- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-13
- Bylos Nr.
- 1A-2-168-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Sušinskienė (pirm.), Tomas Zdanavičius, Ričardas Gilys
- Kaltinamasis
- V. B., G. N., K. A.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Teisėja Živilė Bliūdžiuvienė Baudžiamoji byla Nr.1A-2-168/2010
2010 m. spalio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Sušinskienė, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei ir Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, išteisintiesiems V. B., G. N., K. A., gynėjams advokatams Rimai Keblienei, Raimundui Gargasui, Mykolui Vytautui Kazlauskui, Sigitui Lukauskui, Raimundui Kurkliečiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Gružausko apeliacinį skundą dėl 2009 m. vasario 17 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. B., G. N., K. A. pagal LR BK 178 str. 2 d. išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B., G. N. ir K. A. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, 2008 m. balandžio mėn. 17 d., apie 00 val. 05 min., Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre esančioje nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, įsibrovę į saugyklą: išlaužę vilkiko VOLVO FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Waberer,s International ZRT., es. Vengrijos Respublika Budapest Nagykorosi ut 351, dviejų kuro bakų rakinamus dangtelius, pagrobė 565 litrų paminėtai bendrovei priklausančio dyzelinio kuro, kurio vertė 2226,1 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras N. G. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 17 d. nuosprendį, kuriuo V. B., G. N. ir K. A. pagal LR 178 str. 2 d. išteisinti ir V. B., G. N., K. A. pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str.2 d. bei kiekvienam iš jų paskirti po 85 paras arešto. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - automobilį AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugomus Kėdainių PK, konfiskuoti kaip nusikaltimo priemones ( LR BK 72 str. 2 d. 2 p.). Nurodo, kad teismas savo nuosprendyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į visus byloje surinktus duomenis, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai išteisino V. B., G. N. ir K. A. iš kaltinimo pagal LR 178 str. 2 d. Teigia, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas patikėjo kelis kartus pakeistais, prieštaringais kaltinamųjų parodymais, kurie iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaltinamasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę buvo pripažinęs iš dalies ir parodęs, kad 2008-04-16 apie 24 val. jis kartu su K. A. ir G. N. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaime esančią aikštelę iš vilkikų vogti dyzelinio kuro. Su savimi turėjo pasiėmę 10 vnt. tuščių plastikinių 25 litrų talpos kanistrų. Aikštelėje stovėjo du vilkikai. Automobilį pasistatė prie bažnyčios ir su K. A. pasiėmę po vieną 25 litrų kanistrą, nuėjo prie vilkikų. Prie vieno iš vilkikų stovėjo automobilis Opel Vectra, o prie kuro bako - du jam nepažįstami vyrai. Minėti vyriškiai jiems pasakė, kad atvyko pirmi ir leido kuro prisipilti tik į jų atsineštas talpas. Su K. A. prisipylę kuro grįžo prie savo automobilio ir susidėję kanistrus į bagažinę, išvažiavo namo. Pravažiuodami pro aikštelę pamatė, kad atvyko policijos pareigūnai. Kiek pavažiavę pagrindiniu keliu, pasuko į dešinėje esantį keliuką ir, užgesinę automobilio šviesas, sustojo. Po kelių minučių prie jų privažiavo policijos pareigūnai ir juos sulaikė. Tokius parodymus V. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tuo tarpu teisme V. B. savo parodymus pakeitė iš esmės ir nurodė, kad kuro nevogė, jį pirko iš dviejų nepažįstamų asmenų, o parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė priverstas tyrėjos. Nurodo, kad nors kaltinamasis ir turi teisę keisti parodymus, tačiau teismas kaltinamojo parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, privalo įvertinti visos bylos duomenų kontekste. Prokuroras nurodo, kad teismo teisė pasirinkti, kuriuos kaltinamojo parodymus pripažinti įrodymais, tačiau mano, jog teismas šioje byloje nepagrįstai pasirėmė kaltinamojo V. B. teisme duotais parodymais, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad nei V. B., nei jo gynėjas viso ikiteisminio tyrimo metu bei susipažįstant su bylos medžiaga nepateikė jokių skundų, prašymų dėl pareigūnų veiksmų, kuriais jie neva privertė duoti neteisingus