- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-03
- Bylos Nr.
- I-4079-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04417-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. E.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Klaipėdos teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 1.10Muitinės veikla
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. E., atsakovo atstovei N. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas A. E. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 7 d. padavė teismui skundą (išsiųstas iš Klaipėdos 2015 m. rugsėjo 2 d.), kuriame prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija, Mokestinių ginčų komisija) 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. S-130(7-124/2015); 2) atleisti pareiškėją nuo 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-16 nustatytų 882,00 Eur delspinigių ir 624 Eur baudos mokėjimo. Reikalavimas priimtas 2016-04-13 teismo posėdyje.
2015 m. lapkričio 9 d. gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame prašoma: Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-19 sprendimą Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“ ir Muitinės departamento prie finansų Ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-172 panaikinti.
Skunduose pareiškėjas paaiškina, kad Mokestinių ginčų komisija 2015 m. liepos 27 d, sprendimu Nr. S-l 30(7-124/2015) patvirtino Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2015 m, balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-172, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-19 sprendimo Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad ginčas tarp mokesčių administratorių ir pareiškėjo kilo dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2014-07-04 sprendimo Nr. (LM19)-RŽ210-140 „Dėl skolos muitinei įregistravimo A. E. už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ (toliau - Sprendimas). Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi pakartotinį nurodyto automobilio įvežimo į bendrijos muitų teritoriją aplinkybių patikrinimą, 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-16 „Dėl skolos muitinei įregistravimo A. E. už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ ankstesnį sprendimą pakeitė ir nusprendė A. E. pripažinti skolininku, mokestinės prievolės atsiradimo datą nustatant 2011-03-16. Sprendimu automobilio „Audi A6 Avant“, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) muitine verte pripažinta sandorio vertė, t.y. 9000 EUR. Pagal tai sprendimu nustatyta ir įregistruota mokestinė nepriemoka: 2079,00 EUR PVM, 882,00 EUR delspinigių ir 624 EUR bauda.
Nurodytos sankcijos pareiškėjui buvo pritaikytos įvertinus tai, kad jis savo vardu VĮ „Regitra“ nuosavybės teise 2011-03-16 įregistravo automobilį AUDI A6 AVANT, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiant jam valstybinį Nr. (duomenys neskelbtini), kuris iki registracijos Lietuvoje buvo registruotas Šveicarijoje, t.y. ne ES (Bendrijos) valstybėje ir vežant į Lietuvos Respubliką nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje. Tai buvo preziumuota atsižvelgiant į tai, kad muitinei pareikalavus raštu (2013-10-02 raštas Nr. .(LM19)-V/14-18209; 2014 raštas Nr. (LM19)-V/14-2793), informacijos apie tai, jog į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas automobilis buvo deklaruotas bendrijoje ir už jį apskaičiuoti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai, pareiškėjas šių duomenų nepateikė.
2015-02-10 pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos teritorinę muitinę su prašymu atleisti nuo 2015 m, sausio 29 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-16 „Dėl skolos muitinei įregistravimo A. E. už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ nustatytų 882,00 EUR delspinigių ir 624 EUR baudos mokėjimo.
Klaipėdos teritorinė muitinė 2015-02-19 sprendimu Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“, šio prašymo netenkino iš esmės sprendimą motyvavęs tuo, kad nėra pagrindų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 100 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje.
Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą skundą ir palikdamas galioti Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimą, iš esmės sutiko su jame nurodytais motyvais, o būtent išvada, kad pareiškėjas, dalyvaudamas ginčo automobilio pirkimo ir įregistravimo procedūrose, turėjo realią galimybę pasirinkti tokį elgesio variantą, kaip atsisakymą dalyvauti įvardintose procedūrose arba pasidomėti, pareikalaudamas dokumentų, patvirtinančių ar už importo mokesčiais apmokestinamas prekes (automobilį) mokesčiai buvo sumokėti jų neteisėto įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją momentu.
Šalies argumentai
Su nurodytais argumentais sutiko ir Mokestinių ginčų komisija, skundžiamame sprendime nurodžiusi, kad nagrinėjant pateiktą skundą, pareiškėjo pateikti argumentai dėl PVM delspinigių apskaičiavimo dydžio ir terminų nesvarstomi, kadangi sprendžiant skundą tirtas atleidimo nuo delspinigių klausimas, o ne delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo klausimas. Komisijos nuomone, PVM delspinigių apskaičiavimo tiek teisinis, tiek ir faktinis pagrindas buvo nurodytas Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-01-29 sprendime Nr. (LM19)-RŽ210-16, kurio pareiškėjas neginčijo.
