- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-04
- Bylos Nr.
- A-143-634-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Rimgaudas Černius
- Kategorijos
- 33.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Š. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. 2008/01-4R-288 ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – atsakovas, Nacionalinė mokėjimo agentūra) 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-24771 bei įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti 2002 m. spalio 7 d. paramos sutarties Nr. SA 8-P13020010 (toliau – ir Paramos sutartis) galimai padarytus pažeidimus.
Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra 2008 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-(10.31)-24771 nutraukti Paramos sutartį ir pareikalavo grąžinti 1 210 932 Lt paramos, nes jis pažeidė Paramos sutarties 3 straipsnio 5 dalies 5.2 ir 5.3 punktus, t. y. nelaikė kiaulių tinkamomis sąlygomis, todėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimu jos perduotos Kauno rajono savivaldybės žinion šerti ir realizuoti, pasiekus reikiamą svorį ir kitas nustatytas normas. Komisija 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. 2008/01-4R-288 nurodė, kad Paramos sutartis buvo pažeista, nes nebuvo laikomasi sutarties sąlygų dėl turto neįkeitimo ir taisyklių, reglamentuojančių paramos gavėjo veiklą, t. y. jis pažeidė Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą, faktiškai nebevykdė veiklos. Pareiškėjas pažymėjo, jog skundžiami sprendimai naikintini dėl procesinių pažeidimų, nes buvo priimti administracine tvarka, o ne pagal civilinės teisės normas, kaip nurodyta Paramos sutartyje (pakeistas teismingumas); neatsižvelgta į Paramos sutarties nutraukimo pagrindą ir į visas aplinkybes bei priežastis, sukėlusias Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendime nurodytas pasekmes. Teigė, kad santykiams, kilusiems iš Paramos sutarties, turi būti taikomos Civilinio kodekso (toliau – CK) normos dėl vienašališko sutarties nutraukimo (CK 6.217, 6.259, 6.253 str.). Nacionalinė mokėjimo agentūra nutraukė Paramos sutartį, remdamasi Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimu, kuriuo nuspręsta perduoti jam priklausančias kiaules Kauno rajono savivaldybei, siekiant užtikrinti jų šėrimą. Komisijos nurodytos aplinkybės dėl turto įkeitimo, projekto vykdymo nebuvo Paramos sutarties nutraukimo pagrindas. Rėmėsi CK 6.217, 6.208 straipsniais, 6.218 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-990/2007. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįspėjo apie sutarties pažeidimą, iš anksto nepranešė apie galimą sutarties nutraukimą. Aplinkybė, kad pagrindas sprendimui priimti galėjo būti kokie nors faktai, nenurodyti kaip sprendimo priėmimo pagrindas, negali pateisinti sprendimo priėmimo, kadangi sprendimas yra konkrečių subjektų valios išreiškimas viešai, suteikiantis pagrindą kitiems asmenims veikti atitinkamu būdu. Priešingu atveju, asmenims būtų suteikiama manipuliavimo teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis laisvė. Pareiškėjas nurodė, kad turtas buvo įkeistas esant Nacionalinės mokėjimo agentūros sutikimui ir siekiant užtikrinti įsipareigojimų bankui vykdymą. Paramos sutartyje nebuvo numatyta, kad veikla turi būti vykdoma visuose jo turimuose objektuose, o kadangi jie vienas nuo kito nutolę keliasdešimt kilometrų ir siekiant taupyti, didinti veiklos efektyvumą, jis turėjo optimizuoti veiklą. Įvykdžius teismo sprendimą, jo ūkyje nebeliko kiaulių, bet jis nenutraukė ir toliau vykdė veiklą, tačiau atsakovas tuo nesidomėjo. Remiantis Paramos sutarties 3 straipsnio 5.2 punktu, finansiniai sunkumai gali būti sutarties nevykdymo pateisinimas. Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai priimti nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus visas aplinkybes. Pažymėjo, kad teikiama parama yra neatlygintina dėl tos priežasties, jog jis realiai prisidėtų prie savo ir tuo pačiu Lietuvos ūkio plėtros, ir tas prisidėjimas turi trukti ne trumpiau kaip 5 metus (Paramos sutarties 3 str. 5 p.). Pačioje sutartyje nurodyta, kad visos kompensuojamos išlaidos turi būti padarytos 2002 – 2003 m., todėl 5 metai iš esmės turi baigtis vėliausiai 2008 m. viduryje. Pagal SAPARD teikimo taisykles, paramos sutarties sąlygų vykdymo terminas, kad galutinai negrąžinamai parama liktų ją gavusiam asmeniui, - 5 metai, ir šis laikas negali būti nei ilginamas, nei trumpinamas. Nurodė, kad nepriekaištingai vykdė veiklą ilgiau negu 5 metus nuo paramos įsisavinimo pradžios, todėl atsakovas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę, taip pat į kitas aplinkybes, nulėmusias kiaulių šėrimo ir tuo pačiu veiklos sutrikimus. Atkreipė dėmesį, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 27 d. sprendime nekonstatavo, jog jis piktybiškai ar tyčia kiaules laiko susidariusiomis sąlygomis, bet nurodė, kad jis kiaulių nešeria, nes neturi lėšų pašarams įsigyti (faktiškai yra nemokus), o realizuoti jos nėra tinkamos. Objektyviai atsiradę finansiniai sunkumai pagal Paramos sutartį nėra ir negali būti pagrindas nutraukti sutartį, o vienos šalies (atsakovo) veiksmai, be pateisinamo pagrindo sukeliantys sunkumus kitai šaliai, ne tik, kad negali būti pagrindas nutraukti sutartį, bet yra pagrindas apskritai tos šalies nepripažinti pažeidus sutartį (Paramos sutarties 3 str. 5.2 p., 16 str.). Teigė, kad Paramos sutarties tikslas iš esmės pasiektas, o sutarties nutraukimas (pareikalavimas grąžinti paramos lėšas) būtų neproporcingas, atsižvelgiant į sutarties įvykdymo mastą (t. y. praktiškai buvo įvykdyta sąlyga nekeisti veiklos, ją vykdyti 5 metus), ir jam sukeltų nepagrįstai didelių nuostolių.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 37 – 47) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis teisės aktais, vykdo nustatytas funkcijas: kviečia pateikti paraiškas SAPARD paramai gauti, remdamasis vertinimo kriterijais, vertina, atrenka projektus. Paramos sutarties sudarymas yra administruojamų lėšų skyrimo būdas. Turi teisę kontroliuoti sutarties vykdymą, o, nustatęs pažeidimus, sustabdyti ir/ar anuliuoti pareiškėjo teisę gauti suteiktą paramą bei inicijuoti suteiktos paramos išieškojimą. Pažymėjo, jog 2002 m. spalio 7 d. tarp pareiškėjo ir Nacionalinės mokėjimo agentūros sudarytos paramos sutarties Nr. SA 8-P13020010 2 straipsnio pagrindu iš Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų įsipareigojo kompensuoti pareiškėjui sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis iki 1 238 548 Lt dydžio investiciją (išlaidas). Todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis, kad, nustačius Paramos sutarties sąlygų pažeidimus, nebus taikomos šioje sutartyje nustatytos sankcijos. 2008 m. birželio 28 d. gavo Kauno rajono savivaldybės administracijos 2008 m. birželio 27 d. raštą Nr. 2.16-SD-2010, kuriuo buvo informuotas apie tai, kad pareiškėjo ūkyje susidariusi kritinė situacija dėl nešeriamų ir viena kitą ėdančių kiaulių. Atsižvelgdamas į šią informaciją, 2008 m. liepos 3 d. atliko projekto užsakomąją patikrą vietoje (Paramos sutarties 13 str. 1 d.), kurios metu buvo nustatyti pareiškėjo padaryti pažeidimai vykdant projektą (Paramos sutarties 3 str. 5 d. 5.2, 5.3, 5.5 p.). Atsakovas rėmėsi Europos Komisijos 2000 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 3329 patvirtintos