Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-12-04 · Civilinė byla Nr. 2-17403-945/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-04
Bylos Nr.
2-17403-945/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-13190-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
I. K.
Atsakovas
UAB „Autoirvis“
Civilinė byla Nr. 2-17403-945/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13190-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 11.9.10.8.; 11.10.; 116.1.
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 4 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, Sonatai Skučienei, M. L., dalyvaujant ieškovui I. K., ieškovo atstovei advokatei N. K., atsakovės UAB „Autoirvis“ direktoriui V. L., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. K. ieškinį atsakovei UAB „Autoirvis“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė teismui ieškinį (b.l. 3-5), kuriuo prašo panaikinti atsakovės direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 13-5 (b.l. 8, 46), kuriuo ieškovui pareikštas griežtas įspėjimas dėl pamestų pinigų priėmimo kvitų, pripažinti darbo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės, nutraukimą 2014 m. birželio 13 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2014 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. 14-3, b.l. 7, 49) neteisėtu, priteisti ieškovui iš atsakovės išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, taip pat nesumokėtą darbo užmokestį už 2014 m. birželio mėn., vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką bei turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas ir jo atstovė nurodė, kad ieškovas nuo 2001 metų pagal darbo sutartį dirbo vadybininko pareigose. Pagal darbo sutartį buvo mokamas minimalus Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis. Ieškovui grįžus iš komandiruotės ir 2014 m. birželio 16 d. nuvykus į darbą, atsakovės direktorius pareiškė, kad ieškovas atleistas iš darbo, nutraukta darbo sutartis ir, kad daugiau į darbą neitų. Jokie pranešimai, pareikalavimai pasiaiškinti ar kiti dokumentai nebuvo įteikti, su įsakymu dėl atleidimo iš darbo ieškovas nebuvo supažindintas. 2014 m. birželio 17 d. ieškovas kreipėsi su prašymu į VSDFV Kauno skyrių, kuris išdavė pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą (b.l. 6), iš kurios matosi, kad ieškovas atleistas iš darbo 2014 m. birželio 13 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovas nežinojo (nebuvo informuotas) apie jokias jam skirtas drausmines nuobaudas. Tik gavus iš atsakovės dokumentus paaiškėjo, kad 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 13-5 jam buvo pareikštas griežtas įspėjimas dėl pamestų pinigų priėmimo kvitų, o 2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 14-3 drausminė nuobauda atleidimas iš darbo pritaikyta dėl neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. birželio 13 d. Prieš skirdamas drausminę nuobaudą darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Nurodytų drausmės pažeidimų ieškovas nepadarė, kadangi pinigų priėmimo kvitai buvo perduoti, o laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. birželio 13 d. ieškovas buvo išvykęs į užsienį pirkti padėvėtų automobilių atsakovės vardu. Atsakovės direktorius, pažeisdamas DK 240 straipsnio nuostatas, ieškovo neinformavo ir nesupažindino su įsakymais dėl drausminių nuobaudų skyrimo, darbdavys nepateikė jokio raštiško pareikalavimo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Kadangi, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovas nepageidauja būti grąžintas į darbą, darbo sutartis pripažintina nutraukta teismo sprendimu, ieškovui iš atsakovės priteistina DK 300 straipsnio 4 dalyje numatyta išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Be to, neteisėtai nutraukęs darbo sutartį darbdavys neišmokėjo ieškovui priklausančio darbo užmokesčio už 2014 m. birželio mėn. Dėl neatsiskaitymo ieškovo kaltės nėra, todėl, vadovaujantis DK 141 straipsniu, priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį (b.l. 13) atsakovė nurodė, kad visi ieškovo reikalauti dokumentai jam buvo išsiųsti registruotais laiškais 2014 m. birželio 20 d. ir 2014 m. liepos 25 d. (b.l. 14). Ieškovas niekada nebuvo siųstas į komandiruotę, 2014 m. birželio 9-13 dienomis iš Lietuvos nebuvo išvykęs. Ieškovas užsiiminėjo savivale, įgaliojimų viršijimu, piktavališkai vengė susitikimų, susirinkimų, bet kokių pasiaiškinimų, noro taikiai spręsti įmonės ar akcininkų problemas. Įvertinus visus nesutarimus bei problemas nuspręsta UAB „Autoirvis“ likviduoti. Teismui pateikuose rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 36-39, 43) atsakovės direktorius papildomai nurodė, jog, įvertinus aplinkybę, kad ieškovas buvo įmonės akcininkas, sudarius su juo darbo sutartį jam buvo suteikta veiksmų laisvė, neatleidžiant nuo prievolės teikti ataskaitas, gauti pritarimą priimamiems sprendimams. Laikui bėgant ieškovas pradėjo jaustis nekontroliuojamas, neprivalantis teikti ataskaitų, nebeatvykdavo į įmonės buveinę, vengė susitikimų, ignoravo savo, kaip akcininko, prievoles. 2013 m. praradęs pinigų priėmimo kvitus ieškovas nesiteikė teikti paaiškinimo, už ką buvo įspėtas. Grubus darbo drausmės pažeidimas buvo užfiksuotas ir 2012 m. spalio 1-5 dienomis, kai ieškovas, nepranešęs direktoriui, išvyko atostogauti (b.l. 47-48). 2014 m. balandžio 22 d. bendru akcininkų sutarimu buvo priimtas sprendimas, kad įmonės veiklą tęsti yra netikslinga, o 2014 m. birželio 2 d. nutarta parduoti įmonės ilgalaikį turtą bei įmonę likviduoti. Tolimesni ieškovo veiksmai tapo nebesuprantami bei nenuspėjami. Ieškovas į įmonės buveinę nebeatvykdavo, į kvietimus susitikti neatsiliepdavo, atsisakė grąžinti įmonės antspaudą (b.l. 50-51), nepanaudotus pinigų priėmimo kvitus, valstybinius transporto priemonių laikinos registracijos numerius (b.l. 52). Kaip įmonės vadovas, siekdamas užkirsti kelią galimiems neteisėtiems ieškovo veiksmams, atsakovės direktorius buvo priverstas sustabdyti ieškovo įgaliojimus. Ieškovas ar jo atstovai neatvyko ir į 2014 m. liepos 22 d. bei 2014 m. rugpjūčio 12 d. akcininkų susirinkimus (b.l. 53-54).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 13-5 paskirtos drausminės nuobaudos