Pasak pareiškėjo, Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus pareiškėjo prašyme ir pridėtuose prie prašymo dokumentuose esančias aplinkybes, bei neteisingai aiškinant ir taikant aktualias iškilusiam ginčui teisingai išspręsti teisinio kaltės kvalifikavimo (vertinimo) taisykles, apibrėžtas teisės aktuose, teisės teorijoje bei teismų praktikoje. Be to, sprendimas priimtas neatsižvelgus į MAĮ deklaruojamus teisingumo (MAĮ 8 straipsnis), apmokestinimo aiškumo (MAĮ 9 straipsnis), turinio viršenybės prieš formą principus (MAĮ 10 straipsnis).
Teigia, kad teisėje išskiriamos 2 kaltės rūsys, t,y.; tyčia ir neatsargumas, kurių turinio skirtumas apibūdinamas per asmens daromos veikos (veikimo ar neveikimo) santykį su šia veika susijusių pasekmių suvokimu ir jų vertinimu. Tokiu būdu asmuo laikomas kaltu tik tuo atveju, kai jis tuo pat metu ir turėjo (privalėjo), ir galėjo kažką daryti (atlikti veiksmus) ar nedaryti (susilaikyti nuo veiksmų atlikimo), bei - ir turėjo ir galėjo suvokti kylančias dėl padarytų (nepadarytų) veiksmų pasekmes. Pareiškėjas paaiškina, kad esamoje situacijoje sandoris dėl automobilio AUDI A6 AVANT, buvo sudarytas ne Šveicarijos, o Vokietijos Federacinės Respublikos, kuri yra Bendrijos (ES) valstybė, teritorijoje; automobilį pareiškėjui pardavė Vokietijos Federacinės Respublikos, o ne Šveicarijos pilietis. Šią aplinkybę patikrinti, susipažįstant su asmens tapatybės dokumentais tvarkant pardavimo dokumentus, pareiškėjas galimybę turėjo.
Paaiškina, kad pareiškėjui nebuvo žinoma, jog faktinė iki pirkimo pardavimo sandorio sudarymo, automobilio registracijos vieta buvo Šveicarija, o ne Vokietijos Federacinė Respublika. Be to, sandoris buvo sudarytas ir visi formalumai sutvarkyti Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, o sudarymo metu pareiškėjas buvo patikintas, kad visus formalumus, susijusius su automobilio perleidimo sandorio sudarymu, atliks automobilio pardavėjas, t.y., Vokietijos Federacinės Respublikos (o ne Šveicarijos) bendrovė GIAS International AG, kurios atstovu prisistatė automobilį pardavęs asmuo.
Galimybė įsitikinti, jog sandoris nesukels mokestinių pasekmių, pasak pareiškėjo, iš jo buvo atimta kitų asmenų valia, pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis, arba visus ar dalį šių duomenų nutylint, t.y., panaudojant apgaulę. Nurodo, jog skundžiamus sprendimus priėmusių institucijų išvada, kad faktinės aplinkybės atspindi tik pareiškėjo subjektyvų situacijos vertinimą ir tėra jo gynybinė pozicija, akivaizdžiai nesuderinama su objektyvia aplinkybe, kad automobilis yra viešai registruotinas civilinėje apyvartoje esantis daiktas, kas rodo, jog jį įsigydamas pareiškėjas žinojo, kad jį reikės registruoti nustatyta tvarka. Šios registracijos metu aplinkybės, susijusios su daikto kilme ir ankstesne registracija akivaizdžiai paaiškėtų, todėl tikėtis išvengti šito, taip pat ir mokestinės prievolės remiantis vien žodiniais parodymais dėl daikto įsigijimo aplinkybių būtų akivaizdžiai neteisinga bei prieštarautų elementariam protingumui,
Įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas mokesčių mokėtojo atleidimą nuo baudų ir delspinigių sieja su aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, buvimu. Šios nuostatos aiškinimas, pagrindo taikyti normą buvimą susiejant tik su nenugalimos jėgos (force majeure) poveikiu, ar tik tokiu žmogaus poveikiu mokesčio mokėtojo veiklai, kuris eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas išvengti negali, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti, yra akivaizdžiai per siauras ir todėl ne visa apimtimi teisingas.
Teismo prašo dar kartą įvertinti valios sampratą teisėje. Kiti būdai iškreipti asmens tikrąją valią, aptariami Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.91 straipsnyje. Viena tokių formų - apgaulė, galinti pasireikšti tiek aktyvia forma (melu), tiek ir pasyviąja melo forma (reikšmingų aplinkybių nutylėjimu). Ginčo situacijoje akivaizdžia tampa aplinkybė, kad įsigyto automobilio kaina įskaičius privalomus sumokėti mokesčius, būtų gerokai aukštesnė nei aukščiausia rinkos už analogiškų techninių parametrų daikto, todėl žinodamas aplinkybes apie jo buvusią registracijos vietą, ar turėdamas objektyvias galimybes tai sužinoti, sandorio pareiškėjas nebūtų sudaręs. Pareiškėjas, būdamas sąžininga sandorio šalimi, šios apgaulės ne tik nenumatė, bet ir negalėjo numatyti. Tokios apgaulės buvimas nesietinas ir su pareiškėjo neveikimu, kadangi nei Mokesčių administratorius, nei MGK savo sprendimuose tokios išvados objektyviais, mokestinio patikrinimo (tyrimo) metu nustatytais duomenimis (įrodymais) nepagrindė, nenurodė, kaip pareiškėjas galėjo įsitikinti jam pateiktos informacijos tikrumu.
