Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Romualdo Lincevičiaus, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Ievai Jegorovaitei, Dianai Zadrauskaitei, Laimai Grėbliūnienei, Daivai Aliulienei, Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Romualdui Matoniui, nukentėjusio atstovui advokatui Vidmantui Knezevičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl 2009 m. gruodžio 18 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str.5 d. ir, nuteisus jį už tai 3 metų laisvės atėmimo bausme, BK 75 str. 1 d., 2 d. 3 d., 68 str. pagrindu, 2 ( dvejiems) metams laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Paskirta baudžiamojo poveikio priemone, jam 1 (vienerius) metus uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, o paskirtu įpareigojimu, jis įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

- iš nuteistojo A. B., civiliniam ieškovui V. K. priteista 58275 (penkiasdešimt aštuoni tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt penki) litai nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti bei 4030 (keturi tūkstančiai trisdešimt) litų nukentėjusiojo atstovavimo išlaidoms atlyginti.

- iš civilinio atsakovo UADB „ERGO LIETUVA", civiliniam ieškovui V. K., priteista 1725 (vienas tūkstantis septyni šimtai dvidešimt penki) litai nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

V. K. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo, atmestas.

Civiliniam ieškovui - Kauno teritorinei ligonių kasai, pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi pranešėjos pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, n u s t a t ė :

Teismas, skundžiamu nuosprendžiu, A. B. pagal BK 281 str. 5 d. pripažino kaltu už tai, kad šis, vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t.y. 2007 m. rugpjūčio 27 d., apie 00 val. 05 min., Marijampolėje, Vilkaviškio gatvėje, prie namo pažymėto numeriu 17, neatsargiai vairuodamas automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtinta LR Vyriausybės 2002-12-11 Nr. 1950 nutarimu) 53 p., 172 p., 173 p. reikalavimus - nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo, kelio, meteorologines sąlygas kad galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, pastebėjęs kliūtį nesulėtino greičio, nesustojo, neapvažiavo jos, dėl ko vairuojamu automobiliu užvažiavo ant kelio važiuojamojoje dalyje gulėjusio A. K., ko pasėkoje A. K. nuo patirtų šio eismo įvykio metu sužalojimų mirė, tokią konstatuotą padarytu nusikaltimo dalį į nuosprendį pažodžiui nurašęs nuo kaltinamajame akte A. B. pateikto kaltinimo (t. 2, b.l. 165).

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo 2009m. gruodžio 18 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Nurodo, kad nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis yra apkaltintas, nėra padaręs, kad nuosprendis priimtas neįvertinus ir nepagrindus jo kaltės išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Jis prieš 8 mėnesius iki įvykio, dėl jam diagnozuoto ūmaus polimorfinio psichozinio sutrikimo su šizofrenijos simptomais, buvo gydytas KMU psichiatrijos skyriuje, todėl jo manymu, pradiniais jo, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie kliūties pamatymo atstumą, vadovautis negalima.

Nepaisant buvusios jam diagnozuotos psichinės ligos, ikiteisminio tyrimo pradžioje jam teisė į gynybą užtikrinta nebuvo, teisė turėti gynėją, išaiškinta taip pat nebuvo.

Nurodo ir tai, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės išvadą laikė besąlygiškai teisinga, kad teisinga jis laiko tos pačios institucijos Kauno skyriaus specialisto duotą išvadą, kad A. K. mirties priežastimi galėjo būti ir kritimas nuo dviračio, ir nuo jo vairuoto automobilio bamperio. Iš teismo nuosprendžio jam neaišku ir tai, kokius panašumus tarp gretintų Vilniaus ir Kauno ekspertų surašytų išvadų, konstatavo teismas. Teismo nurodyti liudytojų parodymai, tvirtino tik tai, kad jo vairuotas automobilis užvažiavo ant gulinčio A. K., tačiau kad būtent jo užvažiavimo mechanizmas būtų įtakojęs mirtį, nepatvirtinta.

Skundas pagrįstas ir tenkinamas. Neįrodžius, kd A. B. padarė jam inkriminuotą BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo A. B. išteisinamas, nepadarius jam veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

A. B. pagal BK 281 str. 5d. įtariamas ir kaltinamas buvo tuo, kad, vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t.y. 2007 m. rugpjūčio 27 d., apie 00 val. 05 min., Marijampolėje, Vilkaviškio gatvėje, prie namo pažymėto numeriu 17, neatsargiai vairuodamas automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtinta LR Vyriausybės 2002-12-11 Nr. 1950 nutarimu) 53 p., 172 p., 173 p. reikalavimus - nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo, kelio, meteorologines sąlygas kad galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, pastebėjęs kliūtį nesulėtino greičio, nesustojo, neapvažiavo jos, dėl ko vairuojamu automobiliu užvažiavo ant kelio važiuojamojoje dalyje gulėjusio A. K., ko pasėkoje A. K. nuo patirtų šio eismo įvykio metu sužalojimų mirė ( t.2, b.l. 24).

Apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis grindžiamas yra teiginiais, kad, duomenų, jog kliūtis – gulintis važiuojamoje kelio dalyje A. K. atsirado netikėtai, nėra, kad pats kaltinamasis parodė matęs savo važiuojamoje kelio dalyje apie 30 m. atstumu kažkokį šešėlį, kad daugiau jokių kliūčių jis nematė, kad aplinkybių, jog A. K. važiavo dviračiu ir griuvo prieš pat kaltinamojo vairuojamą automobilį ir, kad kaltinamasis negalėjo išvengti užvažiavimo, nėra, kad liudytojų parodymais nustatyta, jog, atvažiuojant A. B., blaivus A. K. po nugriuvimo važiuojamoje dalyje gulėjo kurį tai neilgą laiką ir todėl nėra pagrindo spręsti jį, dėl nepasitraukimo nuo važiuojamos kelio dalies elgusis ypatingai neatsargiai, kad, A. K. apsirengęs buvo šviesiomis kelnėmis ir jo nepastebėti nuteistasis negalėjo, nes važiavo su įjungtomis šviesomis ir esant apšviestai gatvei, kad liudytojai E. K., M. G., V. M., Š., pamatę A. K., spėjo sustoti, kad kaltinamasis parodė, jog trumpam jo dėmesį patraukęs buvo kitoje kelio pusėje buvęs automobilių ir žmonių susibūrimas. Šių faktiniais duomenimis motyvuotai nepagrįstų teiginių pagrindu, teismas padaręs nemotyvuotą išvadą, kad kliūtis kaltinamajam neatsirado staiga ir todėl jis, važiuodamas jo nurodytu nedideliu 40 km/h greičiu, būdamas atidus ir atsargus, turėjo realią galimybę pamatyti kliūtį ir jos išvengti laiku stabdydamas ar apvažiuodamas ją ir, kad jis, nestabdydamas užvažiavęs ant važiuojamoje kelio dalyje gulinčio A. K., pažeidė KET 53 p., 172 p., 173 p. reikalavimus, dėl ko A. K. nuo patirtų sužalojimų, mirė (t.2, b.l. 168).

Tokios teismo išvados deklaratyvumas ir nepagrįstumas, yra akivaizdūs. Kaltės, nuteistojo veiksmuose buvimas, šiuo konkrečiu atveju, konstatuotas yra vien tik iš teismo nuosprendyje surašytų liudytojų parodymų bei nurašytų specialistų ir ekspertų duotų išvadų bei kitų faktinių duomenų byloje, įstatymų nustatyta tvarka jų neišanalizavus, neįvertinus ir padarytos išvados faktiniais duomenimis motyvuotai nepagrindus, todėl, skundžiamą teismo nuosprendį laikyti teisėtu bei pagrįstu, nėra.

Duodamas parodymus pirmos instancijos teisme, liudytojas M. G., parodė, kad, važiuodamas priešpriešine nuteistojo judėjimo krypčiai eismo juosta, jis pamatė, kad, maždaug prieš 100 m. priešpriešine eismo juosta važiavęs dviratininkas, nugriuvo, bando pajudinti ranką, juda. Jis, sustojo prie jo eismo juostoje nukritusio dviračio, galvodamas, patraukti dviratininką, kuris nuo jo buvo maždaug už 2 m. Bet jam sustojus, iš automobilio išlipo su juo važiavęs D. A. ir nuėjo prie dviračio, o jis tuo metu savo automobilyje ieškodamas avarinio sustojimo signalo, išgirdo trenksmą, pamatė tamsų automobilį, kuris užvažiavęs ant gulinčio žmogaus, o iš jo išlipęs už galvos susiėmęs vairuotojas. Girdėjo kažką šaukiant, kad vairuotojas pavažiuotų atgal.

Pirmos instancijos teismui pagarsinus šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad jis nuo dviračio krintantį dviratininką pamatė būdamas ne 100 m., bet 30-40 metrų nuo jo, jis, sustojęs ir ruošdamasis įjungti avarinį signalą, išgirdo kažkokį garsą ir pasisukęs į kairę, pamatė, kad atvažiavęs tamsios spalvos automobilis VW Passat užvažiavo ant jo ir kokius 6 m. pavažiavo į priekį ir sustojo, o po to pavažiavo atgal ir, kad kartu su automobiliu, judėjo ir po juo buvęs žmogus, jis patvirtino, kad teisingi yra pagarsinti parodymai..

Liudytojas R. D., duodamas parodymus pirmos instancijos teisme, parodė, kad jis, važiuodamas M. G. vairuojamu automobiliu, išgirdo D. A. sakant, „žiūrėk, dviratis priekyje“ ir jie sustojo. D. A. išlipus, išgirdo šį sakant, kad žmogus ant kelio. D. A. patraukus nuo kelio dviratį ir besisukant eiti prie to žmogaus, iš kažkur atsirado automobilis, išgirdo bumptelėjimą ir, iššokęs iš automobilio, sakė, kad žmogus po ratais, tai vairuotojas pavažiavo atbulas ir sustojo. Toje vietoje apšvietimas buvo prastas.

Liudytoja E. K. parodė, kad, vairuodama automobilį, maždaug už 15 m. savo eismo juostoje pamatė automobilį bei dviratį. Su ja važiavusieji pasakė, kad priešpriešinėje eismo juostoje ant kelio guli žmogus, ji jiems atsakė, kad ten maišas. O kad ten gulėjo žmogus, suprato tik sustojusi ir pamačiusi jį judant. Pamatė link jo maždaug 50 km/h greičius atvažiuojantį automobilį, kuris ant gulinčio užvažiavęs, sustojo už 5 metrų. Kitiems liepiant automobiliui pavažiuoti atgal, vairuotojas pavažiavo.

Liudytoja V. Š. parodė, kad važiuodamas E. K. vairuojamu automobiliu, pamatė priešpriešinėje juostoje kažką gulint. Kad tai žmogus, suprato likus iki jo maždaug 15 m. Jų važiavimo krypties eismo juostoje gulėjo dviratis ir sustojęs stovėjo automobilis. E. K. sustojo už to automobilio. Sėdėdama automobilyje, išgirdo trenksmą, automobilis užvažiavo ant gulėjusio žmogaus.

Pirmos instancijos teisme pagarsinus šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad, sustojus jų automobiliui, jiems sėdint automobilyje, ji pamatė priešpriešine eismo juosta maždaug 50 km/h greičiu atvažiuojantį tamsios spalvos automobilį, kuriuo vairuotojas, jo nestabdydamas, užvažiavo ant gulinčio žmogaus, kad, tada jie visi išlipę, šaukė ir mosavo, kad šis sustotų, kad po jo ratais yra žmogus. Vairuotojui sustojus ir išlipus, jie liepė pavažiuoti jam atgal, manydami, kad, važiuojant atgal, žmogus pasiliks, liudytoja parodė, jog būtent šie teismo pagarsinti parodymai ir yra teisingi.

Liudytojas N. M., duodamas parodymus pirmos instancijos teisme, parodė, kad jis, važiuodamas E. K. vairuojamu automobiliu, maždaug už 70-80 metrų pamatė priešpriešinio eismo juostoje kažką gulint. Kad ten gulėjo žmogus, suprato tik iki jo likus 10-20 m. atstumui. Jų automobiliui sustojus už jau stovėjusio automobilio ir šalia kelio buvusio dviračio, ant priešpriešinėje eismo juostoje gulėjusio žmogaus užvažiavo automobilis. Stabdymo garso ar slydimo nebuvo, nors automobilis gal kažkiek ir stabdė. Užvažiavęs, automobilis kelis metrus pavažiavo ir sustojo.

Liudytojas R. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, atvykęs į eismo įvykio vietą, jis, po automobiliu VW Passat rado gulintį žmogų, jam pagalbą teikusius žmonės, o priešpriešinėje eismo juostoje stovėjo automobilis bei ant šaligatvio buvo dviratis.

Kiekvieno iš šių liudytojų, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir pirmos instancijos teisme apie įvykio aplinkybes duotų parodymų turinys akivaizdžiai ne tik buvo skirtingas ir prieštaravo kai kurioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bet kai kurie jų nurodyti faktai akivaizdžiai buvo neteisingi.

Pvz.: Pasak M. G. parodymų, jis, važiuojantį dviratininką pamatė, kažkur už 30 ar 40 metrų. Matė, kad važiuojančio dviratininko priekinis ratas persikreipė, suprato, kad dviratininkui galimai dėl kažkokios priežasties, sumėtytas buvo jo vairuoto dviračio priekinis ratas, matė, kad dviratininkas krito nuo dviračio, nukritęs buvo šiek tiek susirietęs ir viena ranka paėmęs už kitos rankos, tarsi ją skaudėtų, bandė ją pakelti, (kitos apklausos metu sako, kad, nukritęs dviratininkas gulėjo nugaros, tačiau dalinai ir ant kairio šono, kairė ranka buvo sulenkta ir prispausta prie krūtinės, o dešinę ranką dviratininkas tik bandė kelti, tačiau jam tai sekėsi sunkiai), o tuo metu dviratis nuo inercijos išvažiavo į jo važiuojamą kelio dalį ir nuvirto ant jos. Jis privažiavo ir sustojo kelkraštyje. Pamatė eismo juostoje atvažiavusi ir sustojusį kitą automobilį, bet kada ir iš kur jis atsirado, nežino. D. A. išlipo patraukti dviratį, jis ruošėsi įjungti avarinį signalą ir čia pat išgirdęs garsą, pamatė kad nuo Tarpučių atvažiavęs automobilis, užvažiavo ant gulinčio ir kokius 6 metrus šį tempė.