parodymus. Todėl daro išvadą, kad kaltinamasis parodymus davė savo noru ir niekieno neverčiamas. Nurodo, kad būtent kaltinamojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai visiškai atitinka visas byloje esančias aplinkybes, todėl teismas V. B. teisme duotus parodymus turėjo vertinti kritiškai. Kaltinamasis G. N. ikiteisminio tyrimo metu taip pat savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė tokias pat įvykio aplinkybes, kaip ir įtariamasis V. B., bei jas patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Pakartotinai apklaustas įtariamuoju G. N. parodymus duoti atsisakė, savo kaltės nepripažino. Teisme G. N. davė parodymus po V. B. apklausos ir nurodė tokias pat, kaip ir V. B. įvykio aplinkybes, t. y. kad kuro važiavo pirkti, o ikiteisminio tyrimo metu kaltu iš dalies prisipažino verčiamas policijos pareigūnų. Mano, kad tokie G. N. teisme duoti parodymai taip pat turėjo būti vertinti kritiškai, t.y. kaip siekimas išvengti gresiančios atsakomybės. Nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad G. N. parodymus davė priverstas policijos pareigūnų, tokių aplinkybių nepatvirtino nei pats kaltinamasis, nei jo gynėjas. Kaltinamasis K. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės nepripažino, tačiau jo parodymai ne tik kad skyrėsi nuo kitų kaltinamųjų parodymų, bet ir prieštaravo paties duotiems parodymams, kuriais teismas patikėjo. Teismas neįvertino to, kad byloje pakako objektyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę. Policijos pareigūnai V. J., G. P., Ž. S., apklausti liudytojais davė išsamius parodymus apie vagystės faktą ir kaltinamųjų sulaikymo aplinkybes. Policijos pareigūnė L. Č. teisme apklausta liudytoja paneigė kaltinamųjų versijas apie jiems darytą poveikį ir teismui parodė prie kokių aplinkybių kaltinamieji jai papasakojo, kaip iš vilkiko grobė kurą, kitas įvykio detales. Prokuroro nuomone, tokiais tyrėjos parodymais nėra pagrindo netikėti, kaip ir nėra pagrindo tikėti kaltinamųjų parodymais dėl jiems daryto poveikio. Liudytojų parodymus patvirtino ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teigia, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pasirėmė niekuo nepagrįstais, akivaizdžiai melagingais kaltinamųjų parodymais, o kitų įrodymų nevertino. Prokuroro įsitikinimu, visos byloje esančios aplinkybės, t. y. kad kaltinamieji su savimi neturėjo tiek pinigų, kiek turėjo talpos kurui pilti, kad važiavo kurą pirkti nakties metu, automobilį pastatė nuošaliau aikštelės, bei tai, kad iš karto V. B. ir K. A. nuėjus prie vilkikų, prie automobilio vairo persėdo G. N., parodo, jog buvo pasiruošta greitam pabėgimui iš įvykio vietos ir įrodo, jog kaltinamieji važiavo kuro ne pirkti, o jį vogti. Teismas be jokių motyvų neįvertino byloje esančios specialisto išvados dėl rastų mikropluoštelių, nors pareigūnai apžiūrėdami automobilį Opel Vectra ir paimdami mikrodaleles nuo šio automobilio, paimdami ir supakuodami įtariamųjų rūbus, jokių procesinių pažeidimų nepadarė. Tokios specialisto išvados ginčyti nėra jokių motyvų. Būtent nuo automobilio Opel Vectra durelių ir bėgo asmuo, kurį pareigūnas įsidėmėjo kaip asmenį su mėlyna striuke, t.y. V. B.. Taip pat iš įvykio vietos bėgo asmuo, dėvėjęs pilkos spalvos striukę, kaip nustatyta, tokią dėvėjo K. A.. Akivaizdu, kad pareigūnai nematė asmens, bėgusio su juodos spalvos striuke, kurią dėvėjo G. N., kas visiškai atitinka pačių kaltinamųjų parodymus apie tai, kad G. N. liko automobilyje Audi bei patvirtina pareigūnų parodymus, kad dėl rūbų jie tikrai neapsiriko ir kaltinamuosius pagal rūbus atpažino. Kadangi policijos pareigūnai tiek pagal rūbus, tiek pagal kūno sudėjimus kaltinamuosius atpažino ir juos įvykio vietoje sulaikė, joks asmenų parodymas atpažinti ir negalėjo būti daromas. Nurodo, kad teismas nekreipė dėmesio ir į tai, kad kanistrai, rasti automobilyje Audi, automobilyje Opel ir įvykio vietoje, yra identiški, tiek talpa, tiek išvaizda, tiek pavadinimu, kas rodo, kad kaltinamieji į įvykio vietą atvyko dvejais automobiliais. Teigia, kad surinkti įrodymai apie įvykio aplinkybes neduoda jokių prielaidų abejoti visų trijų kaltinamųjų, veikusių kaip bendrininkų grupė ir atsakingų už visų bendrininkų veiksmus įvykio vietoje, kalte. Šioje byloje surinkti ir teismo patikrinti duomenys parodė visiškai kitas nei teismo nuosprendyje išdėstytas įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, todėl toks teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis.
Bylai jau esant apeliacinės instancijos teisme 2009 m. rugpjūčio 5 d. Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras N. Gružauskas pakeitė V. B., G. N. ir K. A. kaltinimą nurodydamas, kad jie 2008 m. balandžio mėn. 17 d., apie 00 val. 05 min., Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre esančioje nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdami kartu su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis kaip bendrininkų grupė, įsibrovę į saugyklą - vilkikoVOLVO FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Waberer,s International Zrt., es. Vengrijos Respublika Budapest Nagykorosi ut 351, užrakinamus kuro bakus, pagrobė 50 litrų paminėtai bendrovei priklausančio dyzelinio kuro, kurio vertė 197 litai ir pasikėsino pagrobti 200 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 788 litai, t. y. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d.
Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji bei jų gynėjai advokatai prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 p. numatyta, kad tam tikromis sąlygomis kaltinimo pakeitimas yra galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau keičiant kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą apeliaciniame procese, turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teisme galima kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Ši nuostata taikoma nepaisant to, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikiamas atitinkamas prašymas BPK 256 str. nustatyta tvarka. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Iš prašymo pakeisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme matyti, kad išteisintieji V. B., G. N. ir K. A. kaltinami pagrobę 50 litrų dyzelinio kuro (sumažinus jo kiekį nuo 565 litrų) ir pasikėsinę pagrobti 200 litrų dyzelinio kuro, bei tą veiką vykdę su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Būtent nusikalstamos veikos padarymo būdas, t. y. veikiant su nenustatytais asmenimis ir įsibraunant į vilkiko VOLVO FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užrakinamus kuro bakus (ankstesniame kaltinime tik V. B., G. N. ir K. A. veikė kaip bendrininkų grupė ir buvo kaltinami išlaužę vilkiko VOLVO FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dviejų kuro bakų rakinamus dangtelius) rodo, kad prokuroras keisdamas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, neatsižvelgė į apeliacinio skundo ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikęs įrodymų tyrimą, kokio prašė prokuroras ir reikalavo dėl įrodymų vertinimo apeliacinio skundo argumentai, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą išteisindamas V. B., G. N. bei K. A. iš kaltinimo dėl dyzelinio kuro vagystės pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad - apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė V. B. ir G. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jie prisipažino važiavę vogti dyzelinį kurą ir kurie pilnai atitiko faktines bylos aplinkybes, patikėjo jų teisme duotais parodymais, kad jokio dyzelinio kuro jie vogti nevažiavo, o ikiteisminio tyrimo metu tokias aplinkybes nurodė verčiami policijos pareigūnų, taip pat nevertino kitų įrodymų, t. y. policijos pareigūnų parodymų, specialisto išvados, paneigiančių tokią išteisintųjų versiją. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. LR BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų vadovaudamiesi įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, kad teismas, tirdamas ir vertindamas šioje byloje esančius įrodymus, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Visus įrodymais pripažintus duomenis teismas vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, darė tai pagal vidinį įsitikinimą. Tuo tarpu prokuroro N. Gružausko skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji, nes skundžiamu nuosprendžiu ginčijamos aplinkybės jau yra įvertintos. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kodėl nesivadovauja išteisintųjų V. B. ir G. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir dėl to išdėstė išsamius motyvus. Su tokiu įrodymų vertinimu visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išteisintieji V. B. ir G. N. ikiteisminio tyrimo metu iš tiesų buvo prisipažinę, kad važiavo iš vilkikų vogti kurą. Abu išteisintieji tokias aplinkybės nurodė ne pirminių, o papildomų apklausų metu. Teisme V. B. ir G. N. neprisipažino padarę jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nurodė važiavę pirkti iš vilkikų dyzelinį kurą. Paaiškino, kad savo veiksmus ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinę tik dėl to, kad baiminosi ilgesnio sulaikymo bei, kad jiems buvo primygtinai teigiama, kad kiti sulaikytieji jau yra prisipažinę padarę nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teisme išteisintieji V. B. ir G. N. nurodė, kad teisingi buvo jų parodymai, duoti apylinkės teisme. K. A. nuo pat pirmos apklausos nurodė važiavęs pirkti kuro ir tokių savo parodymų nekeitė viso tyrimo metu. Tokių išteisintųjų teisme duotų parodymų nepaneigė jokie kiti byloje ištirti įrodymai. Todėl esant tokioms aplinkybėms, kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad kaltinamasis nėra tas proceso dalyvis, kuris atsako už savo parodymų teisingumą, todėl jei nėra kitų objektyvių kaltinamųjų (šiuo atveju išteisintųjų) kaltę patvirtinančių įrodymų, remtis niekuo nepatvirtintais, nevienodais, nepilnais bei nepalankiomis aplinkybėmis duotais parodymais, negalima.
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismas neįvertino to, kad byloje pakako objektyvių duomenų, pagrindžiančių V. B., G. N. ir K. A. kaltę dėl dyzelinio kuro vagystės. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, priešingai nei teigia prokuroras bei sutikdama su apylinkės teismo išvadomis, konstatuoja, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, kad V. B., G. N. ir K. A. padarė nusikalstamą veiką, kuria jie buvo kaltinami. Išteisintieji V. B., G. N. ir K. A. neneigė, kad buvo atvažiavę į Kėdainių rajone esančią (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelę iš vilkikų pirkti dyzelinio kuro. Pastarųjų teigimu, jiems automobilį Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį O. B., pasistačius netoli tos aikštelės, V. B. su K. A. nuėjo prie vilkikų ir iš ten buvusių dviejų vyriškių nusipirko du kanistrus dyzelinio kuro, juos parsinešė į automobilį ir išvažiavo namo. Pravažiuodami pro aikštelę keliu Panevėžio link matė, kad joje yra policijos pareigūnai. Kiek pavažiavę, sustojo gamtiniais reikalais. Tuo metu prie jų privažiavo policijos pareigūnai ir juos sulaikė. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių išteisintųjų parodymų nepaneigia jokie kiti byloje ištirti įrodymai. Iš liudytojo I. B., apklausto ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymų matyti, kad jis buvo sustojęs (duomenys neskelbtini) kaime esančioje aikštelėje pernakvoti. Be jo vilkiko Volvo FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelėje stovėjo dar vienas vilkikas MAN. Liudytojo teigimu, jį jau miegantį prižadino policijos pareigūnai, kurie parodė išlaužtą kuro bako dangtį, šalia gulinčią žarną. Vienas kuro bakas jau buvo tuščias, iš kito jau buvo pradėtas leisti kuras. Abu kuro bakai buvo rakinami, abu užraktai buvo išlaužti. Iš 2008-04-17 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta Kėdainių rajone (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre esanti automobilių stovėjimo aikštelė, joje stovėję du vilkikai, automobilis Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis O. B. bei iki šiol nenustatytas kam priklausantis automobilis Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Greta vilkiko Volvo FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės, už dviejų metrų nuo jo rasta ant asfalto pribėgę kuro, šalia rastas 25 litrų talpos kanistras pilnas dyzelinio kuro bei ant šono gulintis kanistras su dyzelinio kuru, į kurį įleista guminė žarna. Automobilio kuro bakai atidaryti, dangteliai rakinami, spynelės nepažeistos ( T. 1, b. l. 5-13). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta policijos pareigūnė E. V. parodė, kad surašė įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame užfiksavo viską, ką įvykio vietoje matė. Vilkiko vairuotojas jai sakė, kad kuro bakai buvo užsukami ir užrakinami. Liudytoja teigia mananti, kad kuro bakų spynelės buvo prasuktos. Liudytojas G. Š. parodė, kad vairuotojas minėjo, kad yra išlaužtos kuro bako spynelės, nors pats vizualiai laužimo žymių nepastebėjo. Liudytojas A. R. parodė, kad jam žinoma, jog visų vilkikų kuro bakai būna rakinami užraktais, todėl jam atrodė, kad į juos buvo įsilaužta. Visi liudytojai patvirtino, kad įvykio vietoje su kitataučiais vilkikų vairuotojais jie nesusikalbėjo, daugiausia bendravo gestais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kuro bakų dangteliai nebuvo paimti, nėra atliktas trasologinis tyrimas. Iškilus abejonėms, ar vis tik vilkiko kuro bakų spynelės buvo pažeistos, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras kreipėsi su teisinės pagalbos prašymu į Vengrijos Respubliką prašydamas apie tai papildomai apklausti I. B.. Teisinės pagalbos prašymas liko neįvykdytas, nes I. B. nebuvo surastas. Iš to paties įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad vilkiko MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio toje pat aikštelėje, kuro bako kamštis buvo užsuktas, nerakintas, ant bako bei ant asfalto, šalia vilkiko, matėsi prilaistyta dyzelinio kuro. Policijos pareigūnai G. P., V. J. ir Ž. S. parodė, kad prikėlė vilkikų kabinose miegojusius vairuotojus, tačiau vilkiko MAN vairuotojas jokių pretenzijų niekam neturėjo, pareiškimo dėl galimos kuro vagystės nerašė. Taigi, nėra įrodyta, kad išteisintieji į vilkiko Volvo kuro bakus įsibrovė išlaužę jų dangtelius, kaip ir nėra įrodyta, kokiu kitu būdu jie galėjo įsibrauti į minėto vilkiko rakinamus (kaip nurodė vairuotojas) kuro bakus. Minėti liudytojai taip pat parodė, kad jiems atvykus į Kėdainių rajone esančią (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelę, pamatė, kaip iš jos parkelio link nubėgo du vyriškiai, kurie vilkėjo melsvos ir pilkos spalvos striukėmis, nubėgančių vyriškių veidų nematė, juos vijosi, tačiau nepagavo. G. P., V. J. ir Ž. S. teigimu, jiems toliau būnant aikštelėje, pamatė nuo (duomenys neskelbtini) kaimo lėtai atvažiuojantį automobilį Audi, kuriame buvo trys jaunuoliai, kurių du iš drabužių bei kūno sudėjimų buvo panašūs į vaikinus, kurie nuo jų pabėgo. Automobiliui pasukus Panevėžio link, ėmė jį persekioti. Kai pirmame posūkyje pasukęs į dešinę minėtas automobilis sustojo, jį su jame buvusiais jaunuoliais sulaikė. Automobilyje be kitų daiktų, rado ir 2 talpas (kanistrus) su dyzeliniu kuru. Iš tų pačių policijos pareigūnų parodymų, apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo A. R. parodymų, išteisintųjų parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo bei 2009-07-08 papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad pati Kėdainių rajone esanti (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelė yra neapšviesta, matomumas joje yra tik nuo šalia esančio kelio žibintų. Apžiūrint įvykio vietą buvo naudojamas dirbtinis (liudytojas A. R. nurodė švietęsis prožektoriumi) apšvietimas. Liudytojai G. P., V. J. ir Ž. S. neapibūdino nubėgusių asmenų striukių tikslesnių spalvų, formų, jų tikslesnių kūno sudėjimų. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad liudytojų G. P., V. J. ir Ž. S. parodymai, jog jie nakties metu, neapšviestoje vietoje įsidėmėjo už vilkikų į parkelio pusę nubėgančių jaunuolių striukių spalvas bei jų kūno sudėjimus bei juos kaip tuos pačius, t. y. nuo jų pabėgusius jaunuolius atpažino pravažiuojančiame automobilyje Audi, kelia pagrįstų abejonių. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad naujai suformuluodamas kaltinimą prokuroras taip pat pripažino, kad be išteisintųjų, nusikaltimo vietoje buvo ir dar du nenustatyti asmenys. Iš V. B. parodymų matyti, kad jis į automobilį buvo įsidėjęs10 baltų kanistrų po 25 litrus, tačiau iš vyriškių, buvusių prie vilkikų nusipirko tik du kanistrus kuro, t. y. tiek, kiek jie sutiko jam parduoti. Tokius V. B. parodymus patvirtina kitų išteisintųjų parodymai bei įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad sulaikyto automobilio Audi A6 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje buvo rasti 10 vnt. po 25 litrus talpos kanistrai, du iš jų pilni skysčio, turinčio dyzelinio kvapą, kanistrai šlapi. Nei vienas iš pirmųjų į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų nenurodė, kad jaunuoliai prieš pasišalindami iš aikštelės būtų palikę kanistrus ar nubėgę su kanistrais rankose. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nėra įrodymų, kad policijos pareigūnai vijosi būtent išteisintuosius, nes siejant jų parodymus su liudytojų parodymais bei įrodymais, užfiksuotais įvykio vietos apžiūros protokole, tektų daryti išvadą, kad išteisintieji iš aikštelės turėjo pabėgti su kanistrais rankose, dėl ko policijos pareigūnai bėgančiuosius galimai būtų sulaikę. Visos šios aplinkybės kaip tik patvirtina išteisintųjų parodymus, kad jie galimai pirktus du kanistrus kuro, parsinešė į automobilį ir išvažiavo namo. Prokuroro nuomone, visos byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad išteisintieji į įvykio vietą buvo atvažiavę dviem automobiliais. Teisėjų kolegija priešingai nei mano prokuroras laiko, kad byloje nėra duomenų, kad automobilis Opel Vectra priklausė išteisintiesiems. Išteisintieji V. B., G. N. ir K. A. neigia, jog aikštelėje rastas automobilis Opel Vectra priklausė kuriam nors iš jų. Tuo tarpu nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepavyko nustatyti, kokiu būdu įvykio vietoje buvusiame dar viename automobilyje Opel Vectra, kuris neaišku kam priklauso ir kuriame nerasta jokių išteisintųjų pėdsakų (daktiloskopinių, biologinių ir kt.) bei sprendžiant iš V. J. parodymų, kad kaip tik nuo šio automobilio vairuotojo durelių pusės nubėgo vyriškis su mėlynos spalvos striuke, atsirado pripildytos talpos dyzelinio kuro, automobilis paliktas praviromis durelėmis. Visos šios aplinkybės duoda pagrindo išvadai, kad į aikštelę iš tiesų buvo atvykę ir kiti asmenys, o tai atitinka išteisintųjų parodymus, kad jie dyzelinį kurą pirko iš prie vilkikų buvusių dviejų vyriškių. Be to, teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog būtų nelogiška kaltinimo versija, kad išteisintieji automobilį, kuriame jau visi bakai buvo pilni degalų, toliau būtų laikę aikštelėje, o degalus nešę į nuošaliau pastatytą automobilį. Aplinkybė, kad automobiliuose Audi, Opel Vectra ir įvykio vietoje buvo rasti identiški kanistrai taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad išteisintieji į įvykio vietą buvo atvažiavę dviem automobiliais, nes kanistrai yra dažnai naudojami daiktai, laisvai įsigyjami prekybos vietose, todėl neatmestina, kad tokius pat kanistrus gali daug kas turėti. Prokuroras skunde teigia, kad teismas be jokių motyvų neįvertino byloje esančios specialisto išvados dėl automobilyje Opel Vectra rastų mikropluoštelių, nors jokių procesinių pažeidimų pareigūnai tiek apžiūrėdami minėtą automobilį, tiek ir paimdami mikrodaleles nuo jo, paimdami ir supakuodami įtariamųjų rūbus, nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas kaip tik įvertino specialisto išvadą dėl rastų mikropluoštelių ir pagrįstai konstatavo, kad mikrodalelėms tik esant bendro grupinio priklausomumo su nuo išteisintųjų drabužių nurinktais plaukeliais ir atvirkščiai bei nesant nustatytų specifinių, individualių audeklo pluoštelių, nėra pagrindo laikyti, kad