Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutarimo D. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

D. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, 2010 m. birželio 26 d. – 2010 m. rugpjūčio 25 d. leido dirbti A. S. sargu – darbininku, nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties, apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais D. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius (toliau – ir apeliantas, VDI) prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (b. l. 38). Apelianto manymu, byloje pakanka duomenų nustatyti, jog tarp D. V. ir A. S. buvo susiklostę darbo santykiai, kadangi buvo išmokėtas atlyginimas, buvo atliekamos tam tikros darbinės funkcijos, A. S. pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai. Apeliantas taip pat mano, kad D. V. yra tinkamas administracinio teisės subjektas, kadangi darbdaviu gali būti tiek juridinis, tiek fizinis asmuo, be to, Bendrovės savininkė yra D. V. sesuo, o jis pats pripažino, kad yra Bendrovės akcininkas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; <...> darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010). Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnai), šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad byloje kilusios abejonės būtų pašalintos, o byla būtų išspręsta teisingai.

Iš byloje pateiktos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad A. S. dirbo sargu – darbininku Bendrovės gamybinėse patalpose, t. y. tvarkė teritoriją, šveitė talpas, skirtas alaus nokinimui ir brandinimui, tvarkė lietaus nutekamuosius vamzdžius ir pan. (b. l. 4-5, 8, 9). Šias aplinkybes patvirtina liudytojo T. R. parodymai, iš kurių nustatyta, jog liudytojas matė A. S. dirbantį Bendrovėje, taip pat liudytojos I. K. parodymai, kuriuose liudytoja teigia, jog matė A. S. sėdintį prie bačkos (b. l. 11, 30). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo paaiškino, kad, jam sutikus pavežti A. S., sužinojo, jog pastarasis neturi gyvenamosios vietos ir darbo, todėl pasiūlė jam pagyventi Bendrovės, kurios akcininkas buvo jo pažįstamas A. B., gamybinėse patalpose. D. V. taip pat nurodė, jog dėl darbo su A. S. nesitarė (b. l. 10, 30). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismo posėdžio metu D. V. nurodė, jog A. B. buvo prašęs jo prižiūrėti minėtas gamybines patalpas (b. l. 31). Teisėjų kolegija pažymi, jog neprašytas pašalinis asmuo nesiimtų tvarkyti teritorijos bei neatliktų kitų, aukščiau nurodytų, veiksmų savo iniciatyva, nesitikėdamas už tai jokio atlygio, todėl darytina išvada, kad A. S. susitaręs realiai dirbo Bendrovės naudai.

Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog byloje pateiktais duomenimis įrodyti kiti darbo sutarties požymiai, t. y. darbas buvo dirbamas paklūstant darbdavio nustatytai darbo tvarkai bei buvo dirbama atlygintinai. A. S. pirminiame paaiškinime bei teismo posėdžio metu nurodė, jog Bendrovės patalpose dirbo su jam duotais darbo įrankiais, kitus pirko pats ir pirkimo kvitus pateikė D. V., D. V. ir Mindaugas užsukdavo patikrinti, kaip A. S. dirba (b. l. 8, 31). Šias A. S. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo T. R. parodymai, jog jis matė, kaip A. S. rankomis šveitė statines bei tvarkė lietaus nutekamuosius vamzdžius, pats T. R. padėjo A. S. perstumti statines (b. l. 11, 31). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog A. S. parodymuose nuosekliai teigia, jog už liepos mėnesį jam buvo pažadėtas 800 litų, rugpjūčio mėnesį – 900 litų, rugsėjo mėnesį – 1 100-1 200 litų atlyginimas ir nurodo, jog minėtas sumas jam mokėjo administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo bei M. (b. l. 6, 8, 30). D. V. paliudijo, kad buvo prašęs M. užsukti prižiūrėti Bendrovės patalpų, nors jokių nurodymų mokėti A. S. atlyginimą nebuvo davęs, tačiau A. S. patvirtino, kad iš viso D. V. ir M. yra jam sumokėję 1 200 litų (b. l. 31). Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis gali būti įrodyta ir nustačius, jog atlyginimas už dirbtą darbą buvo mokamas ne pinigine forma, pvz., atlyginant natūra, įskaitant skolą ir pan. (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 232-233). Todėl netgi tokiu atveju, jei A. S. ir D. V. dėl piniginio atlyginimo nebuvo susitarę, aplinkybė, jog A. S. buvo leista gyventi Bendrovės gamybinėse patalpose už tai, jog jis jas saugos bei nudirbs tam tikrus darbus, laikytina susitarimu dėl darbo atlyginimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo paliudijo, jog patalpos buvo apleistos, todėl pasiūlė A. S. jose pagyventi bei prižiūrėti, siekiant išvengti vagysčių (b. l 30).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas D. V. nėra tinkamas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatytos administracinio teisės pažeidimo subjektas. Teisėjų kolegija nurodo, jog gali būti atvejų, kai kiti asmenys, t. y. ne Bendrovės vadovas ar kitas jo oficialiai įgaliotas asmuo, turėdami žodinį Bendrovės direktoriaus pavedimą, organizuoja asmenų įdarbinimą. Tokiais atvejais Bendrovės vadovas žino, jog Bendrovėje dirbamas nelegalus darbas, bet nesiima jokių priemonių darbo santykius įteisinti teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl administracinėn atsakomybėn dėl nelegalaus darbo gali būti traukiami keli asmenys: tiek įmonės vadovas, padaręs administracinį teisės pažeidimą neveikimu, t. y. nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, tiek aktyvius veiksmus atlikęs asmuo (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 240-241). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. V. nurodė, jog A. B. bei A. R., būdami Bendrovės akcininkai, buvo informuoti, jog gamybinėse patalpose gyvens ir patalpas prižiūrės A. S., tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad darbo teisiniai santykiai būtų įteisinti įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 30-31). Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo požymiai, byloje surinktais duomenimis įrodyti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nepaneigė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančių įrodymų, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika sprendžiant panašias bylas, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas kaip nepagrįstas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.