie jo nacionalizavimą archyvuose rasti nepavyko. Tačiau šio namo neteisėto nusavinimo aplinkybė įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais.

10. Teismui nusprendus apklausti liudytoją M.R. S. ir šiai teismo posėdyje patvirtinus esminę bylos aplinkybę apie tai, kad pareiškėjo tėvų namas tikrai priklausė pareiškėjo tėvams nuosavybės teise, teismas liudytojos nurodytų aplinkybių netyrė ir nevertino.

11. Kauno savivaldybė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, pažeidė pareiškėjo konstitucines ir pilietines teises, nevykdydamas 1998 m. gegužės 6 d. teismo sprendimo ir 2002 m. vasario 26 d. teismo sprendimo civilinėse bylose.

12. Nuo 1992 m. iki 1998 m. Kauno savivaldybė slėpė buto privatizavimo faktą nuo pareiškėjo. Po to, kai Seimo kontrolierė nustatė, jog šiuo privatizavimu Kauno miesto savivaldybė pažeidė ne tik Įstatymą, bet ir pareiškėjo teises, Kauno savivaldybė kreipėsi į teismą dėl minėtų jos ir trečiųjų asmenų sudarytų neteisėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tačiau tai padarė tik esant Seimo kontrolieriaus įpareigojimo pagrindu. Vėliau Kauno miesto savivaldybė nuo minėto savo ieškinio teisme atsisakė.

13. Jeigu trūksta kokio nors dokumento įstatymo nustatyta tvarka, šią spragą padeda įveikti liudininkai. 2006 metais pareiškėjas prašė teismo pakviesti tris liudininkus, kurie 1939-1949 metais gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje greta, pažinojo pareiškėjo tėvus. Tačiau teismas atsisakė apklausti liudytojus. 2008 spalio 9 d. teismo posėdžio metu buvo leista dalyvauti liudininkei R. S.. Tačiau teismo sprendime nenurodyta liudytojos R. S. pavardė ir jos duoti parodymai.

14. Kauno miesto savivaldybė neįvykdė 1998 m. teismo nutarties. Tuo pasinaudojo A. Š., jis privatizavo Statybos remonto valdybą Nr. 2, kuri valdė nuo 1964 m. pareiškėjo tėvų namą Kaune (duomenys neskelbtini), buvusi (duomenys neskelbtini). Valdybos pastatas, o šiuo metu A. Š. UAB „Mazgas“ stovi dalinai ant pareiškėjo tėvų žemės per 100 metrų atstumą nuo tėvų namo. A. Š. padėjo neteisėtai privatizuoti butą Nr. 2, o po 3 mėnesių jį perpirko.

15. A. Š. 2000 metais, pateikęs suklastotą dokumentą, įrodė, jog gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pastatytas 1964 metais. 1965 atliktas kapitalinis remontas. Pristačius garažą ir priestatą, namas 1970 padidėjo 37% ir yra negrąžintinas. Kauno apylinkės prokuratūra pripažino Kauno komprojekto ekspertizę „niekine“ ir neturinčią juridinės galios. Šis dokumentas iš Nuosavybės atkūrimo bylos dingęs. 2004 metais Kauno savivaldybei tarpininkaujant tą patį garažą ir priestatą su suklastotais dokumentais įregistravo kaip „Statytojas A. Š.“. Šiuo metu Generalinės prokuratūros pavedimu vyksta ikiteisminis tyrimas.

16. Kauno apylinkės teismas nevertino dokumentų, kurie rodo, jog A. Š. ekspertizė suklastota.

17. Visas teismo sprendimas remiasi tik A. Š. pateiktais suklastoto dokumento faktais.

18. Kauno apygardos administracinis teismas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylos turėjo kreiptis į prokuratūrą, kadangi toje byloje trūksta 63 puslapių.

19. Nuo 1991 m. iki dabar, t. y. pareiškėjas prašė atkurti nuosavybę natūra. Pasirinkimo teisę jam garantuoja įstatymas.

20. Nei viename Kauno m. savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo bylos oficialiame dokumente nėra užfiksuota, kad namas Kaune, (duomenys neskelbtini), buvusi (duomenys neskelbtini), yra padidėjęs. Teismas remiasi Kauno savivaldybės pateiktu 2000 metų dokumentu, kuris neturi jokios juridinės galios.

21. 2000 m. gruodžio 7 d. A. Š. pateikė teismui suklastotą dokumentą ir įrodė, kad garažas ir priestatas pastatytas 1970 metais, yra padidėjęs 37% ir yra negrąžintinas. Kauno miesto savivaldybė A. Š. neteisėtai leido 1993 metais privatizuoti grąžintino pareiškėjui pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) butą Nr. 2. 2000 metais A. Š. įregistravo, pateikęs vėl suklastotus dokumentus Registrų Centro Kauno filialui, ir įregistravo garažą ir priestatą kaip „Statytojas A. Š.“. Kauno apygardos administracinis teismas šios aplinkybės neįvertino. Dėl šio fakto Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė Kauno apylinkės prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą.

Šalies argumentai

A. Š. kreipėsi į VĮ Registrų cento Kauno filialą 2002 m. su prašymu įregistruoti garažą ir priestatą pateikęs suklastotą brėžinį. Buvo pakeistos datos.

2000 m. A. Š. teisme įrodė, jog garažas ir priestatas statyti 1970 m. 2004 m. tarpininkaujant Administracijos direkcijos Architektų valdybai ir Kauno m. savivaldybės „Santakos“ būtų ūkio direktoriui, A. Š. garažą ir priestatą įteisino „kaip statytojas A. Š.“.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo A. Š. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų savo reikalavimui pagrįsti, todėl Kauno miesto savivaldybė ir pasiūlė faktą kad namas (duomenys neskelbtini), Kaune iki jo nusavinimo nuosavybės teisėmis priklausė jo tėvui. Pareiškėjas tokio fakto teismo keliu neįrodė, be to, atsisakė skundo reikalavimo atnaujinti praleistą terminą papildomiems dokumentams pateikti, teigdamas, jog pateiktų įrodymų yra pakankamai ir naujų jie nepateikinės.

Tretysis suinteresuotas asmuo V. A. Č. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė,prieštaraujanti surinktai bylos medžiagai ir jos pagrindu padarytoms teismo išvadoms.

Jei pareiškėjo nuomonė dėl teismo sprendimo, ar ginčo dalyką neparemta įrodymais, kurie pateikti teismui ir patikrinti proceso metu, tai tokia nuomonė negali būti jo pareiškimo ar apeliacinio skundo tenkinimo šioje byloje pagrindas.

Civilinė byla Nr. 2-17046/2000 reikšminga, kadangi pareiškėjas nepasinaudojo apeliacijos ir galimai kasacijos teise, neprašė atnaujinti praleistų terminų pasinaudoti šia teise, t. y. jis neišnaudojo visų įstatymo jam suteiktų galimybių bendrosios kompetencijos teisme. Tuo tarpu būtent teismo sprendimai dėl juridinių faktų ir kitokių reikalavimų yra vieni iš svarbiausių įrodymų, tarp kitų, kurie išvardinti teismo sprendime, vykdant restitucijos procesą.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad atsakovas nepagrįstai nevykdė ir 2 metus vilkino nuosavybės teisių atkūrimą po to, kai 1998 m. gegužės 6 d. teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Apeliantas turėjo galimybę teismui apskųsti tokį neveikimą tačiau to nepadarė. Apeliantas teigia, kad teismas sprendimą priėmė per anksti, t.y. nesulaukęs kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl galimų klastojimų privatizuojant ginčo namą. ABTĮ 98 straipsnyje numatyti bylos stabdymo pagrindai. Šioje normoje nėra imperatyvaus reikalavimo stabdyti bylos nagrinėjimą, tai priklauso nuo to, ar galima nagrinėti bylą. Apelianto atstovas neprašė teismo stabdyti bylos, nenurodė galimo prašymo motyvų. Pareiškėjas nurodė, kad dingo dokumentai iš jo nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Teismas neprivalėjo aiškintis šios aplinkybės, o tik vertino pateiktuosius dokumentus.

Liudytojos R. S. parodymai teisme apie pareiškėjo tėvo turėtą nuosavybę nėra teisiškai reikšmingi, nes teismo sprendime išvardintuose aktuose liudytojų parodymai, kaip nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai, nenumatyti, tokie parodymai nereikšmingi, nes pareiškėjas, nepateikė kitų, įstatymuose numatytų įrodymų.

Pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo panaikinti skundžiamąjį atsakovo įsakymą. Restitucija negali būti vykdoma vien tik pareiškėjo reikalavimo pagrindu, nepateikus jokių įrodymų.

Atsiliepimas

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad apeliantas nepagrįstai remiasi Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4007/98, kadangi 2000 m. gruodžio 7 d. to paties teismo nutartimi atnaujinus procesą sprendimo dalis dėl gyvenamojo namo ir žemės valdymo nuosavybės teise buvo panaikinta, pareiškėjo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, jam pasiūlyta kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka. Apelianto argumentai dėl šio pasibaigusio teismo proceso metu teismų tirtų įrodymų šioje administracinėje byloje nenagrinėtini.

Mano, kad bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija pakankamai išsamiai ištyrė ir nustatė bylos faktines aplinkybes pagal pareiškėjo reikalavimus, ištyrė ir įvertino byloje pateiktų įrodymų visetą, pateikė ir išdėstė teisinius argumentus, kuriais grindė 2008 m. spalio 20 d. sprendime išdėstytas išvadas.

