- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-27-354-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01760-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Irena Ivanovienė
- Kaltinamasis
- S. B.
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Advokatai
- Jonas Nekrašius
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios R. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. išteisinta, jai nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 str. 1 d., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. buvo kaltinama tuo, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. spalio 29 d. 15.30 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei nenustatytoje vietoje, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydama ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę gauti iš nukentėjusiosios R. P. 3000 Lt piniginę išmoką, telefonu paskambino apie nusikalstamą sumanymą nežinojusiai anytai Z. Z. ir liepė iš namo, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), priklausančio R. P., nukabinti ir išvežti 9 vnt. radiatorių, 1 vnt. vertė 200 Lt, viso už 1800 Lt, dujinį katilą su kolektoriumi, 2000 Lt vertės, bei gyvatuką, 300 Lt vertės, tai yra, iš viso turto už 4100 Lt, taip padarydama didelę žalą nukentėjusiosios R. P. teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. B. pripažinti kalta pagal BK 294 str. 1 d. ir skirti jai 10 MGL (1300 Lt) baudą, įpareigojant baudą sumokėti per 1 metus.
Skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje nepagristai konstatavo, jog nukentėjusiajai nebuvo padaryta didelė žala, nes visetas teisėtai gautų duomenų, surinktų ikiteisminio tyrimo bei įrodymų tyrimo teisme metu, neabejotinai patvirtina priešingą išvadą. Pasak prokurorės, teismas visos namo šildymo sistemos neteisėto išmontavimo ir užvaldymo, išvežant iš įvykio vietos, nelaikė jokia neteisėta veika, nurodydamas, kad daiktai buvo grąžinti. Dėl to pažymi, kad kaltinime išvardinti daiktai buvo slapta (apie jų išmontavimo datą ir laiką nukentėjusioji nežinojo, dalyvauti tame nebuvo pakviesta) išmontuoti ne „specialisto“, kaip nepagrįstai nurodyta nuosprendyje (liudytojas N. N. nurodė, kad neturi jokio specialaus išsilavinimo, kuris leistų atlikti dujinių katilų išmontavimo darbus) ir paslėpti nenustatytoje vietoje, kurios nei S. B., nei Z. Z. teismui nenurodė. Taip pat pažymi, kad nukentėjusioji iki tol kilusius ginčus su S. B. sprendė derybų keliu, o nepasisekus kreipėsi į teismą dėl priverstinio iškraustymo, ir šios priemonės nebuvo veiksmingos – antstolio pateiktą įspėjimą dėl priverstinio iškraustymo Z. Z. atsisakė priimti, o S. B. nepavyko įteikti, todėl pagrįstai kreipėsi į policiją. Prokurorė tokius nukentėjusiosios veiksmus laiko adekvačiais ir būtinais, ginant savo teisėtus interesus.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, pasinaudojant LR BPK numatytomis procesinėmis priemonėmis, kaltinime išdėstytos vertybės buvo paimtos iš S. B. nurodymus vykdžiusios Z. Z. ir tai, kad nukentėjusiosios ir policijos pareigūnų pastangomis daiktai buvo surasti ir sugrąžinti, neeliminuoja S. B. kaltės. Skunde teigiama, kad policijos pareigūnams suradus ir paėmus nukentėjusiajai priklausančius daiktus, nebuvo atkurta pirminė faktinė būsena, nes nukentėjusiajai perduotos saugoti surastos vertybės jau nebuvo savo tiesioginę funkciją atliekanti namo šildymo sistema, o pavienės komplektuojančios dalys (radiatoriai, dujinis katilas su kolektoriumi, gyvatukas), kurios būdamos atskirai neatlieka jokios funkcijos. Be to, pažymi, kad teismo posėdžio metu R. P. nurodė, jog jai grąžinti daiktai nebuvo pilnai sukomplektuoti, nes nebuvo grąžinti specialūs radiatorių laikikliai, kurių atskirai įsigyti negali. Apibendrindama prokurorė akcentuoja, kad teismas nepagrįstai šių aplinkybių neįvertino.
Prokurorė teigia, kad nustačius, jog S. B., pasitelkdama kitą asmenį, 4100 Lt vertės svetimą turtą užvaldė kerštaudama (vykdydama ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę gauti iš nukentėjusiosios R. P. 3000 Lt piniginę išmoką), yra pagrindas konstatuoti, kad buvo padaryta veika, numatyta LR BK 294 str. 1 d. Užvaldytų daiktų (net jų nevertinant kaip vientisos namo šildymo sistemos, o traktuojant kaip atskirus daiktus) vertė yra didelė atsižvelgiant į nukentėjusiosios mėnesines pajamas (jos gerokai mažesnės nei pagrobtų daiktų vertė) bei šeimyninę padėtį (viena augina vaiką). Pažymėtina, kad teismas nebuvo nešališkas ir objektyvus savarankiškai rinkdamas ir analizuodamas duomenis apie nukentėjusiosios turtinę padėtį teisminio nagrinėjimo metu. Teismas savarankiškai užklausė duomenis apie nukentėjusiosios valdomą nekilnojamąjį turtą ir nuosprendyje tai aptarė visiškai neatsižvelgdamas, kad nekilnojamajam turtui įsigyti nukentėjusioji yra paėmusi paskolą iš banko ir privalo mokėti periodines įmokas iš vienintelio savo pajamų šaltinio – atlyginimo. Teismas, rinkdamas duomenis apie nukentėjusiosios turtą, bet lygiagrečiai nesidomėdamas duomenimis apie nukentėjusiosios turimus įsipareigojimus, buvo neobjektyvus vertindamas jos turtinę padėtį.
Be to, prokurorė teigia, kad yra ir kita sudedamoji dalis to, ką šiuo atveju reikia įvardyti kaip „didelę žalą nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams“. Teismas pagrįstai paminėjo, kad žala nukentėjusiajai buvo padaryta ir dėl to, kad jai teks patirti išlaidas tinkamai sumontuojant išardytą šildymo sistemą ir kvalifikuotai, saugiai ją pajungiant. Teismas nurodė ir piniginę išraišką tokios žalos – 1376 Lt. Tačiau nesutinka su teismo padaryta išvada, kad tai tėra vienintelė žala nukentėjusiajai, nes reikia atkreipti dėmesį ne tik į reikšmingą turtinę žalą, bet ir į tai, kad nukentėjusioji dėl neteisėtų S. B. veiksmų iki šiol negali įsikelti į 2011-07-12 iš varžytinių įsigytą namą, nes jis yra netinkamas nuolat gyventi dėl nefunkcionuojančios šildymo sistemos, be to, namas nebuvo šildomas visą 2011-2012 metų šaltąjį sezoną. Nukentėjusi ne tik ilgiau nei metus laiko negali tinkamai disponuoti įsigytu nekilnojamuoju turtu, bet visą šį laikotarpį turi mokėti periodines įmokas kredito įstaigai patirdama papildomus nuostolius. Visų šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nukentėjusioji patyrė ne tik didelė turtinę, bet ir neturtinę žalą, kuri laikytina didele žala jos teisėms ir teisėtiems interesams pagal BK 294 str. 1 d. prasmę.
Prokurorė skunde taip pat teigia, kad teismo argumentai dėl tyčios egzistavimo S. B. veikoje grįsti tik samprotavimais ir prielaidomis. Pažymi, kad S. B. kalba ir supranta lietuvių kalbą (ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu vertėjas nebuvo reikalingas), turi pastovią gyvenamąją vietą Šiauliuose ir buvo savarankiškai įsigijusi nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, ikiteisminio tyrimo metu apklausiama nurodė, kad Z. Z. liepė nuimti radiatorius ir kitus name esančius įrenginius, nes R. P. atsisako sumokėti žadėtus 3000 Lt, o teisminio bylos nagrinėjimo metu, siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės ir sušvelninti savo padėtį, S. B. pakeitė savo poziciją ir ėmė tvirtinti, kad Z. Z. tik atpasakojo pokalbį su R. P., ir Z. Z. savarankiškai priėmė sprendimą išmontuoti ir išgabenti šildymo sistemą. Atkreipiamas dėmesys, kad S. B. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog R. P. jai nepasakė, kad leidžia nuimti radiatorius ir kitą šildymo sistemą, tačiau Z. Z. teisme duodama parodymus nurodė, kad S. B., perpasakodama jai pokalbį su R. P., nurodė, kad pastaroji davė leidimą jiems pasiimti šildymo sistemą. Dėl to prokurorė tvirtina, kad S. B. meluoja ir kartu, siekdama atkeršyti R. P. dėl nesumokėtų 3000 Lt, sąmoningai suklaidino Z. Z., savaip interpretuodama pokalbį su R. P.. Visa tai, prokurorės manymu, patvirtina, kad S. B. veikė netiesiogine tyčia, tai yra, suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį (veikė be nukentėjusiosios leidimo, slapta), numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (žinojo, kad bus padaryta žalą bet tikėjosi, kad ją nukentėjusiajai atlygins draudimo kompanija).
Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas teigdamas, jog S. B. veiksmuose nebuvo tyčios, prieštarauja kitam nuosprendyje išdėstytam teiginiui, kad už savavaldžiavimą yra numatyta ir administracinė atsakomybė, tačiau administracinė atsakomybė pagal LR ATPK 188 str. galima tik tuomet, kai asmuo veikia tyčia, todėl nesuprantamas teismo argumentas, kodėl galima taikyti administracines poveikio priemones, o baudžiamojo įstatymo negalima.
Šalies argumentai
Prokurorė skunde nurodo, kad BK 294 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, S. B. nusikalto būdama teista (teistumas išnyko 2012-04-12), nėra bausta administracine tvarka, nedirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, sutiko kad ikiteisminis tyrimas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu ir kad jai būtų paskirta bausmė – piniginė baudą, todėl, įvertintinus visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, S. B. skirtina bauda mažesnė už vidurkį, kurį numato įstatymas už tokio pobūdžio veiką.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. P. nesutinka su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu, kuriuo S. B. pagal BK 294 str. 1 d. išteisinta, ir prašo grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde teigia, kad nuosprendyje visiškai neanalizuota, kokia reali žala buvo padaryta jai dėl nusikaltimo. Nukentėjusioji nesutinka su „Seeasam Insurance AS“ Lietuvos filialo draudimo nurodyta padaryta žala 1376 Lt, kuria rėmėsi teismas, nes šiuo metu name vyksta remonto darbai, ir tik juos atlikus ji galės nurodyti, kokia reali sugadinimų vertė. Taip pat nurodo, kad šiuo metu yra apskaičiuota, jog radiatorių pajungimas kainuoja apie 1300 Lt, katilo pajungimas nuo 2000 iki 3500 Lt, vonios radiatorius (gyvatukas) yra be laikiklių, todėl jis nenaudingas – 300 Lt. Atkreipia dėmesį, kad dėl padarytų sugadinimų namas buvo nešildomas žiemos sezoną ir name realiai negalėjo gyventi, tačiau tuo metu teko mokėti paskolą (Kredito sutartis yra pridėta prie bylos).
Nukentėjusioji skundu nesutinka su teismo išvada, kad padaryta žala jai yra nedidelė, nes iš turimo nekilnojamojo turto negauna jokių pajamų ir neprivalo pardavinėti savo turto tam, kad padengtų kitų asmenų nusikalstama veika padarytus nuostolius. Apeliantė pažymi, kad teismas neanalizavo, kokius ji turi įsipareigojimus, kokia jos šeimos sudėtis ir per kiek laiko ji gali padengti padarytą žalą.
Skunde apeliantė atkreipia dėmesį, kad S. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi nuo duotųjų teisme, nes akistatos metu ji (S. B.) tvirtino supratusi, jog leidimas nuimti radiatorius jai nebuvo duotas, tačiau dėl nesumokėtų 3000 Lt, iš pykčio, liepė nuimti radiatorius. Pažymi, kad S. B. tai padarė žinodama, jog neturi jokių teisių į tą turtą, suvokdama, kad yra spalio mėnuo ir netrukus prasidės šildymo sezonas, ir namui gali būti padaryta žala. Apeliantė konstatuoja, kad namas yra baigtas ir šildymo sistema yra jo dalis, o S. B., liepusi ją išardyti, sumažino namo vertę.
Šalies argumentai
Apeliantė skundu nesutinku su teiginiu, kad specialiai nebuvo gadinamas jos turtas, nes visi radiatoriai buvo grąžinti be laikiklių, o jie įeina į radiatoriaus komplektaciją ir parduodami tik kartu su jais.
Skunde nurodoma, kad buvo išnaudotos visos priemonės konfliktui išspręsti taikiai – buvo kalbėta geruoju su S. B. ir gyventojais dėl išsikraustymo, siūloma 3000 Lt, kad viskas įvyktų geruoju, tačiau minėti asmenys neparodė jokio geranoriškumo, tada buvo iškelta civilinė byla dėl jų iškraustymo – S. B. gavo pranešimą apie šį faktą, tačiau tai nepadėjo, ir buvo pradėta ardyti ir gadinti turtą. Apeliantė akcentuoja, kad vienintelė realiai paveikusi priemonė ir sustabdžiusi jos turto niokojimą bei padėjusi atgauti savo turtą buvo baudžiamosios bylos iškėlimas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji R. P. prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji S. B. ir jos gynėjas prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios R. P. apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į nepagrįstus apeliacinių skundų teiginius, kad apylinkės teismas nevertino, neanalizavo išteisintosios ir liudytojos Z. Z. parodymų, duotų ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepasisakė dėl jų prieštaringumo. Dėl tokių apeliantų argumentų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, jog nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė ir aptarė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų ir apeliantės R. P., ir išteisintosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kitus rašytinius įrodymus, dėl kurių, įvertinęs juos visete, padarė atitinkamas išvadas. Todėl apeliantų teiginiai, kad teismas netyrė ar nevertino kai kurių įrodymų, atmestini.
Kritikuodamos skundžiamą nuosprendį, tiek prokurorė, tiek nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose akcentuoja, jų manymu, apylinkės teismo neteisingai įvertintą nukentėjusiajai padarytos žalos mąstą. Prokuratūros skunde teigiama, kad žala nukentėjusiajai R. P. atsidaro ne tik dėl iš jos namo neteisėtai išvežtų 9 vnt. radiatorių, dujinio katilo su kolektoriumi, gyvatuko, bendrai turto už 4100 Lt, bet ir dėl to, kad nukentėjusiajai nebuvo grąžinti specialūs radiatorių laikikliai, kad namas nebuvo tinkamas gyventi ir nebuvo šildomas 2011-2012 metų šaltąjį sezoną, kad R. P. visą tą laikotarpį turėjo mokėti periodines įmokas kredito įstaigai, taip patirdama papildomus nuostolius, kurie apeliaciniame skunde net neįvardyti. Nesutikdama su apylinkės teismo išvadomis apie jos patirtą žalą, nukentėjusioji savo skunde taip pat pažymėjo, kad radiatorių pajungimas kainuoja 1300 Lt, katilo pajungimas nuo 2000 Lt iki 3500 Lt, vonios radiatorius (gyvatukas) naudoti netinkamas, nes yra be laikiklių, o be to, namas buvo nešildomas žiemos sezonu, jame ji negalėjo gyventi, bet vis tiek teko mokėti paskolą. Grįsdama savo argumentu nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismui pateikė eilę dokumentų kopijų: dvi pažymas dėl apskaičiuoto ir išmokėto jai darbo užmokesčio ir kitų išmokų 2011 m. sausio – 2011 m. gruodžio, 2012 m. sausio – 2012 m. lapkričio mėnesiais, išrašus iš AB ,,SEB banko“ sąskaitų apie mokėjimus už draudimą 2011 m. spalio – 2012 m. lapkričio mėnesiais bendrai 1400 Lt sumai, AB ,,SEB banko“ raštą dėl kredito grąžinimo ir palūkanų apmokėjimo grafiko 2011-09-07 – 2013-05-07 laikotarpiu, AB ,,SEB banko“ raštą dėl kredito grąžinimo ir palūkanų apmokėjimo grafiko 2011 m. spalio – 2016 m. liepos mėnesiais su išdėstytais mokėjimais, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (2012-10-17) 1604,15 Lt sumai su pridėtais kasos čekiais ir išrašą dėl tos pačios sumos nurašymo iš jos bankinės sąskaitos, 2012-10-18 PVM sąskaitą faktūrą 630,90 Lt sumai, 2012-10-08 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą už santechnikos darbus 2070 Lt sumai, 2012-10-05 sutartį tarp V. N. ir R. P. dėl santechnikos darbų atlikimo su pridėta V. N. verslo liudijimo kopija, 2011-11-26 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 535,43 Lt sumai, dujinio katilo garantinio talono kopiją su pridėtu čekiu 1752,20 Lt sumai, 2012-08-28 UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir čekius 217,16 Lt sumai, 2011-11-30 pinigų priėmimo kvitą, 2011-11-30 sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2011-12-29 PVM sąskaitą faktūrą dėl apmokėjimo už duris ir jų montavimo paslaugas 1440 Lt sumai, pažymas apie šeimos sudėtį, ištuokos liudijimą, 2003 m. gegužės 14 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Iš nukentėjusiosios pateiktų ir apeliacinės instancijos teisme ištirtų dokumentų kopijų, pastarosios ir prokuratūros skunduose deklaruojamų argumentų apie S. B. padarytą didelę žalą R. P. reiktų daryti išvadą, kad dėl S. B. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė išlaidas: turėjo sumokėti 1400 Lt įmokų už draudimą, nusipirkti santechnikos detalių, statybinių medžiagų, naują dujinį katilą, duris, pasamdyti santechniką – už viską sumokėdama 8249,84 Lt, ir dar grąžinti AB ,,SEB bankas“ paimtų paskolų su palūkanomis, iš viso 10021,35 Lt. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad apeliacinių skundų argumentais ir apeliacinės instancijos teismui teikiamais dokumentais mėginama išplėsti išteisintajai buvusio pareikšto kaltinimo ribas, taip akcentuojant didelės žalos požymį S. B. veikoje.
Kolegija kategoriškai nepritaria tokiems apeliantų argumentams ir pažymi, kad BPK 255 str. 1 d. yra įtvirtinta nuostata, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal subjektus ir pagal dalyką, kurį sudaro faktinis ir teisinis nagrinėjamos bylos turinys. Iš bylos duomenų (2 t., 68–72; 84 b. l.) matyti, kad S. B. iš pradžių buvo kaltinama dėl svetimo turto vagystės pagal BK 178 str. 1 d., po to, teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinime išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis ir suformulavo S. B. kaltinimą pagal BK 294 str. 1 d. dėl savavaldžiavimo, o būtent dėl to, kad ji, vykdydama ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę gauti iš nukentėjusiosios R. P. 3000 Lt piniginę išmoką, liepė iš namo, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), priklausančio R. P., nukabinti ir išvežti 9 vnt. radiatorių, 1 vnt. vertė 200 Lt, viso už 1800 Lt, dujinį katilą su kolektoriumi, 2000 Lt vertės, bei gyvatuką, 300 Lt vertės, tai yra iš viso turto už 4100 Lt, taip padarydama didelę žalą nukentėjusiosios R. P. teisėms ir teisėtiems interesams. Pagal tokią veikos teisinę kvalifikaciją byla ir buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, nes Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte (ir pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu) išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, teismas negali pakeisti veikos kvalifikacijos bei pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, sunkinantį kaltinamojo teisinę padėtį. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų taisyklių ir neturėjo pagrindo svarstyti aplinkybių, kitokių žalų dydžių ir formų, kurios nenurodytos suformuluotame kaltinime. Apeliantų kritika, kad apylinkės teismas, spręsdamas, ar R. P. padaryta žala atitinka BK 294 str. 1 d. dispozicijoje įvardytą didelės žalos turinį, neatsižvelgė į kai kurias aplinkybes, yra nepagrįsta, nes teismas negalėjo vertinti ir pasisakyti dėl to, kas buvo deklaruota ir pateikta apeliacinės instancijos teisme.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija pažymi, kad apeliaciniais skundais visiškai nepagrįstai bandoma išplėsti R. P. padarytos žalos turinį tiek dėl turtinės, tiek dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos, kurią savo skunde neaiškiais motyvais konstatuoja prokurorė, nes R. P. viso baudžiamojo proceso metu civilinio ieškinio dėl jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos net nereiškė. Apylinkės teismas, darydamas išvadas dėl atitinkamų BK 294 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių, pagrįstai vertino tas aplinkybes, kurios buvo inkriminuojamos S. B., tarp jų bendrą 4100 Lt išmontuoto ir išvežto turto vertę, kurią teisiamajame posėdyje akcentavo ir pati nukentėjusioji (2 t., 102–104 b. l.). Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismui, sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nėra teisinio pagrindo analizuoti tas aplinkybes, kurios nebuvo inkriminuojamos išteisintajai ir kurios savaip interpretuojamos, naujai deklaruojamos apeliaciniame bylos procese.
Be to, kas paminėta, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl S. B. išteisinimo. Pagal BK 294 str. 1 d. savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Nagrinėjamu atveju prokuroro suformuluotame kaltinime, kaltinant S. B. pagal BK 294 str. 1 d., net nebuvo nurodyta, kokias CK nuostatas pažeidė S. B., veikdama savavališkai, ir kartu apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad nukentėjusioji apginti savo teisių ir teisėtų interesų negalėjo kitaip, kaip tik inicijuodama baudžiamąjį procesą. Bet kuriuo atveju kolegija nepritaria tokiems apeliantų argumentams.
Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad baudžiamasis procesas šioje byloje prasidėjo dėl išteisintosios ir nukentėjusiosios interesų sandūros. Iš S. B. ir R. P. parodymų yra aišku, kad iš pradžių dėl išsikraustymo iš namo ir mokėtinos sumos – 3000 Lt – abi šalys sutarė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima kategoriškai spręsti, per kiek laiko Z. Z. turėjo išsikraustyti iš namo ir kada R. P. turėjo sumokėti S. B. žadėtus 3000 Lt. Nepaisant to, išteisintoji S. B. ir liudytoja Z. Z. pripažino, kad iškart išsikraustyti iš namo neturėjo galimybės, užtruko, nes neturėjo, kur susidėti baldų ir kitų daiktų. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios R. P. netenkino susiklosčiusi situacija ir ji ėmėsi atitinkamų veiksmų. Kaip pati pripažino, kreipėsi į elektros energijos tiekėją, kad jai priklausančiame name, kuriame dar gyveno Z. Z., būtų atjungta elektros energija, kas ir buvo padaryta. Be to, R. P. kreipėsi į antstolę dėl įspėjimo įteikimo S. B. apie priverstinį iškraustymą, tačiau 2011 m. rugsėjo 19 d. šio įspėjimo pastarajai įteikti nepavyko (1 t., 39–40 b. l.). Iš to, kas išdėstyta darytina išvada, kad nukentėjusioji R. P. norėjo, kad iš namo greičiau išsikraustytų jame gyvenę S. B. motina liudytoja Z. Z. su sugyventiniu, o S. B. norėjo gauti iš nukentėjusiosios 3000 Lt kompensaciją už namo, kurį įsigijo R. P., būklės pagerinimą. Teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teisme buvo itin akcentuojamas telefoninis pokalbis, įvykęs tarp S. B. ir R. P., kurio metu išteisintoji nukentėjusiosios paprašė sumokėti žadėtus 3000 Lt už namo būklės pagerinimą, o R. P. atsisakė, nes subjektyviai nusprendė, jog Z. Z. su sugyventiniu per trumpą laiką iš namo neišsikraustė. Iš R. P. ir S. B. parodymų matyt, kad aptariamo pokalbio metu išteisintoji perspėjo R. P., kad, jei ši atsisako sumokėti žadėtus 3000 Lt, ji išmontuos šildymo sistemą, į kurią buvo investavusi savo pinigus. Byloje nėra duomenų, kurie objektyviai atspindėtų tikrąjį to telefoninio pokalbio turinį, tačiau dėl kai kurių aplinkybių R. P. ir S. B. parodymai sutampa – S. B. pasakė, kad ji nusipjaus name radiatorius, o nukentėjusioji atsakė, kad namas yra apdraustas, todėl viską išieškos, atlygins draudimo bendrovė. Šio pokalbio turinį R. P. ir S. B. suprato skirtingai – nukentėjusioji suprato, kaip grasinimą sugadinti jos turtą, o išteisintoji pamanė, kad gali pasiimti tuos objektus, į kuriuos buvo investavusi savo pinigus, nes už tai R. P. atlygins draudimo bendrovė. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pokalbio tarp R. P. ir S. B. nebuvo tiesiogiai išsakyta – leidžia ar neleidžia R. P. išteisintajai išmontuoti ir pasiimti radiatorius, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad S. B. tikslingai veikė prieš R. P. interesus. Visos paminėtos aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad S. B. veikė tyčia, numatydama atitinkamus neigiamus padarinius (didelę žala nukentėjusiojo teisės ir teisėtiems interesams) ir tokių padarinių norėdama arba nenumatydama, bet sąmoningai leisdama jiems atsirasti.
BK 294 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – kaltės požymis pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl S. B. kaltės, jos turinį atskleidė ne vien iš jos parodymų, bet taip pat remdamasis visais byloje surinktais duomenimis. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, akcentuodamas, kad išteisintosios veiksmuose nėra savavaldžiavimo požymių, išsamiai atskleidė, kaip ji suvokė kaltintojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jos valinės pastangos dėl kilusių padarinių, taip pat įsigilino į veikos motyvus, tikslus. Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 str. numatytos sąlygos (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas).
Būtent didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams yra tas požymis, kuriam esant asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė būtino BK 294 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymio ir nėra pagrindo nepritarti tokiam sprendimui.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji per varžytines savo nuosavybėn įgijo S. B. nuosavybės teise priklausiusį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Iš visumos išteisintosios S. B., nukentėjusiosios R. P., liudytojos Z. Z. parodymų (1 t., 32–33; 34; 145–147; 150–151 b. l.; t. 2, 33–35; 36–37; 42– 44 b. l.) galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad nagrinėjamos situacijos prigimtis yra civiliniai santykiai – kuomet R. P. atsisakė S. B. duoti žadėtus 3000 Lt, pastaroji ėmėsi savavališkų priemonių, kad susigrąžinti bent dalį į namo pagerinimą investuotų pinigų – pasiūlė Z. Z. išmontuoti šildymo sistemą name, ką liudytoja Z. Z. ir padarė – paprašė liudytojo M. N. (t. 2, 106 b. l.) nuimti name sumontuotus 9 radiatorius, dujinį katilą su kolektoriumi bei gyvatuką. Dėl tokių veiksmų nukentėjusioji deklaravo patyrusi didelę žalą – 4100 Lt, nes jos darbo užmokestis yra tik 2400 Lt per mėnesį, yra išsituokusi ir viena augina mažametį vaiką, turi įsipareigojimų kredito įstaigoms, o be to, teko mokėti bankui paskolą, nors pati ilgą laiką dėl padarytų sugadinimų name apsigyventi negalėjo.
Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir kitas aplinkybes. Ypatingą reikšmę, sprendžiant dėl didelės žalos padarymo BK 294 str. 1 d. dispozicijos kontekste, turi savavališkų veiksmų, įgyvendinant tam tikrą teisę, motyvai, nes tokie veiksmai dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos.
Jau minėta, kad nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu civilinio ieškinio nereiškė, šią savo poziciją pakomentavo ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, kad radiatoriai, dujinis katilas, šildymo sistema, gyvatukas, boileris yra grąžinti, turtas yra apdraustas, ir pretenzijų dėl daiktų ji neturi (1 t., 34 b. l.). Iš R. P. parodymų teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teisme, prokurorės apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad realią žalą dėl veikos, kurios padarymu buvo kaltinama S. B., sudaro šildymo sistemos sumontavimo kaštai. Šiuo atveju apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į draudimo bendrovės, kurioje nukentėjusioji yra apdraudusi savo turtą ir į kurią ji kreipėsi dėl padarytos žalos nustatymo bei atlyginimo, nurodytą žalos dydį – 1376 Lt (ją sudaro išmontuotos šildymo sistemos atstatymas R. P. name), nustatytą praėjus daugiau nei pusei mėnesio po įvykio ir realiai įvertinus situaciją (t. 1, 127–132 b. l.). Minimos draudimo bendrovės išvados nukentėjusioji neskundė, vadinasi, su paskaičiuota žala sutiko, nors savo apeliaciniame skunde išplėtė patirtos žalos mąstą, apie ką jau pasisakyta šioje nutartyje. Nepaisant to, nagrinėjamos situacijos kontekste tiek nuostolių, atsiradusių dėl šildymo sistemos sumontavimo – 1376 Lt, tiek žalos, inkriminuojamos S. B. – 4100 Lt, ir atspindinčios pačios išmontuotos šildymo sistemos vertę, laikyti didele žala R. P. teisėms ir teisėtiems interesams nėra teisinio pagrindo.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 str. 1 d. kyla tik išimtiniais atvejais, kai pagal byloje ištirtus įrodymus yra aišku, jog padarant nusikalstamą veiką yra sunaikinti ar pažeisti didelės vertės, svarbūs baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, kai gali būti daroma išvada, kad nusikalstamos veikos padariniai yra sunkūs, kad padaryta žala yra didelė. Nagrinėjamoje byloje kalbėti apie tokio pobūdžio išimtinę situaciją nėra pagrindo net įvertinus nukentėjusiosios gaunamas mėnesines pajamas, šeimos sudėtį, turimus įsipareigojimus bankams, nuosavybės teise valdomą turtą ir kt. aplinkybes. Viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad ji pati S. B. ir jos motinai liudytojai Z. Z. siūlė 3000 Lt vien už tai, kad Z. Z. greičiau (kitur minima – per dvi savaites) išsikraustytų iš varžytinių metu jos įgyto namo. Tai suponuoja išvadą, kad sumokėti 3000 Lt sumą vien už greitą išsikraustymą nukentėjusiajai didele našta nebūtų. Tačiau išlaidos patirtai šildymo sistemai sumontuoti – 1376 Lt, pačios išmontuotos šildymo sistemos, kuri, atkreipiamas dėmesys, apeliantei buvo grąžinta, kaip ji pati teigė, praėjus maždaug savaitei po įvykio, vertė – 4100 Lt, pasak nukentėjusiosios, yra itin didelė žala. Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios argumentai dėl patirtos žalos yra deklaratyvūs, grįsti tik pačios subjektyviais išmastymais, siekiant dirbtinai kriminalizuoti kilusį konfliktą su S. B., kaltinant pastarąją savavaldžiavimu, nesinaudojant civilinėmis teisinėmis galimybėmis savo pažeistoms teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Tokiai praktikai negalima pritarti. Kartu pažymėtina, kad ilgai trunkantis baudžiamasis procesas (2011 m. spalio 29 d. pradėtas pagal nukentėjusiosios pareiškimą, 1 t., 2; 5 b. l.) taip ir nepadėjo atkurti R. P. pažeistų teisių – draudimo bendrovė sprendimą dėl žalos atlyginimo priims tik priėmus sprendimą baudžiamojoje byloje (1 t. 127 b. l.), ilgą laiką namas nebuvo šildomas, jame nukentėjusioji negalėjo apsigyventi, nes nei BK numatytos bausmės, nei BPK numatytos procesinės prievartos priemonės pagal savo pobūdį negali atkurti nukentėjusiosios pažeistų teisių.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad „bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose“. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžta, kad „teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga.“
Šiuo atveju būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl teismų precedentų kaip teisės šaltinių, ir teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-267/2011), kurioje pateikti išaiškinimai dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 str. atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių, neignoravo ir, priešingai nei teigiama prokurorės skunde, nekonstatavo, kad S. B. veikoje yra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 str. (Savavaldžiavimas) numatyto teisės pažeidimo požymiai. Pirmosios instancijos teismas tik atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl asmens atsakomybės, būtina apsvarstyti visas teisines galimybes optimaliausias pažeistoms teisėms apginti, traktuojant baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę priemonę šiems tikslams pasiekti.
Aptartos aplinkybės ir atskleista įvykių raida, kolegijos nuomone, nepatvirtina, kad S. B. veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams. Nenustačius visų būtinų nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d., sudėties požymių S. B. veikoje, prokurorės ir nukentėjusiosios skundo motyvais nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios R. P. apeliacinius skundus atmesti.