Teikdamas ieškinį ieškovas prašo panaikinti jam atsakovės direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą. Reikalavimas siejamas su aplinkybe, jog 2014 m. birželio 13 d. skirdamas antrąją drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo darbdavys rėmėsi DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, numatančia teisę darbdaviui taikyti darbuotojo atžvilgiu griežčiausią drausminę nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas padaromas nepraėjus 12 mėnesių po ankstesnės nuobaudos paskyrimo, t.y. aplinkybe, jog 2013 m. birželio 28 d. įsakymu paskirta nuobauda patenka į juridinių faktų, kuriais remdamasis darbdavys atleido ieškovą iš darbo, visumą.

Jeigu ankstesnė drausminė nuobauda yra vienas iš darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio teisėtumo kilęs ginčas, pagrindo sudėties elementų, o darbuotojas nėra pareiškęs dėl jos atskiro reikalavimo, tai pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu apima ir reikalavimą dėl ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo. Nors reikalavimo dėl drausminės nuobaudos, išskyrus atleidimą iš darbo, pareiškimui DK 299 straipsnyje nustatyta privaloma neteisminė nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje tvarka, esamą individualių darbo ginčų teisinį reglamentavimą aiškinant sistemiškai kartu su CPK 24 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią tuo atveju, kai byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme, darytina išvada, jog, esant byloje pareikštam reikalavimui dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kurio vertinimas, vadovaujantis DK 299 straipsnio 2 dalies 3 punktu, priskirtinas išimtinai teismo kompetencijai, bylą nagrinėjantis teismas privalo įvertinti ir atleidimo iš darbo sudėtį sudarančios ankstesnės darbdavio darbuotojui paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, net ir ieškovui su atitinkamu reikalavimu prieš tai nesikreipus į darbo ginčų komisiją. Vertinant kreipimosi į teismą su atitinkamu reikalavimu terminus, dėmesys atkreiptinas į tai, jog atsakovė nagrinėjamoje byloje nereiškė prašymo taikyti ieškinio senatį, todėl teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl ieškovo kreipimosi į darbo ginčus nagrinėjantį organą su atitinkamu reikalavimu savalaikiškumo.

Vadovaujantis DK 236 straipsniu, drausminė nuobauda gali būti taikoma darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. DK 234 straipsnyje nurodyta, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės, tuo tarpu DK 228 straipsnyje akcentuojama, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą. Remiantis DK 93 straipsnio 1 dalimi, 61, 94, 230, 232 staipsniais, darbuotojo pareigos nustatomos darbo ir kolektyvinėje sutartyse, pareiginiuose nuostatuose, darbo tvarkos taisyklėse ir kituose vidiniuose įmonės dokumentuose. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia šiuos drausminės atsakomybės taikymo pagrindus: pirma, asmuo, kurio atžvilgiu taikoma drausminė atsakomybė, turi būti atsakomybę taikančio subjekto darbuotoju; antra, teisės aktuose arba darbdavio vidiniuose dokumentuose turi būti nustatyta konkreti darbuotojo pareiga, kurios darbuotojas privalo laikytis; trečia, ši pareiga darbuotojui turi būti žinoma, t.y. už įmonės vidiniame dokumente numatytos pareigos nevykdymą darbuotojui drausminė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu darbuotojas yra supažindintas su tokios pareigos egzistavimu; ketvirta, darbuotojas savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais turi pažeisti jam nustatytą pareigą. Visų šių sąlygų egzistavimą kilus teisminiam ginčui privalo įrodyti darbdavys. Be to, teisminio nagrinėjimo objektu tokiu atveju laikoma ir drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų, nustatytų DK 238, 240-241 straipsniuose laikymasis- nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo (bet ne vėliau kaip per 6 mėn. po pažeidimo padarymo), darbuotojui turi būti sudaroma galimybė pateikti pasiaiškinimą, parenkant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes ir ankstesnį darbuotojo darbą.