Nacionalinės žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (toliau – Programa) II priedu, Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 4, 11, 17, 19, 20 straipsniais, Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimu. Pažymėjo, jog, vadovaudamasis Paramos sutarties 15 straipsnio 2 dalies 2.1 punktu, turi teisę atsisakyti nuo paramos sutarties, jeigu paaiškėja aplinkybės, nurodytos Paramos sutarties 14 straipsnio 2 dalyje, t. y.: 1) jeigu Paramos gavėjas, vykdydamas projektą, sąmoningai pažeidė įstatymų ar poįstatyminių aktų reikalavimus (Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimas); 2) jeigu Paramos gavėjas nukrypo nuo projekto, nustojo vykdyti projektą ar neįvykdė viso projekto (remiantis užsakomosios patikros duomenimis, Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimu, pareiškėjas nevykdo paraiškoje ir verslo plane numatytos kiaulių auginimo veiklos); 3) jeigu Paramos gavėjo veikla projekto vykdymo metu ir 5 metus po paramos suteikimo nebeatitinka tinkamumo kriterijų, nurodytų Paramos sutarties 3 straipsnio 5.5 punkte. Šie Paramos sutarties pažeidimai yra esminiai sutarties pažeidimai, kadangi pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės (CK 6.217 str. 1 d., 6.217 str. 2 d. 2 p., 6.217 str. 5 d.). Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas grąžinti išmokėtą paramą kildinamas ne tik iš šalių pasirašytos Paramos sutarties nuostatų, bet ir iš Nacionalinei mokėjimo agentūrai suteiktų funkcijų, susijusių su SAPARD paramos administravimu, bei norminių teisės aktų (2001 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujančios Europos Bendrijai, daugiametės finansavimo sutarties dėl Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programos (SAPARD) (toliau – Daugiametė finansavimo sutartis) priedo A skyriaus „Finansinis valdymas“ 13 str.). 2008 m. spalio 30 d. raštu Nr. BR6-(10.31)-24771 „Dėl paramos sutarties nutraukimo ir paramos grąžinimo“, reikalaudamas grąžinti suteiktą paramą, tik siekia atgauti valstybės ir Europos Sąjungos biudžetų lėšas, nes priešingu atveju Lietuvos valstybei bus atitinkamai mažinama iš Europos Sąjungos skiriama parama. Atsakovas pažymėjo, kad išimtis iš Paramos sutarties 3 straipsnio 5 dalies 5.2 punkte nustatytos taisyklės gali būti Paramos gavėjo sąmoningai nesudarytos svarbios aplinkybės (sunki liga ar trauma, bankrotas ir pan.), dėl kurių Paramos gavėjas negali vykdyti veiklos, kuriai buvo suteikta parama. Negalėdamas pats vykdyti tokios veiklos, Paramos gavėjas privalo išnaudoti visas galimybes savo teisių perėmėjui sudaryti sąlygas tokiai veiklai vykdyti. Pareiškėjas neinformavo apie jokias svarbias aplinkybes, dėl kurių jis negalėjo vykdyti veiklos. Be to, jis neįvykdė įsipareigojimo, nustatyto Paramos sutarties 16 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, jog turto įkeitimas buvo įvykdytas jam pritariant raštu. Nenurodė turto įkeitimo kaip Paramos sutarties pažeidimo ir tuo pagrindu nenutraukė Paramos sutarties. Rėmėsi Paramos sutarties 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 4 dalimi, 7 straipsnio 2, 3 dalimis, 14 straipsnio 4 dalimi, 16 straipsnio 1, 3 dalimis. Atsakovas nurodė, jog 2005 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą atidėti projekto įgyvendinimo bei mokėjimo prašymo pateikimo terminus, todėl 2005 m. rugsėjo 8 d. susitarimu Nr. 8 buvo pakeistas mokėjimo prašymo pateikimo bei projekto įgyvendinimo pabaigos terminas – 2005 m. rugsėjo 9 d., t. y. iki šios datos turėjo būti įsigytos Paramos sutartyje numatytos investicijos ir pateiktas mokėjimo prašymas. Paskutinis paramos lėšų išmokėjimas pareiškėjui buvo 2006 m. sausio 30 d. Pareiškėjas yra