tas automobilis priklauso išteisintiesiems. Ta aplinkybė, kad ant visų trijų išteisintųjų drabužių buvo rasta dyzelinio pėdsakų, patvirtina tik tai, kad išteisintieji turėjo kontaktą su dyzeliniu kuru, kaip nustatyta bylos duomenimis – nešė ir krovė į automobilį kanistrus, tačiau niekaip neįrodo paties dyzelinio kuro vagystės fakto, kaip jo neįrodo ir po automobilio Audi variklio gaubtu rasta šlapia su dyzelinio kvapu kurui skirta leisti žarna bei automobilio salone rastos šlapios su dyzelinio kvapu pirštinės. V. B. teisme parodė, kad žarną laikė pasidėjęs po variklio dangčiu, kad salone nesijaustų dyzelinio kuro kvapas, nes dienos metu ją naudojo pildamasis kurą. Bei ją vežiojosi dar ir todėl, kad jeigu būtų gavęs daugiau kuro, nei turėjo kanistrų, panaudodamas žarną jį būtų susipylęs tiesiai į automobilio baką. Pirštines vežiojosi bei jas buvo užsidėjęs tam, kad nešdamas kanistrus neišsipurvintų rankų. Tokios V. B. nurodytos aplinkybės nėra paneigtos, atsižvelgiant į tai, kad automobilis Audi yra dyzelinio variklio (T. 1, b. l. 16-21) ir kaip galima suprasti iš V. B. parodymų, jis kurą į automobilį pildavosi ne tik degalinėje. Prokuroro nuomone aplinkybės, jog išteisintieji, žinodami tikslią vietą, į kurią važiavo pirkti dyzelinio kuro, automobilį pastatė nuošaliau bei tai, kad iš karto V. B. ir K. A. nuėjus prie vilkikų, prie automobilio vairo persėdo G. N., parodo, kad kuro buvo važiuojama vogti ir, kad buvo pasiruošta greitam pabėgimui iš įvykio vietos. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia prokuroro pozicija, nes ta aplinkybė, jog išteisintieji pastatė automobilį ne aikštelėje, o visai netoli jos, dar nepatvirtina, kad jie turėjo tikslą vogti. Išteisintieji V. B., G. N. ir K. A. parodė, kad užsuko į keliuką ir sustojo maždaug 50-100 m. atstumu nuo aikštelės, nes ją pravažiavo ir nenorėjo grįžti atgal. V. B. ir K. A. teigimu, iki aikštelės jie nuėjo per pievą vedantį keliuką. Atvykusius į aikštelę policijos pareigūnus pamatė tik važiuodami tuo pačiu keliu atgal į Panevėžį. Iš V. B. ir G. N. parodymų patikrinimo vietoje protokolų bei iš prie jų esančių schemų matyti, kad keliukas, į kurį išteisintieji pasuko ir sustojo, veda į (duomenys neskelbtini) kaimą ir yra toje pačioje kelio pusėje už aikštelės, žiūrint nuo Panevėžio Kėdainių link. Iš papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvažiavimas į aikštelę yra nuo Panevėžio pusės. Aikštelės kairėje pusėje yra lauko keliukas, vedantis į kalnelį, apaugusį medžiais, krūmais, kuris veda tiesiai per pievelę į (duomenys neskelbtini) kelią. Aikštelės dešinėje pusėje yra medžiai, priešais kalnelis, kairėje pusėje - stendas „Kėdainių rajonas“, 26 m. pločio pieva, už kurios yra asfaltuotas kelias į (duomenys neskelbtini) kaimą. Apibendrinant šiuos įrodymus darytina išvada, kad išteisintieji grįžo į Panevėžio pusę važiuodami tuo pačiu keliu kaip ir atvažiavo, t. y. pravažiuodami aikštelę, į kurią tuo metu jau buvo atvykę policijos pareigūnai, nors turėjo galimybę išvykti iš įvykio vietos kitu keliu, kur aikštelėje buvusių policijos pareigūnų nebūtų buvę pastebėti. Tai rodo, kad tuo metu išteisintieji dėl savo poelgių nejautė grėsmės ir nematė reikalo keisti važiavimo krypties. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti prielaidų, kad išteisintieji ketino kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įsigyti tiek dyzelinio kuro, kiek turėjo talpų (kanistrų), todėl ta aplinkybė, kad jie turėjo sąlyginai nedaug pinigų, negali paneigti kitų aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko V. B., G. N. ir K. A. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka, todėl atmeta Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro N. Gružausko apeliacinį skundą, kuriuo prašoma minėtų asmenų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-02-17 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Gružausko apeliacinį skundą atmesti.