Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2022-03-28 · Administracinė byla Nr. eI3-1898-621/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-03-28
Bylos Nr.
eI3-1898-621/2022
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02908-2021-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Žanas Kubeckas (pirm.), Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė
Atsakovas
Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas
UAB „Tauja“
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-1898-621/2022Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02908-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 29.9; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 28 d.Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arvydo Martinavičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21R3-168 administracinėje byloje Nr. AG3-139/23-2021 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovė skunde nurodė, kad pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tauja“ 2021 m. rugpjūčio 4 d. pateikė Užimtumo tarnybai prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, taip pat darbo užmokesčio išmokėjimą už 2021 m. liepos mėnesį kiekvienam darbuotojui pagrindžiančius dokumentus ir pranešimo dėl paskelbtos prastovos, gauto iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI), kiekvienam darbuotojui kopiją. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Šiaulių departamentas) direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. VI(19.5)-1935 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“, kurio 1 priedo 10, 11, 12, 13 ir 14 eilutėmis buvo priimtas sprendimas skirti pareiškėjai subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusius užimtus asmenis. Užimtumo tarnyba į pareiškėjo nurodytą sąskaitą pervedė 2 556,85 Eur subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus. Užimtumo tarnybai pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjos pateiktus pranešimus VDI bei kitus dokumentus, nustatyta, jog UAB „Tauja“ direktoriaus 2021 m. birželio 30 d. įsakymu prastova darbuotojams buvo paskelbta nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. Taigi, pranešimai dėl prastovos paskelbimo VDI buvo pateikti pavėluotai 2021 m. liepos 7 d., o turėjo būti pateikti 2021 m. liepos 2 d. Subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusius užimtus asmenis, 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. VI(19.5)-1935 pareiškėjai buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nuostatą – informuoti ne vėliau kaip per vieną darbo dieną Valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalimi, Šiaulių departamento direktorius priėmė 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. VI(19.5)-2408 „Dėl Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. VI(19.5)-1935 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių pripažinimo netekusiomis galios“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas). Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Radviliškio skyrius (toliau – ir Radviliškio skyrius) 2021 m. rugsėjo 21 d. pretenzija Nr. SD(19.5)-12827 „Dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo“ informavo pareiškėją, jog yra priimtas Šiaulių departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. VI(19.5)-2408 (įsakymas pateiktas kartu su pretenzija), kuriame išdėstytos įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas. Atsakovė paaiškino, kad iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) redakcijoje nebuvo suteikta teisė viešojo administravimo subjektui pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą sprendimą; jis galėjo tik ištaisyti klaidą, galinčią turėti įtakos administracinės procedūros sprendimo vykdymui, o nuo 2021 m. lapkričio 1 d. viešojo administravimo subjektai turi teisę pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Įstatymų leidėjas būtent tokią teisę viešojo administravimo subjektui suteikė galiojančio VAĮ 16 straipsnio 1 dalyje; priešingu atveju būtų nelogiška ir nesuprantama, jog viešojo administravimo subjektas tokios teisės neturėtų, t. y. dėl padarytos klaidos ar apsirikimo neturėtų teisės panaikinti savo priimto neteisėto sprendimo. VAĮ numato bendrą teisės normą, kuri suteikia teisę pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą sprendimą, todėl įstatymų leidėjui nebuvo pagrindo dar kartą tą patį pakartoti specialiojoje normoje – Užimtumo įstatyme. Atsakovė nesutiko su Komisijos išvada, jog net ir esant Užimtumo įstatymo 61 straipsnyje nurodytoms aplinkybės, Užimtumo tarnyba neturėtų teisės pripažinti netekusiu galios savo pačios priimto sprendimo vien dėl to, jog to nereglamentuoja Užimtumo įstatymas. Pažymėjo, jog Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. A1-306 (2018 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. A1-202 redakcija) 11.5. punkte nustatyta, jog Užimtumo tarnyba, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų ir vykdydama jai pavestas funkcijas, turi teisę tikrinti, ar valstybės parama bei subsidijos panaudojamos pagal paskirtį, išieškoti neteisingai ir / ar neteisėtai išmokėtą valstybės paramą, subsidijas ir kitas pinigines išmokas, todėl mano, jog atsakovė turi teisę išieškoti neteisingai ar neteisėtai išmokėtas subsidijas. Nesutiko su Komisijos išvada, jog skundžiamas įsakymas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 4 – 6 punktų reikalavimų. Nurodė, jog skundžiamo įsakymo preambulėje nurodytas šio įsakymo priėmimo pagrindas ir faktinės aplinkybės, jog UAB „Tauja“, paskelbusi prastovą darbuotojams, pavėluotai informavo VDI apie prastovos paskelbimą. Be to, Radviliškio skyriaus pretenzijoje detaliai išdėstytos šio įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas. Komisija sprendime nurodė, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalis nenumato Užimtumo tarnybai pagrindo priimti sprendimą dėl išmokėtų lėšų, skirtų subsidijai, grąžinimo. Atsakovė sutinka, jog Užimtumo įstatymas tokių atvejų nereglamentuoja, tačiau nemano, jog atsakovė neturi teisės susigrąžinti nepagrįstai išmokėtą subsidiją, reikšdama ieškinį teisme. Nustačius, kad subsidija UAB „Tauja“ buvo išmokėta nesant tam teisinio pagrindo, atsakovė turi net tik teisę, bet ir pareigą ją išsiieškoti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovė taip pat nurodo, jog Komisija, peržengė pareikšto skundo ribas ir tenkindama pareiškėjo skundą pasisakė dėl Radviliškio skyriaus pretenzijoje išdėstyto prašymo pareiškėjai grąžinti Užimtumo tarnybai subsidiją už prastovoje buvusius užimtus asmenis, nepagrįstumo, nors pareiškėja 2021 m. spalio 1 d. skunde nekėlė tokio reikalavimo, juo labiau, kad minėtoje pretenzijoje atsakovė tik pasiūlė pareiškėjai grąžinti nepagrįstai išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui gera valia. Atsakovės nuomone, Šiaulių departamento direktoriaus 2021m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr.VI(19.5)-2408 „Dėl Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. V1 (19.5)-1935 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių pripažinimo netekusiomis galios“ yra teisėtas ir pagrįstas, jame nurodyta apskundimo tvarka bei terminai; priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