įsipareigojęs vykdyti projektą iki 2011 m. sausio 30 d. Paramos išmokėjimas pareiškėjui vėlavo dėl to, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko patikrinimą dėl pareiškėjo prekybinių sandorių su įvairiomis Lietuvos Respublikos įmonėmis. Dėl vykdomo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimo neturėjo galimybės gauti iš pareiškėjo reikiamų dokumentų bei laiku įvertinti mokėjimo prašymą ir išmokėti paramą. Pareiškėjas, gavęs 2008 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. BR6-(10.31)-22629 „Dėl Paramos sutarties nutraukimo“, jokių veiksmų nesiėmė, nepaaiškino aplinkybių dėl susidariusios situacijos, nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. spalio 22 d. nutartimi „Dėl teismingumo“ yra išaiškinęs, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, vykdydama teisės aktais jai pavestas funkcijas ir naudodamasi šioms funkcijoms įgyvendinti priskirtomis teisėmis, veikia viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 str. 1 d.), tarp jos ir pretenduojančio gauti paramą susiklosto valdžios ir pavaldumo, bet ne lygiateisiai santykiai. Nacionalinės mokėjimo agentūros su paramos gavėju sudaryta sutartis nereiškia, kad tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 25, 32 str., ABTĮ 22 str. 4 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-687/2006). Sutarties sudarymas yra administruojamų lėšų skyrimo būdas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu (T 8, b. l. 171 – 176) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžia Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-24771, Komisijos 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. 2008/01-4R-288 ir prašo įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti 2002 m. spalio 7 d. paramos sutarties Nr. SA 8-P13020010 galimai padarytus pažeidimus. Paminėtu sprendimu Komisija atmetė pareiškėjo 2008 m. gruodžio 9 d. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-24771 nutraukti su juo sudarytą Paramos sutartį. Teismas pažymėjo, jog Komisija pareiškėjo skundą išsprendė iš esmės teisingai. Nacionalinė mokėjimo agentūra turi teisę nutraukti paramos teikimą ir/arba reikalauti grąžinti visą suteiktą paramą, jeigu paramos gavėjas, vykdydamas projektą, sąmoningai pažeidė įstatymų ar poįstatyminių aktų reikalavimus, nukrypo nuo projekto, nustojo vykdyti projektą ar neįvykdė viso projekto, sistemingai pažeidinėja norminius aktus, reglamentuojančius aplinkos apsaugą, priešgaisrines, higienos, veterinarijos ir kitas taisykles, reglamentuojančias paramos gavėjo veiklą arba šiuos norminius aktus pažeidžia tyčia (Paramos sutarties 14 str. 2.3, 2.4, 2.6 p.). Teismas nustatė, kad 2002 m. spalio 7 d. pareiškėjas ir Nacionalinė mokėjimo agentūra sudarė paramos sutartį Nr. SA 8-P13020010 pagal SAPARD krypties „Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą“ „Mėsos“ sektorių. Pagal šią sutartį pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „ES aplinkosaugos, higienos, gyvulių gerovės, veterinarijos reikalavimų įgyvendinimo kiaulių ūkyje“, o Nacionalinė mokėjimo agentūra įsipareigojo jam kompensuoti Paramos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis iki 1 238 548 Lt dydžio investiciją. Pareiškėjo prašymu 2005 m. rugsėjo 8 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra ir pareiškėjas sudarė susitarimą Nr. 8 „Dėl 2002 m. spalio 7 d. Paramos sutarties Nr. P13020010 pakeitimo“, kuriuo pakeitė projekto įgyvendinimo pabaigos datą į 2005 m. rugsėjo 9 d. 2006 m. sausio 31 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra paskutinį kartą išmokėjo pareiškėjui paramos sumos dalį, o pareiškėjas, remiantis Paramos sutartimi, įsipareigojo vykdyti projektą dar 5 metus nuo paskutinio paramos išmokėjimo, t. y. iki 2011 m. sausio 31 d. Kauno rajono savivaldybės administracija 2008 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2.16-SD-2010 „Dėl ekstremalios situacijos V. Š. ūkyje“ informavo atsakovą apie tai, kad pareiškėjo ūkyje susidarė kritinė situacija dėl nešeriamų ir viena kitą ėdančių kiaulių. Nacionalinė mokėjimo agentūra 2008 m. liepos 2 d. atliko užsakomąją patikrą vietoje, kurios metu (2008 m. liepos 3 d. patikros ataskaita MPR9 Nr. P13020010/11) nustatė, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1732-800/2008 nusprendė iš pareiškėjo paimti visas (797 vnt.) kiaules, įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją veterinarinius reikalavimus atitinkančias kiaules realizuoti, kreipiantis tiesiogiai į potencialius pirkėjus, įpareigoti Kauno apskrities valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą atlikti išliesėjusių (netinkamų žmonių maistui) kiaulių eutanaziją bei kiaulių gaišenų išvežimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kauno rajono apylinkės teismas paminėtame sprendime taip pat konstatavo, kad faktiškai paraiškoje ir verslo plane numatyta veikla nėra vykdoma; (duomenys neskelbtini) esančiame kiaulių komplekse jokia veikla nevykdoma (fermos užrakintos, teritorija apžėlusi aukšta žole ir krūmais, komplekse sumontuota vėdinimo įranga, du skysto mėšlo rezervuarai, dalis šlapio šėrimo įrangos nenaudojami); (duomenys neskelbtini) esančiame kiaulių komplekse sumontuoti šėrimo loviai, mėšlo šalinimo kanalai, gardai, girdyklos, skysto mėšlo rezervuaras, šlapio šėrimo įranga, vėdinimo įranga, kurie faktiškai nenaudojami; kitos fermos užrakintos, nerastas pagal projektą įsigytas srutvežis „Kimadan“ bei traktorius VALTRA A95 (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Paramos sutarties 3 straipsnio 5 dalies 5.2, 5.3, 5.5 punktais, Programos II priedu, Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 4 straipsniu, 11 straipsnio 1, 2 dalimis, 17 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 4 dalimi. Pabrėžė, kad pareiškėjas nevykdė jam nustatytų pareigų, todėl atsakovas pagrįstai nutraukė su juo sudarytą Paramos sutartį ir paprašė grąžinti visą suteiktą paramą pagal SAPARD krypties „Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą“ „Mėsos“ sektorių. Teismas pažymėjo, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra veikė viešojo administravimo srityje (ABTĮ 2 str. 1 d.), atsakovo ir pareiškėjo santykiai yra administracinės prigimties, jiems būdingas valdžios ir pavaldumo elementas, todėl ginčas teismingas administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-687/2006). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 8, b. l. 179 – 180) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vienas iš Komisijos sprendimo argumentų buvo aplinkybė, jog jis rekonstruotus statinius įkeitė bankui, tačiau atsakovas dėl šios aplinkybės pretenzijų neturėjo, nes įkeitimas atliktas jam leidus. Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę.
2. Faktinė situacija atsirado dėl objektyvių aplinkybių – sunkios finansinės padėties, o tai yra svarbi aplinkybė (Paramos sutarties 3 str. 5.2 p., 16 str.). Teismas nurodė, kad pagal Paramos sutarties 14 straipsnio 2.3, 2.4, 2.6 punktus sutartyje nurodytų taisyklių ir sąlygų pažeidimas gali būti pagrindas nutraukti sutartį tik tuo atveju, jei juos paramos gavėjas pažeidžia tyčia. Teismas nesprendė kaltės klausimo, nors pagal CK dėl vienašališko sutarties nutraukimo kaltės klausimas yra vienas iš svarbiausių (CK 6.217 str.). Teismas nenagrinėjo atsakovo veiksmų dėl nustatytų pažeidimų teisėtumo ir pagrįstumo.
3. Teismas netinkamai aiškino bylos teismingumo klausimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 8, b. l. 184 – 194) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Paramos sutartį nutraukė ne tik pagrįstai, bet ir teisėtai, laikantis joje įtvirtintos nutraukimo tvarkos. Visi Paramos sutarties nutraukimo procese priimti sprendimai/ ar atlikti veiksmai buvo pagrįsti Paramos sutarties nuostatomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie jų pažeidimus.
2. Pareiškėjas neinformavo apie jokias svarbias aplinkybes, dėl kurių jis negalėjo vykdyti veiklos, kuriai buvo suteikta parama, apie finansinę padėtį, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad jis ėmėsi kokių nors veiksmų ar priemonių, jog būtų sudarytos sąlygos jo teisių perėmėjui vykdyti veiklą (Paramos sutarties 3 str. 5 d. 5.2 p.). Paramos sutarties 16 straipsnyje numatytas atleidimas nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nurodė, kad turto įkeitimas buvo įvykdytas Nacionalinei mokėjimo agentūrai pritariant raštu, o ji nenurodė turto įkeitimo kaip Paramos sutarties pažeidimo bei šiuo pagrindu nenutraukė Paramos sutarties. Teiginiai, kad teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę, yra niekiniai.
4. Teiginiai apie netinkamą bendradarbiavimo pareigos vykdymą yra nepagrįsti, tai labiau taikytina pareiškėjui.
5. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų Paramos sutarties pažeidimų, nepaaiškino aplinkybių dėl susidariusios situacijos, nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų ir neprašė atsižvelgti į susidariusią situaciją, jeigu jos negalėjo numatyti. Vykdo priskirtas funkcijas vadovaudamasis teisės aktais.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. spalio 22 d. nutartyje išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčai yra administraciniai ginčai. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus įsakymas yra individualus teisės aktas, kuriuo pripažįstamas netekusiu galios įsakymas dėl paramos suteikimo, ir laikytinas priimtu viešojo administravimo srityje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pasisakydama dėl šios administracinės bylos (šio ginčo) teismingumo, kolegija pažymi, kad SAPARD paramos administravimas yra paramos žemės ūkiui administravimo dalis. Atsakovas yra specialus šį administravimą vykdantis viešojo administravimo subjektas, kuris, atlikdamas šį administravimą, veikia pagal savo nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (bylai aktualiu) 2007 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-231 (toliau – Nuostatai). Atsakovo teisės vykdyti atitinkamos paramos suteikimo bei naudojimo sąlygų laikymosi kontrolę bei, nustačius lėšų naudojimo pažeidimus, sustabdyti ir/ar anuliuoti paramos gavėjo teisę naudotis suteikta parama bei inicijuoti suteiktos paramos išieškojimą yra jo (atsakovo) kompetencijos dalis (Nuostatų 9.2-9.4 p.). Todėl šių teisių perkėlimas į atitinkamas paramos sutartis (šiuo atveju Paramos sutarties 13, 14 str.) nekeičia administracinės nagrinėjamų teisinių santykių esmės, t. y. šie teisiniai santykiai pagal jų esmę negali būti laikomi civiliniais teisiniais santykiais. Kolegija taip pat pažymi, kad iš esmės panašaus kaip ir nagrinėjamoje byloje pobūdžio ginčo teismingumo klausimas buvo išspręstas Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios ir administracinio teismo spręsti 2004 m. spalio 22 d. nutartimi (byloje tarp Nacionalinės mokėjimo agentūros ir UAB „Mėsuva“). Be to, pažymėtina, kad tokios pozicijos šiuo klausimu laikosi ir administraciniai teismai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A2-721/2005). Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija pripažįsta atitinkamus apelianto argumentus dėl šios bylos teismingumo bendrosios kompetencijos teismui nepagrįstais.
Iš bylos matyti, kad 2002 m. spalio 7 d. pareiškėjas ir Nacionalinė mokėjimo agentūra sudarė paramos sutartį Nr. SA 8-P13020010 pagal SAPARD krypties „Investicijos į pirminę žemės ūkio gamybą“ „Mėsos“ sektorių. Pagal šią sutartį pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „ES aplinkosaugos, higienos, gyvulių gerovės, veterinarijos reikalavimų įgyvendinimo kiaulių ūkyje“, o Nacionalinė mokėjimo agentūra įsipareigojo jam kompensuoti šioje sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis iki 1 238 548 Lt dydžio investiciją. Byloje neginčijamai nustatyta, kad Paramos sutarties šalių pirmiau sulygta Paramos sutarties galiojimo pabaigos data (2003-10-20) sutarties šalių buvo pratęsta iki 2005 m. rugsėjo 9 d., o paskutinė paminėtos paramos dalis pareiškėjui buvo išmokėta 2006 m. sausio 31 d. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės bylai yra reikšmingos ir tuo aspektu, kad leidžia konstatuoti, jog šio ginčo šalių teisiniai santykiai (Paramos sutartyje nurodytos šalių teisės ir pareigos dėl paminėto projekto įgyvendinimo) Paramos sutarties nuostatų taikymo požiūriu tęsėsi iki 2011 m. sausio 31 d., t. y. iki šio laiko atsakovas, remdamasis atitinkamomis Paramos sutarties nuostatomis, turėjo teisę ir pareigą vykdyti sutarties vykdymo kontrolę (13 str.), o esant sutartyje numatytiems pagrindams – nutraukti paramos teikimą ir/arba reikalauti grąžinti visą suteiktą paramą (14 str.).
Pasisakydama dėl byloje esančių atsakovo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo (įsakymo) Nr. BR1-764 (T. 1, b. l. 89) ir pareiškėjo skundžiamo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo, kolegija pažymi, kad pirmuoju sprendimu iš esmės buvo nutraukta pati Paramos sutartis. Tokia atsakovo teisė yra numatyta (aptarta) Paramos sutarties 14 straipsnio 2 punkte ir 15 straipsnio 2 punkte. Todėl byloje galima konstatuoti, kad Paramos sutarties nutraukimo ir tokio nutraukimo pagrįstumo klausimas buvo išspręstas šiuo (pirmuoju) atsakovo sprendimu. Pareiškėjo skundžiamas atsakovo sprendimas (2008-10-30 raštas Nr. BR6-(10.31)-24771) Paramos sutarties 14 straipsnio taikymo požiūriu laikytinas reikalavimu grąžinti visą suteiktą paramą. Šio rašto (pretenzijos) pateikimo teisinės pasekmės taip pat yra aptartos (nurodytos) Paramos sutarties 14 straipsnio 3 – 5 punktuose bei Nuostatų 9.4 punkte. Todėl šis atsakovo sprendimas pripažintinas teisėtu.
Pasisakydama dėl reikalavimo grąžinti suteiktą paramą pagrįstumo, kolegija taip pat pažymi, kad dėl fakto nustatymo klausimo (aukščiau paminėtų Kauno rajono apylinkės teismo nustatytų ir 2008-06-27 sprendime nurodytų faktinių aplinkybių) ginčo tarp šalių nėra. Pasisakydama dėl šių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad jos įrodo faktą, jog pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 14 straipsnio 2 dalies 2.3, 2.4, 2.6 bei 2.16 punktuose nustatytus reikalavimus. Byloje nėra ir pareiškėjas iš esmės nenurodė įrodymų, patvirtinančių Paramos sutarties 16 straipsnyje numatytų (force majeure) aplinkybių buvimą. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad faktinė bylos situacija pirmosios instancijos teismo įvertinta teisingai.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.