Faktiniai gi duomenys rodo, kad dviratininko ūgis buvo 186 cm (t.1, b.l. 42). Bet kuriam vairuojančiam dviratį, yra akivaizdu, kad nuo tokio dviračio (ikiteisminio tyrimo pareigūno jis įvertintas sportinio tipo dviračiu), kuriuo važiavo 186 cm ūgio dviratininkas (t.1, b.l. 37, 35-36), tokio ūgio žmogui nukristi, kartu su savimi nenuverčiant ir dviračio, spėjus koją nuo pedalo perkelti per dviračio rėmą, paprasčiausiai neįmanoma, nebent prieš nukritimą nuo jo, kojas dviratininkas būtų užsikėlęs ant dviračio vairo arba ant dviračio rėmo, tačiau tokios aplinkybės nenustatytos. Rimtas abejones kelia ir liudytojo nurodyta šio dviratininko nukritimo padėtis, jo kritimo į dešinę pusę metu, nukristus ant nugaros, dalinai ant kairio, bet ne ant dešinio šono.

Pasak vairuotu automobiliu važiavusios ir važiuojamoje kelio dalyje sustojusios E. K. parodymų, ji sustojo, pamačiusi priešingoje kelio eismo juostoje nugara į jos automobilį gulintį susirietusį, truputį judantį žmogų. Tada pamatė savo eismo juostos viduryje gulintį dviratį, o šalikelėje stovintį automobilį. Ar tas automobilis prieš ją buvo važiavęs, nežino. Matė, kad prie dviračio priėję buvo keli jaunuoliai. Ruošėsi iš automobilio išlipti, bet užsižiūrėjo į atvažiuojantį automobilį, kuris labai greitai atvažiavęs, ant gulinčio užvažiavo. Kad gatvėje žmogus gulėjo nugara į E. K. automobilį, patvirtino ir liudytojai V. Š. bei N. M.. Abu jie matė ir jų eismo juostos viduryje gulintį dviratį. Šių liudytojų parodymai rodo, kad eismo juostoje dviratininkas ne ant kairio, bet ant dešinio šono.

Teismas šių akivaizdžiai matomų parodymų skirtumų, iš viso nevertino, tad apeliantas teisus, teigdamas, jog teismas jo kaltę pagrindė faktiniais duomenimis nepatvirtintais teiginiais.

Siekiant prieš tai minėtus prieštaravimus liudytojų parodymuose pašalinti, kolegijos posėdyje liudytoju apklausus V. Š., nustatyta, kad, apklaustų liudytojų parodymus jis, siekdamas prieštaravimus ir neaiškumus pašalinti, jš parodymus tikslino tiek apklausomis, tiek parodymų patikrinimais, tiek sudarydamas jų parodymų pagrindu įvykio vietos schemą, tačiau visų apklausiamų liudytojų parodymai skirtingais vis tiek išliko, nes įvykio metu daugelis jų buvę išgėrę. Kad liudytojas V. Š. atliko liudytojų parodymų patikrinimus vietoje, užfiksuota ir jų parodymų patikrinimo protokoluose (t.2, b.l. 6, 17), tačiau, pasak liudytojo V. Š., prieštaravimai pašalinti, nebuvo tad, akivaizdu ir tai, kad teismas, nuteistojo kaltę pagrindė nepagrįstai ir liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolais.

A. K. mirties priežastimi tiek kaltinimas, tiek ir pirmos instancijos teismas, yra konstatavęs kraujosrūvą dešinio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, dešinio smilkinkaulio lūžimą, dešinės smilkininės dalies sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, po minkštaisiais smegenų dangalais ir į skilvelį bei to pasėkoje išsivysčiusią komplikaciją – galvos smegenų suspaudimą bei pabrinkimą ir, kad šie sužalojimai padaryti buvo vienu trauminiu poveikiu, suduodant žuvusiajam per galvos dešinės pusės smilkininę dalį, tačiau mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo mechanizmas ikiteisminio tyrimo specialistų nurodomas vis kitoks. O būtent:

1.Specialisto išvados Nr. M 1332/07(02) aktu konstatuota, kad absoliučiai visi, tame tarpe ir mirtį sukėlę, sužalojimai A. K., padaryti buvo kietais bukais daiktais ir galėjo gautis jį sužalojant automobilio dugno detalėmis (t.1, b.l.41-46).

2.Papildomos specialisto išvados Nr. KM 41-M1332/07(02) aktu konstatuota, kad mirtį sukėlę galvos sužalojimai A. K. galėjo būti padaryti tiek jam krentant nuo dviračio ant kelio dangos dešine galvos puse, tiek ir susižalojant automobilio dugno dalimis (t,1, b.l. 48-49).

3.Papildomu specialisto išvados Nr. KM 49-KM 41-M 1332/07(02) aktu nustatyta, kad nustatyti ar ant A. K. užvažiuota buvo gulint jam ant nugaros, ar kniūbsčiam, pasakyti galimybės nėra, nes, užvažiavimo metu kontaktuojant su automobilio dugno detalėmis, A. K. galėjo būti apverstas (t.1, b.l. 51-52).