Pažymėjo, kad įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami skundo reikalavimai, yra pareiškėjo procesinė pareiga (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.).

Paaiškino, kad vadovaujantis Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais įstatymais siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Teisės į įstatyme nurodyto turto nuosavybės teisių atkūrimą realizavimui Atkūrimo įstatyme išvardinti piliečiai kompetentingoms institucijoms Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka privalėjo pateikti prašymus ir dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Byloje esantys nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai ir prijungtų civilinių bylų Nr. 2-4007/1998 ir Nr. 2-17046/2000 dokumentai patvirtina, kad prie pareiškėjo R. J. J. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į jo tėvo S. J. iki nacionalizacijos valdytą turtą - gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu nebuvo pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, kurie įrodytų, kad (duomenys neskelbtini), Kaune, esantis gyvenamasis namas iki nacionalizacijos ar kitokio jo neteisėto nusavinimo nuosavybės teise priklausė pareiškėjo tėvui S. J. (nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. 1. 89-90, 120-121). Buvusiems savininkams priklausiusio turto valdymas nuosavybės teise ir jo neteisėtas nusavinimas (nacionalizavimas) liudytojų parodymais negali būti įrodinėjamas.

Pažymėjo, kad apelianto nuomonė dėl atsakovo biurokratizmo ir sąmoningo nuosavybės teisių atkūrimo klausimo sprendimo vilkinimo bei pareiškėjo klaidinimo yra visiškai nepagrįsta ir neatitinka tikrovės. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai (prijungtos nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai), iš kurių darytina priešinga išvada, kad atsakovas siekė išspręsti šį klausimą ir ne kartą informavo apie tai pareiškėją. Apeliantas, savo skunde paminėdamas į bylą pateiktų dokumentų gausą ir, jo nuomonę, pakankamumą, neįrodė ginčijamo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo neteisėtumo pagrindų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui prašymo kreiptis į prokuratūrą dėl Kauno miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo skyriaus viršininkės pavaduotojos D. K. ir vyr. specialistės N. G. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų naikinimo ar/ir slėpimo, klastojimo, puslapių numeracijos pakeitimo. Šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė (ABTĮ 56 str.). Be to, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 5 d.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė prašė apeliacinį skundo atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A-2436, pareiškėjui buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į šį namą. Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro 1992 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 681 (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 13) patvirtina, kad pastatas, kurio dabartinė numeracija (duomenys neskelbtini), Kaune, atitinka pastatą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Ginčo byloje dėl to nėra. Ginčas byloje kilęs dėl to, ar pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pakankamai duomenų, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į namą, esantį (duomenys neskelbtini), (buvęs (duomenys neskelbtini)), Kaune.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra - turto perleidimo sutartys,teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.

LR Vyriausybės nutarime 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 11-12 punktai numato, jog Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą,valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“; įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.).

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas su prašymu atkurti nuosavybės teises nepateikė neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad namas buvusiu adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, priklausė nuosavybės teise pareiškėjo tėvams E.ir S. J.. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Kauno apylinkės teismo 1998 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4007/98 buvo nustatytas juridinis faktas, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune priklausė pareiškėjo tėvams E. J. ir S. J.. Tačiau minėto teismo sprendimo dalis dėl juridinio fakto nustatymo yra panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 7 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2-17046/2000. Todėl remtis teismo sprendimu dėl juridinio fakto nustatymo kaip įrodymu nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A-2436 pagrįstai atsisakė atkurti Rimantui J. J. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Kaune.

Apeliantas nurodo, kad 2006 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. A-2436 priimtas jam ir jo atstovui nedalyvaujant, tuo buvo pažeistas tvarkos 109 punktas. Pažymėtina, kad toks procesinis pažeidimas nagrinėjamu atveju būtų pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą tuo atveju, jei dėl to galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas. Šiuo atveju pagrindo naikinti skundžiamą įsakymą nėra, kadangi duomenų, patvirtinančių, kad namas (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklausė pareiškėjo tėvams E. J. ir S. J. nėra.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo byloje atlikto įrodymų vertinimo. Apeliantas siekia įrodyti, neteisėtus trečiojo suinteresuoto asmens ir Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmus. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai įtakos 2006 m. birželio 28 d. įsakymo pagrįstumui neturi.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

ABTĮ 109 straipsnis numato, kad jeigu nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs administracinės bylos medžiagą, teismas pagrindo kreiptis į prokurorą nenustatė. Pareiškėjas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pats kreiptis į instituciją, turinčią teisę pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai įvykdyto nusikaltimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas