Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2013-12-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-459-318-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-04-15Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2013-12-20Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-12-20
Bylos Nr.
1A-459-318-2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-2-00341-2010-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Pocienė (pirm.), Angelė Ikasalienė, Stasys Lemežis
Nuteistasis
Z. L.
Nukentėjusysis
G. S.
Advokatai
Ridas Žemkauskas
Kategorijos
  • 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-459-318/2013

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00341-2010-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.6

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teisėjų Angelės Ikasalienės, Stasio Lemežio,sekretoriaujant Giedrei Gudaitytei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančiauskienei,nuteistajam Z. L.,gynėjui advokatui Ridui Žemkauskui,nukentėjusiajai G. S.,atstovui adv. Laimonui Judickiui,vertėjai Irinai Siniavskai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį - 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį - 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. L. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, turėdamas išankstinį tikslą apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą - G. S. pinigines lėšas, 2008 metų sausio mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), kartu su G. S. pasirašė Statybos rangos sutartį bei vėliau, 2008 m. spalio 26 d., minėtu adresu pasirašė Statybos rangos sutartį Nr. G.S.-01, pagal kurią jis įsipareigojo laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. G. S. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyti gyvenamąjį namą – 456 065 litų vertės, tvorą – 59 634 litų vertės, pirtį – 100 546 litų vertės bei garažą – 76 445 litų vertės. Nukentėjusioji G. S. šiomis sutartimis įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti Z. L. iš viso 692 690 litų. G. S., pasitikėdama Z. L. pateikiama informacija apie Statybos rangos sutarčių vykdymo eigą bei atliekamus darbus, apie poreikį įsigyti pušies rąstus statinių statyboms, vykdydama minėtas Statybos rangos sutartis, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2009 m. kovo 4 d., Z. L. asmeniškai bei į Z. L. banko sąskaitas: Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank'' ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB "SEB bankas" sumokėjo iš viso 401 934 litus, o Z. L., piktnaudžiaudamas G. S. pasitikėjimu, nutylėdamas esminę reikšmę jos apsisprendimui perduoti jam pinigines lėšas turėjusią aplinkybę, kad dalį piniginių lėšų, skirtų pušies rąstams įsigyti, jis ketina nepanaudodamas pagal G. S. nurodytą paskirtį panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, Statybos rangos sutartis įvykdė nepilnai. Jis laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2009 m. kovo 4 d. dalį G. S. jam sumokėtų piniginių lėšų – 74 800 litų, tyčia neteisėtai pavertė savo turtu bei siekdamas netikrais dokumentais pagrįsti 74 800 litų panaudojimą G. S. namo su priklausiniais statyboms, 2008 m., laikotarpiu nuo sausio mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, kreipėsi į J. P., kuris nežinodamas apie Z. L. daromą nusikaltimą - apgaule įgyjamas G. S. pinigines lėšas - 74 800 litų, Z. L. prašymu pagamino žinomai netikrus dokumentus, o būtent: 2008 m. sausio 15 d. Pušies rąstų pirkimo-pardavimo sutartį, tariamai patvirtinančią, kad Z. L. perka 312 m³ pušies rąstų, kurių bendra vertė - 106 080 litų, 2008 m. sausio 18 d. Krovinio važtaraštį Nr. E.M. 018, tariamai patvirtinantį, kad 2008 m. sausio 18 d. Z. L. buvo gabenama 44 m³ pušies rąstų ir 2008 m. vasario 6 d. Kasos išlaidų orderį, tariamai patvirtinantį, kad Z. L. už pušies rąstus sumokėjo 74 800 litų avansą. Šiuos dokumentus Z. L. 2010 m. rugpjūčio 27 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnams kaip išlaidas pagal su G. S. sudarytas Statybos rangos sutartis pagrindžiančius dokumentus. Tokiu būdu Z. L. apgaule savo naudai įgijo svetimą, G. S. priklausantį didelės vertės turtą – 74 800 litų, padarydamas G. S. 74 800 litų turtinę žalą.

Be to Z. L. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, pagamino netikrus dokumentus, juos laikė ir panaudojo, o būtent: jis, veikdamas tiesiogine tyčia, bendrininkų grupėje kartu su J. P., turėdamas išankstinį tikslą, remiantis Statybos rangos sutartimis, sudarytomis 2008 metų sausio mėnesio pradžioje ir 2008 m. spalio 26 d. sutartimi Nr. G.S.-01, dėl gyvenamojo namo, garažo, pirties ir tvoros statybų, pateisinti iš G. S. statyboms gautų piniginių lėšų dalies – 74 800 litų panaudojimą, 2008 m. laikotarpiu nuo sausio mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kreipėsi į J. P., nežinojusį apie Z. L. daromą nusikaltimą, su prašymu surašyti netikrus G. S. namo ir jo priklausinių statyboms tariamai panaudotų pušies rąstų įsigijimą, gabenimą ir atsiskaitymą pagrindžiančius dokumentus. 2008 m., laikotarpiu nuo sausio mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kaime esančios lentpjūvės teritorijoje, susitaręs su J. P., pastarajam priklausančiame automobilyje Honda HR-V, v/n (duomenys neskelbtini) tyčia pagamino žinomai netikrus dokumentus, o būtent: Z. L. nurodant dokumentų teksto turinį, J. P., pasinaudodamas E. M. asmens duomenimis, surašė tikrovės neatitinkančius: 2008 m. sausio 15 d. Pušies rąstų pirkimo-pardavimo sutartį, tariamai patvirtinančią, kad E. M. parduoda Z. L. 312 m³ pušies rąstų, kurių bendra vertė - 106 080 litų, 2008 m. sausio 18 d. Krovinio važtaraštį Nr. E.M. 018, tariamai patvirtinantį, kad E. M. 2008 m. sausio 18 d. 11.00 val. išsiuntė Z. L. 44 m³ pušies rąstų ir 2008 m. vasario 6 d. Kasos išlaidų orderį, tariamai patvirtinantį, kad E. M. už pušies rąstus gavo 74 800 litų avansą, kuriuos E. M. vardu pasirašė J. P.. Šiuos dokumentus J. P. perdavė Z. L., kuris 2008 m. sausio 18 d. Krovinio važtaraštį Nr. E.M. 018 nuo 2008 metų sausio - vasario mėnesio iki 2011 m. gegužės 2 d. laikė jam priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), kuomet Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai kratos metu paėmė minėtą netikrą dokumentą, o 2008 m. sausio 15 d. Pušies rąstų pirkimo-pardavimo sutartį ir 2008 m. vasario 6 d. Kasos išlaidų orderį laikė iki 2011 m. gegužės 4 d. ir žinodamas, kad minėti dokumentai suklastoti, juos panaudojo 2011 m. gegužės 4 d. 10.05 val. adresu T. Kosciuškos g. 8A Vilniuje, pateikdamas pagal Daiktų, dokumentų pateikimo protokolą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai I. N., siekdamas minėtais netikrais dokumentais pateisinti iš G. S. gautų piniginių lėšų dalies – 74 800 litų panaudojimą.

Šalies argumentai

Nesutikdamas su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu Z. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio15 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba peržiūrėti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jam paskirtos bausmės. Jis įsipareigojo laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. G. S. priklausančiame žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą, pirtį, garažą ir tvorą, tačiau Z. L. įvykdė ne visus įsipareigojimus. G. S. dėl sutarties nevykdymo kreipėsi į teismą, kuris iš Z. L. G. S. priteisė 401 934 litus. Dėl šių aplinkybių, tarp apelianto ir G. S. susiklostė civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai.

Z. L. teigia, kad neturėjo tikslo apgaulės būdu užvaldyti G. S. pinigų ir jų neužvaldė, o už juos, tarpininkaujant J. P., nupirko medieną. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius T. M. parodė, kad dėl medienos apdirbimo į jį kreipėsi Z. L. ir G. S., su kuria pasirašė sutartį. J. P. atvežė 200 m³ medienos, o po kurio laiko, T. M. pareikalavus, Z. L. atvežė medienos įsigijimo dokumentus. Įmonė buvo pajėgi išpjauti tik 100 m³. Todėl likusią dalį apdirbo J. P.. G. S. buvo atvykusi į lentpjūvę ir matė jai ruošiamą medieną. Liudytojo T. M. parodymai paneigia J. P. versiją, kad jis su mediena neturėjo nieko bendro. Tai, kad Z. L. J. P. už medieną sumokėjo dalį pinigų, patvirtina pastarojo atliktas mokėjimo pavedimas 20 000 litų sumai.

Mano, kad teismas nepagrįstai nevertino 2013 m. sausio 10 d. faktinių aplinkybių protokolo, kuris patvirtina, jog didelė dalis medienos, kurią apeliantas nupirko G. S. statyboms ir perdirbo UAB "(duomenys neskelbtini)" lentpjūvėje, iki šiol saugoma (duomenys neskelbtini) kaime. Ši aplinkybė patvirtina, kad Z. L. vykdė sutarties įsipareigojimus.

Apeliantas nurodo, kad ilgai negalėjo pradėti vykdyti statybos darbų, kadangi leidimas statybai buvo gautas tik 2008 m. rugsėjo 11 d. Iki šios datos atliko parengiamuosius darbus. Vėliau ilgą laiką nebendravo su G. S., nes dėl sunkios materialinės padėties negalėjo laiku bankui grąžinti paskolos, todėl teismas nusprendė parduoti jo butą. Dėl susidariusios padėties pablogėjo Z. L. psichologinė būsena, todėl pastarasis vengė bendravimo, kreipėsi į medikus ir vartojo raminančius vaistus. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad jo veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties.

Z. L. teigia, kad UAB "(duomenys neskelbtini)" direktoriui paprašius pateikti medienos įsigijimo dokumentus, jis kreipėsi į J. P.. Pastarasis juos atvežė jau su medienos pardavėjo E. M. rekvizitais ir parašais. Z. L. neturėjo pagrindo netikėti ar abejoti dokumentų tikrumu, todėl juos paėmė ir panaudojo, nežinodamas, kad J. P. juos suklastojo. Jeigu apeliantas būtų klastojęs medienos įsigijimo dokumentus, nebūtų jų pateikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad jo veiksmuose nėra ir Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties.

Be to Z. L. nurodo, kad paskirta bausmė yra per griežta ir neįgyvendina teisingumo principo. Skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę teismas neatsižvelgė į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, anksčiau neteistas, netrukdė ikiteisminiam tyrimui, davė išsamius parodymus apie jam žinomas aplinkybes. Taip pat teismas neįvertino, jog Z. L. bylos nagrinėjimo teisme metu patyrė stuburo traumą, todėl jam reikalingas nuolatinis gydymas. Mano, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu bus pasiekti paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teismo posėdyje nuteistasis Z. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras, nukentėjusioji ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Z. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo dalyje, kurioje Z. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nuteistasis pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės dalyje, kurioje Z. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 300 str. 1 d. paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Dėl nuteistojo Z. L. skundo argumentų, kad jis nepadarė veiksmų, sudarančių Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Nuteistojo Z. L. skundo argumentai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis G. S. atžvilgiu naudojo apgaulę, piktnaudžiavo jos pasitikėjimu, yra pagrįsti.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami visi duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir su juo susijusias svarbias aplinkybes, kurie gali patvirtinti ar paneigti inkriminuotus kaltinimus. Kiekvienas įrodymas turi būti siejamas su įrodymų visetu, kuris neabejotinai turi patvirtinti teismo nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, tačiau juos vertindamas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis Z. L. panaudojo apgaulę, piktnaudžiavo jos pasitikėjimu, siekdamas įgyti nukentėjusiosios G. S. turtą – pinigus.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas Z. L. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. nustatęs, kad jis, turėdamas išankstinį tikslą apgaule, piktnaudžiaujant G. S. pasitikėjimu, savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, kartu su G. S. 2008 m. sausio pradžioje pasirašė Statybos rangos sutartį bei vėliau 2008 m. spalio 26 d. pasirašė analogiško turinio Statybos rangos sutartį Nr. G.S.-01, pagal kurias jis įsipareigojo pastatyti gyvenamąjį namą, tvorą, pirtį bei garažą. G. S. pasitikėdama Z. L. pateikiama informacija apie Statybos rangos sutarčių vykdymo eigą bei atliekamus darbus, apie poreikį įsigyti pušies rąstus statinių statyboms, jam iš viso sumokėjo 401 934 litus. Nuteistasis nutylėdamas esminę reikšmę G. S. apsisprendimui perduoti jam pinigines lėšas turėjusią aplinkybę, kad dalį piniginių lėšų, skirtų pušies rąstams įsigyti, jis ketina panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, Statybos rangos sutartis įvykdė nepilnai. Jis laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2009 m. kovo 4 d. dalį jam G. S. sumokėtų piniginių lėšų – 74 800 litų, tyčia neteisėtai pavertė savo turtu. Z. L. siekdamas netikrais dokumentais pagrįsti 74 800 litų panaudojimą, 2008 m. laikotarpiu nuo sausio mėnesio pradžios iki vasario mėnesio, kreipėsi į J. P., kuris nuteistojo prašymu pagamino žinomai netikrus dokumentus. Nuteistasis suklastotus dokumentus 2010 m. rugpjūčio 27 d. pateikė Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnams kaip išlaidas, pagal su G. S. sudarytas Statybos rangos sutartis, pagrindžiančius dokumentus.

Teismas, grįsdamas šį kaltinimą, rėmėsi nukentėjusiosios G. S., liudytojo J. P., T. M., T. M., J. T. parodymais, rašytine bylos medžiaga, t.y., kratos protokolu ir specialisto išvada.

Iš nukentėjusiosios G. S. parodymų matyti, kad ji, veikdama pagal minėtas sutartis, nuteistajam Z. L. per tris kartus medienos pirkimui pervedė 160 000 litų (T. 5, b. l. 163). Iš Z. L. ir G. S. parodymų seka, kad namas ir pirtis turėjo būti pastatyti iš rastų. Iš 2008 m. sausio 18 d. pakvitavimo (T.1, b. l. 115) matyti, kad nuteistasis Z. L. iš nukentėjusiosios G. S. 2008 m. sausio 18 d. gavo 22 000 Lt, skirtų statybinės medienos pirkimui, 2008 m. sausio 24 d.- 60 000 Lt medienos pirkimui, 2008 m. vasario 13 d. 37 600 Lt medienos įsigijimui (T.1, b. l. 50, 58, 61), o 2009 m. kovo 4 d. 14 000 Lt statybinėms medžiagoms pirkti. Kad pinigus G. S. pervesdavo Z. L. ir duodavo grynais, neneigia ir pats nuteistasis (T.5, b. l. 170), tvirtina, kad G. S. pati domėjosi statybų eiga, o jis už jos pervestus pinigus pirko medieną, kitas statybines medžiagas, naudojo atliekamų darbų apmokėjimui.

Liudytojas J. P. tvirtino, kad Z. L. pagal pirkimo-pardavimo sutartį 312 m³ pušies rąstų per jį neįsigijo, 44 m³ pušies rąstų pagal krovinio važtaraštį jam pateikta nebuvo, taip pat E. M. už pušies rąstus avanso negavo. Liudytojas pripažino, kad 2008 m., tikslaus laiko neprisimena, Z. L. prašymu, jis išrašė fiktyvius dokumentus (T. 5, b. l. 166), patvirtinančius medienos už 74 800 Lt pirkimą iš E. M.. Tai, kad dokumentai buvo suklastoti, patvirtina specialisto išvada Nr. 11-1337 (11), kurioje konstatuota, kad suklastotus dokumentus, pateiktus pagal daiktų, dokumentų pateikimo protokolą (T. 5, b. l. 1), surašė tas pats asmuo J. P., o pasirašė ne E. M. (T. 2, b. l. 153-155). E. M. patvirtino, kad jis medienos nuteistajam nepardavė ir minėtų dokumentų nesurašė. Liudytojas J. T. parodė, jog J. P. klastojo inkriminuotus dokumentus nuteistojo prašymu.

Apylinkės teismas konstatuodamas, kad kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., rėmėsi šiais įrodymais, tačiau jų nesiejo su byloje esančių įrodymų visetu, jų neanalizavo inkriminuoto nusikaltimo sudėties požiūriu, todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus faktinius duomenis, konstatuoja, kad jų nepakanka padaryti išvadą, kad Z. L. įgijo svetimą didelės vertės turtą – G. S. pinigines lėšas – 74 800 Lt savo naudai, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, turėdamas išankstinį tikslą ją apgauti.

Kvalifikuoto sukčiavimo (BK 182 str. 2 d.) esmė – tai neteisėtas didelės vertės turto, didelės turtinės naudos, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės, turinčių vertybių sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Subjektyvusis kvalifikuoto sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia kvalifikuoto sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia didelės turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo, panaudojant apgaulę, pavojingą pobūdį ir nori, panaudodamas apgaulę, tokią turtinę naudą gauti.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgy­jamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra Statybos rangos sutartis, pagrindu. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu turtas perduodamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į to­kio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininką, teisėtą valdytoją, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis Nr. 2K-7-255/2012).

Sprendžiant klausimą, ar Z. L. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. kaip sukčiavimas, svarbu įvertinti ir jo ketinimų turinį bei jų susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius, iki pinigų gavimo momento ar po jo. Būtent tai inter alia, atsižvelgiant į san­dorio rūšį, gali lemti tokių nuteistojo veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nu­sikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad sandoris tarp šalių buvo sudarytas remiantis abipusiu susitarimu ir pasitikėjimu: Z. L. buvo G. S. pažįstamas, jie statybų klausimais bendravo dar iki sutarties pasirašymo, nukentėjusiajai buvo žinoma, kad Z. L. užsiima statybų verslu. Kad pastarasis užsiėmė statybomis, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Po Statybos rangos sutarties pasirašymo nuteistasis ėmėsi paruošiamųjų statybos darbų. Nors nukentėjusiajai G. S., priklausančiame žemės sklype atlikti darbai nebuvo įvertinti pinigine išraiška, tačiau apie jų atlikimą, medienos pirkimą, jos apdirbimą patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. M. parodė, kad jis į sklypą, esantį Klaipėdos rajone, mikroautobusu nuvežė darbininkus (T. 5, b. l. 110). Liudytojas M. L. teisiamojo posėdžio metu taip pat aiškino, kad sklype statybos darbai buvo atliekami, jame dirbo darbininkai (T. 5, b. l. 112). Tokiems parodymams neprieštarauja liudytojo T. M. (1947 m.) aiškinimas, kad jis sklype, esančiame Klaipėdos rajone, atliko betonavimo darbus, kur kartu dirbo ir kiti darbininkai (T. 5, b. l. 111). Nuteistasis, turėdamas G. S. įgaliojimą, ją atstovauti visose įmonėse ir organizacijose, gauti ir pateikti reikiamus dokumentus, mokėti mokesčius, paduoti pareiškimus, sudarė sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl žemės paruošimo gyvenamojo namo statybai, tvoros ir pirties pamatų įrengimo darbų (T. 2, b. l. 10-13). Kad už atliktus darbus G. S. sklype buvo atsiskaitoma, patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiai (T. 2, b. l. 18, 19, 20, 21). Nukentėjusioji G. S. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad ji sklype lankydavosi ir matė, kad statybų darbai vyko (T. 5, b. l.64). Tai, kad pirminių statybos darbų buvo imtasi aktyviai, kad tam buvo perkamos statybinės medžiagos, tame tarpe ir mediena, patvirtina antstolės V. V. 2010 m. rugpjūčio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame išvardinta kiek ir kokia apimtimi sklype buvo padaryta statybos darbų, pirkta medžiagų (T. 1, b. l. 142-143), taip pat dokumentų pateikimo protokolas su priedais (T. 5, b. l. 1-55). Šiuos faktinius duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Vien ta aplinkybė, jog Z. L. visų sutartyje nurodytų įsipareigojimų neįvykdė inkriminuotu laiku, negali būti vertinama kaip apgaulės požymis Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Tam, kad būtų galima inkriminuoti sukčiavimą, nepakanka susitarimo netinkamo vykdymo. Reikia nustatyti suklaidinimą dėl Z. L. ketinimų, kuris turi būti lydimas apgaulės elementų, kurie apsunkintų asmens identifikavimą ar paties sandorio fakto įrodinėjimą. Šiuo gi atveju nuteistasis nukentėjusiajai buvo pažįstamas, ji žinojo jo asmens duomenis, sutartiniai šalių įsipareigojimai buvo išdėstyti raštu, o Statybos rangos sutartis tarp G. S. ir Z. L. buvo vykdoma realiai, nuteistasis raštu patvirtindavo, kad pinigus pagal sutartį gavo. Taigi aptartų įrodymų visetas paneigia, jog sutarčių pasirašymo metu nuteistasis turėjo ketinimą atlikti tik dalį darbų ir dalį statyboms pervestų pinigų pasisavinti. Taigi tarp Z. L. ir G. S. Statybos rangos sutarties pagrindu susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

Teismo išvada, kad Z. L. įgydamas nukentėjusiosios rąstams pirkti skirtus pinigus piktnaudžiavo G. S. pasitikėjimu, Lietuvos Respublikos BK 182 str. numatytos apgaulės prasme, nes pateikė informaciją apie Statybos rangos sutarčių vykdymo eigą bei atliekamus darbus, apie poreikį įsigyti pušies rastus statinių statyboms, nutylėdamas, jog dalį pinigų, skirtų pušies rąstams įsigyti, jis ketina panaudoti ne pagal paskirtį, o savo poreikiams tenkinti, prieštarauja bylos faktiniams duomenims.

Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Todėl būtina įrodyti, kad kaltininkas žadėdamas už gautus pinigus medieną nupirkti, realiai tokio ketinimo neturėjo, nesiėmė jokių veiksmų, kad mediena būtų nupirkta, o nukentėjusysis, klaidingai suprasdamas kaltininko ketinimus, pastarajam perdavė savo pinigus – 74 800 Lt.

Teismo išvada, kad Z. L. pinigų gavimo metu nutylėjo, jog dalį piniginių lėšų, skirtų pušies rąstams įsigyti, jis ketina panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ir tuo piktnaudžiavo G. S. pasitikėjimu Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme, yra nepagrįsta bylos faktiniais duomenimis.