Nagrinėjamu atveju reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės. Nors nei darbo sutartyje, nei į bylą pateiktose darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas (b.l. 57-61), tiesiogiai neįvardintos ieškovo pareigos, susiję su piniginių lėšų apskaita, tuo tarpu jokių kitų vidinių dokumentų, kuriuose tokia pareiga būtų buvusi įtvirtinta, atsakovės direktorius į bylą nepateikė, teikdamas paaiškinimus teismui pats ieškovas pripažino disponavęs griežtos atskaitomybės pinigų priėmimo kvitais, juos pasirašinėdavęs ir perduodavęs buhalterei. Pastaroji aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog pagal faktiškai susiklosčiusią situaciją ieškovas negalėjo nesuprasti, kad jam yra perduoti dokumentai, kurių praradimas bendrovei gali sukurti neigiamas pasekmes. Iš kitos pusės, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų ginčijamame įsakyme užfiksuoto pažeidimo faktą, t.y. faktą, jog ieškovas neperdavė įsakyme nurodytų pinigų priėmimo kvitų atsakovės direktoriui ar buhalterei. Darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais, darbdavys rizikuoja, kad tokie dokumentai esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, tuo tarpu darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, ar darbdaviui buvo perduoti visi pinigų priėmimo kvitai, įrodinėjamos tik ieškovo ir atsakovės direktoriaus paaiškinimais, kurie yra kardinaliai priešingi. Jokių papidomų duomenų, kurie atskleistų, kaip ieškovas turėjo vykdyti atitinkamą pareigą, kaip buvo apskaitomi buhalterei perduoti finansiniai dokumentai, atsakovės direktorius į bylą nepateikė. Nurodytos aplinkybės leidžia kelti pagrįstas abejones dėl ieškovo ir atsakovės buhalterės atsakomybės ribų, t.y. dėl momento, iki kada už atitinkamų dokumentų išsaugojimą atsakingu laikomas ieškovas, ir nuo kada asmuo, kuriam ieškovas dokumentus turėjo perduoti. Byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigta ieškovo iškelta prielaida, kad ginčijamame įsakyme nurodyti kvitai galėjo būti perduoti atsakovės buhalterei, bet vėliau neišsaugoti. Darbdavys, toleravęs praktiką, kuria remiantis niekaip nefiksuojamas dokumentų judėjimas, jų perdavimas, negali vėliau šios aplinkybės panaudoti prieš darbuotoją, kuris neturi galimybių įrodyti dokumentų perdavimo faktą. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad atsakovė neįrodė darbo drausmės pažeidimo, už kurį ieškovui paskirta drausminė nuobauda 2013 m. birželio 28 d. įsakymu, fakto. Atsakovės direktoriaus tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir pasisakant teismo posėdžių metu nurodyta aplinkybė, jog jį su ieškovu siejo draugiški santykiai, jog jie abu yra atsakovės akcininkai, dėl ko ne visi darbo santykių aspektai buvo griežtai sureglamentuoti, ieškovui buvo palikta veiksmų laisvė, ne tik nepatvirtina nuobaudos skyrimo pagrįstumo, bet priešingai, parodo, jog ieškovas, atsižvelgdamas į neformalius šalių santykius, neturėjo pagrindo tikėtis, jog už galimus darbo trūkumus (kurių faktas, kaip minėta, šioje byloje nenustatytas), jam bus taikoma drausminė atsakomybė. Darbdavys, neformalizavęs darbo santykių, prisiima riziką, jog vėliau neturės pagrindo pasinaudoti iš darbo santykių teisinio reglamentavimo kylančiomis teisėmis.

Įvertinus ieškinio argumentus, susijusius su procedūrinių reikalavimų skiriant drausminę nuobaudą nesilaikymu, akcentuotina, jog atsakovės direktorius patvirtino nereikalavęs, kad ieškovas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. DK 240 straispnio 1 dalies nuostata, jog prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, negali būti vertinama kaip formali. Tokiu būdu darbuotojas ne tik informuojamas apie drausminės atsakomybės taikymo procedūrą, ne tik jam suteikiama galimybė apsiginti, pateikti savo situacijos vertinimą, bet ir įgyvendinama darbdavio pareiga išsamiai ištirti susiklosčiusią situaciją, ir, įvertinus visus argumentus, priimti objektyvų sprendimą. Ignoruodamas atitinkamą pareigą darbdavys ne tik netenka galimybės kilus ginčui paneigti galimus darbuotojo argumentus, jog jis nebuvo informuotas nei apie drausminės atsakomybės taikymo procedūrą, nei apie paskirtą drausminę nuobaudą, bet ir pats savo veiksmais užkerta kelią išsamiam situacijos įvertinimui, tiksliam ir savalaikiam pažeidimą patvirtinančių faktų užfiksavimui. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovo atstovė, drausminė nuobauda buvo paskirta praleidus įstatyme įtvirtintus imperatyvius terminus. Nors iš atsakovės direktoriaus pateiktų duomenų negalima spręsti, ar nebuvo praleistas vieno mėnesio nuo sužinojimo apie trūkumus terminas drausminei atsakomybei taikyti (tokia situacija taip pat susiklostė dėl to, jog darbdavys tinkamai nefiksavo bylai reikšmingų aplinkybių), teismo iniciatyva į bylą pateikti 2011 m. balandžio 23 d. išrašytas kvitas Nr. BLA8620172, 2011 m. gegužės 5 d. kvitas Nr. BLA8620174, 2011 m. gegužės 18 d. kvitas Nr. BLA8620177 ir 2011 m. birželio 16 d. kvitas Nr. BLA8620181 (b.l. 69-72) atskleidžia, jog ginčijamame įsakyme nurodytas kvitas Nr. BLA8620173 turėjo būti išrašytas ne vėliau kaip 2011 m. gegužės 5 d., tuo tarpu kvitai Nr. BLA8620178, Nr. BLA8620179 ir Nr. BLA8620180- ne vėliau kaip 2011 m. birželio 16 d. Net ir tuo atveju, jeigu dėl nepakankamai griežtos buhalterinės apskaitos tvarkymo tvarkos apie kvitų neišsaugojimą ir neperdavimą atsakovės direktorius sužinojo vėliau, pats pažeidimo padarymas, akivaizdu, yra siejamas su veiksmais, vykusiais prieš daugiau nei metus iki drausminės nuobaudos paskyrimo dienos. Atsakovės direktoriaus argumentas, jog drausminės nuobaudos skyrimu buvo bandoma pasiteisinti kontroliuojančiai institucijai dėl dokumentų praradimo, negali būti vertinamas kaip leidžiantis skirti drausminę nuobaudą nesilaikant įstatyme įtvirtintos tvarkos ir terminų. Laikydamasis pozicijos, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą, darbdavys turėjo nustatyti tikslų tiek darbo drausmės pažeidimo padarymo momentą, tiek ir sužinojimo apie pažeidimą momentą bei konstatavęs, jog praėjo daugiau nei pusė metų nuo pažeidimo padarymo, užfiksuoti pažeidimą ir priimti sprendimą netaikyti darbo drausmės pažeidimą padariusio darbuotojo atžvilgiu drausminės atsakomybės. Elgdamasis priešingai darbdavys akivaizdžiai pažeidė darbuotojo teises, kurios apgintinos panaikinant neteisėta pripažintiną drausminę nuobaudą.

Sutiktina ir su ieškovo atstovės argumentu, jog ginčijamu įsakymu ieškovui buvo paskirta DK nenumatytos formos drausminė nuobauda. DK 237 straipsnio 1 dalyje įvardintos trys nuobaudų, kurias darbdavys gali skirti darbuotojui, rūšys- pastaba, papeikimas ir atleidimas iš darbo. Kaip matyti iš paties ginčijamo įsakymo turinio, jame neįvardintos jokios teisės normos, kuriomis remiantis būtų galima spręsti, kad sprendimas pareikšti ieškovui griežtą įspėjimą darbdavio buvo vertinamas kaip darbuotojui skiriama drausminė nuobauda. Atitinkamas darbdavio veiksmų vertinimas kyla tik iš 2014 m. birželio 13 d. įsakymo turinio, kuriame vėlesni ieškovo veiksmai vertintini kaip pakartotinis darbo drausmės pažeidimas. Tokie darbdavio veiksmai negali būti vertinami kaip sukuriantys teisines pasekmes, sukeliamas taikant drausminę atsakomybę

Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimą dėl 2013 m. birželio 28 d. įsakymo panaikinimo.

Dėl 2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 14-3 paskirtos drausminės nuobaudos

Nors, pripažinus neteisėtu atsakovės direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 13-5, buvo paneigtas darbo drausmės pažeidimo pakartotinumo faktas, įvertinus aplinkybę, jog vien DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto įvardijimas skiriant nuobaudą pats savaime nepaneigia galimybės, nustačius visas reikšmingas aplinkybes ir esant atitinkamai darbdavio pozicijai, konstatuoti, jog drausminė nuobauda- atleidimas iš darbo- konkrečiu atveju galėjo būti taikoma DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, t.y. už vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, toliau pasisakytina dėl šalių argumentų, susijusių su 2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 14-3 paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumu ir pagrįstumu. Aptariamu atveju darbdavys konstatavo, jog ieškovas neatvyko į darbą 2014 m. birželio 9-13 d. Už nurodytą laikotarpį ieškovui buvo užfiksuotos pravaikštos, 2014 m. birželio 13 d. pateiktas atitinkamas pranešimas Sodrai (b.l. 73).

Vertinant pastarąjį darbdavio sprendimą analogiškais aspektais, kaip ir sprendimą, įtvirtintą 2013 m. birželio 28 d. įsakyme, akcentuotina, jog atsakovės direktorius teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas neturėjo konkrečios darbo vietos. Jo funkcijos buvo susiję su naudotų automobilių įsigijimu ir perpardavimu, ieškovas daug laiko praleisdavo automobilių prekyvietėse. Nurodyta aplinkybė neleidžia vertinti kaip objektyvaus atsakovės direktoriaus elgesio, kai, atvykęs į automobilių turgų ir ten neradęs ieškovo, atsakovės direktorius sprendė, jog ieškovas nedirba. Be to, atsakovės direktorius patvirtino, jog ieškovas veikė savarankiškai, pats priimdavo sprendimus, direktorius ieškovo nekontroliavo, drausminę nuobaudą ieškovui atsakovės direktorius nusprendė skirti po to, kai negalėjo su ieškovu susisiekti spręsdamas ne su darbo santykiais, bet su jų, kaip bendrovės akcininkų, tarpusavio santykiais susijusius klausimus. Nors teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovės direktorius ir nurodė, kad ieškovas nevykdė pareigos teikti ataskaitas (beje, teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie leistų spręsti egzistavus atitinkamai ieškovo pareigai), derinti savo veiksmus su direktoriumi, iš vienos pusės, dėl tokio elgesio ieškovui nebuvo pateiktos jokios oficialios pretenzijos, nebuvo taikytos jokios nuobaudos, kas parodo darbdavį toleravus atitinkamus savarankiškumą lėmusius ieškovo veiksmus, iš kitos pusės, teparodo susiklosčiusių faktinių darbo santykių specifiką- įmonėje, kurioje be direktoriaus ir buhalterės dirbo vienintelis ieškovas, abu būdami akcininkais direktorius ir ieškovas veikė skirstingose veiklos srityse (direktorius užsiėmė automobilių remontu, tuo tarpu ieškovas- prekyba), ieškovas per ilgą darbo laiką turėjo pagrindą įgyti teisėtą lūkestį, jog jis nebus griežtai kontroliuojamas.

Vertinant tarp šalių kilusį ginčą dėl to, ar ieškovas laikotarpiu, kai jam buvo fiksuotos pravaikštos, vykdė darbo funkcijas, dėmesys atkreiptinas į tai, jog, kaip minėta, tinkamai darbo santykių nereglamentuojantis darbdavys prisiima riziką, jog su nepakankamu reikšmingų aplinkybių fiksavimu susiję abejonės bus vertinamos darbdavio nenaudai. Ieškovas, nurodęs, jog aptariamu laikotarpiu jis buvo išvykęs į Austriją įsigyti automobilių, pateikė teismui atsakovės vardu 2014 m. birželio 9, 10 ir 11 dienomis sudarytas transporto priemonių pirkimo- pardavimo sutartis (b.l. 153-161). Aplinkybės, jog automobiliai yra nupirkti ir pristatyti į Lietuvą, kur laikomi juos parvežusioje bendrovėje, kadangi atsisakoma apmokėti už transportavimo paslaugas, atsakovės direktorius neginčijo. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas disponavo dideliu kiekiu bendrovės lėšų, kurias galėjo panaudoti automobiliams įsigyti (b.l. 91). Siekdamas įrodyti, jog ieškovas aptariamu laikotarpiu nebuvo išvykęs iš Lietuvos, atsakovės direktorius pateikė telefono abonento, priklausančio atsakovei, tačiau perduoto naudotis ieškovui, išklotinę (b.l. 143-150), iš kurios matosi, jog laikotarpiu, kai ieškovui buvo fiksuojamos pravaikštos, atitinkamam abonentui buvo teikiamos ryšio paslaugos būnant Lietuvoje. Aiškindamas šią aplinkybę ieškovas nurodė, jog naudoja kelis telefono abonentus, pastarojo nebuvo pasiėmęs į kelionę, telefonu galėjo naudotis jo šeimos nariai. Nors į bylą pateikti duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovas buvo išvykęs į užsienį (jis į bylą nepateikė jokių kelionės dokumentų, analogiškų telefono abonentų ar banko sąskaitų išklotinių, iš kurių matytųsi užsienyje atliktos operacijos), reikšminga pripažintina ta aplinkybė, jog, pagal įmonėje nusistovėjusią praktiką (tą patvirtino tiek ieškovas, tiek atsakovės direktorius), ieškovo kelionės į užsienį nebuvo tinkamai apskaitomos (nebuvo priimamamas įsakymas dėl komandiruotės), kas galėjo sąlygoti pagrįstą ieškovo lūkestį manyti, jog atitinkamų kelionių jis gali nederinti su atsakovės direktoriumi, nekaupti su kelionės išlaidomis susijusių dokumentų, kas būtų įprasta ir būtina tinkamo apskaitos tvarkymo atveju. Pastaroji aplinkybė, kartu su faktu, jog ieškovas neturėjo pastovios darbo vietos, nesuteikė atsakovės direktoriui pagrindo, nepavykus susisiekti su ieškovu telefonu ir neradus jo automobilių turguje, spręsti, kad ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą. Kartu reikšminga pripažintina aplinkybė, jog, kaip minėta, nurodytomis dienomis atsakovės naudai buvo atliekami veiksmai (sudaromos pirkimo- pardavimo sutartys). Net jeigu šiuos veiksmus ieškovas atliko būdamas Lietuvoje, jie paneigia faktą, jog darbuotojas atitinkamu laikotarpiu ignoravo savo darbines funkcijas, kas būtų sąlygoję pagrindą drausminės nuobaudos jo atžvilgiu taikymui.

Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog pagrindą drausminei nuobaudai taikyti lemia ne pats pravaikštos (t.y. neatvykimo į darbą) faktas, bet faktas, jog darbuotojas darbe nebuvo be svarbios priežasties (DK 235 str. 1 d. 9 p.). Nagrinėjamu atveju priimdamas sprendimą taikyti darbuotojo atžvilgiu drausminę nuobaudą darbdavys, net ir nežinodamas, kur darbuotojas yra ir tuo pagrindu fiksuodamas jam pravaikštas, nesiėmė veiksmų, kad būtų įvertintos ieškovo elgesio priežastys, DK 240 straipsnyje nustatyta tvarka nepareikalavo darbuotojo pasiaiškinimo, kas, kaip minėta, paaiškėjus, jog ieškovas atliko veiksmus darbdavio naudai, nebūtų galėję neturėti įtakos priimamam sprendimui. Aplinkybė, jog ieškovas disponavo bendrovės lėšomis, jos naudai įsigydamas transporto priemones, parodo, jog jis neignoravo savo darbinių pareigų.

Atsakovės direktoriaus argumentas, jog ieškovas elgiasi nesažiningai, kadangi 2014 m. balandžio 22 d. ir 2014 m. birželio 2 d. akcininkų susirinkimuose (b.l. 21, 24, 25) pritarė įmonės turto pardavimui, įstatinio kapitalo mažinimui ir įmonės likvidavimui, iš vienos pusės, yra sietinas ne su darbo santykiais, bet su akcininkų tarpusavio santykiais, iš kitos pusės, ieškovo yra ginčijamas kaltinant atsakovės direktorių dokumentų klastojimu ir tuo pagrindu inicijuojant ikiteisminį tyrimą (b.l. 163-166). Be to, pastaroji aplinkybė atskleidžia (tą patvirtino ir atsakovės direktorius teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu), jog atsakovės direktorius siekė kiek įmanoma greičiau likviduoti įmonę ir nutraukti darbo santykius su ieškovu, kas, ieškovui tokios pozicijos nepalaikius, paskatino inicijuoti atleidimą taikant drausminę atsakomybę. Atsakovės direktorius aiškiai nurodė buvęs priverstas atleisti ieškovą iš darbo, adangi nenorėjo, jog ieškovas pridarytų žalos. Prieš likviduojant įmonę darbo sutartys su darbuotojais gali būti nutraukiamos DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu. Pastaroji aplinkybė patvirtina, jog atsakovės direktorius, iškilus nesutarimams su bendraakcininkiu, buvo suinteresuotas nutraukti su juo darbo santykius, dėl ko priėmė subjektyvų sprendimą dėl drausminės nuobaudos taikymo, neįvertindamas klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių, taip pat parinkdamas neadekvačią, tarp šalių susiklosčiusios darbo santykių reglamentavimo praktikos aiškiai neatitinkančią drausminę nuobaudą (DK 238 str.).

Pastarąją aplinkybę patvirtina ir atsakovės direktoriaus rašytiniuose paaiškinimuose įvardintas faktas, kad 2012 m. ieškovas, kuriam tuo metu buvo fiksuojamas darbo laikas, buvo išvykęs atostogų į užsienį. Nurodytu atveju už analogišką pažeidimą ieškovo atžvilgiu visiškai nebuvo taikyta drausminė atsakomybė, atsakovės direktorius nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad, paaiškėjus pastarajam faktui, buvo imtasi kokių nors veiksmų, kad būtų užkirstas kelias tokiam ieškovo elgesiui, kad jam būtų išaiškinta pareiga informuoti direktorių apie savo veiksmus ir išaiškinta, jog priešingu atveju bus taikoma drausminė atsakomybė.

Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo taikant jam griežčiausią teisės aktuose numatytą drausminę nuobaudą.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pasekmių

Pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, spręstina dėl atitinkamos teismo išvados teisinių pasekmių. Remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kaip matyti iš šalių išdėstytos pozicijos, tarp šalių susiklostę itin konfliktiški santykiai, ieškovas nebepageidauja tęsti darbo santykių, tuo tarpu atsakovės direktorius siekia likviduoti bendrovę, todėl tinkama ieškovo teisių gynybos forma pripažintinas su juo sudarytos darbo sutarties nutraukimas teismo sprendimu.

Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 300 straipsnio 4 dalimi, pripažinus, jog ieškovas į darbą negali būti grąžinamas, įvertinus aplinkybę, jog, kaip matyti iš darbo sutarties turinio (b.l. 62), ieškovas dirbo nuo 2002 m. kovo 25 d., jam priteistina 5 mėn. vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Apskaičiuojant ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Nurodyta aplinkybė lemia, jog vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už 2014 m. kovo- gegužės mėn. Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų apie ieškovo darbo užmokestį (b.l. 17, 40-42, 102) ir dirbtą darbo laiką (b.l. 18-20, 81-83, 88-90), ieškovas nurodytu laikotarpiu faktiškai dirbo 41 dieną ir už tai jam buvo paskaičiuotas 1.983,43 Lt darbo užmokesčio, kas sudaro 48,38 Lt už kiekvieną darbo dieną. Vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui 2014 m. esant lygiam 21 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. A1-693), vidutinis ieškovo mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 1.015,98 Lt. Jam priklausanti išeitinės išmokos suma sudaro 5.079,90 Lt (priskaitytina suma). Vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką sudaro 483,80 Lt už 2014 m. birželio mėn. dalį po ieškovo atleidimo iš darbo (10 darbo dienų), po 1.015,98 Lt už 2014 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn., po 1.035 Lt už 2014 m. spalio, lapkričio mėn. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 nuo 2014 m. spalio 1 d. patvirtintas 1.035 Lt minimalus mėnesinis darbo užmokestis, už kurį, remiantis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.12 punktu, negali būti mažesnis vadovaujantis nurodyta tvarka paskaičiuotas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis) ir 197,16 Lt už keturias darbo dienas 2014 m. gruodžio mėn. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (šiuo ateju taikomas 49,29 Lt vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis, gaunamas minimalų 1.035 Lt mėnesio darbo užmokestį padalinus iš vidutinio darbo dienų skaičiaus (21)). Bendra vidutinio darbo užmokesčio už aptartą laikotarpį suma- 5.798,90 Lt. Vertinant šių sumų pagrįstumą dėmesys atkreiptinas į tai, jog, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas po atleidimo iš darbo neįsidarbino (b.l. 162), šalis siejančių santykių specifika (t.y. faktas, jog ieškovas yra atsakovės akcininkas, kuris turi būti suinteresuotas bendrovės finansine padėtimi), atsakovės direktoriaus pateikti duomenys apie prastus atsakovės veiklos rezultatus (b.l. 44-45), kartu su faktu, jog, kaip patvirtino tiek ieškovas, tiek atsakovės direktorius, įmonės veikla ir pajamos buvo generuojamos tik akcininkų, kurie kartu buvo ir bendrovės darbuotojai, pastangomis, bei aplinkybe, jog ieškovui priklauso santykinai didelė išeitinė išmoka (paskaičiuota už laikotarpį, beveik atitinkantį priverstinės pravaikštos laiką), leidžia spręsti, jog visos vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas nepagrįstai suabsoliutintų ieškovo, kaip darbuotojo, teises ir teisėtus interesus atsakovės (o kartu ir paties ieškovo, kaip atsakovės akcininko) atžvilgiu. Nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pagrindą ieškovui iš atsakovės priteistiną sumą už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos mažinti iki bendros 2.000 Lt sumos (priskaitytina suma). Papildomai skaičiuotina 49,29 Lt suma už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo.

Dėl atsiskaitymo atleidžiant ieškovą iš darbo tinkamumo

Reikšdamas ieškinį ieškovas taip pat nurodė, jog jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už 2014 m. birželio mėn. Kaip matyti iš atsakovės deklaruotų duomenų (b.l. 93-94), ieškovui už 2014 m. birželio mėn. dirbtas 5 darbo dienas paskaičiuotas 251,57 Lt darbo užmokestis. Dardavio pateiktoje darbo užmokesčio už 2014 m. birželio mėn. pažymoje (b.l. 15-16) nurodyta, kad su darbuotoju nebuvo atsiskaityta (grafoje „Išmokėta į rankas“ įrašytas nulis), nors atitinkamose pažymose, teiktose už kitus laikotarpius (b.l. 40-42), nurodytos išmokėtos sumos. Nors iš atsakovės direktoriaus į bylą pateikto apyvartos žiniaraščio už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. (b.l. 91) galima spėti apie birželio mėn. atliktą priešpriešinių sumų įskaitymą (t.y. pinigų suma, kuria disponavo ieškovas, buvo sumažinta atitinkamai 745,50 Lt ir 228,93 Lt sumomis), toks veiksmas negali būti vertinamas kaip atitinkantis CK 6.130-6.131 straipsniuose reglamentuojamo įskaitymo reikalavimus, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė pranešė ieškovui apie vykdomą įskaitymą. Be to, įskaitymo faktas nebuvo įrodinėjamas bylos nagrinėjimo metu, atsakovės direktorius nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog buvo priimtas DK 224 straipsnyje nustatytas nurodymas. Nurodytą aplinkybę, nesant ginčo dėl darbdavio deklaruotos darbo užmokesčio sumos, teismas vertina kaip pagrindą priteisti ieškovui iš atsakovės 251,57 Lt (priskaitytina suma) darbo užmokesčio.

Vertinant į bylą pateiktus duomenis apie ieškovui suteiktas kasmetines atostogas, dėmesys atkreiptinas į tai, jog pateikdamas kasmetinių atostogų paskaičiavimą darbdavys nurodė, jog ieškovui buvo suteikta daugiau kasmetinių atostogų dienų, nei jam priklausė (suteikta 309 dienos, nors priklausė 286,18 dienos). Susipažinę su pateiktais dokumentais nei ieškovas, nei jo atstovė pastabų dėl pateiktų duomenų pakankamumo ar jų teisingumo nepateikė. Kaip matyti iš darbdavio pozicijos, darbuotojui atostogos buvo suteikiamos einamaisiais metais, atostogos nebuvo kaupiamos. Iš vienos pusės, įvertinus darbdavio paskaičiavimus (b.l. 151) buvo nustatyti tam tikri netikslumai. Pirma, kaip matyti iš pateikto paskaičiavimo turinio, skaičiuodamas ieškovui suteiktas atostogas darbdavys neįvertino aptariamais laikotarpiais buvusių šventinių dienų, kurios neįskaitomos į kasmetinių atostogų trukmę. Dėl nurodytos priežasties laikotarpiais nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2004 m. kovo 29 d., nuo 2005 m. rugpjūčio 2 d. iki 2005 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. buvo išnaudota ne po 29 dienas, bet po 28 dienas atostogų, laikotarpiais nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2006 m. birželio 30 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. iki 2007 m. rugpjūčio 27 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d.- ne po 15 dienų, bet po 14 dienų kasmetinių atostogų, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 24 d.- ne 21 diena, bei 20 dienų kasmetinių atostogų. Be to, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 14 d. buvo išnaudota ne 15 dienų, bet 13 dienų kasmetinių atostogų, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 20 d.- ne 21 diena, bet 20 dienų kasmetinių atostogų. Vien dėl šių skaičiavimo klaidų atsakovė nurodė ieškovą išnaudojus 10 dienų atostogų daugiau. Be to, atsakovė neįvertino faktinės aplinkybės, jog, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 497 patvirtintų Papildomų kasmetinių atostogų trukmės, sąlygų ir tvarkos 1.2 punktu, už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje darbuotojams, turintiems didesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje suteikiamos 3 kalendorinės dienos papildomų atostogų. Nurodyta aplinkybė lėmė, jog už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 25 d. ieškovui priklausė ne 28 dienos, bet 31 diena kasmetinių atostogų. Pastaroji aplinkybė lėmė 6 kalendorinių dienų neatitikimą atsakovės skaičiavimuose už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d. Iš kitos pusės, aptariami netikslumai negali būti vertinami kaip turintys reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsiskaitymo atleidžiant ieškovą iš darbo tinkamumo, kadangi, net ir atlikus atitinkamus patikslinimus akivaizdu, jog kompensacija už nepanaudotas atostogas atleidžiant ieškovą iš darbo jam nepriklausė.

Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, darbdavys, vėluojantis laiku atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, privalo jam mokėti vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką. Įvertinęs aplinkybę, jog šiuo teismo sprendimu už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo darbdavio atžvilgiu pritaikyta su vidutiniu darbo užmokesčiu siejama sankcija už kitą darbuotojo atžvilgiu padarytą pažeidimą (neteisėtą atleidimą iš darbo), tuo tarpu dvigubos sankcijos už tą patį laikotarpį priteisimas sąlygotų tiek protingumo, teisingumo ir sąžinigumo, tiek ir šalių interesų pusiausvyros principų pažeidimą, taip pat faktą, jog pradelsta sumokėti suma yra kelis kartus mažesnė už vidutinį ieškovo darbo užmokestį, teismas sprendžia, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija darbdavio atžvilgiu taikytina už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokios sankcijos, t.y. 49,29 Lt už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už nurodytą laikotarpį, parinkimas, iš vienos pusės, užtikrins abu DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus- taps kompensacija ieškovui už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovę finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau, iš kitos pusės, sukurs vieningą visumą su sprendimo dalimi, kuria vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikšos laiką priteistas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimo dalis dėl 1.035 Lt (priskaitytina suma) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo vykdytina skubiai (CPK 282 str. 2 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Nors ieškinys buvo patenkintas iš dalies (t.y. ne visa apimtimi buvo patenkinti reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo), įvertinęs aplinkybę, jog prašymai teismui buvo pateikti neįvardijant konkrečių sumų, jų pagrįstumą įtakojo ir duomenys, kuriais disponavo tik darbdavys, teismas sprendžia, jog, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 4 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteistinas visų ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimas- 400 Lt (b.l. 167).

Sprendimu teismas patenkino du neturtinius ieškovo reikalavimus, taip pat konkrečiomis sumomis apibrėžtus turtinius reikalavimus, kurių bendra suma- 7.331,47 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir jo paduodamas ieškinį nemokėjo, už patenkintus ieškinio reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis- 290 Lt žyminio mokesčio už neturtinius reikalavimus ir 220 Lt žyminio mokesčio už visas ieškovui priteistas pinigines sumas (CPK 80 str. 1 d. 1, 5 p., 82 str.), viso 510 Lt žyminio mokesčio, priteistina iš atsakovės valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.). Iš atsakovės valstybei taip pat priteistinas teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas- 3,88 Lt (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės UAB „Autoirvis“ direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 13-5, kuriuo ieškovui I. K. paskirtas griežtas įspėjimas dėl pamestų pinigų priėmimo kvitų.

Pripažinti neteisėtu ieškovo I. K. atleidimą iš darbo 2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 14-3 DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

I. I. į darbą negrąžinti, ieškovo su atsakove sudarytą 2002 m. kovo 25 d. darbo sutartį laikyti nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovui I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Autoirvis“, juridinio asmens kodas 135864646, 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką- 5.079,90 Lt (penkis tūkstančius septyniasdešimt devynis litus 90 ct) (1.471,24 Eur) (priskaitytina suma), 2.000 Lt (dviejų tūkstančių litų) (579,24 Eur) (priskaitytina suma) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 4 d.), 49,29 Lt (keturiasdešimt devynių litų 29 ct) (14,28 Eur) (priskaitytina suma) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 5 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 251,57 Lt (du šimtus penkiasdešimt vieną litą 57 ct) (72,86 Eur) (priskaitytina suma) darbo užmokesčio, 49,29 Lt (keturiasdešimt devynių litų 29 ct) (14,28 Eur) vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančos dienos po teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 400 Lt (keturių šimtų litų) (115,85 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Sprendimo dalį dėl 1.035 Lt (tūkstančio trisdešimt penkių litų) (299,76 Eur) (priskaitytina suma) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo vykdyti skubiai.

Likusius ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Autoirvis“, juridinio asmens kodas 135864646, 513,88 Lt (penkis šimtus trylika litų 88 ct) (148,83 Eur) žyminio mokesčio ir teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“, teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas