- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-06-05
- Bylos Nr.
- I-3446-121/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška (pirm.), Arūnas Dirvonas, Nijolė Šidagienė (pran.)
- Atsakovas
- Valstybės-, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- L. J. C.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Arūno Dirvono, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Nijolės Šidagienės (pranešėja), sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei F. K., atsakovo bei atsakovės- Valstybės- atstovei Renatai Romančikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. C. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2007-03-02 dienos skundu, 2007-03-23 bei 2007-05-23 jo patikslinimais prašo teismo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-11-15 sprendimą Nr. (15/3-11)8P-5117, kuriuo pareiškėjas nepripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu; 2) įpareigoti Departamentą pripažinti pareiškėją asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę (pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį); 3) priteisti pareiškėjui 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Paaiškino, kad jis Departamentui pateikė visus įmanomus Pilietybės įstatymo 26 str.4 dalyje numatytus dokumentus, įrodančius, kad jo prosenelė N. F. buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940-06-15. Nurodo, kad jo pateikti dokumentai atitiko Pilietybės įstatymo 26 straipsnio reikalavimus ir įrodė turėtą pilietybę bei aplinkybę, kad jis yra Lietuvos Respublikos piliečių vaikaitis ir provaikaitis. Teigia, kad sprendimas naikintinas tiek dėl neteisingo materialinės teisės normų taikymo, tiek dėl procedūrinių teisės normų pažeidimo. Pilietybės įstatymo 26 straipsnis nurodo, kad dokumentai, įrodantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d. Įstatyme nurodoma, kad tik tuo atveju, jeigu nėra pakankamai dokumentų, įrodančių asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę, šis klausimas gali būti svarstomas LRV sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka. Taigi, nors pareiškėjas įrodė savo senelės pilietybę pateikdamas jos LR pasą, Departamentas, pažeisdamas reikalavimus, kreipėsi į komisiją LR pilietybės reikalams spręsti, nors to daryti neturėjo teisės ir tuo savo veiksmais pažeidė ir pareiškimo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūras. Departamentas nepagrįstai teigia, kad pateikti dokumentai neįrodo giminystės ryšio tarp pareiškėjo ir N. F., nes Pilietybės įstatyme bei pilietybės įgyvendinimo įstatyme nenaudojama sąvoka „giminystės ryšis“ ir ši sąvoka atsiranda tik poįstatyminiame akte- LRV 2006 m. kovo 29 d. nutarime Nr. 312 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių ir Prisiekimo Lietuvos Respublikai taisyklių patvirtinimo", kurių 6.3 straipsnis reikalauja pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus arba jų nuorašus, jeigu dėl pilietybės kreipiasi asmens, turėjusio Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Departamentas, priimdamas sprendimą, veikia ne tik kaip viešojo administravimo organas, bet ir pagal Pilietybės įstatymą- t.y. vertina įrodymus, tačiau nagrinėjamu atveju jis tai darė šališkai ir pateikė šališkas rekomendacijas pilietybės komisijai. Departamentui buvo pateikti pareiškėjo gimimo liudijimas, pareiškėjo motinos gimimo liudijimas, kuriame jo motina aiškiai įvardijama J. F., o PAR VRM išdavė oficialią pažymą, paliudijančią, kad J. F. motina buvo N. F., o tėvas – M. F., abu Lietuvos piliečiai, tačiau Departamentas niekaip nepasisakė nei apie pareiškėjo prosenelio M. F. turėtą Lietuvos pilietybę, nei apie J. F. turėtą Lietuvos pilietybę, nors pagal 1919-01-09 Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos piliečiais buvo laikomi: asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena, ir Lietuvos piliečio vaikai. Atsižvelgiant į tai, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų buvo kilę iš asmenų, kurie „nuo seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena“, galima teigti, jog nustatant, kurie asmenys laikomi Lietuvos piliečiais, buvo remiamasi jus sanquinis principu. Taigi, neabejotinai ir M. F. ir J. (Ž.) F. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, apie tai buvo pateikta pakankamai įrodymų, o Departamento sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Atsakovo argumentas, kad sprendimas priimtas rekomenduojant kolegialiam organui, iš esmės nieko nekeičia, nes pati medžiaga kolegialiam organui buvo pateikta netinkamai. Pareiškėjas skundo reikalavimą priteisti 500 000 Lt moralinės žalos atlyginimui grindžia tuo, kad atsakovas, jo manymu, priėmė neteisėtą sprendimą, kuriuo užkirto jam galimybę iki Konstitucinio Teismo 2006-11-16 nutarimo tapti Lietuvos piliečiu, mokytis Europos Sąjungos aukštojoje mokykloje bei persikelti gyventi į savo gimtinę- Lietuvą. Tvirtina, kad dėl pareigūnų neteisėto sprendimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją ir pažeminimą (b.l.3-5,54-57,92-96).