Kaip jau minėta, aptarti duomenys tvirtina, kad vykdydamas sutartinius įsipareigojimus Z. L. medieną ir kitas statybines medžiagas pirko. Iš Z. L. ir G. S. parodymų seka, kad namas ir pirtis turėjo būti pastatyti iš medienos. Todėl akivaizdu, kad poreikis įsigyti medieną, kaip statybinę medžiagą, buvo. Byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie paneigtų aplinkybę, kad pinigai pervesti nuteistajam buvo naudoti ir medienai įsigyti. Kad mediena, skirta G. S. sklype vykstančioms statyboms buvo pirkta ir apdirbta, patvirtina liudytojo T. M. parodymai. Jis paaiškino, kad Z. L. prašė jo apdirbti didelį kiekį medienos (200 m³ ), tačiau liudytojas buvo pajėgus apdirbti 100 m³, kuriuos į medžio apdirbimo cechą atvežė ir išsivežė J. P. (T. 5, b. l. 111). Kad nuteistasis inkriminuotu laiku medieną pirko, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pati nukentėjusioji, kuri medžio apdirbimo ceche matė Z. L. nupirktą, dar neapdirbtą medieną (T. 5, b. l. 164). Iš antstolės J. B. 2013 m. sausio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini)yra sukrauta apdorota ir neapdorota mediena, kuri įsigyta statyboms (T. 5, b. l. 152). Z. L. nuosekliai tvirtino, jog jis, gaudamas statyboms skirtus pinigus, tikėjosi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, kad ir pavėluotai, vykdyti. Šio pastarojo aiškinimo nepaneigia kiti bylos duomenys. Kaip matyti iš G. S. parodymų teisme, pastaroji statybvietėje kasdien nebūdavo, tačiau ten lankėsi. Be to pinigus medienos pirkimui paskutinį kartą ji nuteistajam pervedė 2008 metų pabaigoje, o po to nukentėjusioji dar ne kartą mokėjo Z. L. už statybinių medžiagų įsigijimą, todėl teismo išvada, kad kaltinamasis nutylėjo svarbias aplinkybes, susijusias su statybos darbų eiga, poreikiu įsigyti pušies rąstus, ir tai lėmė nukentėjusiosios apsisprendimą pervesti medienai pirkti skirtus pinigus, niekuo nepagrįsta. Pinigai medienai pirkti inkriminuotu laiku buvo perduodami, pervedami per kelis kartus, tačiau teismas nenustatė, kokiu konkrečiu laiku ir aplinkybėmis susiformavo Z. L. tyčia už Sovos pinigus nupirkti ne visą statyboms reikiamą medieną, įvykdyti ne visus sutartinius įsipareigojimus, o tik jų dalį, o dalį gautų iš jos pinigų pasisavinti. Tokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų šią aplinkybę, nėra. Nors byloje pasitvirtino, kad Z. L. dalyvavo klastojant 2008 m. sausio 15 d. Pušies rąstų pirkimo-pardavimo sutartį, tariamai patvirtinančią, kad Z. L. perka 312 m³ pušies rąstų bendros 106 080 litų vertės, 2008 m. sausio 18 d. Krovinio važtaraštį Nr. E.M. 018, tariamai patvirtinantį, kad 2008 m. sausio 18 d. Z. L. buvo gabenama 44 m³ pušies rąstų ir 2008 m. vasario 6 d. Kasos išlaidų orderį, tariamai patvirtinantį, kad Z. L. už pušies rąstus sumokėjo 74 800 litų avansą, tačiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad Z. L. šiuos dokumentus buvo pateikęs G. S. prieš jai perduodant ar pervedant pinigus, skirtus pušies rąstams įsigyti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šių netikrų dokumentų pagaminimas kokiu nors būdu įtakojo G. S. apsisprendimą perduoti Z. L. žinion medienai pirkti skirtus pinigus.

Nors Z. L. 2010 m. rugpjūčio 27 d., jau turėdamas savo žinioje iš nukentėjusiosios gautus pinigus, šiuos netikrus dokumentus pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnams kaip išlaidas pagal su G. S. sudarytas Statybos rangos sutartis pagrindžiančius dokumentus, tačiau ši aplinkybė niekaip neįtakojo nukentėjusiosios apsisprendimo šiuos pinigus perduoti Z. L. ir negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimo pasitikėjimu, apgaulės požymis inkriminuoto sukčiavimo sudėtyje.

Taigi byloje nepasitvirtino, kad Z. L. naudojo apgaulę, piktnaudžiavo nukentėjusiosios pasitikėjimu, pagal sudarytas sutartis savo žinion perimdamas iš G. S. 74 800 Lt, t.y. dalį jos perduotų, skirtų medienos pirkimui pinigų, o pastaroji perdavė nuteistajam šiuos pinigus apgaulės įtakoje. Taigi, neįrodžius apgaulės panaudojimo, siekiant įgyti svetimą turtą, nuteistojo veiksmuose, perimant G. S. jam perduotus pinigus minėtų Statybos rangos sutarčių pagrindu, nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. sudėties. Todėl apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylą nagrinėja nuteistojo paduoto apeliacinio skundo ribose ir atkreipia dėmesį į tai, kad civiliniai teisiniai santykiai pereiti į baudžiamuosius gali tik esant tam tikroms sąlygoms bei tuo atveju, kai vienas iš civilinių teisinių santykių dalyvių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią kitam teisinių santykių dalyviui ginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad G. S. jau 2010 m. sausio 27 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 2008 m. spalio 12 d. Rangos sutarties Nr. GS-01, sudarytos su Z. L., nutraukimo ir patirtos žalos atlyginimo. 2011 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo minėtą Rangos sutartį nutraukė ir G. S. naudai iš Z. L. priteisė 401 934 Lt, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. 2011 m. gruodžio 22 d. nukentėjusiajai buvo išduotas vykdomasis raštas priverstiniam išieškojimui vykdyti. Taigi G. S. turtinės teisės buvo apgintos civilinio proceso tvarka. Nors G. S. aiškino, kad ji iki teismo sprendimo priėmimo nuteistojo negalėjo rasti, tačiau, kaip matyti iš minėto teismo sprendimo, tai nesutrukdė apginti jos turtines teises. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis savo sąmoningais veiksmais sukėlė savo nemokumą, sumenkino nukentėjusiosios galimybes atkurti savo pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis.

Nuteistasis nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusiosios G. S. pervestus pinigus naudojo statyboms. Kadangi medieną pirko iš įvairių šaltinių, ne visuomet buvo išrašomi medienos įsigijimo dokumentai. Todėl ta teismo nustatyta aplinkybė, kad nuteistasis pagamino inkriminuotus netikrus dokumentus, negali būti pripažinta įrodymu, neabejotinai patvirtinančiu, kad nuteistasis G. S. jam perduotus 74 800 Lt pavertė savo turtu. Nukentėjusioji patvirtino, jog ji ikiteisminio tyrimo metu prašė atlikti byloje specialų tyrimą, siekiant nustatyti, kiek darbų ir kokiai sumai vykdydamas sutartinius įsipareigojimus atliko Z. L., tačiau šis jos prašymas nebuvo patenkintas motyvuojant tuo, kad specialus tyrimas būtų brangus. Taigi šiuo metu byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent 74 800 Lt pagal Statybos rangos sutartį iš Z. L. perduotų pinigų, skirtų medienai įsigyti, pastarasis panaudojo ne pagal paskirtį, o juos pasisavino.

Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad tarp nukentėjusiosios G. S. ir nuteistojo Z. L. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius.

Nuteistojo Z. L. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., yra nepagrįsti.

Apylinkės teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus: nuteistojo Z. L. aiškinimą apie inkriminuotų dokumentų įgijimo aplinkybes, liudytojų: J. P., J. T. parodymus apie šių dokumentų surašymo aplinkybes, E. M. aiškinimą, kad jis tokių dokumentų nepasirašinėjo, specialisto išvadą, kad juos pasirašė ne E. M., teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo Z. L. nusikalstami veiksmai, pagaminantį netikrus dokumentus, sudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d, sudėtį.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti kaltininko tie­sio­ginę tyčią, t. y., kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, panaudoja netikrą dokumentą, juo siekė teisinių padarinių, tai atliko sąmoningai ir norėjo taip veikti. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet yra vertinami ir objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai: kaltininko atlikti veiksmai, jų pobūdis, pastangos juos darant ir siekiamas rezultatas.