Kompleksinės ekspertizės aktu Nr. 11-3296(07) nustatyta, kad, A. K. kniūpsčiam gulint ant kelio važiuojamosios dalies dangos viršugalviu link atvažiuojančios transporto priemonės ir galvos dešine puse į viršų, automobilio „Passat“ priekinio bamperio apatine dalimi ir radiatoriaus grotelių apatine dalimi (ties logotipu) pirminis smūgis buvo suduotas į nukentėjusio galvos dešinės pusės smilkinio sritį (juo padaryti buvo konstatuoti mirtį sukėlę galvos dešinės smilkinio srities sumušimai). Po šio pirminio smūginio sąlyčio su automobiliu,. K., pateko po automobiliu ir buvo tempiamas pirmyn bei atgal, tuo metu jo kūno priekiniam paviršiui kontaktuojant su važiuojamosios dalies kelio danga (sužalojimai buvo padaryti priekiniame paviršiuje), o jo kūno nugarinis paviršius kontaktavo su automobilio apatine dalimi – dugnu (padaryti buvo sužalojimai nugariniame paviršiuje.

Kartu konstatuota buvo ir tai, kad mirtį sukėlę galvos dešinės pusės sužalojimai padaryti galėjo būti tiek A. K. krentant nuo dviračio ir dešine puse atsitrenkiant į kelio važiuojamosios dalies dangą, tiek ir automobilio bamperio apatine dalimi ir radiatoriaus grotelių apatine dalimi (ties logotipu) suduodant pirminį smūgį į galvos dešinės pusės smilkinio sritį (t.1, b.l. 145-148).

4.Ekspertizės aktu Nr. EKM 111/08(01) nustatyta, kad sveikatos sutrikdymo sunkumas nustatytas yra visai padarytų sužalojimų visumai, nes visi A. K. nustatyti sužalojimai atsirado autoįvykio metu sužalojant jį automobilio bamperio ir radiatoriaus grotelių apatine dalimi bei dugno detalėmis, kad visi padaryti sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą ir, kad tie sužalojimai nėra paaiškinami A. K. krentant nuo dviračio ant kelio dangos (t.1, b.l.168-174).

Nei viena iš šių specialistų ir ekspertų išvadų motyvuotai pagrįstos nebuvo. Jose esantys prieštaravimai pašalinti taip pat nebuvo. Nepaisant to teismas, paskirti ekspertizę prieštaravimų pašalinimui atsisakė ir skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis vien tik prieš tai aptartų prieštaringų liudytojų duotų parodymų pakartojimu bei prieštaringų specialistų ir ekspertų išvadų nurašymu į teismo nuosprendį ir faktiniais duomenimis nepatvirtintais teiginiais bei nemotyvuota išvada.

Kolegijos posėdyje apklaustų medicininius bei autotechninius tyrimus atlikusių specialistų I. Gransko ir J. Rybalko paaiškinimams rodant, kad ekspertams nebuvo žinomas nei užvažiavusio ant gulinčio J. K. automobilio aukštis, nei žuvusiojo gulėjimo ant asfalto poza, nei nukritimo nuo dbiračio priežastys, trajektorija bei tai, kad specialistų aktų išvadoje, surašytoje J. K. lavono tyrimo metu aprašytas stovis bei išvaizda organų, kurie, medicininių tyrimų duomenimis buvo išimti transplantacijai ir lavono tyrimo metu jų būti negalėjo ir t.y., visus šiuos neaiškumus ir prieštaravimus paskirta buvo kompleksinė medicininė-autotechninė-trasologinė ekspertizė. Jas atlikus:

1. Ekspertizės aktu Nr. EKM 15 (104)/11 (01) buvo konstatuota, kad, nesant apžiūrėtai širdžiai, nustatyti A. K. kritimo nuo dviračio priežastį, galimybės nėra, kad nukritusio nuo dviračio A. K. pasilikimą galėti ant gatvės, galima būtų paaiškinti ir trumpalaikiu sąmonės sutrikimu, sumušant galvą ir/ar kurios nors kitos dalies sumušimu, nukrentant nuo dviračio ant asfalto ir padarant kuriuos nors iš nustatytų kūno nubrozdinimų ar net be matomo kūno audinių sužalojimo, ar dėl kitų nenustatytų priežasčių, kurios galėjo sąlygoti ne tik nukritusio nuo dviračio gulėjimą, bet ir patį griuvimą nuo jo. Šiuo kaltu taip pat buvo konstatuota, kad A. K. mirė nuo padarytais galvos dešinės pusės smilkininės dalies sužalojimų, sukėlusių galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą su centriniu kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimu (išnykimu), kad, tikėtina, jog užvažiavimo ant jo metu A. K. ant kelio gulėjo nugara, dalinai kairiu šonu ant asfalto... ir po smūgio automobilio bamperiu ... (vidurine dalimi) per galvos dešinę pusę, parvirto ant nugaros ir, prispaustas automobilio apačia, buvo stumiamas-velkamas kelio paviršiumi, kad neatmetama, jog dalis nubrozdinimų, galėjo būti padaryti ir nukrentant nuo dviračio, kad automobilio priekinės dalies detalės ( bamperis, radiatoriaus apatinės grotelės ir radiatorius), galėjo būti apgadinti jomis smogiant per gulinčio A. K. galvą ir automobiliu užvažiuojant virš jo kūno (t.2, b.l. 250-270).

Konstatavimas šiuo aktu, kad automobilio priekinės dalies detalės (bamperis ir radiatoriaus apatinės grotelės, tikrai sugadintos galėjo būti šio autoįvykio metu, tikėtinas. Tam pagrindą duoda tiek automobilio bamperio, tiek radiatoriaus grotelių apatinės dalies įlenkimas, užfiksuotas autoįvykio metu, tačiau to pasakyti apie konstatuotą ir radiatoriaus sugadinimą, pagrindo nėra, nes automobilio radiatoriaus sugadinimo padarymas 15-čio galvos smilkinine dalimi, pats savaime yra abejotinas. Juo labiau, kad byloje jokių radiatoriaus sugadinimą pagrindžiančių duomenų, iš viso nėra. Jokia radiatoriaus sugadinimo vieta iš viso neapžiūrėta ir neaprašyta nei ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, nei specialistų ir ekspertų. Tiesa, nuteistojo A, B., duoti parodymai rodo, kad įvykio metu jam radiatorius nuo užvažiavimo ant žmogaus, prakiuro, tačiau kuri konkreti jo vieta buvo prakiurusi ir koks to prakiurimo atsiradimo mechanizmas, užfiksuota nebuvo ir nežinoma (t.1, b.l. 130). Įvykio vietos apžiūros metu prie protokolo esančioje fotolentelės nuotraukoje Nr. 4, taip pat yra užfiksuotas dėmių, po A. B. vairuotu automobiliu ir šalia jo, nuo ištekėjusio skysčio, buvimas, tačiau, kas tai per dėmė, kokiu būdu bei iš kur ji atsirado ir kodėl ji po automobiliu ir šalia jo įvykio vietoje buvo, taip pat nenustatyta (t.1, b.l. 8). Automobilis po autoįvykio tuoj pat buvo sulaikytas ir tik 2007 m. rugsėjo 12 d. atiduotas Ž. S., tad rugpjūčio 28 d. juo važiuoti tikrai niekas negalėjo, tačiau nuteistojo A. B. 2007 m. lapkričio 9 d. prašyme, pateiktame draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ pranešta, kad autoįvykis, į kurį jis, vairuodamas automobilį VW „Passat“ pateko, įvyko 2007 m. rugpjūčio 28 d. ir, kad to autoįvykio metu buvo užvažiuota ant kliūties bei nukentėjo žmonės (t.2, b.l. 278), tad šioje dalyje nuteistojo A. B. nurodytas 2007 m. rugpjūčio 28 d. laikas, faktiškai buvo 2007 m. rugpjūčio 27 d.

Konstatavimas, jog 15-čio nukentėjusio galvos smilkinine dalimi be bamperio ir grotelių įlenkimo galėjo būti pramuštas radiatorius, abejones kelia dar ir dėl to, kad UADB „Ergo Lietuva“ pateikti duomenys rodo, jog už 2007 m. rugpjūčio 27 d. apgadintą nuteistojo vairuotą automobilį VW Passat“, V/n (duomenys neskelbtini), draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“ UAB „Armitana“ išmokėjo 6.359,60 lt draudimo išmoką, pervesdama ją į šios bendrovės sąskaitą. Draudimo bendrovės pateiktas šios transporto priemonės apžiūros – defektų aktas rodo, kad tokia suma bendrovei pervesta buvo dėl 2007 m. 08. 28 d. autoįvykio, kurio metu automobiliui VW „Passat“ Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinti buvo bamperis, panelė, aušinimo radiatorius, posparniai, turbo aušintuvas, kondensatoriaus radiatorius, kairės ir dešinės pusių sparnai, spoileris, grotelės, kad, remonto metu, bamperis, panelė, aušinimo radiatorius, posparniai, turb.aušintuvas, kond. radiatorius, grotelės, spoileris, buvo pakeisti, o kairės ir dešinės pusių sparnai, suremontuoti bei nudažyti (t.2, b.l. 271-278). Draudimo bendrovės aktu pripažinus jog tokie sužalojimai padaryti buvo šio eismo įvykio metu, tektų sutikti su tuo, kad, žuvusiojo galvos dešinės pusės smilkinine dalimi vieno smūginio kontakto metu, automobiliui buvo sugadinti 2 radiatoriai, ventiliatorius, priekinė automobilio panelė, abiejų pusių priekiniai sparnai, spoileris ir kt. O tai būtų akivaizdus absurdas. Negalėjo tokie sužalojimai automobiliui padarytais būti ir, užkibusį po automobilio dugnu žuvusįjį tempiant pirmyn bei atgal, nes nuo tempimo jam konstatuoti padarytais yra vien tik kūno odos nubrozdinimai, tad pagrindo neabejotinai tikėti teismo medicininių specialistų bei ekspertų išvadomis, jog, tokio autoįvykio metu sugadintas buvo ir automobilio radiatorius, pagrindo nėra.

Kaip jau minėta, šia ekspertizės akto Nr. EKM 15 (104)/11(01) išvada yra konstatuota ir tai, kad K., mirė nuo jam konstatuotų padarytais galvos dešinės pusės smilkininės dalies sužalojimų, sukėlusių galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą su centriniu kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimu (išnykimu). Tačiau centrinio kvėpavimo ir kraujotakos sutikimo (išnykimo) buvimas bylos nagrinėjimo šios instancijos teisme apeliantui inkriminuotas nebuvo, todėl ši dalis neaptarinėjama..

2. Ekspertizės aktu Nr. 11-2718(11) buvo nustatyta, kad, tikėtina, jog automobilio dugno detalėmis sutepimai galėjo būti padaryti priekiniuose A. K. vilkėtų drabužių paviršiuose, o sutepimai nuo kelio dangos, padaryti galėjo būti užpakaliniuose drabužių paviršiuose, kad nuteistasis, važiuodamas 30 km/h greičiu staigiai stabdydamas išvengti užvažiavimo ant gulinčio pėsčiojo galėjo, jeigu turėjo objektyvią galimybę matyti kelyje gulintį pėsčiąjį didesniu nei 19,3 metrai atstumu, kad, jei nugriuvęs ir kelio važiuojamoje dalyje gulintis A. K. matomas buvo mažesniu, kaip 19,3 m. artėjančio automobilio sustabdymo kelias atstumu, tuomet ant kelio gulintis A. K. nuteistajam buvo netikėta ir sunkiai pastebima kliūtimi, kad bylos medžiagoje objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti, ar prieš eismo įvykį nuteistasis, kelyje esant kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, turėjo objektyvią galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo, nėra ir, kad nuteistasis, važiuodamas 30 km/h greičiu, techninę galimybę sustabdyti automobilį iki užvažiavimo ant gulinčio A. K., turėjo tik tuo atveju, jei jam jo matomumas prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje objektyviai buvo ne mažesnis, kaip 19,3 m.

Jokių duomenų, kuie galėtų patvirtinti ar paneigti šioje išvadoje reikalingas nustatyti aplinkybes, byloje taip pat nenustatyta ir faktiniais duomenimis, nepatvirtinta.

Teismas, skundžiamu nuosprendžiu konstatavęs, jog kliūties A. B. nepastebėti negalėjo, nes įvykio vietos apšvietimas, kliūties jam atsiradimas ne staiga, bet prieš kažkokį tai laiką, liudytojų parodymai iš kokio atstumo jie, pamatę ant kelio gulintį žuvusįjį, savo automobilius sustabdyti galėjo, padarė išvadą, kad kaltinamasis yra kaltas, nes jis, važiuodamas jo nurodytu greičiu, galėjo kliūtį pamatyti ir, automobilį, nedavažiavęs kliūties sustabdyti arba kliūtį apvažiuoti (t.2, b.l. 168).

Šios išvados teismas jokiais faktiniais duomenimis nepagrindė, tad tokia teismo išvada yra deklaratyvi.

Pagal BK 281 str. 5 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

Neginčytinai akivaizdu, kad eismo saugumo taisyklių pažeidimo padarymo ne visada galima išvengti ir patraukimas baudžiamojon atsakomybėn negali būti siejamas su objektyviu pakaltinamumu. Vadinasi, BK 281 str. numatyto nusikaltimo padarymo atveju, nusikaltimo padarinių buvimas ne tik priežastiniu ryšiu turi būti susietas su eismo saugumo taisyklių pažeidimu, bet priežastinio ryšio situacija įvertinta turi būti ir kaltės požiūriu.

Nuteistasis A. B. 2007 m. rugpjūčio 27 d. apklausos liudytoju metu, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodė važiavęs 30 km greičiu, už kokių tai 50 m., pamatęs gulintį maišą, kitoje gatvės pusėje- ant gatvės gulintį maišą, pajutęs ant kažko užvažiavęs ir sustabdęs automobilį, po mašina pamatė žmogų.

2007 m. rugsėjo 12 d. apklausos įtariamuoju metu, nuteistasis parodė, važiavęs 30 km. greičiu, už sankryžos su Tarpučių gatve, maždaug už kokių 50 m. pamatęs ant kelio kažkokį siluetą. Privažiavęs arčiau, kitoje gatvės pusėje pamatęs ant gatvės gulintį dviratį ir pamanęs ten įvykus eismo įvykiui, o savo eismo juostoje už kokiį 3 metrų pamatė gulitį žmogų, stabdė, bet sustabdyti nespėjo ir ant šio užvažiavo. Žmogaus anksčiau nepamatė todėl, kad gatvės pusė, kuria jis važiavo, nebuvo apšviesta, o šviesa, krintantį iš kitos gatvės pusės, ant jo važiuojamos kelio dalies metė šešėlį.

2009 m. sausio 26 d. apklausos įtariamuoju, metu, jis patvirtino, gulintį važiuojamoje dalyje pastebėjęs, likus iki jo apie trim metrams ir patikslino, kad iki tol, jis jokio silueto savo kelio juostoje, nebuvo matęs.Pamatęs žmogų, stabdė, bet sustabdyti nespėjo.

Duodamas parodymus pirmos instancijos teisme, nuteistasis parodė, važiavęs apie 40 km/h greičiu, maždaug už 20 - 30 metrų pamatęs kitoje gatvės pusėje ant gatvės gulintį dviratį, šmėkštelėjusį šešėlį jo važiuojamoje eismo juostoje ir, maždaug už 1-3 metrų, ant gatvės gulintį žmogų. Stabdė, bet sustabdyti nespėjo.

Kaltu nuteistasis neprisipažino.

Įvykio vietos apžiūros metu eismo įvykio vietos plane padarytas įrašas, jog, įvykio vietoje degė gatvės apšvietimas (t.1, b.l. 6), faktiniams bylos duomenims, prieštarauja. 2009 m. balandžio mėnesį liudytojų duotų parodymų pagrindu sudarytas planas-schema (t.2, b.l. 15) rodo, kad apšvietimo stulpai yra tik kitoje gatvės pusėję, o nuteistojo važiuotos eismo juostos pusėje, apšvietimo stulpų, nėra. Kolegijos posėdyje liudytoju apklaustas V. Š. parodė, jog žuvęs dviratininkas, dviračiu, prieš nukritimą važiavo, neapšviesta kelio puse (toje neapšviestoje gatvės pusėje jis ir gulėjo (t.2, b.l. 205-206), tad ir nuteistojo duoti parodymai apie tai, kad, jo važiavimo eismo juosta apšviesta nebuvo, kad iš kitos gatvės pusės apšvietimo stulpai jo važiavimo eismo juostoje metė šešėlį, trukdantį matomumui, nepaneigti.

A. B. pripažinimas kaltu, jo kaltę grindžiant apšviesta kelio eismo juosta, automobilius, priešpriešine kelio eismo juosta vairavusių asmenų gebėjimu tuo metu pamatyti nuteistojo eismo juostoje nukrintantį ir/ar gulintį nukritusį žuvusįjį A. K., tėra tik jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtinta prielaida, jog ir nuteistasis A. B. nukritusį ir važiuojamoje kelio dalyje gulintį A. K. pamatyti privalėjo bei, neprivažiavęs jo, galėjo automobilį sustabdyti arba gulintįjį, apvažiuoti. Prielaidomis apkaltinamąjį nuosprendį grįsti įstatymai draudžia. Faktinių duomenų, kurie leistų kaltinamojo parodymus paneigti, išnaudojus visas įmanomas galimybes, nenustatyta, todėl, atsižvelgus ir įvertinus tai, kad, konkretus nuteistojo A. B. iki susidūrimo su kelio eismo važiuojamoje dalyje gulėjusiu žuvusiuoju buvęs važiavimo greitis jokiais faktiniais duomenimis nenustatytas ir nepatvirtintas, kad, bylos duomenimis, nei objektyvios galimybės matyti kelyje gulintį pėsčiąjį didesniu nei minimalus stabdymo kelias, atstumu, buvimas, nei galėjimas, esant kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, galimybė išvengti užvažiavimo ant važiuojamoje kelio dalyje gulėjusio žuvusiojo buvo, kad, kaltinamajam pamačius ant kelio eismo juostos gulintį žuvusįjį, iki jo jam buvo daugiau nei 19,3 m. atstumas ar dar daugiau, (važiuojant 30 km/h greičiu – ne mažiau 19,3 m, o važiuojant 40 km/h greičiu, dar daugiau), taip pat faktiniais duomenimis nenustatyta ir nepatvirtinta.

Visi šie faktiniai duomenys rodo, jog bylos duomenimis nuteistojo kaltė, padarius inkriminuotą nusikaltimą, nenustatyta, tad nuteistasis pagal jam inkriminuotą kaltinimą kaltu pripažintas ir nuteistas, nepagrįstai. Šiuo konkrečiu atveju, yra pagrindas konstatuoti, kad, susidariusioje situacijoje, išvengti susidūrimo su jo važiuojamoje eismo juostoje gulinčiu žuvusiuoju, nuteistasis negalėjo, kad, jo pakaltinamumas siejamas galėtų būti tik su objektyviuoju pakaltinamumu, o, kadangi, patraukimas baudžiamojon atsakomybėn negali būti siejamas su objektyviu pakaltinamumu, apkaltinamasis teismo nuosprendis apelianto atžvilgiu, yra nepagrįstas, tad jis naikinamas bei priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis ir nuteistasis išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Kolegija, vadovaudamasi BPK 329 str. 1 p.

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą .tenkinti.

2009 m. gruodžio 18 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. B. pagal BK 281 str. 5 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.