Atsiliepimas
Atsakovas bei atsakovės- Valstybės- atstovas atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo jo ir N. F. giminystės ryšio, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo prosenelė turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai nėra pakankamai Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje numatytų įrodymų, patvirtinančių turėtą pilietybę, šis klausimas svarstomas Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams spręsti arba nustatomi teismo tvarka. Departamentas nurodė, kad jis kreipėsi į minėtą komisiją, kuri jam rekomendavo pareiškėjo dokumentus laikyti nepakankamais ir prašyti papildomos informacijos dėl senelės gimimo, todėl, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir remdamasis Komisijos rekomendacija, nutarė pareiškėjo nepripažinti Lietuvos Respublikos piliečiu. Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo įrodyti Departamento neteisėtus veiksmus, atsiradusią neturtinę žalą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai turi būti taikomi tol, kol jie nėra pakeisti, panaikinti ar pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad jis, vykdydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006-04-24 įsakymo Nr. IV-I54 nuostatas, veikė neteisėtai. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis patyrė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytus neigiamus padarinius. Pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės pagrindų. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006-11-13 nutarimu pripažino Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą leidžiantį Lietuvos Respublikos piliečiams turėti ir kitos valstybės pilietybę, prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pagal Konstitucijos 107 straipsnį šio akto dalis negali būti taikoma. Pareiškėjas yra Pietų Afrikos Respublikos pilietis ir tai patvirtina Pietų Afrikos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini)(b.l.61-63).
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimas nėra gyvenimo ar mirties klausimas. Dėl kitų skundo reikalavimų paaiškino, kad skundo patikslinimas atsirado ryšium su Konstitucinio teismo žinomu sprendimu, nes pareiškėjas nėra atsisakęs turimos PAR pilietybės, todėl nesitiki, kad pirmasis reikalavimas bus patenkintas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais. Papildomai paaiškino, kad antrasis reikalavimas negali būti nagrinėjamas šioje bylioje, nes pareiškėjas su tokiu prašymu nėra kreipęsis į Departamentą. Pagal Pilietybės dokumentų rengimo tvarkos 3 priedą pareiškėjas turėjo ar turi paduoti kitokios formos prašymą. Dėl pirmojo reikalavimo pasisakė, kad skundžiamas sprendimas teisėtas, pareiškėjo pateiktuose dokumentuose yra labai daug prieštaravimų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniais bylos įrodymais patvirtinta, kad L. J. C. gimė (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikos Respublikoje, Vynberge, ir yra šios valstybės pilietis, šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo vardu 2001-07-11 dieną išduotas Pietų Afrikos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.69).
Pareiškėjas 2006-02-27 pateikė Departamentui standartinį prašymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo prašė pripažinti jį Lietuvos Respublikos piliečiu (b.l.145), šį prašymą grindė tuo, kad jo prosenelė N. F. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę ir savo prosenelės turėtai iki 1940-06-15 Lietuvos pilietybei įrodyti pateikė:
- Lietuvos Respublikos išduoto prosenelės N. F. Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 1292, išduoto 1922-02-13 Kauno Pasų skyriaus, kopiją (b.l. 8-11,78-81), kurioje nurodyta, kad N. F., 31 m. amžiaus, gimusi Naumiestyje, gyvenanti Naumiestyje, Šakių apsk., pilietybė- Lietuvos, kartu su ja keliauja jos 8 metų duktė Ž., 8 m. amžiaus (b.l.8-11);
- Lietuvos Respublikos VRM pasų skyriaus galimai proseneliui F. M. 1921 m. sausio 22 d. išduotą kelionės leidimą Nr. 29, kuriame nurodoma, kad šis gimė (duomenys neskelbtini) tuometiniam Gardino teritoriniam vienetui priskirtuose Druskininkuose, paso išdavimo metu gyveno Naumiestyje, Šakių apskrityje, grafoje „Pilietybė“ padėtas brūkšnys (b.l. 20-22);
- senelei J. F. PAR Vidaus reikalų departamento 1944-06-04 dieną išduotą nesutrumpintą santuokos liudijimą, iš kurio matyti, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) dieną Lenkijoje, ištekėjo už (duomenys neskelbtini) dieną PAR gimusio L. E. G. (pareiškėjo senelio)-(b.l.35-37);
- pareiškėjo motinos- senelių L. E. G. ir J. F. dukters M. G. gimimo liudijimą, kuriame motinos gimimo vieta nurodyta Lietuva (b.l.40-42).
- pareiškėjo tėvų - N. C. ir M. G. santuokos liudijimą (b.l. 25-27);
- Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. kovo 8 d. pažymą Nr. 15/3/1/1/3, patvirtinančią, kad G. (gimusi F.) gimė (duomenys neskelbtini) Naumiestyje, Lietuvoje, ir natūralizacijos būdu tapo Pietų Afrikos Respublikos piliete (b.l.17-19);
- Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2004-05-18 pranešimo Nr. (P1-5844) P2-5686 kopiją, kurioje nurodyta, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas Druskininkų žydų bendruomenės 1881 m. metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymėjimo apie M. F. gimimą negali (b.l. 87);
- Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2004-05-18 pranešimo Nr. (P1-5843) P2-5685 kopiją, kurioje nurodoma, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas Kudirkos Naumiesčio žydų bendruomenės 1913 m. metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymėjimo apie Ž. (E.) F., M. dukters gimimą negali (b.l. 86);
- Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-05-28 rašto Nr. R4-2841 kopiją, kurioje įrašyta, kad duomenų, jog „Ž. (E.) F., M. F. ir N. F. iki 1940 m. gyveno Lietuvoje, Kudirkos Naumiestyje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, archyve saugomuose fonduose nerasta" (b.l.43, 138);
- Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-10-19 raštą, kuriame nurodoma, kad „pagal turimus duomenis M. C. gimusi G. (asmens kodas Nr. (duomenys neskelbtini)) motina buvo J. G., kurią pagimdė (duomenys neskelbtini) E. (Z.) F. Naumiestyje, Lietuvoje. E. (Z.) F. tėvai buvo N. F. ir M. F.. Atvykus į Pietų Afriką apie 1930 metus E. (Z.) F. pavardė buvo pakeista į J. F.. 1944 metais J. F. susituokė su L. E. G.. (b.1.30-32,82-84);
Nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, tiesiogiai įrodančių jo prosenelės turėtą Lietuvos pilietybę iki 1941-06-15 pagal Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Departamentas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą Komisiją Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti pareiškėjo prosenelės Lietuvos pilietybės iki 1940-06-15 klausimui spręsti ir minėta komisija 2006-09-28 rekomendacija (2006-10-02 protokolas Nr.(15/3-9)-7K-165) rekomendavo Departamentui pareiškėjo pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti bei paprašyti pareiškėjo papildomos informacijos dėl senelės gimimo (b.l. 43,68).
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pripažinti jį Lietuvos Respublikos piliečiu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktu, 26 straipsnio 4 dalimi, 28 straipsnio 7 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, 2006-11-15 priėmė sprendimą Nr. (15/3-11)6P – 5117 „Dėl L. J. C. Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo nepripažino L. J. C., gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikos Respublikoje, Vynberge, Lietuvos Respublikos piliečiu, kadangi nepakanka dokumentų, įrodančių jo prosenelės N. F. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 (b.l.44,58,66).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė bei teismo išvados.
Dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau- Departamentas) 2006-11-15 sprendimą Nr. (15/3-11)8P-5117 pagrįstumo.
Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau -Įstatymas). Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, o nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo ir iki šiol yra Pietų Afrikos Respublikos pilietis, kitokių jis nepateikė, todėl šiai bylai išspręsti, kolegijos nuomone, nėra reikšminga, ar atsakovas pagrįstai kreipėsi į minėtą komisiją, nes esą dėl tokio vilkinimo pareiškėjas praleido galimybę Lietuvos Respublikos pilietybę gauti pagal įstatymo nuostatą, Konstitucinio Teismo šiek tiek vėliau pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Kitokia teismo pozicija prieštarautų visuotinai pripažįstamiems teisingumo ir protingumo principams.
Dėl reikalavimo įpareigoti Departamentą pripažinti pareiškėją asmeniu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę (pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį) pagrįstumo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 3 str. 1 dalį administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Administracinio ginčo definicija yra duota įstatymo 2 str. 17 dalyje ir jie apibrėžiami kaip asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais, tad vada kreiptis į teismą atsiranda tik kilus ginčui ir taip pažeidus asmens teises ar įstatymo saugomus interesus. Minėta, kad pareiškėjas 2006-02-27 standartiniu prašymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ prašė pripažinti jį Lietuvos Respublikos piliečiu, kas atitinka tuo metu galiojusių Vyriausybės 2002 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 2081 patvirtintų Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių 5 punktą ir 1 priede nurodyto prašymo formą; gi pagal šių taisyklių 19 punktą asmenys, nuolat gyvenantys užsienyje, prašymus dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį paduoda vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba konsulinei įstaigai ar lietuvių organizacijos pirmininkui, pateikdamas 3-jame priede nurodytos formos prašymą, t.y. prašymą „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo“. Analogiškai minėtą tvarką reglamentuoja ir 2006m.balandžio 1 dieną įsigaliojusios Vyriausybės 2006 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 312 patvirtintos Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklės (toliau- Taisyklės). Pareiškėjas tokio prašymo nėra pateikęs, tad nėra pagrindo laikyti, kad tarp šalių yra dėl to kilęs ginčas ar kad atsakovas vilkina priimti sprendimą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą. Dėl minėtų motyvų skundas šioje dalyje atmestinas.
Šis teismo sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio minėtąjį prašymą paduoti.
Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5000 000,00 Lt neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo ir šį skundo reikalavimą grindžia tuo, kad Departamentas, jo manymu, priėmė neteisėtą sprendimą, kuriuo užkirto jam galimybę iki 2006-11-16 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tapti Lietuvos piliečiu, mokytis Europos Sąjungos aukštojoje mokykloje bei persikelti gyventi į savo gimtinę – Lietuvą, nurodo, kad jis dėl pareigūnų neteisėto sprendimo patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą.
Dėl šio reikalavimo pasakytina, jog atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuotos CK, kurio 6.245-6.250 str. įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 str., kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos, t.y. Departamento, neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo užkirstas kelias iki 2006-11-16 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tapti Lietuvos piliečiu, mokytis Europos Sąjungos aukštojoje mokykloje bei persikelti gyventi į Lietuvą, dėl ko jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą. Minėtųjų Taisyklių 73 punktas nustato, kad asmenų, gyvenančių užsienyje, prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 1 metus nuo reikiamų dokumentų vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba migracijos tarnybai pateikimo šių Taisyklių nustatyta tvarka dienos. Iš to darytina išvada, kad atsakovas nepraleido teisės aktų nustatyto termino sprendimui priimti ir neturėjo prievolės sprendimą priimti iki minėto Konstitucinio teismo sprendimo priėmimo.
Iš to, kas pasakyta aukščiau šiame teismo sprendime, kolegija daro išvadą, kad nėra nustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų- atsakovo kaltė, tad ir šis reikalavimas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., kolegija
nusprendė:
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-11-15 sprendimą Nr. (15/3-11)8P-5117 palikti nepakeistą, o skundą – atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.