Nuteistojo aiškinimą, kad jis dokumentus iš J. P. gavo nežinodamas, kad juose įrašytos tikrovės neatitinkančios žinios, kad dokumentai netikri, paneigia byloje esančių duomenų visuma. Specialisto išvadoje Nr. 11-1337 (11) nurodyta, kad 2008 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2008 m. vasario 6 d. kasos išlaidų orderį, 2008 m. vasario 6 d. kasos išlaidų orderį surašė J. P., tačiau jį pasirašė ne E. M. (T. 2, b. l. 153-155). Kad dokumentai buvo klastojami, patvirtino ir juos surašęs pats J. P., kuris nurodė, kad galimai 2008 m. vasario mėnesį, Z. L. prašymu, nuteistajam nepaaiškinus, kam šie dokumentai bus reikalingi, nurodžius kiekius ir sumas, surašė krovinio važtaraštį, kasos išlaidų orderį ir pirkimo – pardavimo sutartį (T. 1, b. l. 66). Tokį liudytojo J. P. aiškinimą savo parodymais patvirtino liudytojas J. T., kuris kartu su nuteistuoju ir J. P., būdamas automobilyje Honda HR-V, girdėjo kaip nuteistasis prašė, jog J. P. suklastotų dokumentus tam, kad jis juos kaip pavyzdį parodytų klientui (T. 5, b. l. 113). Teisiamojo posėdžio metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius T. M. parodė, kad nors dėl rąstų apdirbimo buvo sudaręs sutartį su G. S., tačiau niekada iš Z. L. neprašė dokumentų, patvirtinančių tai, iš kur mediena buvo paimta (T. 5, b. l. 111). Išanalizavus byloje esančius faktinius duomenis, kolegija konstatuoja, jog jie neabejotinai patvirtina, kad Z. L., prašydamas J. P. surašyti netikrus dokumentus, nurodydamas medienos kiekius, puikiai suprato, jog iš E. M. niekada medienos nepirko, nevežė ir jam pinigų nemokėjo. Z. L. tai darė, siekdamas pateisinti G. S. jam duotų statyboms pinigų panaudojimą. Taigi jis, veikdamas kartu su J. P., bendrininkavo netikrų dokumentų pagaminime, kuriuos panaudojo, pateikdamas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnams, t.y. sąmoningai siekė teisinių padarinių ir norėjo taip veikti.

Tokiu būdu, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog Z. L. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. Kadangi Z. L. šio nusikaltimo padarymo metu veikė kaip vykdytojas, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas dar ir pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. yra perteklinis, todėl šalintinas iš apylinkės teismo nuosprendžio.

Nuteistojo Z. L. apeliacinio skundo argumentai, kad jam pagal BK 300 str. 1 d. paskirta bausmė yra pergriežta, yra pagrįsti.

Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. sankcijoje numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardintus reikalavimus, bet ir įvertinti nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos.

Bausmė už nusikalstamą veiką skiriama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1 d.). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę Z. L., atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, jo sveikatos būklę, į tai, kad anksčiau nusikaltęs nebuvo. Z. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis, veikė bendrininkų grupėje. Nors apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į šias aplinkybes, tačiau nepakankamai įvertino, kad nuteistasis yra silpnos sveikatos, nusikalto pirmą kartą, padarytas nusikaltimas yra nesunkus, nėra duomenų, jog pastarasis po jo būtų padaręs kitus nusikalstamus veiksmus, todėl nepagrįstai jam paskyrė griežčiausią baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 55 str. nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

Lietuvos Respublikos BK 55 str. vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui, pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti straipsnio sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuotai pagrindžiant sprendimą aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Taigi apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, visų pirma, turėjo apsvarstyti galimybę skirti jam straipsnio sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatas, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, todėl paskyrė neteisingą bausmę, kuri keistina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų aplinkybių visetą, kad Z. L. anksčiau nusikaltęs nebuvo, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, turi sveikatos problemų, nėra duomenų, kad būtų vėliau nusikaltęs, daro išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d., bus pasiekti jo atžvilgiu paskyrus Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t.y. baudą.

Nusikaltimo padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. redakcija (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už nesunkius nusikaltimus numatė baudą iki 100 MGL. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d., bausmę švelninantis, nuteistojo teisinę padėtį švelninantis įstatymas turi grįžtamąją galią.

Atsižvelgiant į tai, kad Z. L. yra silpnos sveikatos, neteistas, jo padarytas nusikaltimas nesunkus, nėra duomenų, jog būtų naujai nusikaltęs, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o lengvinančių aplinkybių nėra, nuteistajam skirtina bauda didesnė, nei BK 47 str. numatytas baudos vidurkis, - 60 MGL (7 800 Lt) dydžio bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 328 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kurioje Z. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį: Z. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžio dalį, kurioje Z. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. BK 300 str. 1 d. paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio jo veiksmų kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. Z. L. paskirti 60 MGL (7 800 Lt) dydžio baudą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Regina PocienėTeisėjai Angelė IkasalienėStasys Lemežis