Pareiškėja UAB „Tauja“ su atsakovės skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad apie prastovas VDI pareiškėja buvo pranešusi dar 2020 m. rugpjūčio 5 d., t. y. kai pirmą kartą buvo paskelbtos prastovos. Vėliau, pratęsdama (būtent pratęsdama, o ne skelbdama naujai) prastovas, pareiškėja nepranešinėdavo apie prastovų pratęsimus VDI, o atsakovė to nereikalaudavo ir mokėdavo subsidijas. Taigi, prastovos įmonės darbuotojams buvo ir anksčiau 2021 m. liepos 1 d. termino, atsakovė subsidijas pareiškėjos darbuotojams mokėjo ir anksčiau, t. y. prieš 2021m. liepos 1 d. Pareiškėja nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. pratęsė įmonėje paskelbtą prastovą įsakyme nurodytiems darbuotojams ir su prašymu dėl subsidijų mokėjimo kreipėsi į atsakovę. Taigi, prastova įmonės darbuotojams buvo ne naujai paskelbta, o pratęsta. Iki 2021m. liepos 1d. subsidijų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai subsidijų mokėjimo nesiejo su būtinumu apie paskelbtą prastovą laiku pranešti VDI. Subsidijas atsakovė pareiškėjai mokėjo nereikalaudama pateikti pranešimų dėl paskelbtos prastovos, gautų iš VDI, kiekvienam darbuotojui kopijas. Toks reglamentavimas atsirado tik nuo 2021 m. liepos 1 d. Kadangi prastovos buvo ne naujai paskelbtos, o tęsiamos dar nuo 2020 m. lapkričio 16 d., pareiškėja vertino, kad pranešti papildomai VDI ir toliau nereikia. Apie tai, kad pasikeitus reglamentavimui net ir prastovos pratęsimo atveju reikia iš naujo pranešti VDI atsakovė atskirai pareiškėjos neinformavo. Be to, pareiškėjos priimtas sprendimas apie prastovų pratęsimą, kaip buvo nurodyta aukščiau, irgi buvo priimtas iki subsidijų mokėjimo tvarkos pasikeitimo. Pareiškėja pripažįsta, kad pratęsdama prastovas darbuotojams iki 2021 m. liepos 2 d. pabaigos nepranešė apie tai VDI, o pranešė 2021 m. liepos 7 d., kai tai nurodė padaryti atsakovės darbuotojai. Nurodė, kad vėlavimas yra nedidelis, t. y. tik dvi darbo dienos, todėl turėtų būti vadovaujamasi sąžiningumo bei protingumo principais – pareiškėja savo veiksmais nesiekė padaryti pažeidimo, ar nuslėpti informaciją. Taip pat turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad visus su subsidijomis susijusius klausimus tvarkė įmonės buhalterė, kuri tuo metu taip pat nedirbo – buvo prastovose; įmonėje dirbo tik vienintelis darbuotojas – komercijos direktorius. Pažymėjo, kad ir atsakovė subsidijas pareiškėjai taip pat pervedė 2021 m. rugpjūčio 5 d., įsakymą dėl subsidijų mokėjimo priėmė 2021 m. rugpjūčio 9 d., t. y. veiksmus atliko po subsidijų mokėjimo tvarkos pasikeitimo praėjus daugiau, kaip mėnesiui laiko ir iki tų veiksmų atlikimo nepareikalavo pateikti įrodymų, kad apie prastovas buvo pranešta VDI. Pareiškėja mano, kad dėl sąžiningo suklydimo, vadovaujantis sąžiningumo bei protingumo principais, atsakovė tikrai neturėjo taikyti tokios neadekvačios sankcijos – neišmokėti už pareiškėjos darbuotojų prastovas subsidijų ne tik už pavėluotas dienas (liepos 2 -7 d.) bet ir už visą likusį liepos mėnesį. Tuo labiau, kad prastovos pareiškėjos darbuotojams buvo tik tęsiamos, o ne skelbiamos pirmą kartą, o atsakovė subsidijas už ankstesnius laikotarpius mokėjo nereikalaudama pateikti pranešimų VDI. Mano, jog atsakovė galėjo priimti sprendimą nemokėti pareiškėjos darbuotojams subsidijų už pavėluotą pranešti VDI laikotarpį, t. y. už 2021 m. liepos 1-7 dienas, bet ne už visą prastovų laikotarpį nuo 2021m. liepos 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Pareiškėja mano, kad Komisijos priimtas sprendimas yra pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas galioti. Mano, kad atsakovės priimtas skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų. Priimant minėtą įsakymą, atsakovė, kaip pagrindą kuriuo remiasi, nurodo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį bei Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalį, tačiau šios atsakovės nurodytos bendrosios teisės normos niekuo nepagrindžia jos 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakyme ir pretenzijoje keliamo reikalavimo pripažinti negaliojančiu savo priimtą 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą ir iš pareiškėjos susigrąžinti jai pervestą subsidiją. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos aiškiai nurodo iš ko gali būti išieškomos išmokėtos subsidijos – iš kaltų asmenų, išdavusių ar pateikusių neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus, žinomai neteisingą informaciją, ir kitų kaltų asmenų. Pareiškėja jokių dokumentų ir / ar duomenų neklastojo, nepateikinėjo neteisingos informacijos, neatliko jokių kitų neteisėtų veiksmų. Teigia, kad veiksmus – sutikrinti pareiškėjos pateiktus prašymus ir su jais teikiamus dokumentus ir tik tada priimti sprendimą išmokėti subsidiją – turėjo atlikti būtent atsakovės darbuotojai, tačiau tokių veiksmų arba iš viso neatliko arba atliko netinkamai. Komisijos teismo posėdžio metu, atsakovė pripažino, jog sprendimas išmokėti buvo priimtas dėl atsakovės darbuotojų neapsižiūrėjimo, todėl ir išlaidos, atsiradusios dėl atsakovės darbuotojų neatliktų ar netinkamai atliktų veiksmų, turėtų būti įstatymų nustatyta tvarka išieškomos būtent iš kitų kaltų asmenų – atsakovės darbuotojų. Pareiškėja teigia, jog nepagrįstas atsakovės skundo teiginys, jog ji turi teisę išieškoti neteisingai ar neteisėtai išmokėtas subsidijas, nes teisės norma, kuria vadovaujasi atsakovė, nurodo, jog išieškojimas galimas iš kaltų asmenų. Pareiškėja teigia, kad Radviliškio skyriaus pretenzijos negali laikyti siūlymu gera valia grąžinti subsidiją, nes minėtu raštu yra reikalaujama ją grąžinti. Be to, nurodo, jog Komisija neišėjo iš skundo ribų, nes pati atsakovė nurodė, kad jos 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymas ir tos pačios dienos (2021-09-21) pretenzija turėtų būti vertintini kartu.

Atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-2408 „Dėl Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-1935 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1priedo kai kurių eilučių pripažinimo netekusiomis galios“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad UAB „Tauja“ direktorius 2021 m. birželio 30 d. priėmė įsakymą „Dėl prastovos pratęsimo“, kuriuo įsakymo priede numatytiems darbuotojams nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. pratęsė prastovą. 2021 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėja Užimtumo tarnybai pateikė prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. VI(19.5)-1935 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo 10, 11, 12, 13 ir 14 eilutėmis buvo priimtas sprendimas skirti pareiškėjai subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusius užimtus asmenis. 2021 m. rugsėjo 21 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, įvertinęs, kad UAB „Tauja“ pavėluotai informavo Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą, įsakymu Nr. V1(19.5)-2408 „Dėl Šaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-1935 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių pripažinimo netekusiomis galios“ pripažino netekusiomis galios įsakymo 1 priedo 10, 11, 12, 13, 14 eilutes nuo jų priėmimo momento. 2021 m. rugsėjo 21 d. pretenzija Nr. SD(19.5) „Dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo“ informavo UAB „Tauja“ apie priimtą įsakymą, nurodė, jog UAB „Tauja“ pranešimą dėl paskelbtos prastovos paskelbimo Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai pateikė pavėluotai, todėl Užimtumo tarnyba nepagrįstai išmokėjo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui. Pretenzijoje Užimtumo tarnyba paprašė iki 2021 m. spalio 11 d. grąžinti nepagrįstai pervestą 2 556,85 Eur dydžio subsidiją.

Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 29 d.) numatyta, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims ir apie prastovos paskelbimą informavusiems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad, paskelbus prastovą 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja Valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą darbuotojui.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 15 d.) (toliau – ir DK) 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad paskelbus prastovą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja Valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą darbuotojui.

Darbdavys, siekiantis gauti subsidiją darbo užmokesčiui nuo 2021 m. liepos 1 d., privalėjo atitikti dvi subsidijos teikimo sąlygas, t. y. prastovos metu išlaikyti darbo vietas ir apie prastovos paskelbimą informuoti Valstybinę darbo inspekciją DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog darbdavys, siekiantis gauti minėtą subsidiją, privalo išpildyti abi sąlygas, o institucija, teikianti minėtą subsidiją – užtikrinti imperatyvų abiejų sąlygų išpildymą. Atitinkamai, darbdavys, pažeidęs šią nuostatą, nebeatitinka minėto straipsnio reikalavimų subsidijos darbo užmokesčiui gauti ir subsidija negali būti mokama.

UAB „Tauja“ direktorius 2021 m. birželio 30 d. priėmė įsakymą „Dėl prastovos pratęsimo“, kuriuo nusprendė nuo 2021 m. liepos iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. pratęsti darbuotojų, nurodytų įsakyme, prastovą. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėja apie paskelbtą prastovą Valstybinei darbo inspekcijai pranešė 2021 m. liepos 7 d., t. y. praleidusi DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą terminą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą: 1) neteisėtą administracinį sprendimą; 2) teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl viešojo administravimo subjekto teisės atšaukti priimtą teisės aktą ir remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra nurodęs, jog Europos Sąjungos teisėje aiškiai atskiriamos dvi situacijos. Pirma, Sąjungos institucija panaikina sprendimą, kuris yra teisėtas, tačiau dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo, jų manymu, turi būti pakeistas arba panaikintas. Antra, kompetentinga institucija panaikina ar pakeičia sprendimą savo iniciatyva dėl to, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pavyzdžiui, buvo priimtas, remiantis klaidingu teisės nuostatų interpretavimu, pateikus apgaulingus, netikslius duomenis ir pan. Europos Sąjungos teismų praktikoje įtvirtintas bendrasis teisės principas pagal kurį leidžiama atgaline data atšaukti neteisėtą administracinį aktą, sukūrusį subjektines teises, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu. Akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3537-822/2016 ir šiame sprendime nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, vertintina, jog Užimtumo tarnyba netinkamai įvertino pareiškėjos UAB „Tauja“ pateiktą prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus. Užimtumo tarnyba, priimdama 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą netinkamai taikė Užimto įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje numatytą teisės normą ir priėmė neteisėtą sprendimą dėl subsidijos skyrimo, kuris turėtų būti panaikintas laikantis VAĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų reikalavimų.

VAĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neteisėtas administracinis spendimas netenka galios nuo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pripažinti šį administracinį sprendimą netekusiu galios įsigaliojimo momento, išskyrus atvejus, kai šis sprendimas viešojo administravimo subjekto motyvuotu sprendimu netekusiu galios pripažįstamas nuo neteisėto administracinio sprendimo priėmimo momento (ab initio).

2021 m. rugsėjo 21 d. priimtame įsakyme Nr. V1(19.5)-2408 nurodyta, kad UAB „Tauja“ pavėluotai informavo VDI apie prastovos paskelbimą, todėl pripažintos netekusiomis galios 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo 1 priedo 10, 11, 12, 13, 14 eilutės nuo jų priėmimo momento, tačiau atsakovė neįvykdė VAĮ 16 straipsnio 2 dalyje reikalavimo motyvuoti sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas, šiuo metu galiojančios redakcijos – 4 punktas ) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 4–6 punktuose nustatyta, kad administraciniame akte turi būti nurodytas atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad tai reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyrius netinkamai vertino, jog šio ginčo išsprendimui taikytinos Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo V skyriaus nuostatos. Užimtumo įstatymo 61 straipsnyje nurodyta, jog nustačius, kad asmeniui buvo pritaikytos užimtumo rėmimo priemonės pagal neteisingai įformintus ar suklastotus dokumentus arba dėl žinomai neteisingos informacijos pateikimo arba jos nepateikimo, asmens dalyvavimo užimtumo rėmimo priemonėse išlaidos, kurios buvo finansuotos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir lėšomis, arba išlaidos, atsiradusios atlikus kitus neteisėtus veiksmus, įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš kaltų asmenų, išdavusių ar pateikusių šiuos dokumentus arba duomenis, ir kitų kaltų asmenų. Šiuo atveju nesprendžiama prašymą pateikusio asmens kaltė. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėja pateikė tinkamai įformintus, nesuklastotus dokumentus, nepateikė melagingos informacijos sprendimo dėl subsidijos skyrimo priėmimui, tačiau Užimtumo tarnybai netinkamai juos įvertinus ir priėmus sprendimą skirti subsidiją, teisė jį panaikinti atsirado ne Užimtumo įstatymo 61 straipsnio, o Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. V1(19.5)-2408 „Dėl Šiaulių Klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-1935 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių pripažinimo netekusiomis galios“ neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, todėl naikintinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Šiuo teismo sprendimu atsakovės skundas atmestas, todėl pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjos prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodoma, jog prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 800 Eur už atsiliepimo į Užimtumo tarnybos skundą parengimą. Pareiškėja pateikė 2022 m. sausio 19 d. Sąskaitą-faktūrą Serija 22M Nr. 006 bei 2022 m. sausio 19 d. mokėjimo nurodymą Nr. 022019B6QK.

Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyta, kad už atsiliepimo parengimą teismui rekomenduojamas priteistinas maksimalus dydis yra 2,5. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

PVM sąskaita – faktūra Nr. 006 išrašyta 2022 m. sausio 19 d. Atsiliepimas teismui pateiktas 2022 m. spalio 7 d., t. y. 2022 m. pirmą ketvirtį, todėl užpraėjęs ketvirtis būtų 2021 m. trečias ketvirtis. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2021 m. trečio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 598,1 Eur. Maksimalus atlygintinas dydis už atsiliepimo parengimą – 3 995,25 Eur. Pareiškėjos prašomas priteisti dydis neviršija maksimalaus leistino atlyginimo dydžio, todėl pareiškėjai priteistina 800 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Tauja“ iš atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Laisvutė KartanaitėŽanas KubeckasArvydas Martinavičius