- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-04
- Bylos Nr.
- 1A-845-360-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-1-00156-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- A. Š.
- Nukentėjusysis
- L. Š.
- Advokatai
- Irmantas Balčiūnas
Pranešėjas S. Katauskas Teisėjas V. AlškaBaudž. byla Nr. 1A-845-360/2013Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00156-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.8.2.; 1.1.6.3.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. lapkričio 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. ir nukentėjusiosios L. Š. apeliacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį, 4 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai išdirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės naudai.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b) papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-05-05 iki 2013-05-06 ir įskaitytos 6 viešųjų darbų valandos.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmės vykdymą prižiūrinčioje institucijoje dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas nežymiai sutrikdė žmogui sveikatą: 2013 m. gegužės 5 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia smurtavo ir mušė, tai yra konflikto metu suėmė rankomis už kaklo nukentėjusiąją L. Š. ir purtydamas pakėlė ją nuo žemės, nukentėjusiajai išsilaisvinus, smogė vieną kartą dešinės rankos kumščiu pastarajai į veidą, padarydamas veido sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva ir muštine žaizda apatinės lūpos kairėje pusėje ir tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė L. Š. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti, taikyti BK 38 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir faktinių aplinkybių nustatymo. Pasak nuteistojo A. Š., teismas motyvuodamas, kad negali būti taikomas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, tai yra BK 38 straipsnio nuostatos, nes BK 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas, netinkamai taikė įstatymo normas. Teismas, remdamasis BK 19 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai vadovavosi nurodyta nuostata, nes įstatymo leidėjas yra nurodęs, kad baudžiamajame įstatyme skiriamos kelios apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų formos: savanoriškas apsvaigimas, priverstinis apsvaigimas, patologinis apsvaigimas, fiziologinis apsvaigimas. Savanoriškas fiziologinis apsvaigimas būna tais atvejais, kai asmuo savo noru vartoja alkoholį, narkotines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas ir tampa tam tikros psichinės būsenos, kai susilpnėja veiksmų stabdymo ir savikontrolės procesai, atsiranda laikini psichikos pakitimai. Toks apsvaigimas neeliminuoja asmens ryšio su išoriniu pasauliu, todėl jis gali suvokti jį supančią aplinką, nors ir ne taip gerai kaip normalios būsenos žmogus. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas, tai yra visada pripažįstamas pakaltinamu ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Ši taisyklė taikoma savanoriško fiziologinio apsvaigimo atveju. Savanoriškas fiziologinis apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jei šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o ne aplinkybė, draudžianti asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Pažymi, kad BK 38 straipsnio taikymo apribojimai nustatyti tik recidyvistams, pavojingiems recidyvistams, taip pat asmenims, kurie anksčiau jau buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikę su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai, taip pat asmenims, kurie padarė sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Pasak nuteistojo, BK nėra kitų apribojimų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį nei pagal padarytas veikas ar jų pobūdį, nei pagal padarinius. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi BK 19 straipsnio nuostatomis ir neteisingai konstatavo, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas.
Teigia, jog nagrinėdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį klausimą teismas turi konstatuoti ne tik minėto straipsnio 1 dalies numatytų pagrindų buvimą, bet ir atsižvelgti į kaltinamojo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu ir po veikos padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, požiūris į darbą, nusikaltimo tikslas ir motyvas, padarinių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo padarymo būdas, atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas ir kt.).
Apeliantas atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas konstatavo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamą veiką padarė dėl nukentėjusiosios panaudotos prieš jį fizinės prievartos, padarė nesunkų nusikaltimą, ankščiau neteistas, dirba, išlaiko šeimą, su nukentėjusiąja susitaikė. Todėl, nuteistojo nuomone, yra visi įstatymo numatyti pagrindai taikyti BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. Š. nesutikdamas su apylinkės teismo nuosprendžiu skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai nustatė ir bylos faktines aplinkybes. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad fizinio smurto protrūkis įvyko nukentėjusiajai šlepete sudavus jam į veidą (žandą), o ne į kaklą, kaip nurodo teismas apkaltinamajame nuosprendyje. Be to, policiją mažametė dukra iškvietė girdėdama tarp jo ir nukentėjusiosios kilusį konfliktą, o ne tuo metu, kai jis nukentėjusiajai kumščiu trenkė į veidą, todėl nurodytos aplinkybes neatitinka pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, dėl to teismo nuosprendis turėtų būti keistinas.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L. Š. prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 407 straipsnio pagrindais arba taikyti BK 38 straipsnio 1 dalį ir A. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius. Nurodo, jog teismas nuosprendžiu konstatavo faktines aplinkybes, dėl ko prieš ją A. Š. pavartojo fizinę jėgą. Nukentėjusioji pažymi, jog bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad A. Š. neklausant, kad nešvariais rūbais jis išteps minkštąjį kampą, ji šlepete sudavė jam per veidą, dėl to A. Š. spontaniškai sureagavo ir prieš ją pavartojo fizinę jėgą. Pasak nukentėjusiosios L. Š., per šešiolika bendro gyvenimo metų A. Š. niekada nėra smurtavęs šeimoje ar kitaip neigiamai elgęsis. Taip jis pasielgė pirmą kartą, todėl nemano, kad šiuo atveju turėjo būti taikyta kriminalinė bausmė bei jo veiksmai įvertinti kaip turintys visuomeninę reikšmę.
Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurios padarymą numatyta kriminalinė bausmė, nuo kurios asmuo gali būti atleistas, esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams (BK 38 straipsnis), arba nesant BPK 409 straipsnyje numatytų pagrindų, nukentėjusiajam paliekama teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tai yra pradėjus procesą jį nutraukti išaiškinus teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad dėl A. Š. ir jos vykusio ginčo, į pagalbos telefoną skambino mažametė dukra, kuri girdėjo tik konfliktą ir nematė, kaip A. Š. sudavė smūgį jai į veidą. Atvykus policijos pareigūnams, būdama iš pykčio sutrikusi, pareigūnams pasiūlius ji sutiko rašyti pareiškimą nesuvokdama, kad bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Tai, kad už tokį, nukentėjusiosios nuomone, nereikšmingą sutuoktinio veiksmą turi būti taikoma griežčiausia atsakomybės rūšys, yra neteisinga. Mano, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga privalėjo taikyti BPK 407 straipsnio nuostatas ir nutraukti ikiteisminį tyrimą, paliekant teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, arba taikyti BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas ir ikiteisminį tyrimą nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius.
Teismo posėdyje nuteistasis A. Š., jo gynėjas advokatas bei nukentėjusioji L. Š. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliantai neginčija A. Š. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tiek nuteistasis A. Š., tiek nukentėjusioji L. Š. apeliaciniais skundais iš esmės prašo nutraukti baudžiamąją bylą BK 38 straipsnio pagrindu, kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius.
BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Tačiau būtina pabrėžti, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju nėra absoliuti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų besąlygiškai įgyvendinti, todėl esant nors ir visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau jokiu būdu neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatų.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė netaikyti BK 38 straipsnio ir A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės neatleisti, nes A. Š. nusikalstamą veiką padaręs apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Pažymėtina, kad BK 19 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. Š. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš A. Š. parodymų matyti, kad jis dėl girtumo įvykio aplinkybių net nelabai pamena. Jam nustatytas 2,14 promilių neblaivumo laipsnis. Šią aplinkybę jis pripažino nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, nuosprendžiu tai pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, ko nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija.
Taigi nagrinėjamu atveju ši aplinkybė užkerta kelią nuteistajam A. Š. taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo svarstyti, ar yra BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Nors nukentėjusioji L. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga privalėjo taikyti BPK 407 straipsnio nuostatas ir ikiteisminį tyrimą nutraukti, paliekant teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau kolegija konstatuoja, jog A. Š. padaryta nusikalstama veika pagrįstai buvo įvardyta kaip veika, padaryta artimoje aplinkoje, turinti visuomeninę reikšmę. Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. gegužės 26 d. buvo priimtas ir 2011 m. gruodžio 15 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriuo siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai, atsižvelgiant į tai, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, vadovaujantis minėtu įstatymu, priskirta prie visuomeninę reikšmę turinčios veikos, dėl šio nusikaltimo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas bendra tvarka. Galiojant anksčiau minėtam įstatymui dėl smurto, juo siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, todėl ikiteisminis tyrimas pradedamas net ir nesant nukentėjusiojo asmens skundo ar pareiškimo. Šiuo atveju pati nukentėjusioji pareiškime nurodė, jog nori būti nemušama ir nenori, kad būtų traumuojami vaikai.
Apeliantas A. Š. kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, skunde taip pat nurodė, kad policijos pareigūnus mažametė dukra iškvietė girdėdama tarp jo ir nukentėjusiosios kilusį konfliktą, o ne tuo metu, kai jis nukentėjusiajai kumščiu trenkė į veidą, todėl nurodytos aplinkybes neatitinka pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau bylos medžiaga liudija priešingai. Liudytoja G. Š. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog matė, kaip A. Š. paėmęs dviem rankomis mamą už kaklo ir ją kratydamas pakėlė į orą nuo grindų, todėl ji nubėgusi iškviesti policijos pareigūnų.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Š. ir nukentėjusiosios L. Š. apeliacinius skundus atmesti.