Pasak pareiškėjo, mokestinės paskolos sutarties su juo sudarymas reiškia, kad yra pagrindas, numatytas MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje.
Paaiškina, kad MAĮ 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato galimybę nereikalauti sumokėti delspinigių asmens dėl jo sunkios ekonominės (socialinės) padėties.
Nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjui paskaičiuotos nepriemokos sumokėjimas yra išdėstytas dalimis 2 metų laikotarpiui, taip pat pateikti šiam sprendimui priimti dokumentai pagrindžia, kad pareiškėjo ir jo šeimos ekonominė padėtis yra sunki.
Savo teikiamus prašymus sušvelninti reikalaujamų sumokėti mokestinių prievolių dydį pareiškėjas iš esmės grindžia jo tyčinės kaltės, dėl šių nepriemokų atsiradimo, nebuvimu. Todėl mano, kad ir delspinigių terminas skaičiuotas neteisingai. Pastebi, kad Klaipėdos teritorinė muitinė apskaičiavo delspinigius praėjus daugiau nei 3 metams nuo sandorio sudarymo ir po to, kai ginčo daiktas (automobilis) buvo įregistruotas viešajame valstybinės įmonės administruojamame registre (Regitroje), dėl ko pripažino, kad suėjo senaties terminas daliai privalomų mokesčių, o būtent - importo mokesčiui išreikalauti. Taigi šioje dalyje kaltė dėl susikaupusių delspinigių, skaičiuojamų nuo mokestinės prievolės atsiradimo momento, t.y. nuo automobilio atgabenimo į Lietuvą, tenka ne pareiškėjui, o Teritorinei muitinei. Ginčo situacijoje pažymi teisėtumo bei teisėtų lūkesčių, taip pat teisinio aiškumo (apibrėžtumo) principus pažeidžiantis skirtingos rūšies mokestinių prievolių - importo mokesčio ir PVM išreikalavimo senaties termino skaičiavimas, bei prievolės fiziniam asmeniui sumokėti PVM mokestį, buvimo mokestinės nepriemokos nustatymo laikotarpiu. Tirti šias aplinkybes MGK atsisakė, motyvuojant, kad nagrinėjant pateiktą skundą, pareiškėjo pateikti argumentai dėl PVM delspinigių apskaičiavimo dydžio ir terminų nesvarstomi, kadangi sprendžiant skundą tirtas atleidimo nuo delspinigių klausimas, o ne delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo klausimas. Komisijos nuomone, PVM delspinigių apskaičiavimo tiek teisinis, tiek ir faktinis pagrindas buvo nurodytas Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-01-29 sprendime Nr. (LM19)-RŽ210-16, kurio pareiškėjas neginčijo. MGK neatsižvelgė į akivaizdžią aplinkybę, jog toks ginčas nekilo tik dėl pripažinto valstybinės institucijos, šiuo atveju - mokesčių administratoriaus autoriteto, tačiau tai nepanaikino MGK pareigos, kylančios iš Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, prašant pareiškėjui ištirti skundą išsamiai ir visapusiškai, pasisakant dėl visų teisiškai argumentuotų ir pagrįstų pareiškėjo motyvų. Šito nepadarius prašo dėl nurodytų aplinkybių pasisakyti teismo.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą tenkinti.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė visą skundą ir jo argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Klaipėdos teritorinė muitinė (toliau – ir Klaipėdos TM, Teritorinė muitinė) atsiliepime nesutinka su A. E. skundu ir mano, kad motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti Muitinės departamento bei Teritorinės muitinės sprendimus, nepagrįsti.
Paaiškina, kad Teritorinė muitinė 2015 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes Nr. (LM19)-RZ210-16 ir A. E. dėl nedeklaruoto lengvojo automobilio Audi A6 Avant įregistravo mokestinę prievolę: 2 079,00 Eur PVM, 882,00 Eur PVM delspinigių ir skyrė 624,00 Eur baudą.
Į šį ginčą Teritorinė muitinė įtraukta, kadangi išnagrinėjusi A. E. prašymą atleisti nuo priskaičiuotų 882,00 Eur PVM delspinigių ir paskirtos 624,00 Eur baudos, 2015 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos Nr. (LM34)-RŽ211-209. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ, Įstatymas) 100 str. yra nurodyta, kokiais atvejais galima atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių ir paskirtos baudos – tam būtina nustatyti esant Įstatymo 141 str. 1 d. nustatytus pagrindus.
MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. ir 113 str. 1 d. 3 p. atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine ir socialine padėtimi.
Šalies argumentai
Savo prašyme mokesčių mokėtojas nurodė, jog egzistuoja pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, nes pažeidimas nurodytas 2015 m. sausio 29 d. sprendime Nr. (LM19)-RŽ210-16 padarytas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, nesant jo kaltės dėl padaryto pažeidimo, todėl prašo atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių vadovaudamasis Įstatymo 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 1 p., 2 p.
Nagrinėjamu atveju automobilis iki registracijos Lietuvoje buvo registruotas Šveicarijoje. Mokesčių mokėtojas įsigydamas jį, privalėjo įsitikinti ar jis Bendrijos muitų teritorijoje išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti importo mokesčiai arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pats. Prašyme nurodyti argumentai (manė, kad automobilis registruotas Europos Sąjungos valstybėje bei pardavėjas patikino, kad pats atliks visus formalumus susijusius su automobilio pardavimu) šiuo atveju neturi įtakos ir yra nepakankami duomenys, kurie patvirtintų tai, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo bei laikytini gynybine pozicija, todėl atleisti nuo delspinigių vadovaujantis Įstatymo 141 str. 1 d. 1 p. nėra pagrindo.
Paaiškina, kad pareiškėjas negalėjo būti atleistas nuo delspinigių ir baudos MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. nurodytu pagrindu. Reikiamų aplinkybių buvimas nenustatytas, todėl mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo delspinigių Įstatymo 141 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu. Dėl kitų Įstatymo 141 str. 1 d. numatytų pagrindų buvimo, sudarančių pagrindą atleisti nuo delspinigių, mokesčių mokėtojas duomenų nepateikė, todėl daro išvadą, jog vien tik mokesčių mokėtojo padarytas mokesčių įstatymų pažeidimo pobūdis, negali būti laikomas pagrindu atleisti A. E. nuo priskaičiuotų 882,00 Eur PVM delspinigių.
Teritorinė muitinė, išnagrinėjusi mokesčių mokėtojo prašymą ir vadovaudamasi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004-05-10 įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintų Atleidimo nuo paskirtų baudų taisyklių (toliau - Taisyklės) 12 p., atleisti nuo paskirtos baudos gali tik esant Įstatymo 141 str. 1 d. numatytiems pagrindams. Tokių pagrindų nustatyta nebuvo, todėl atleisti A. E. nuo paskirtos baudos nebuvo pagrindo. Vadovaujantis Taisyklių 5 p., kartu su prašymu mokesčių mokėtojas turėjo pateikti prašymą pagrindžiančius dokumentus ir įrodymus, kad mokesčio suma yra sumokėta, tokių dokumentų pateikta nebuvo
2015 m. balandžio 20 d. Muitinės departamentas sprendimu Nr. 1A-172, nusprendė patvirtinti 2015 m. vasario 19 d. teritorinės muitinės sprendimą dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos Nr. (LM34)-RŽ211-209.
Žemesnės instancijos teismas
Mokestinių ginčų komisija, 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. S-130 (7-124/2015), nusprendė patvirtinti Muitinės departamento 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1 A-172 ir neatleisti pareiškėjo nuo 822 Eur PVM delspinigių bei 624,00 Eur baudos.
Mano, kad Mokestinių ginčų komisija patvirtindama Muitinės departamento 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-172, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Prašo A. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime buvo nurodyta, kad Klaipėdos teritorinės muitinės atstovas nedalyvaus nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį Teritorinė muitinė buvo informuota.
Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - Muitinės departamentas, Departamentas) atsiliepime nurodė, kad nesutinka su A. E. skunde išdėstytais argumentais dėl 2015-07-27 Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo Nr. 8-130(7-124/2015) „Dėl A. E. 2015-05-28 skundo“, Muitinės departamento 2015-04-20 sprendimo Nr. 1A-172 „Dėl A. E. skundo“ ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-19 sprendimo Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“ panaikinimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, tiek MGK, neatleisdami jo nuo delspinigių ir baudos, klaidingai vertino iškilusiam ginčui teisingai išspręsti aktualų ir teismų praktiką atitinkantį kaltės turinio atskleidimą, todėl neteisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 141 str. 1 dalies 1 punkto nuostatas.
Pareiškėjo nuomone civilinių sutarčių sudarymo tvarka ir principai, iš esmės sudarantys teisinę prezumpciją, kad viešai dėl teisėtai apyvartoje esančių daiktų sudaromas sandoris yra sąžiningas ir teisėtas, leido pareiškėjui sąžiningai manyti ir pagrįstai tikėtis, kad įgyjamas daiktas yra registruotas ES valstybėje, t. y. pareiškėjui nebuvo žinoma, jog faktinė iki pirkimo pardavimo sandorio sudarymo automobilio registracijos vieta buvo Šveicarija, o ne Vokietijos Federacinė Respublika ir pan. Pareiškėjas skunde aptaria MAĮ 141 straipsnio 2 dalies ir kitų dalių taikymo (netaikymo) galimybes. Muitinės departamento nuomone, tokie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini. MGK savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad Muitinės departamento ir Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimai yra priimti išnagrinėjus visas aplinkybes ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti juos ir tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.
Nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo mokesčių administratoriui atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo 822 Eur PVM delspinigių ir 624 Eur PVM baudos mokėjimo. Pareiškėjas, teikdamas argumentus MGK, nurodė, kad jis atleistinas nuo ginčo delspinigių ir baudos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, numatytais pagrindais, ir nuo ginčo delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio. 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu. Pareiškėjas dėl jam apskaičiuoto PVM ir su juo susijusių sumų sumokėjimo su Klaipėdos teritorine muitine yra sudaręs 2015-03-25 mokestinės paskolos sutartį Nr. (MM20)-RŽ 13-55, t. y. mokesčio (PVM), susijusio su paskirta bauda, sumokėjimo terminas yra išdėstytas iki 2017-03-20, todėl yra pagrindas spręsti dėl atleidimo nuo baudos (MAĮ 141 str. 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Iš ginčo medžiagos matyti, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2015-01-29 sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-16 „Dėl skolos muitinei įregistravimo A. E. už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ pripažino pareiškėją skolininku muitinei už neteisėtai iš Šveicarijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą ir nedeklaruotą Lietuvos muitinėje automobilį „Audi A6 Avant“ ir įregistravo atsiradusią mokestinę nepriemoką muitinei: 2079,00 Eur PVM, 882,00 Eur PVM delspinigius ir skyrė 624,00 Eur baudą. Pareiškėjas minėto Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimo neskundė, bet pateikė prašymą Klaipėdos teritorinei muitinei atleisti nuo ginčo delspinigių ir baudos mokėjimo. Klaipėdos teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas neatleido pareiškėjo nuo minėtų sankcijų mokėjimo.
Dėl MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto, MAI 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo.
Paaiškina, kad pagal nurodytas teisės normas mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, taip pat nuo baudos, jeigu įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Taigi įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių ir/ar baudos sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe.
Muitinės departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė buvęs nekaltas.
Teigia, kad pareiškėjas nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, todėl negali būti atleistas nuo atsakomybės, nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo.
Dėl MAI 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto, MAI 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo.
Paaiškina, kad pagal nurodytas teisės normas mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių ir/ar baudos, jei mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.
Pareiškėjas iš esmės nenurodo aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios jis neturėjo galimybės įsitikinti, jog Bendrijos teritorijoje įsigyja (įsigijo) ginčo automobilį, kuris buvo registruotas Šveicarijoje. Atvirkščiai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasitikėjimo automobilio pardavėjo žodžiais ir paties pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytų automobilio pardavėjo duomenų nesupratimas (nesuvokimas) yra sietini su pareiškėjo valiniais veiksmais. Todėl pareiškėjas, kaip pagrįstai nusprendė MGK, negalėjo būti atleistas nuo ginčo delspinigių ir baudos mokėjimo ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Dėl MAI 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo.
Atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą neatsiejamas nuo taisyklės, apibrėžtos MAĮ 113 str. 1 dalies 3 punkte (fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama).
Įvertinus minėtų MAĮ normų turinį ir atsižvelgus į LVAT praktiką, konstatuotina, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas neatsiejamas nuo taisyklės, įtvirtintos MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Kitaip aiškinti nurodytos normos turinį, nei įtvirtinta MAĮ, ir (ar) yra išaiškinęs LVAT, nėra jokio teisinio pagrindo.
Teigia, kad pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (113 str. 1 d. 3 p.) jo nurodytu pagrindu negali būti tenkinamas.
PVM delspinigių apskaičiavimo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas buvo nurodytas Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-01-29 sprendime Nr. (LM19)-RŽ210-16, kurio pareiškėjas neginčijo ir kuris yra įsiteisėjęs, MGK neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl PVM delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo (terminų ir kt.).
Atsakovas paaiškina, kad atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, MGK pagrįstai konstatavo, kad Muitinės departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti nebuvo pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje Departamento atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.
Skundas netenkinamas.
Šio ginčo ribos apibrėžiamos pareiškėjo reikalavimais teismui. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. S-130(7-124/2015) panaikinimo; Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-19 sprendimo Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“ ir Muitinės departamento prie finansų Ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 1A-172 panaikinimo. Iš esmės pareiškėjas siekia būti atleistas nuo 882,00 Eur delspinigių ir 624 Eur baudos mokėjimo.
Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-19 sprendimu Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“ (b.l. 49-51) išspręstas pareiškėjo 2015-02-10 prašymas dėl atleidimo nuo 2015-01-29 sprendimu Nr. (LM19)RŽ210-16 priskaičiuotų 882,00 Eur PVM delspinigių ir paskirtos 624,00 Eur baudos, bei dėl leidimo mokestinę nepriemoką sumokėti dalimis. Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi pakartotinį patikrinimą, 2015-01-29 sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-16 (MGK byla, indeksas 6.11-03(7-124/2015, l. 23-24) pripažino pareiškėją skolininku muitinei, įregistravo bei įpareigojo sumokėti mokestinę prievolę – 2079,00 Eur importo PVM, delspinigius ir baudą, viso – 3585,00 Eur. Pareiškėjas neneigia, kad teritorinės muitinės 2015-01-29 sprendimo neskundė privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka (MAĮ 145, 150, 154 str.), Todėl MGK pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su mokesčių ir su jais susijusių sumų priskaičiavimo teisėtumu ir tuo pačiu, su delspinigių ir baudos priskaičiavimo pagrįstumu ir teisėtumu. Pareiškėjas ir teismo prašė visgi išnagrinėti pirminio Klaipėdos TM sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinti patį PVM priskaičiavimo faktą ir su tuo susijusių sumų priskaičiavimą, tačiau dėl tų sumų priskaičiavimo pareiškėjas nepradėjęs jokio mokestinio ginčo, teismui taip pat nebuvo keliamas reikalavimas įvertinti 2015-01-29 sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir jį panaikinti, pakeisti, todėl teismas nenagrinėja pareiškėjo argumentų, susijusių su mokesčio, delspinigių ir baudos apskaičiavimo teisingumu, nes taip būtų pažeistas MAĮ. Pareiškėjas turėjo galimybę nustatyta tvarka ginčyti 2015-01-29 sprendimą, paduodamas dėl jo skundą Departamentui, po to MGK arba teismui, o to nedarydamas pripažino to sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas nevertina dėl kokių motyvų pareiškėjas nepradėjo mokestinio ginčo dėl importo PVM skolos priskaičiavimo, nes tai išeina už nagrinėjamo ginčo ribų.
Nagrinėjamas tik ginčas dėl to, kaip buvo išspręstas pareiškėjo 2015-02-10 prašymas (MGK byla, indeksas 6.11-03(7-124/2015, l. 27) dalyje dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos, nes mokestinės paskolos sutartis su pareiškėju, ko jis prašė tame pačiame prašyme, sudaryta 2015-03-25, dėl to Klaipėdos TM priėmė 2015-03-23 sprendimą Nr. (LM34)-RŽ211-240 (MGK byla, l. 33-37) .
Klaipėdos TM 2015-02-19 sprendimu konstatavo, kad mokesčių mokėtojas neįrodė, jog egzistavo aplinkybės, kurios nepriklausė nuo jo valios, kad nebuvo jo kaltės dėl padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo, t.y. nenustatė jokių pagrindų, kurių reikalauja MAĮ 141 straipsnis, taip pat vadovavosi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004-05-10 įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintomis Taisyklėmis.
Šį TM 2015-02-19 sprendimą pareiškėjas skundė Muitinės departamentui (MGK byla, l. 15-18), prašė teritorinės muitinės sprendimą panaikinti ir atleisti pareiškėją nuo 2015-01-29 sprendimu nustatytų delspinigių ir baudos. Šiame skunde pareiškėjas įrodinėjo, kad yra pagrindai, nustatyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 punkte, 2 dalyje. Muitinės departamentas 2015-04-20 sprendimu Nr. 1A-172 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-19 sprendimą. Sprendime išdėstyti motyvai, kuriais remiantis Muitinės departamentas pritaria Klaipėdos TM sprendimui, jog nėra pagrindų, numatytų MAĮ 141 straipsnyje, kurie leistų atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos, buvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad jau buvo su pareiškėju sudaryta Mokestinės paskolos sutartis, kas leido svarstyti prašymą dėl atleidimo nuo baudos.
Pareiškėjas Muitinės departamento sprendimą skundė Mokestinių ginčų komisijai (MGK byla, l. 2-6). Tik šiame skunde pareiškėjas nurodė dar vieną pagrindą: MAĮ 110 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjas rėmėsi tuo, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas 2 metų laikotarpiui, dėl to jis teikė dokumentus, kurie patvirtina, kad jo ir jo šeimos ekonominė padėtis yra sunki (dokumentai buvo dėl civilinės bylos Klaipėdos apygardos teisme, dėl arešto turtui ir sąskaitoms banke taikymo toje byloje, dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės gaunamų pajamų).
MGK 2015-07-27 sprendimu Nr. S-130(7-124/2015) neatleido pareiškėjo nuo 822,00 Eur PVM delspinigių ir 624,00 Eur PVM baudos. MGK detaliai pasisakė dėl teisinio reglamentavimo, aptarė faktines aplinkybes, todėl pagrįstai pasisakė, jog pareiškėjas objektyviais įrodymais nepaneigė savo kaltės, kad iš esmės nenurodė faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog jis neturėjo galimybės įsitikinti, jog Bendrijoje įsigyja automobilį, kuris registruotas Šveicarijoje, o taip pat, nurodė, kad nėra pagrindo atleisti nuo delspinigių dėl sunkios pareiškėjo ekonominės (socialinės) padėties, motyvuotai įvertino pareiškėjo nurodytą jo ekonominę padėtį.
MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Priešingu atveju atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą kartu su MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu nėra galimas.
Daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė buvęs nekaltas. Visų pirma, nagrinėjamu atveju įstatymo pažeidimo padarymui kvalifikuoti visai nereikalinga tokia kaltės forma, kaip tyčia. Mokestinio įstatymo pažeidimo sudėtis yra formalioji, t.y. taisyklė, kurios privaloma laikytis, nepaisant pasekmių, todėl įstatymas gali būti pažeistas ir kitomis kaltės formomis, tokiomis kaip neatsargumas, nerūpestingumas, neatidumas. Pareiškėjas nėra kaltinamas tuo, kad jis mokestinį įstatymą pažeidė tyčia, siekdamas nuslėpti mokesčius, todėl visi pareiškėjo argumentai, susiję su jo kaltės tyčios forma nebuvimu, yra teisiškai nereikšmingi. Skundžiamuose teismui sprendimuose yra pasisakyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę įsitikinti, kad jis perka automobilį, kuris buvo registruotas Šveicarijoje, kad jis nebuvo deklaruotas Bendrijos valstybėje ir jam nebuvo įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai. Galimai pareiškėjas nežinojo automobilio pirkimo iš Bendrijai nepriklausančios valstybės teisinio reglamentavimo, tačiau, pirkdamas automobilį Vokietijoje, pareiškėjas prisiėmė riziką dėl savo elgesio nesidomint automobilio registravimo vieta ir iš to kylančiomis pasekmėmis, juo labiau, kad registruojant automobilį VĮ Regitra pats pareiškėjas pateikė automobilio šveicarišką registracijos liudijimą, kuriame nurodyta registravimo vieta - Šveicarija, o įmonė, kuri pardavinėjo automobilį, nurodyta dar ir pirkimo dokumente, todėl jos veiklą pareiškėjas galėjo patikrinti viešai prieinamoje informacijoje internete (pirkimo dokumentai, MGK byla, l. 48, 49, 50). Bet kuriuo atveju, teisinio reglamentavimo nežinojimas, negali būti pagrindu atleisti nuo atsakomybės. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jam automobilį pardavęs asmuo jį suklaidino, apgavo, visų pirma, nėra įrodyti, antra, neturi reikšmės, ką pareiškėjui aiškino ir kokius dokumentus rodė pardavėjas, nes pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo patikrinti jam teikiamą informaciją, jau vien dėl to, kad pareiškėjo turimi dokumentai turėjo sukelti abejones – juose nurodyta registracijos vieta Šveicarija. Taigi pažeidimas buvo padarytas dėl pareiškėjo kaltės, pasireiškusios neatsargumu, o ne tyčia.
MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos sąlygoja atleidimą nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Apie pareiškėjo neveikimą jau buvo pasisakyta. Pareiškėjas aiškina, kad jį apgavo automobilio pardavėjas, remiasi Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis sandorių sudarymą apgaulės įtakoje. Visų pirma, pareiškėjas automobilio įsigijimo sandorio neginčijo, reiškia, jis siekė įsigyti būtent tokį automobilį ir jį įsigijo. Pardavėjas negali būti atsakingas už pareiškėjo santykius susijusius su mokesčių mokėjimu jo rezidavimo valstybėje, jis ir neprivalėjo žinoti, kaip pareiškėjas turėtų teisingai įforminti automobilio pirkimą, kokius mokesčius sumokėti ir šiuos dalykus aiškinti pareiškėjui. Kita vertus, pareiškėjas ir neįrodė, kad toks apgaulės faktas buvo. Jeigu, kaip aiškina pareiškėjas, pardavėjas jam aiškino, kad mokesčiai sumokėti ir rodė kažkokius dokumentus, tai neaišku, kodėl pareiškėjas nepaprašė tų dokumentų kopijos. Kaip jau minėta, pareiškėjas turėjo galimybę įsitikinti iš ko jis perka automobilį, kad automobilis registruotas tik Šveicarijoje, kad automobilio įvežimas nedeklaruotas Bendrijoje, tačiau to nepadarė dėl savo nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, t.y. jis nepasidomėjo nei reikiamais dokumentais nei teisiniu reglamentavimu, kaip turi būti įformintas automobilio pirkimas iš Šveicarijos.
Dėl šioje situacijoje taikytinos teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs atitinkamą praktiką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė: „MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindu yra – jei įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Aiškinant šią taisyklę darytina išvada, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti“. Tokios praktikos LVAT laikėsi be išimčių ir vėliau nagrinėjamose bylose. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar cas fortuit, ar tokio žmogaus poveikio kaip paminėtas ir kurį nurodo pareiškėjas (apgaulė), nenustatyta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo baudos negalėjo būti atleistas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo galimybę nepirkti automobilio, registruoto Šveicarijoje, pats pasidomėti kaip turėjo būti įformintas automobilis Vokietijoje, pareikalauti iš pardavėjo dokumentų, įrodančių automobilio registravimą Vokietijoje ar pan., t.y. pareiškėjas galėjo imtis daugelio valinių veiksmų, kurių atlikimo niekas jam neribojo, kad išvengtų mokestinio įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas tokį veikimo būdą pasirinko subjektyviai, savo valia, neverčiamas jokių išorinių aplinkybių. Paprastas pareiškėjo apsirikimas nepriskirtinas tokioms aplinkybėms, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios.
Nors pareiškėjas ir teigia, kad šiuo atveju galimai reikėtų vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, tačiau dėl to, kas buvo paminėta pirmiau, teismas aplinkybių (neapibrėžtų įstatymų leidėjo), kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, o tuo pačiu ir atleidimą nuo delspinigių nagrinėjamoje administracinėje byloje neįžvelgia.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Pareiškėjas tik skunde MGK nurodė šį pagrindą, kai su juo jau buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, o tai reiškia, kad mokesčių administratorius nepripažino, jog mokestinė nepriemoka yra beviltiška, o išdėstė skolos mokėjimą 2 metams, t.y. atsižvelgė į pareiškėjo pateiktus dokumentus, tiek patvirtinančius jo galimybę išmokėti skolą, tiek į turimus finansinius sunkumus.
Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtos teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad „Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių “ ( žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A442 - 807/2010).
Pareiškėjas nenurodo, kad jo ekonominė padėtis yra sunki dėl jo priskyrimo kokiai nors socialinei grupei, tačiau nurodo, jog šeima turi kito nekilnojamojo turto, kuris šiuo metu yra areštuotas (tai nurodė 2015-02-10 prašyme Klaipėdos TM), kad yra areštuotos civilinėje byloje pareiškėjo prigininės lėšos ir, kad tai laikinos priemonės, suvaržiusios pareiškėjo galimybes naudotis turimu nekilnojamu turtu ir piniginėmis lėšomis. Pareiškėjas, prašydamas taikyti nurodytas teisės normas, prašo vadovautis dokumentais, kuriuos jis teikė prašydamas sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Mokestinių ginčų komisijos sprendime šis pareiškėjo prašymas įvertintas tinkamai. Nei MGK, nei teismui pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog jam teikiama kokia nors forma valstybės parama, priešingai, pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis gauna nedideles pajamas, įrodančias jo galimybes sumokėti skolą. Tinkamai įvertinta ir galimybė, kad pareiškėjas privalės padengti skolą civilinėje byloje tretiesiems asmenims – jiems negali būti teikiama kaip kreditoriams pirmenybė prieš kreditorių – valstybę.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo ekonominė padėtis sunki taip, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos mokėjimo šiuo pagrindu nėra teisinių ar faktinių sąlygų.
Nors pareiškėjas skunde ir nenurodė kitų pagrindų, kurie leistų atleisti nuo delspinigių ir baudos, tačiau nėra pagrindo ir išvadai, kad pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių ir baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų pagrindu. Nesumokant laiku importo PVM, žala valstybei buvo padaryta, valstybės biudžetas nuo 2011-03-16 negavo importo PVM sumos - 2079,00 Eur (šios skolos atsiradimo data nurodyta Klaipėdos TM 2015-01-29 sprendime Nr. LM19)-RŽ210-16). Taip pat pareiškėjas nenurodo, kad veikdamas nustatytu būdu būtų vadovavęsis kokiu nors apibendrintu kompetentingos institucijos išaiškinimu, ar jam suteikta konsultacija, kuri jį būtų suklaidinusi.
Dėl nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir naikinti skundžiamus sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. E. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.